Nica: Europos ateities fragmentas?
Autorius: Elena Pustovoitova Šaltinis: http://sauksmas.lt/nica-europo... 2016-07-16 16:43:57, skaitė 2625, komentavo 1
Kiek kartų reikia praskelti sau kaktą grėbliu, kad europiečiai ant jo neliptų? Šis klausimas beveik šimto žmonių žūties fone, gali būti, kažką ir įžeis, bet tai, kas įvyko liepos 14 Anglų bulvare Nicoje, žemina ne tik prancūzus. Visai Europai yra pasiūlyta klauptis ant kelių.
Europiečiai užsispyrę niekaip nenori matyti, kad jiems yra paskelbtas karas. Kad jis vyksta senai. Kad jis kruopščiai suplanuotas. Kad šio karo operacijomis yra Paryžiaus pogromai, Briuselio sprogdinimai, Berlyno pasityčiojimai iš moterų, žudynės Nicoje. Naujiesiems Europos užkariautojams pralaimėtus mūšius sunku suskaičiuoti. Ir svarbiausia – nėra vilties, kad atsiras jėga, kuri sustabdys Europos civilizacijos griūtį.
Neskubėkite mane kaltinti už kraštutinybes. Tiesiog aš tai jau mačiau. Stebėjau dešimties ilgų metų bėgyje, kaip mažytis šaltinėlis migrantų į Australiją, kuri turi, ko gero, pačias griežčiausias atvykėlių adaptacijos savo žemėje taisykles, pagimdė ligą, nuo kurios šis kontinentas jau nepasveiks. Jis serga mirtina liga.
O viskas prasidėjo taip…
2005 metų gruodžio 11 dieną daugiau negu penki tūkstančiai Sidnėjaus pliažinio priemiesčio Kronalla gyventojų nuvyko į pliažą, išvarė iš jo „libanizus“ (taip ten vadina visus išeivius iš Artimųjų Rytų), nuvyko prie miesto geležinkelio stoties ir surengė šešių valandų protesto mitingą su vienu vieninteliu reikalavimu: „libanizus“ lauk! Kodėl?
Todėl kad savaitę prieš tai, gruodžio 4, grupė jaunų „libanizų“ sumušė du gelbėtojus Kronalla pliaže už tai, kad šie uždraudė jiems žaisti ten futbolą, tiesiog virš poilsiautojų galvų, tarp kurių, kaip paprastai, pusė buvo vaikai. Tą pačią dieną vietinio televizijos kanalo operatorius pateko į ligoninę, po to kaip „libanizas“, kuriam nepatiko, kad jį filmuoja, panaudojo prieš jį jėgą.
Kronallos gyventojas Brad Whittaker pareiškė tada vietiniam laikraščiui, kad ta diena buvo žmonių solidarumo demonstracija prieš siautėjimą etninių gaujų, kurios terorizuoja publiką Sidnėjaus pliažuose jau kelis metus. Tada kartu su Kronalla protestavo ir kiti Sidnėjau rajonai – Mairanda, Braiton-le-Send, Rokeil, Marubra.
Ir ką?
Šių vietinių gyventojų protestų rezultatu tapo … tų pačių vietos gyventojų sumušimas, kurį įvykdė Sidnėjaus policija. Apsiginklavę lazdomis ir balionėliais su ašarinėmis dujomis, policininkai visur atakavo baltuosius demonstrantus. Riaušių aukų buvo dvylika – penki policininkai, gavę į fizionomiją, ir septyni sumušti demonstrantai.
Jau sekančią dieną, gruodžio 12, apie du šimtus „libanizų“ susirinko prie vietos mečetės Lakemba rajone – dalis iš jų buvo ginkluoti pistoletais „Glock“ (septyniolika šovinių apkaboje, draudžiamas naudoti civiliams, yra policijos ginklas). Kratydami pistoletais, jie ruošėsi reidui į Marubrą. Aš mačiau dešimtis policijos mašinų aplink mečetę, bet nei vienas žmogus nebuvo areštuotas. O po pusantros valandos apie penkiasdešimt automobilių, pilnų „libanizų“, apsiginklavusių beisbolo lazdomis ir pagaliais, apvažiavo Marubrą Road ir suknežino pakeliui automobilius ir parduotuvių vitrinas. Apie dešimt vietinių žmonių apsiginklavusių „kas papuolė po ranka“ pajėgė organizuoti gynybą ir ėmė supti automobilius su „libanizais“ – ir štai tada įsikišo policija, privertusi skriaudėjus atsitraukti.
