Komunizmas mirė?..

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-09-24 16:52:02, skaitė 618, komentavo 9

Pakalbėkime atvirai. Lietuvoje, kaip ir apskritai buvusios TSRS respublikų erdvėje kairiojo ar juolab komunistinio judėjimo nėra. Aišku, „judėjimu“ suprantant ne pavienius asmenis, draugų būrelius ar „partijomis“ apsišaukusias sektas, o gyvybingą ir tam tikrą masiškumą įgavusią idėjinę srovę. Sakyti tai anaiptol nėra malonu. Bet karti tiesa visad geresnė kad ir už saldžiausią melą. O be jos, kokia karti ji bebūtų, negalimas joks teigiamas problemos sprendimas.

KOMUNIZMAS – MIRĘS REIKALAS?

Dar daugiau. Pati ši problema seniausiai tapusi tragikomiška. Nes čia (teigiant tokio „judėjimo“ mūsuose egzistavimą) neapsigauna niekas, išskyrus saujelė apgailėtinų politinių fanatikų. Visuomenė, t. y. tiek klasinis priešas, tiek plačiosios liaudies masės, į kurias mes pretenduojame kreiptis, vadinamojo „judėjimo“ atžvilgiu neturi nė menkiausių iliuzijų. Jai net nekiltų mintis, kad mūsuose, kaip idėjinė srovė ar juolab masinis judėjimas, gyvuoja komunizmas. Dauguma šito net nesvarsto. Jai „komunizmas“ geriausiu atveju tereiškia kažkokią blankią praeitį, kada „prie ruso buvo geriau“; blogiausiu – masinio teroro, tremčių ir žudynių fantasmagoriją. Tuo tarpu nei vienas šių vaizdinių (nei teigiamas, nei juolab neigiamas) su komunizmu, koksai jis yra iš tikrųjų, neturi visiškai nieko bendro.

Ar tai reiškia, kad komunizmas – miręs reikalas?

Taip, be abejo, tvirtins mūsų „ekspertai“, kadaise brežnevinėse marksizmo-leninizmo katedrose sėdėję, o dabar TSPMI (ar kur kitur) nugulę akademinės prostitucijos teoriniai bei praktiniai žinovai, įsipareigoję vadinamųjų Vakarų „vertybių“ propagavimui. Įrodymais jie pasitelks ne vieną realų faktą. Pradėdami Tarybų Sąjungos (ir apskritai „realiojo socializmo“) žlugimu; baigdami – pagrindinių Europos kompartijų krachu, arba virsmu į socialdemokratiją. Tuo jie neklys, nes tai – dalis tiesos.

Komunizmas, t. y. „senasis komunizmas“, koks jis buvo įkūnytas apie TSRS sutelkto praktinio komunistinio judėjimo pavidalu, tikrai miręs. Likę nebent tik nuolaužos. Seniausiai į buržuazinę politiką integruotos, „kišenine“ opozicija esamiems režimams tapusios pseudokomunistinės partijos potarybinėje erdvėje (pvz. – Ziuganovo RFKP, Simonenko UKP ir t. t.). Greta – aibė praeities nostalgijoje skęstančių sektų, vos dešimties žmonių „mitingus“ įsivaizduojančių „revoliucinėmis demonstracijomis“. Kituose kraštuose – net atskiros veiksnios kompartijos (pvz. – Graikijos, Portugalijos, Turkijos ir kt.). Arba nusilpę, bet dar „besispardantys“ partizaniniai judėjimai (pvz. – Kolumbijos FARC‘as).

KOMUNIZMO NEMIRTINGUMAS

Tačiau dalis tiesos – dar ne visa tiesa. Dar daugiau, dalinė tiesa, nutylint likusią, neretai reiškia melą. Kaip yra ir šičia. Mat komunizmas, nors senuoju pavidalu faktiškai miręs, ilgainiui lieka gyvybingas. Kaip? Kodėl?

Nes jį gimdo pačios kapitalistinės visuomenės giluminis prieštaravimas. Tarp kolektyvinio darbo pobūdžio ir privačios gamybos priemonių nuosavybės. Išvertus žmonių kalbon – tarp to, kad dirba daugelis, o lobsta saujelė, nes šiai nuosavybės teise priklausą naudojami įrankiai (pradedant žeme ir mašinomis, baigiant lėktuvais, laivais, kompiuterinėmis sistemomis ir t. t. ir pan.). Prieštaravimas, kurio natūralus sprendimas – minėtos nuosavybės formos panaikinime, ją keičiant realųjį darbo procesą atitinkančia kolektyvine nuosavybės forma, kas ir reikštų komunizmą.

