Adolfo Hitlerio politinis testamentas

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-01-20 02:16:00, skaitė 774, komentavo 8

Nuo 1914 m., kai kaip savanoris įnešiau savo kuklų indėlį į Pirmąjį pasaulinį karą, kuris buvo primestas Reichui, praėjo daugiau nei trisdešimt metų.

Per šiuos tris dešimtmečius meilė ir ištikimybė savo tautai vadovavo visoms mano mintims, veiksmams ir gyvenimui. Jos suteikė man jėgų priimti pačius sunkiausius sprendimus, su kuriais kada nors teko susidurti mirtingajam žmogui. Per šiuos tris dešimtmečius išeikvojau savo jėgas ir sveikatą.

Netiesa, kad 1939 m. aš ar kas nors kitas Vokietijoje norėjo karo. Jo norėjo ir jį išprovokavo tik žydų kilmės arba žydų interesams dirbantys tarptautiniai valstybininkai. Pateikiau per daug pasiūlymų dėl ginkluotės ribojimo ir kontrolės, kurių palikuonys nebus tokie bailūs, kad visada nepaisytų, kad atsakomybę už šio karo pradžią būtų galima suversti man. Taip pat niekada nenorėjau, kad po siaubingo Pirmojo pasaulinio karo kada nors kiltų antrasis, nukreiptas prieš Angliją ar Ameriką. Praeis šimtmečiai, bet iš mūsų miestų ir paminklų griuvėsių visada iš naujo augs galutinai atsakingų asmenų neapykanta žmonėms, kuriems už visa tai turime dėkoti: tarptautinei žydijai ir jos pakalikams.

Likus vos trims dienoms iki Vokietijos ir Lenkijos karo pradžios, britų ambasadoriui Berlyne pasiūliau Vokietijos ir Lenkijos problemos sprendimą – tarptautinę kontrolę, kaip Saro atveju. Šio pasiūlymo taip pat negalima išsigalvoti. Jis buvo atmestas tik todėl, kad Anglijos valdančioji klika norėjo karo, iš dalies dėl komercinių sumetimų, o iš dalies dėl to, kad ją paveikė tarptautinės žydijos skleidžiama propaganda.

Niekam nepalikdavau abejonių, kad jei Europos žmonės vėl bus laikomi paprastais akcijų paketais šių tarptautinių pinigų ir finansų sąmokslininkų rankose, tai vienintelė atsakomybė už žudynes turi tekti tikriesiems kaltininkams – žydams. Taip pat niekam nepalikdavau abejonių, kad šį kartą milijonai arijų kilmės Europos vaikų mirs iš bado, milijonai vyrų žus mūšiuose, o šimtai tūkstančių moterų ir vaikų bus sudeginti ar susprogdinti mūsų miestuose, o tikrieji kaltininkai nebus patraukti atsakomybėn, nors ir humaniškiau.

Po šešerius metus trukusio karo, kuris, nepaisant visų nesėkmių, vieną dieną įeis į istoriją kaip šlovingiausia ir didvyriškiausia tautos kovos už būvį apraiška, negaliu palikti miesto, kuris yra šio Reicho sostinė. Kadangi mūsų pajėgos per menkos, kad atlaikytų priešo puolimą, o mūsų pasipriešinimą žemina būtybės, kurios yra tiek pat aklos, kiek ir be charakterio, noriu pasidalyti savo likimu su likimu, kurį prisiėmė milijonai kitų, pasilikdami šiame mieste. Be to, aš nepateksiu į priešo rankas, nes jam reikia naujo spektaklio, kurį pristatytų žydai, kad nukreiptų isteriškų masių dėmesį.

Todėl nusprendžiau likti Berlyne ir ten savanoriškai pasirinkti mirtį, kai nuspręsiu, kad Fiurerio ir pačios kanceliarijos pozicijos nebegalima išlaikyti. Mirsiu džiugia širdimi, žinodamas apie neišmatuojamus mūsų valstiečių ir darbininkų darbus bei pasiekimus ir apie unikalų indėlį į mūsų jaunystės istoriją, kuris nešioja mano vardą.

Tai, kad esu jiems visiems giliai dėkingas, yra taip pat savaime suprantama, kaip ir mano palinkėjimas, kad jie neatsisakytų kovos, bet, kad ir kur bebūtų, toliau kovotų su Tėvynės priešais, ištikimi didžiojo Clausewitzo idealams. Mūsų karių aukomis ir mano paties bendryste su jais iki pat mirties Vokietijos istorijoje pasėta sėkla, kuri vieną dieną išaugs ir pradės šlovingą nacionalsocialistinio judėjimo atgimimą tikrai suvienytoje tautoje.

