Povilas Gylys. Laisvosios rinkos institutas prieš valstybę: pergalių dvidešimtmetis

Autorius: Povilas Gylys Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/ring... 2018-09-10 10:13:35, skaitė 447, komentavo 1

LDiena.lt: tai yra 2011 metų sausio 27-os dienos straipsnis, kurio aktualumas yra akivaizdus ir šiandien, kai LRI vadovas ir vagių bei kyšininkų partijos vadeiva R. Šimašius dabar kontroliuoja Lietuvos sostinę - Vilnių, o LRI toliau pudrina visuomenei smegenis savo liberastine propaganda.

Neseniai Lietuvos laisvos rinkos institutui sukako dvidešimt metų. 1990-ųjų metų vėlyvą rudenį buvęs LKP CK sekretorius Kęstutis Glaveckas kartu su dar penkiais entuziastais, remiamas liberaliai nusiteikusių šalies intelektualų ir ultrakonservatyvių JAV sluoksnių (naudojuosi danų kolegos informacija) įsteigė , kaip jie skelbė, nevalstybinį, nepolitinį darinį, kuris turėjo mūsų krašto žmones mokyti individualistinės mąstysenos ir laisvos rinkos ekonomikos pagrindų. 

Tenka konstatuoti, kad nei kraštas, nei pats institutas į tą datą deramai nesureagavo. Dėl krašto gal ir netektų stebėtis, tačiau institutas praleido progą pasireklamuoti. Kodėl? Gal suvokia, kad DABAR su savo viešųjų ryšių akcija ir „reformų“ priminimais jis daugiau suerzins visuomenę nei palenks ją į savo pusę?

Į jubiliejų laiku nesureagavo ir neskaitlingi bei išsibarstę LLRI oponentai. Šis rašinėlis ir skirtas šios spragos viešojoje informacinėje erdvėje, bent daliniam, užpildymui.

Kaip holistinių pažiūrų ekonomistas, visada buvau šio instituto oponentas. Kartu turiu prisipažinti, kad kurį laiką buvau naivus – maniau, jog Lietuvos laisvosios rinkos instituto žmonėms, apskritai mūsų liberalams, libertarams tiesiog trūksta žinių ir todėl jie remia naivią ideologiją, pagrįsta prielaidomis, kad individas su savo privačiu interesu yra vienintelis tikras ekonominės veiklos subjektas, kad konkurencija yra vienintelė ekonominių santykių forma ir pan. Todėl jie ir skleidžia idėjas, kurios mažai ką bendro turi su tikrove ir kurios neatlaiko kritinės minties rėmuose pateikiamų argumentų. Tačiau išklausę ir įsigilinę į kitų žmonių pateikiamus argumentus, maniau aš, jie savo požiūrį galėtų pakoreguoti, kaip to reikalauja mokslinės diskusijos etika.

Dabar mano požiūris yra pasikeitęs – nemanau, jog tie žmonės naivūs, kad jie nežino, ką daro ir kad jie siekia suvokti tiesą bei ją skleisti. Tiesa, negaliu visiškai atmesti ir kito varianto - jie apimti ideologinės ekstazės. Instituto istorija rodo, kad jo žmonės niekada nebuvo linkę dalyvauti tikrose, atvirose, konkurencinėse diskusijose, t.y. keistis argumentais. Jie visada tik skelbė neginčijamą, jų požiūriu, rinkos evangeliją. Jie visada buvo tikėjimo žodžio, o ne kritinės analizės institucija. Nesu prieš tikėjimą ir jeigu institutas pasiskelbtų religiniu dariniu su iškaba „Rinka - rojus, o valstybė – pragaras“, priekaištai automatiškai atkristų. Galų gale pas mus tikėjimo laisvė įtvirtinta Konstitucijoje. Tačiau institutas pretenduoja į moksliškumą ir rimtą ekonominę ekspertizę. Tuomet jis turi būti atviras kritikai.