Visuomeninė, civilizacinė raida buvo ir lieka dėsningu procesu, neišvengiamai prieinančiu lūžio taškų, ties kuriais arba pažangesnės ekonominės formacijos (pirmykštė bendruomenė / vergovė / feodalizmas / kapitalizmas / komunizmas) keičia išsisėmusias (kaip, pvz., 1789-ųjų buržuazinė Prancūzijos revoliucija), arba patį visuomenės pastatą ištinka žlugimas (pvz. – vakarų Romos imperija).

Tai dar prieš pusantro šimto metų suprato Marksas. Ir būtų absurdiška teigti, kad nuo tada niekas nepasikeitę. Pasaulis smarkiai pakito. Praėjo ne viena ir ne dvi revoliucijos (1871-ųjų Paryžiaus Komuna, 1917-ųjų Spalis, 1949-ųjų Kinija ir 1958-ųjų Kuba – tik žymiausi pavyzdžiai), bet kapitalizmas liko. Kad ir persigimęs įvairiomis metamorfozėmis, bet su tuo pačiu baziniu prieštaravimu. Kurio reiškimosi formos, tiesa, naujos. Vadinamosios globalizacijos sąlygomis įgijusios lig šiol neregėtą kokybę bei mastą. Keldamos grėsmę pačiam planetos stabilumui, o su juo – civilizacijos, galop pačios žmonijos ilgalaikiam išlikimui.

Visa tai reikalauja sprendimo, kuris suvokto istorinio būtinumo prasme yra komunizmas. Tokioje objektyvios istorinės raidos šviesoje jis dabar ne mažiau aktualus, nei prieš 100-metį. Potencialas jam išlieka, nes esant šiai santvarkai ir negali visai pranykti. Šia prasme – komunizmas nemirtingas, bet tik kaip galimybė.

DU ŠUNKELIAI – VIENAS AKLIGATVIS

Norint ją įgyvendinti, komunizmas privalo grįžti į masinę sąmonę, kurioje jis kažkada buvo. Tačiau tai neįmanoma, kartojant praeities modelius. Ar juolab lozungus. Žiūrint praktinį komunistų – ar bent tokiais save laikančių veikėjų – pastarųjų 30-ies metų patyrimą buvusių TSRS respublikų erdvėje, tai turėtų būti aišku.

Kaip suprasti?

Kone visi mėginimai po TSRS žlugimo į šių šalių politinį gyvenimą grąžinti komunistinę idėją nepasiteisino. Už jų stovėję 1990-aisiais savo idėjinių principų neatsisakę buvusios TSKP veikėjai kaip buvo, taip liko jaunesnių kartų pasekimo nepritraukusiais „dinozaurais“, kurių politiniai projektai, kaip taisyklė, remdavosi vien praeities nostalgija, bet ne komunizmu, kaip dabarties aktualijas atliepiančia alternatyva ateičiai. Kas praktiškai reikšdavę arba visišką idėjinį išsigimimą, arba juokingiausią sektantiškumą.

Tarkime, RFKP (Ziuganovo partija, faktinė buvusios TSKP perėmėja Rusijoje) tapo eiline buržuazine partija, bene pagrindine oligarchinio Putino režimo „valdomosios opozicijos“ sudedamąja dalimi, savo „ideologijoje“ be gėdos jungiančia tiek marksizmo-leninizmo klasikų citatas, tiek pravoslavų cerkvės postulatus. Iš „komunizmo“ čia lieka tik pavadinimas ir savita estetika (skaityk: forma).

Aplinkui ją šmirinėja ištisa plejada marginalinių grupuočių, kurių dauguma vegetuoja ar stačiai nyksta, jų atstovams įstrigus dogmatinėse svajose apie (faktiškai) nesamą judėjimą ir nevykstančią „kovą“. Nors ištikimi komunizmo principams, jie toliau mąsto praeities kategorijomis, beviltiškai taikydami (jau mirusio) „senojo komunizmo“ organizacines bei propagandos formas nuo tų laikų žymiai pakitusioms (bet jų ignoruojamoms) 21-ojo amžiaus sąlygoms. Iš ko gaunasi graudžiai juokingos karikatūros – pseudorevoliucionieriai su įsivaizduojamomis pseudopartijomis.