Daugelis drąsiausių mūsų vyrų ir moterų prisiekė susieti savo gyvybes su manąja iki galo. Aš prašiau ir galiausiai įsakiau jiems to nedaryti, o atlikti savo vaidmenį tolesnėje tautos kovoje.

Prašau kariuomenės, karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų vadovų visomis įmanomomis priemonėmis stiprinti nacionalsocialistinę mūsų karių pasipriešinimo dvasią, ypač pabrėžiant, kad aš pats, kaip šio judėjimo įkūrėjas ir kūrėjas, pirmenybę teikiu mirčiai, o ne bailiai rezignacijai ar net kapituliacijai.

Tegu tai tampa būsimųjų vokiečių kariuomenės karininkų garbės reikalu, kaip jau yra mūsų laivyne, kad apie rajono ar miesto pasidavimą negali būti nė kalbos, o vadai visų pirma turi rodyti ryškų ištikimo atsidavimo pareigai iki mirties pavyzdį.

Prieš mirtį pašalinu iš partijos buvusį reichsmaršalą Hermaną Goringą ir atimam iš jo visas teises, kurios jam buvo suteiktos 1941 m. birželio 29 d. dekretu ir mano 1939 m. rugsėjo 1 d. pareiškimu Reichstage. Vietoj jo Reicho prezidentu ir vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu skiriu admirolą Donicą.

Prieš mirtį pašalinu buvusį S. S. reichsfiurerį ir vidaus reikalų ministrą Heinrichą Himlerį iš partijos ir visų jo valstybės pareigūnų. Vietoj jo S.S. reichsfiureriu ir Vokietijos policijos vadovu skiriu gauleiterį Karlą Hanke, o vidaus reikalų ministru – gauleiterį Paulį Gieslerį.

Goringas ir Himleris, be viso savo nelojalumo man, užtraukė nepataisomą gėdą visai tautai, nes slapta, be mano žinios ir prieš mano valią vedė derybas su mano priešu, taip pat bandė neteisėtai perimti valstybės kontrolę.

Siekdamas suteikti vokiečių tautai garbingų žmonių vyriausybę, kuri visomis turimomis priemonėmis įvykdys užduotį tęsti karą, aš, kaip tautos fiureris, skiriu šiuos naujojo kabineto narius:

Reicho prezidentas: Donicas

Reicho kancleris: Goebbelsas

Partijos ministru: dr: Bormannas

Užsienio reikalų ministras: Seyss-Inquart

Vidaus reikalų ministras: Gauleiteris Giesleris

Karo ministras: Donitz

Vyriausiasis kariuomenės vadas: Šorneris

Vyriausiasis karinio jūrų laivyno vadas: Donitzas

Vyriausiasis oro pajėgų vadas: Greimas

S.S. reichsfiureris ir Vokietijos policijos vadovas: Vokiečių kariuomenės vadas ir vyriausiasis vokiečių komisaras bei Vokietijos generalinio štabo viršininkas Hanke

Prekyba: Hanke: Funk

Žemės ūkis: Backe

Teisingumas: Thierack

Kultūra: Dr. Scheel

Propaganda: Dr. Naumann

Finansai: dr: Schwerin-Crossigk

Darbo: Dr. Hupfauer

Amunicija: dr. Saur

Vokietijos darbo fronto lyderis ir ministras be portfelio: Ley.

Nors nemažai šių vyrų, tarp jų Martinas Bormannas, daktaras Gebelsas ir kiti, kartu su savo žmonomis prisijungė prie manęs savo noru, nenorėdami jokiomis aplinkybėmis palikti sostinės ir pasirengę mirti kartu su manimi, prašau jų išpildyti mano prašymą, kad tautos gerovė jiems būtų svarbesnė už jų pačių jausmus. Savo darbu ir ištikima draugija jie liks man artimi ir po mano mirties, kaip tikiuosi, kad mano dvasia ir toliau gyvens tarp jų ir lydės juos visada. Tegul jie būna griežti, bet niekada neteisingi, ir tegul, svarbiausia, niekada neleidžia baimei valdyti jų veiksmų, tautos garbę iškeldami aukščiau visko, kas egzistuoja žemėje. Galiausiai tegul jie visada prisimena, kad mūsų užduotis – nacionalsocialistinės valstybės įtvirtinimas – yra ateinančių šimtmečių darbas, todėl kiekvienas individas savo interesus turi pajungti bendram labui. Prašau visų vokiečių, visų nacionalsocialistų, vyrų ir moterų, ir visų vermachto karių, kad jie liktų ištikimi ir paklusnūs iki mirties naujajai vyriausybei ir jos prezidentui.

Visų pirma raginu vyriausybę ir tautą iki galo laikytis rasinių įstatymų ir negailestingai priešintis visų tautų nuodytojui – tarptautinei žydijai.

Berlynas, 1945 m. balandžio 29 d., 4 val. ryto.

Adolfas Hitleris