Martynas Vaitys. Idioto gidas į išsivysčiusią valstybę: Organizuotumas (I dalis)

Autorius: Martynas Vaitys Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-08-13 08:27:59, skaitė 475, komentavo 1

Apie didžią tautą galima spręsti iš to kaip ji gerai tvarkosi su savo ūkiu ir finansais. Didžių tautų stiprios valstybės pasižymi šiomis dviem savybėmis, kurios savaime yra supaprastinamos iki vienos – organizuotumo. 

Būtent organizuotumas nurodo, kiek energijos ir kur turi būti skiriama siekiant tam tikro rezultato. Tačiau lietuvių tauta yra išskirtinai nuskriausta kalbant apie sugebėjimą organizuotis dėl istorinių aplinkybių, suformavusių priklausomybės ryšių. 

Dažniausiai priklausomybiniai ryšiai pasireiškė per lietuvių nesugebėjimą išlikti savarankiškiems geopolitinių grėsmių akivaizdoje, o  vėliau pastarieji ryšiai transformavosi į dar tragiškesnę situaciją su skaičiavimu. Ir ne, aš nekalbu apie valstybinį matematikos brandos egzaminą, o apie kasdienę, gyvenimišką rizikos apskaitą, kuri susideda iš pagarbos sau ir instinktyvaus individo siekio išgyventi. Lietuviai išmoko samprotauti idėjomis jų nematuojant, žaisti vertybėmis nežinant jų kainos, o viso to rezultatas yra lopas po lopo kamšomos valstybinės problemos. Greitai nebebus ką kamšyti ir kam kamšyti. 

Svarbu įsisavinti, kad tik po to, kai yra teisingai įvertinama rizika, galima atlikti patį veiksmą, nes kitu būdu atliktas veiksmas tebus į orą išleidžiama, bereikšmė energijos banga. Šiuo principu besivadovaujančios tautos išvengia nereikalingo energijos eikvojimo pačių susikurtoms problemoms spręsti, o tos, kurios veikia neorganizuotai - yra pasmerktos visą gyvybinę savastį išnaudoti techninio pobūdžio problemoms narplioti, užmiršdamos tikruosius tautai gresiančius iššūkius. Galbūt tai nebūtų problema jeigu lietuviai būtų gausi ir pasiturinti tauta, bet realybė nurodo sąlygas lietuvių tautai arba imtis priemonių ir tapti savarankiška valstybe, arba visiems laikams išnykti. Paprasčiausiai tariant, tautos gyvybiniai resursai yra riboti.  

Didžios tautos pasižymi tuo, kad sugeba taikos sąlygomis organizuotis ir nukreipti savo energiją į valstybei svarbiausių klausimų sprendimą. Olandų tautos protu ir rankomis buvo sustabdytas jūros skverbimasis į žemyną, o suomiai ir korėjiečiai per ketvirtį amžiaus tapo pirmojo pasaulio šalimis. Tos tautos, kurios taikos sąlygomis nesugeba pragyventi yra pasmerktos išnykimui, o blogiausio scenarijaus atveju – užkariavimui. Tokių tautų pavyzdžių yra apstu visame pasaulyje: kurdai, osetinai, abchazai, ukrainiečiai, gudai, čečėnai. Visos šios tautos kažkada turėjo valstybingumą arba pretenzijas į jį, bet dabar yra užkariautos, nes visą savo gyvavimo laikotarpį paskyrė karui ir kovai dėl įtakos, o ne tautos švietimui ir valstybės statymui. Organizuotumu pasižyminčios Vakarų Europos ir Skandinavijos šalys iš pirmo žvilgsnio atrodytų kaip blogas pavyzdys dėl iš multikultūrinės visuomenės kylančių egzistencinių problemų ir iššūkių. 

