Mirtis už teisę kalbėti svetima kalba

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2023-12-21 15:09:00, skaitė 991, komentavo 1

 

Apie karo Ukrainoje perspektyvas pasakoja žinomas ukrainiečių politologas Rostislavas Iščenko. Žemiau supažindinu su jo straipsnio vertimu.

 

2023 m. Europos Sąjunga nepatvirtino ketverių metų (iki 2027 m.) 50 mlrd. eurų vertės pagalbos Ukrainai programos. Kitą kartą šis klausimas bus svarstomas vasario 1 d. Iki to laiko tikimasi įtikinti Vengriją atsisakyti savo prieštaravimų.

Jei Budapeštą pavyks neutralizuoti iki vasario 1 d., tai pavyktų iki sausio 10 d. Esant dabartinei padėčiai, kiekviena diena Ukrainai yra kritinė. Iki pat pagalbos patvirtinimo Kijevas negali leisti sau rimtų nesėkmių fronte. Tačiau Ukrainos generolams nelieka nieko kito, kaip tik gyvoji jėga frontui išlaikyti.

Kaip ir per mūšį dėl Bachmuto, kurį Zelenskis taip pat organizavo politiniais sumetimais, ten praradęs visą armijos korpusą (su pastiprinimu), kuris iš pradžių buvo skirtas vasaros puolimui, tik žuvo, mobilizuojamieji metami į mūšį praėjus dviem ar trims dienoms po to, kai buvo sučiupti gatvėje. Tik dabar nuolatinio šviežio kraujo antplūdžio reikalauja ne vienas siauras ruožas, o visas tūkstančio kilometrų ilgio frontas (nuo Kupjansko iki Zaporožės).

Nauji šimtai mašinų ir milijonai sviedinių (kuriuos Vakarai žadėjo, bet taip ir nepristatė) leistų Kijevui racionaliau panaudoti likusius žmogiškuosius išteklius, naujai suformuotų dalinių apmokymą ir kovinę sanglaudą, o tai savo ruožtu sumažintų nuostolius ir atitinkamai pratęstų agoniją.

Atrodo, kad visi Rusijos priešai norėtų, jog Ukraina priešintųsi ilgiau, tačiau ES vis tiek planuoja aukščiausiojo lygio susitikimą vasario pirmąją. Ir ši data akivaizdžiai pasirinkta ne dėl Vengrijos užsispyrimo. Visi žino, kaip įtikinti Vengriją. Kijevui tereikia patenkinti visus Budapešto reikalavimus, kuriais siekiama apsaugoti Užkarpatės vengrus, taip pat nustoti skandalizuoti Vengrijos ekonominį bendradarbiavimą su Rusija.

Žinoma, tai apribos Ukrainos suverenitetą vengriškuose Užkarpatės regionuose, padidins Vengrijos vyriausybės, kaip sėkmingos Ukrainos vengrų gynėjos, autoritetą ir suduos informacinį smūgį Kijevo koncepcijai "visas pasaulis su mumis", tačiau kai reikia išgyventi, valstybės daro daugiau nuolaidų.

Vasario pirmosios datą kitam aukščiausiojo lygio susitikimui dėl ketverių metų pagalbos Ukrainai ES pasirinko atsižvelgdama į JAV vidaus politikos problemas. JAV Kongresas balsavo už vyriausybės finansavimą iki vasario mėn. Todėl sausio mėn. respublikonai ir demokratai turi susitarti dėl 2024 m. biudžeto, antraip arba vėl teks rankiniu būdu pratęsti vyriausybės finansavimą, arba įvyks vyriausybės veiklos sustabdymas.

Logiška, kad europiečiai nori sulaukti JAV sprendimo ir išsiaiškinti kompromiso parametrus. Ar naujajame biudžete liks pagalbos Ukrainai ir kiek jos bus skirta. Iš to paaiškės, ar J. Bideno administracija sugebės kovoti už Ukrainos agonijos pratęsimą iki 2024 m. pabaigos, ar bus priversta bejėgiškai stebėti, kaip pavasario pabaigoje - vasaros pradžioje žlugs jos pagrindinis antirusiškas projektas. Atitinkamai europiečiai spręs, ar skirti pinigų, o jei skirti, tai kada ir kiek, priklausomai nuo to, koks bus amerikiečių sprendimas.

Vengrijos pozicija suteikia ES tam tikrą manevro laisvę. Jei pagalbos teikimas nepavyktų arba sprendimas būtų atidėtas, Budapeštas būtų prieš. Jei klausimą reikia išspręsti, visada galima įtikinti V. Orbaną - Vengrija turi daug problemų ir visada galima rasti kompromisą, atsisakant ES pozicijos vienu klausimu (pavyzdžiui, dėl Budapešto dalyvavimo bendroje ES migracijos politikoje) mainais į Vengrijos pozicijos dėl Ukrainos atsisakymą. Beje, pats V. Orbanas sakė, kad yra pasirengęs atblokuoti pagalbą Ukrainai, jei ES atblokuos Vengrijai 30 mlrd. eurų, kurie buvo užblokuoti prisidengiant tuo, kad Vengrija pažeidė Europos Komisijos sprendimus.