LLRI visada turėjo aiškią politinę ir ekonominę darbotvarkę. Jos esmė – visų galimų gyvenimo sferų privatizavimas, liberalizavimas, surinkimas. Kuo daugiau rinkos ir kuo mažiau valstybės, tuo geriau ekonomikai ir visuomenei - toks buvo ir yra instituto šūkis. Ir jis, tas šūkis, sėkmingai įgyvendinamas du dešimtmečius – didelė jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių dalis yra indoktrinuoti radikalaus individualizmo, rinkos fundamentalizmo dvasia. Nemaža dalis ekskomunistų, dar daugiau ekskomjaunuolių ir ekspionierių tiki, jog tik leidus laisvai veikti rinkos jėgoms, galima užtikrinti gerovę žmonėms. Jie nesuvokia viešųjų poreikių esmės ir nežino, kas yra viešosios gėrybės. Jiems ekonomika ir rinka yra sinonimai. Todėl Lietuvos televizijose nėra ekonomikos žinių, yra tik verslo žinios. Mat verslas, esą, apima visą ekonomiką, o verslininkai yra vieninteliai turto kūrėjai ir visuomenės maitintojai.

LLRI pasiekimų sąrašas valdant Lietuvos ekonomiką – įspūdingas. Aptarkime kai kurias LLRI pergales pradėdami nuo viešųjų finansų. Viešųjų finansų politikoje LLRI diktavo madas nepriklausomai nuo to, ar valdžioje buvo dešinieji, ar kairieji (šia prasme , kaip įtakingas galios centras, institutas buvo plačiai suvokiamos politinės sistemos dalis). Pirmiausia jie įvedė lyg ir nekaltą lingvistinę madą viešąjį sektorių vadinti valdžios sektoriumi.

Šiam lietuviškajam naujadarui (jo nerasime Vakaruose, kur niekas public sector nevadina authority sector) buvo lengva suteikti neigiamą prasmę, nes valdžia liberalių ir libertarių sluoksnių pastangų dėka tapo vos ne keiksmažodžiu. Tokio kartais rafinuoto, kartais grubaus žmonių indoktrinavimo tikslas – mažinti finansavimą (ar bent jau neleisti jam augti) tam nelemtam „valdžios“ sektoriui su jo mokyklomis, ligoninėmis, universitetais, policija, ugniagesių tarnybomis ir t. t.

Tikslas buvo pasiektas – per biudžetą perskirstoma nacionalinio produkto dalis tapo viena mažiausių Europoje. Toks viešojo sektoriaus (grįžkime prie neideologizuotų terminų ) smaugimas sudarė paketą su kitais instituto tikslais. Tai, pirmiausia, mokesčių mažinimas ir viešojo sektoriaus iš dalies atviras, iš dalies paslėptas privatizavimas. Jeigu viešasis sektorius yra parazituojantis blogis, jam reikia skirti mažesnį finansavimą. Gi mažesnis viešojo sektoriaus finansavimas gali reikšti mažesnius mokesčius verslui ir namų ūkiams. Pastarieji visiško nesuvokimo, kam reikalinga valstybė, atmosferoje ramiai ar net entuziastingai priėmė išvalstybinimo argumentus ir veiksmus.

Nemažu laipsniu dėl finansinio viešojo sektoriaus prismaugimo vyko ir mūsų akyse vyksta viešojo sektoriaus realus degradavimas, nes gaudamas nepakankamą finansavimą (pridėkime viešojo sektoriaus administratorių prastą vadybą ir finansinius piktnaudžiavimus) viešasis sektorius nepajėgus aprūpinti visuomenės tinkamu kiekiu geros kokybės viešosiomis ar mišriosiomis (turinčiomis ir privačios, ir viešosios gėrybės požymių) gėrybėmis – švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t. paslaugomis. Tai didina visuomenės nepasitenkinimą viešosiomis institucijomis. O toks nepasitenkinimas yra geras psichologinis fonas viešojo sektoriaus privatizavimui. Tai mes ir matome sveikatos apsaugoje, aukštajame moksle ir t. t.