Tačiau didesnė prabanga šiuo atveju yra neturėti galimybės susidurti su islamizacijos, terorizmo, sekuliarizacijos iššūkiais, negu neturėti problemų dėl to, kad apskritai politiniame pasaulio žemėlapyje tavęs nėra. „-Izmų“ keliamos problemos yra išsprendžiamos, nes tautose, kuriose organizuotumas yra vertinamas – daromos taisytinos klaidos. Pagrindinė to priežastis paprasta – organizuoto veiksmo metu padarytos klaidos dažniausiai nėra kildinamos iš blogų idėjų, bet greičiau dėl techninių priežasčių bandant realizuoti idėjas. Todėl ir Jungtinėse Amerikos Valstijose atgimė konservatyvių respublikonų ambicijos. Amerikiečiai paprasčiausiai nutarė, kad libertari prieiga prie ekonominės pažangos ir negatyvia laisvės samprata priimami politiniai sprendimai nesiderina su konstituciniais principais, kuriais savo sąjungą grindžia Valstijos. Didi amerikiečių tauta yra absoliučiai pajėgi sugrąžinti politiką į konstitucinių principų kelią, nes yra pragmatiška ir laisva. Prezidentas Vašingtonas rašė: „Plėsti prekybinius ryšius su užsienio valstybėmis ir užmegzti kuo mažiau politinių santykių su jomis – tokia yra mūsų politikos pagrindinė taisyklė. Mes turime nuosekliai vykdyti jau sudarytas sutartis, bet stenkimės nesudaryti naujų“. Prezidento žodžiai šiuo atveju simbolizuoja fundamentalų suvokimą, kad per didelis skaičius užmojų gali išstekenti tautos pasiryžimą valingai siekti savo tikslų, o organizuotą tautą paversti svetimų interesų įkaite. 

Lietuvoje šis suvokimas yra pamintas, nes tauta paprasčiausiai išeikvojo milžinišką dalį savo energijos bereikšmiams darbams ir tikslams, kuriuos vykdė Tie, kurie laisve apskritai netikėjo ir netiki. Kopenhagoje buvo be problemų iškirsta ištisa augmenija tam, kad būtų įgyvendinti urbanizacijos projektai, tačiau danų tauta, pasvėrusi visas įmanomas rizikas, apgynė savo laisvę 2015 metų referendume dėl didesnių teisių suteikimo Europos Sąjungai. Lietuvoje viskas atvirkščiai. Kelių medelių likimas gali mobilizuoti pilietinę visuomenę, apsiginklavusią advokatais, paveldosaugininkais, gamtininkais ir kitais specialistais, kurie bus pasiruošę sunaikinti bet kokį kompromisą. Tačiau tautos likimą lemiantys klausimai bus priimami masinio tingumo, apsileidimo bei viešųjų ryšių agentūrų užsakytų idiotiškų reklamų kontekste, kuriose jums smegenis plaus pusiau raštingas „elitas“. Geriausiai tai pastebima paskutinių dviejų, garsiausių valstybės projektų vykdymo laikotarpyje. 

Pirmasis – Lukiškių aikštės rekonstrukcijos ir Vyčio paminklo konkursas. Tai puikus pavyzdys, kaip valstybei svarbus, bet iš esmės praktiniu požiūriu jos ateičiai neturintis įtakos projektasyra paverčiamas demokratijos simboliu bei kovų objektu. Ir visai nesvarbu, kad projektas po šiai dienai yra realizuotas iš dalies, o aikštę rekonstrukcija pasiekė tik po 23 metų nuo pirmojo konkurso paskelbimo. Svarbiausia, jog visi apie tai kalbėtų, rašytų straipsnius, balsuotų, kviestų į mitingus, o galutiniame rezultate Jie vis tiek sukurs fiktyvias konkurso sąlygas, suformuos komisiją iš daugumos valiai nepritariančių sovietmečio modernistų ir spjaus į jūsų demokratiją. Tuo tarpu, kol jūs išvargę ir pralaimėję keiksite Juos, Jie ramiai jums matant buldozeriu skins kelią antrajam projektui – dvigubos pilietybės institucionalizavimui.