Tą patį vakarą dvi dešimtys automobilių su „libanizais“ įsiveržė į Kronallą, siaubdami parduotuves ir automobilius Elouera Road ir puldami ant visų, kas buvo gatvėje. Po valandos apie šimtas vietos gyventojų apsupo vieną iš mašinų su „libanizais“, bet policija išvaikė minią ir leido automobiliui išvykti.
Šiais susidorojimais Australijos valdžia leido aiškiai suprasti, kieno ji pusėje.
Štai maždaug toks Europos „paveikslas“ bus po maždaug dešimties metų…
Valstybėse, kurios patiria didžiausią migracijos spaudimą, gerai žinoma, kad pirmosios kartos emigrantai – pats lojaliausias valdžiai piliečių sluoksnis. Gavę (toje pačioje Australijoje) prieglobstį, o tuo pačiu ir bedarbio pašalpą, pašalpą už kiekvieną vaiką, lengvatas medicinos priežiūrai, pigų važiavimą visuomeniniu transportu, nuolaidas už komunalines paslaugas ir dažnai nemokamą arba beveik nemokamą valstybinį būstą, jie gyvena su nuoširdžiu padėkos jausmu ir pasiruošę ateiti prie rinkimų urnų po du kartus, kad palaikyti tokios vyriausybės bet kokius darbus. Mažai rūpindamiesi apie tai, iš kur imamos lėšos apmokėti jų paramai, daugelis tokių šeimų, atvykusių iš Artimųjų Rytų arba Indokinijos, gimdo Australijoje vaikus vieną po kito ir gauna už kiekvieną po 180 dolerių per savaitę, per tris-keturis metus pagal gaunamas pajamas jie aplenkia pajamas „aborigenų“ šeimos, kurie pildo tą patį iždą iš kurio vyriausybė semia lėšas imigrantams.
Toje pačioje Australijoje, gyvendami komunaliniame būste (pigus būstas, suteikiamas vargingiems imigrantams – išeiviams iš Artimųjų Rytų), jie jau po penkių-septynių metų perka arba stato pompastiškus, baltų plytų su kolonomis, dviejų aukštų namus, važinėja limuzinais, turi parduotuvėles, spaudos kioskus, taksi, tuo pačiu gaudami iš valstybės išmokas, kurios priklauso vargšams ir benamiams.
Priedo Australija gavo iš jų prekybą narkotikais, pogrindinę darbo rinką ir uždaras etnines gyvenvietes, arabiškus, kiniškus, vietnamietiškus ir kitokius „geto“miestų ribose, kurių neįmanoma įtakoti.0
Bet pagrindinė bėda netgi ne tame. Per dešimtmetį į gyvenimą atėjo antra karta „libanizų“, užaugusių Australijoje, bet išauklėtų jau „geto“ savomis tradicijomis esant nekintamam ir giliam nesiskaitymui (štai kur problemos šaknys!) su normomis tos visuomenės, kuri juos priėmė. Ši karta eina į gyvenimą su savo pranašumo jausmu prieš juos supančius.
Antra emigrantų karta gerai kalba angliškai, mėgsta saugaus sekso pamokas mokykloje (ir tuojau pat naudoja gautas žinias praktikoje), paveldi namus, automobilius ir savo tėvų verslą – tai kodėl gi jiems neperdirbti Australijos pagal savo poreikius?
Prancūzijoje vaizdai, kuriuos galima matyti Kliši-su-Bua arba Sen-Deni, nelabai skiriasi nuo mano nupieštų australiškų scenų. Ir valdžios reakcija Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje – tokia pati, kaip Australijoje.
Štai kodėl tai, kad 2005 gruodį pergyveno Sidnėjus, yra mano akimis tiksli prognozė Europos ateities po dešimties metų. Ir aš netikiu, kad Europa atras jėgų priešintis.
Vertė Algimantas Lebionka