Antivalstybinę viešųjų finansų demontavimo strategiją LLRI vykdė įvairiomis kryptimis. Viena iš jų – tiesioginių mokesčių mažinimas ir net panaikinimas. Instituto nuolat skelbtas idealas – Lietuva be tiesioginių mokesčių. Jo komandos manymu mūsų šalies ekonomika klestėtų, jei nebūtų gyventojų pajamų mokesčio (GPM), pelno mokesčio ir t. t. Turi likti tik PVM akcizas, nors jie, kaip taisyklė, yra regresiniai, t.y. vargšus slegiantys mokesčiai.

Galima manyti, kad LLRI žmonės suvokė, jog visiškas tiesioginių mokesčių panaikinimas nėra realistinis tikslas, tačiau jo akcentavimas padeda kuklesnių tikslų – GPM, pelno mokesčio mažinimo – įgyvendinimui. Reikalauk maksimumo ir gausi tai, kas tenkina.

Daugiausiai LLRI ideologiniu spaudimu ir marginalizavus oponentus, pelno mokestis etapais buvo sumažintas nuo 29 proc. iki 24 proc. ir galiausiai iki 15 proc. Gyventojų pajamų mokestis buvo sumažintas nuo 33 proc. iki 27 proc., 24 proc. ir dabar jis yra 21 proc. Tai reiškė, visoms kitoms sąlygoms esant lygioms, biudžeto pajamų nuolatinį stygių. Vadinasi ir kuklesnį švietimo, kultūros, teisėsaugos institucijų finansavimą su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Dar viena LLRI pergalė – sėkmingas progresinių mokesčių principo blokavimas, o tai reiškia, kad mūsų šalyje atsisakyta idėjos papildyti biudžetą labiau apmokestinant turtinguosius ir kad pas mus biudžeto politikoje nėra įgyvendintas vertikalaus teisingumo principas, kuris skelbia, kad turtingesnius apmokestinti labiau yra teisinga, nes juos tai mažiau apsunkina ir, be to, jie viešojo sektoriaus paslaugomis paprastai naudojasi daugiau nei neturtingi.

Tuo LLRI pergalių prieš valstybę sąrašas nesibaigia. Paminėsime bent dvi. Dar 1993 m. institutas pradėjo propaguoti privataus pensijų kaupimo idėją. Iš esmės tai socialinio draudimo privatizavimo idėja, kuri buvo pradėta įgyvendinta 2002 m. Mums, idėjos priešininkams, neužteko galios užkirsti kelio dalinei „Sodros“ privatizacijai, nors naujoji privataus kaupimo sistema netapo privaloma, kaip to norėjo privatizacijos iniciatoriai.

Tai buvo dar viena privataus intereso pergalė prieš viešąjį, nacionalinį interesą, prieš solidarumo tarp kartų idėją, kuri pablogino „Sodros“ situaciją ir viešųjų finansų padėtį apskritai (beje, vengrai tos sistemos neseniai atsisakė). Dabartinių pensininkų sąmonės iki šiol nėra pasiekusi mūsų, „Sodros“ „reformos“ oponentų, ne kartą išsakyta mintis, kad jų pensija būtų didesnė, jei nebūtų antros pakopos privačių pensijų fondų.

„Krepšelio“ idėjos (mokinio“ krepšelis“, studento „ krepšelis“ ir t.t.) įdiegimas viešajame sektoriuje taip pat yra LLRI laimėjimų sąraše. „Krepšeliu“ siekiama imituoti rinkos elgseną viešajame sektoriuje, kas apskritai yra paradigminis nesusipratimas, nes privatūs poreikiai ir viešieji poreikiai tenkinami skirtingais būdais. Antra vertus, tai dar viena priemonė perpumpuoti mokesčių mokėtojų pinigus privačioms struktūroms (privačioms mokykloms, aukštosioms mokykloms, dabar ir darželiams) ir taip susilpninti valstybinių struktūrų finansinę padėtį . Pastarosioms lieka mažiau pinigų, kai jie „krepšelių“ pavidalu nudreifuoja į privačias struktūras.