Šį kartą jūs jau nemitinguosite, nerėksite ir nieko nedarysite, nes dvigubos pilietybės klausimas nėra apčiuopiamas, fiziškai matomas ir lengvai sprendžiamas, bet jeigu ir norėsite pasireikšti, jums nepavyks, nes visą energiją bei tikėjimą atidavėte stoviniuodami per lietų Lukiškėse. Skirtingai nei Vyčio dizainas, dvigubos pilietybės institucija gali negrįžtamai nutraukti šimtų tūkstančių lietuvių ryšius su Lietuvos Respublika (apie tai plačiau kitoje dalyje), bet tai nesutrukdė Seimo konstitucinei invazijai, kai 67 parlamentarai pritarė Konstitucijos keitimui, sumažinant reikalaujamų balsų skaičių pilietybės referendumo įsigaliojimui. Toks sprendimas primena labiau Azerbaidžaną, Burundį, Rusiją ir kitas shithole šalis, negu vakarų kultūrinės sferos valstybę, kai Konstitucija yra naudojamasi lyg užrašine, pretenzingam valdovų norui prisirašyti dar pora metelių prie kadencijos. Kitaip tariant, vieno klausimo Konstitucijos keitimai yra būdingi tik silpnoms valstybėms, kuriose tautos būna neišsikovojusios laisvės, gavusios ją dykai arba de facto jos neturinčios. Viena seniausių tiesų politikos moksluose apskritai moko, kad sėkmingos šalys visai nesikiša arba labai mažai kišasi į Konstitucijos dizainą, nes bet kuris konstitucinis pokytis signalizuoja, jog valstybė tolsta nuo principų, kuriais tauta save apsibrėžė. Nepaisant to, jūsų demokratinę laisvę ir konstitucinius principus šį kartą apgynė Prezidentė, kurios jūs (galimai) nekenčiate. 

Panašiai vyko ir ansktesni, valstybės ateities raidai milžiniškos įtakos galėję turėti projektai. 1999-ųjų sausį, prokuroro a.a. Gintauto Sereikos nužudymas sukelia suirutę visuomenėje. Šalis prilipus prie ekranų stebi, kokiais būdais Lietuvos policija kovos su nusikalteliais ir užtikrins viešąją tvarką, o viso šio skandalo fone, Lietuvos vyriausybė už centus Williamsui parduoda Mažeikių naftos akcijų paketą. Andrius Kubilius tuomet teigia: „Žinau, kad tai rizikinga sutartis. Tačiau nematau kitos išeities, kad Lietuvos naftos ūkis taptų modernus ir ateitų didelės investicijos“.  Po trejų metų Williamsas parduoda dalį akcijų rusų Yukos, o dar po šešerių – Mažeikių nafta tampa lenkų Orlen Lietuva. Nuo to laiko vienintelė Baltijos šalyse esanti naftos perdirbimo įmonė atsiduria tarp 16-os didžiausių bendrovių Vidurio ir Rytų Europoje  ir 8-ių didžiausių energetikos srityje. Taip pat įmonė šiais metais skaičiuoja rekordinį pelną su jau kelerius metus iš eilės jo augimu. Vėlgi jokių demonstracijų ar organizuotų akcijų vykstant deryboms, tik sukrautas kapitalas Rolandui Paksui prezidento rinkimuose, kai jau viskas buvo prarasta. Lietuva, nepaisant milžiniškų Orlen Lietuva sumokamų mokesčių ir darbo vietų skaičiaus, jau neturi jokios įtakos šios įmonės likimui bei ateičiai, o prarastu kapitalu lenkai galės naudotis kaip derybiniu instrumentu darant politinį spaudimą mūsų šalies ūkiui.

Toliau sekė Rolando Pakso apkaltos procesas su masinėmis įtūžusių tautiečių miniomis, kurios buvo pasiruošusios vadui davus signalą šturmuoti Seimo rūmus ir atstatyti tariamą teisingumą. Tačiau iškritę senjorų protezai ne tik neišlaikė savo mylimo prezidento poste, bet ir pražiopsojo, kad Lietuva į Europos Sąjungą juda atsisakiusi pretenzijų į energetinę nepriklausomybę. Ignalinos AE uždarymas jau kainavo 2,6 mlrd. eurų, o viso uždarymo kaina sieks mažiausiai 3,2 mlrd eurų.  Jeigu Mažeikių naftos istoriją galima vadinti Lietuvos politinės ekonomikos negalavimu, tai Ignalinos AE uždarymą galima prilyginti pastarosios mirčiai. Valstybė ne tik prie derybų stalo nesugebėjo išsiderėti energetinės nepriklausomybės, bet ir patingėjo pagalvoti, jog Ignalinos AE 3000 MW galingumas būtų tapęs rimtu pagrindu atbaidyti Baltarusiją nuo Astravo. Lietuva atsisakė ne tik savo nepriklausomybės energetikoje, bet ir susikūrė geopolitinę problemą, kurios savarankiškai išspręsti neturi galios. Vėliau konservatorių iniciatyva buvo renkami parašai su ryškiai nudažytomis statinėmis, JKL komjaunuoliai uoliai savanoriavo, o Seimas sudarė laikinąją darbo grupę šiam klausimui spręsti, tik pamiršo, kad jau per vėlu jovalą išsrėbti nacionaliniu lygmeniu, todėl teks tikėtis, jog lenkai padarys tai už mus. 