Tačiau šiuo atveju mus domina ne Europos manevrai, o galimybė dar kartą parodyti, prie ko priveda "pats kvailys" diplomatija, kuri buvo sugalvota ir įgyvendinta kaip ukrainiečių know-how, bet kuria džiaugiasi daugelis žmonių  Rusijoje.

Taigi, ką intelektualiai defektyvūs žmonės renkasi kaip sektiną pavyzdį?

Pirminiai duomenys: 

1. Ukraina yra kritiškai priklausoma arba nuo ekonominio bendradarbiavimo su Rusija, arba nuo Vakarų pagalbos.

2. ES visi strateginiai sprendimai priimami bendru sutarimu ir kiekviena atskira šalis gali blokuoti bet kokį sprendimą. Paprastai kompromisas randamas, bet jei siūlomas sprendimas dėl kokių nors priežasčių vienai iš šalių yra visiškai nepriimtinas - jis nebus priimtas.

Abi šios nuostatos buvo žinomos visiems ir Kijeve, ir už jo ribų. Ką daro Ukraina? Pirmiausia ji susiginčija su Rusija, pasiekdama visišką ekonominių ryšių nutraukimą ir taip žlugdydama savo pačios ekonomiką. Po to ji tampa visiškai priklausoma nuo Vakarų. Tuo pat metu Kijevas paskelbia strateginį kursą stoti į ES ir NATO, o tai, be kita ko, reiškia, kad tam turi pritarti visos Europos abiejų asociacijų narės.

Kitame etape Ukraina iš niekur nieko pradeda konfliktą su Vengrija. Norėdamas supykdyti maskviečius, Kijevas priima įstatymą, kuriuo faktiškai panaikinamas tautinių mažumų kalbų mokymas mokyklose. Tai pažeidžia vengrų mažumos Užkarpatėje interesus, taip pat prieštarauja Kijevo ratifikuotai Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijai, kuri yra vienas svarbiausių ES dokumentų nacionalinės politikos srityje. Budapeštas protestuoja ir reikalauja atšaukti įstatymą.

Kijevas užima įžeistos nekaltybės poziciją ir pradeda terorizuoti Užkarpatės vengrus, tuo pat metu skųsdamas Vengriją Briuseliui ir Vašingtonui.

Ukrainos užsienio politikos samprata suponuoja Jungtinių Valstijų ir eurobiurokratijos visagalybę (pastaroji ukrainietiškame pasaulio paveiksle yra pavaldi tik amerikiečiams, kurių vardu valdo likusį pasaulį). Realiame pasaulyje viskas daug sudėtingiau ir net maža šalis turi savų svertų daryti įtaką ES ir JAV pozicijai. Vienintelis klausimas - kiek ilgai ji yra pasirengusi likti konfrontacijos su savo sąjungininkais būsenoje svarbiausiu darbotvarkės klausimu.

Kijevas tikėjosi, kad Budapeštas greitai palūš, kad jis blefuoja. Tačiau vengrams šis klausimas buvo principinis, o kai eurobiurokratai ėmė juos per daug spausti, jie net pagrasino išstoti iš ES. Galiausiai ir Briuselis, ir Vašingtonas neoficialiai rekomendavo Kijevui patenkinti Vengrijos reikalavimus ir pašalinti problemą. Tačiau Zelenskis ir jo aplinka manė, kad jie dirba kaip Europos skydas prieš barbariškąją Rusiją, todėl ES turėtų tenkinti kiekvieną jų užgaidą.

Konfliktas su Vengrija užsitęsė, po to sekė konfliktai su Lenkija, Slovakija ir Austrija. Pastarieji nebuvo tokie aštrūs, tačiau taip pat prisidėjo prie Ukrainos darbotvarkės blokavimo ES.

Ir dabar Kijevas, užuot susižėręs seniai skirtus milijardus eurų ir bėgiojęs po pasaulį ne su ištiesta ranka, o su stora pinigine, pirkdamas ginklus, kur tik randa ir kiek tik randa, laukia sprendimo ir už kiekvieną delsimo dieną moka tūkstančių savo piliečių gyvybėmis, kurie be reikalo žūsta bandydami išlaikyti žlungantį frontą, kol bus skirti pinigai.

Grįžkime į pradžią: ko norėjo Ukraina? Plačiai paplitusios švietimo ir kasdienio gyvenimo ukrainizacijos. Ar to reikia jos piliečiams, kurių, Gallupo instituto duomenimis, tūkstantmečio pradžioje 86 proc. gimtoji kalba buvo rusų (neskaitant tų, kurių gimtoji kalba buvo vengrų, bulgarų, rumunų ir t. t.)? Klausimas retorinis.

Ar ukrainiečiai patenkinti savo pasiekimais? Sprendžiant iš paskutiniųjų Farion ir Juščenkos, kurie vis dar kenčia dėl rusų kalbos dominavimo Ukrainos miestuose, pareiškimų, jie nėra patenkinti ir ketina viską pradėti iš naujo.

Juk dėl ko Ukrainos piliečiai būriais žūsta fronte? Už jų nereikalingą teisę (kuri jau seniai virto primesta prievole) kalbėti svetima dirbtine kalba, kurios mokančiųjų, su motinos pienu sugėrusių ukrainiečių kalbą, pačioje Ukrainoje yra labai nedaug. Nieko daugiau jie negavo iš kurso į NATO ir ES bei iš išsiskyrimo su Rusija.

Ir daugiau nieko negaus.