Girdžiu klausimą: kaip galėjo būrelis tarybinio ar potarybinio išsilavinimo, netvaskančio intelekto (dabar jų pagrindinėje komandos sudėtyje, kiek žinau, nėra nei vieno mokslininko) ir abejonių keliančios moralės (griauti savo valstybę – nėra moralu) vaikinų ir merginų taip rezultatyviai neutralizuoti viešąjį interesą ir demontuoti viešąjį sektorių ir, pagaliau, kur slypi jų galios šaltiniai? Iš karto pasakysiu, jų galia – nebūtinai mokslinis išprusimas ar ypatingi gabumai. Jų galia yra dvejopa.

Pirma, jų ideologija yra labai paprasta (jos pagrindus galima išmokti per keletą dienų) ir patraukli potarybinės erdvės gyventojams, nes yra priešingybė tarybinei ideologijai. Antra, juos remia pagrindiniai šalies galios centrai. Jie atstovauja didžiojo kapitalo interesus ir yra puikiai finansuojami. Jie turi didžiulę įtaką žiniasklaidoje, jie gali paspausti politikus, marginalizuoti savo oponentus, nes už jų nugaros visad buvo Lietuvos elitas, pradedant nacionaliniu transliuotoju ir didžiąja spauda, baigiant pramoninkų ir finansinių institucijų susivienijimais.

Tačiau tai, kas LLRI yra pergalė, mūsų valstybei yra pralaimėjimas. Turime visuomenę, kuri visai nesusivokia, kur baigiasi privatūs ir prasideda viešieji, nacionaliniai interesai, kurioje išplitęs susvetimėjimas. Turime dažnai merdinčias, leisgyves finansinių, moralinių ir intelektualinių resursų stokojančias valstybines struktūras ir politinę orientaciją pametusius, savo misijos nesuvokiančius politikus.

Vis dėlto laikai keičiasi ir LLRI įtaka palaipsniui mažėja. Prieš kurį laiką net instituto rėmėjų sąrašas iš jo internetinio puslapio dingo. Matyt, rėmėjai pradėjo jaustis nepatogiai. Be to, paprasti žmonės paragavo kraštutinio individualizmo ir laukinio kapitalizmo filosofijos vaisių. Didėjanti jų dalis ima suvokti, kad mūsų tauta praranda savo kolektyvinį protą ir patirtį. Jie nenori grįžti į devynioliktą amžių. Jie instinktyviai siekia atkurti bendruomeniškumo ir valstybingumo režimus. Todėl jie vis dažniau ieškos atsakymų už LLRI propaguojamos individualistinės pasaulėžiūros ribų. Kai kas atras, kad tokia alternatyvi pasaulėžiūra yra modernus holizmas, kurio rėmuose galima efektyviai spręsti daugelį, taip pat ir santykio tarp nacionalinio bei privataus interesų, klausimą.

P.S. Beveik kiekvieną kartą, kritiškai analizuodamas Laisvos rinkos instituto veiklą, instituto žmones kviečiu atsiliepti, atsakyti į kritiką. Tačiau mano kvietimai lieka be atgarsio. Tai, logiškai mąstant, galimą būtų paaiškinti dvejopai: pirma, mano argumentai yra tokie nesolidūs, kad su manimi diskutuoti institutas nemato prasmės, antra, LLRI žmonės bijo, nes suvokia savo pozicijos silpnumą. Mano nuomone, galioja antras variantas. Institutas, aišku, turi teisę manyti kitaip. Tai gal laisvos idėjų konkurencijos pagrindu, ponios ir ponai iš LLRI , išsiaiškinkime, kaip yra iš tikrųjų?