Lygiai tas pats atsitiko ir su skalūnų dujomis. Per valstybę nuvilnijus violetinei bangai, tauta pasinėrė į masinę psichozę. Staiga Lietuvos teisingumo sistemos problemos buvo įkūnytos a.a. Drąsiaus Kedžio asmenyje ir Drąsos kelio partijoje. Scenarijus kartojasi: tauta meta visas pajėgas, alina savo organizmą bado akcijomis, klaupiasi gyvatvore Garliavoje prieš policines pajėgas, o tuo tarpu Lietuvos politinis elitas pasiduoda žaliųjų lobistų spaudimui ir atsisako skalūnų dujų žvalgybos Lietuvoje. Šioje vietoje daugelis iš jūsų mane pradėsite pulti įvairiais žaliųjų tyrimais ir tos pačios Vakarų Europos pavyzdžiais. Tačiau šie argumentai yra niekiniai atsižvelgiant į tai, kad ES neseniai pasirašė sutartį su JAV dėl didesnio dujų importo, o Vokietija 2019 m. įgyvendins  Nord stream 2 dujotekio projektą, sujungiantį ją kartu su Skandinavijos šalimis prie Rusijos dujų rinkos. Vien Lenkijoje iki 2014m., nepaisant to, kad 7 iš 11 investuotojų dėl pernelyg didelio skalūnų klodų gylio atsisakė investuoti, šalis uždirbo 500 milijonų eurų. Verta pažymėti, kad Teksaso universiteto atlikto tyrimo metu gauti duomenys rodo, jog skalūnų dujų gavyba hidraulinio skaldymo būdu turi apie 6-7% tikimybę išlieti į aplinką nuodingas chemines medžiagas, kai kalbama apie naujus gręžinius, o Lietuvos atveju – išgautų dujų kiekio būtų užtekę 40-čiai metų, skaičiuojant pagal 2014m. vartojimą. Žinoma, visada yra lengviau išsinuomoti autobusą, susiorganizuoti kelionę ir kiekvieną savaitę atvažiuoti prie Prezidentūros tam, jog kreidelėmis būtų pareiškiamas reikalavimas – „TIESOS“. 

Nereikia būti naiviems ir galvoti, kad daugelis mus užklupusių nelaimių yra susijusios su nepamatuotais politikų veiksmais. Dar niekas nėra sugalvojęs efektyvesnės taktikos už „skaldyk ir valdyk“. Politikams yra labai lengva manipuliuoti masėmis, numetant joms kaulą dėl kurio pradėsite kovoti vieni su kitais ir išeikvosite visą energiją, pamiršdami principinius tikslus. Tokvilis tokią politiką priskyrė tamsioms ir nelaisvoms tautoms, kuriose tautos nelaisvė suteikia valdžiai galimybę vykdyti politiką be principų. Būtent taip prancūzų politinis mąstytojas, stebėjęs JAV gyvenimo subtilybes, atskyrė Šiaurės Ameriką nuo neišsivysčiusių Pietų Amerikos valstybių. Tokvilis teigė, kad JAV skiriasi nuo Pietų Amerikos valstybių tuo, jog Valstijų viešasis gyvenimas yra ramus, netgi atrodytų, kad valstybėje nieko nevyksta, nes vietiniai reikalai yra sprendžiami be emocijų, racionaliai. Tai padeda principinių sprendimų nepaversti techninio pobūdžio rietenomis. Tuo tarpu, Pietų Amerikos ir to meto Europos tautose, prancūzų mąstytojas pastebėjo atvirkštinį veikimą, kai principiniai reikalai yra transformuojami į techninio pobūdžio rietenas, kurios ištirpsta interesų jūroje. Tai padeda valdovams išlaikyti galią tautos likimo akivaizdoje ir nebūtinai iš geros valdovo valios. Todėl pirmasis šios straipsnių serijos palinkėjimas būtų paprastas – idėjinių problemų neredukuokite iki techninių kategorijų, o praktinių, pragmatiško požiūrio reikalaujančių sprendimų nepaverskite valstybės egzistavimo pagrindu.