Abu šie poliai – tam tikri politiniai šunkeliai, kurių klasikinius pavyzdžius potarybinei erdvei matome Rusijoje, Lietuvoje kuo puikiausiai susiliejo. Čia būta daugiausiai TSRS atžvilgiu nostalgiško senimo pristeigtų popierinių organizacijų, susintezavusių kretinišką oportunizmą (skaityk: adekvačios analizės ar juolab programos nebuvimo „kompensavimą“ abstrakčiomis frazėmis apie kokį tai naują, „demokratinį“ socializmą) su tikrų tikriausiu sektantiškumu. Analogiškų atvejų netrūksta ir kitose panašaus likimo šalyse. Viskas tipiška, taip sakant – pagal šabloną.

O kad tai veda akligatvin – daugiau nei akivaizdu. Tačiau tik ta kryptimi (nesvarbu, kuriuo iš minėtųjų šunkelių) pagrinde ir buvo judama pastaruosius 30-į metų. Neprogresuojant, o ilgainiui tik silpstant. Sulig metais ir kartų kaita beišmirštant seniesiems adeptams. Tokia toji buvusios TSRS „marksistų“, „socialistų“ ir „komunistų“ patirtis...

TEKS PRADĖTI NUO PRADŽIŲ...

Kurios kažkokio tai „judėjimo“, kaip jį apibrėžėme aukščiau – istorija nepavadinsi. Tai panašiau į „gyvą“ lavoną. Tiksliau, nors ir labai silpnas, bet dar nepasibaigusias pomirtines konvulsijas. Po kurių ir lieka tas pats, jau gerokai papuvęs, per ankstesnes mutacijas jau nebeatpažįstamu tapęs (ir su realiu komunizmu mažai ką bendro beturintis) „senojo komunizmo“ lavonas.

Apskritai nebėra mūsuose tokio dalyko, kaip kairiosios, revoliucinės liaudies pasipriešinimo tradicijos. „Nebe“, nes kažkada – dar praeitame amžiuje – buvo. Nuo 1863-iųjų sukilimo iki 1918-1919-ųjų revoliucijos ir darbo žmonių judėjimų tarpukariu. Pavyzdžių apstu. Tačiau visus juos ištikusi istorinė užmarštis. Taip sakant, siūlai nutrūkę. O be tokių siūlų masių savimonėje – objektyviai negalimas jokio realaus, uždarų sektų ribas peraugančio judėjimo išvystymas.

Kaip ir kodėl taip išėjo – didelis klausimas, kurį nagrinėsime kitur. Tačiau faktas, kad yra būtent taip. Į šį akligatvį, t. y. jau įvykusį komunistinio judėjimo buvusios TSRS teritorijoje krachą, mus atvedę minėtieji šunkeliai. Norint išeiti, teks keisti patį kelią. Tiesiai tariant – pradėti nuo pradžių.

Ką tai čia reiškia – „pradėti nuo pradžių“?

Nebekartoti senų, nuvalkiotų ir esamų realijų neatitinkančių modelių. Konceptualių, propagandinių ir organizacinių. Nebesivaikyti iliuzijų, esą dabar egzistuojąs „judėjimas“, o minėtosios tradicijos – gyvos, sveikos ir niekur nedingusios. Pripažinti, kad kas buvo – pražuvo; jog prieš akis – ilgas, sunkus ir, bent pradžiai, tikrai ne dėkingiausias darbas, kurio esmė – grąžinti gyveniman komunizmą. Kaip idėją, o ilgainiui ir kaip judėjimą, tapsiantį pajėgiu kovoti dėl valdžios paėmimo – dėl proletarinės revoliucijos.

NAUJŲJŲ KOMUNISTŲ UŽDAVINIAI

Ko pradžių pradžia – pripažinus ankstesniųjų formų neveiksnumą, jų griežtai atsisakius, pradėti naujų, 21-ojo amžiaus realijas atliepiančių kelių paiešką. Kelių, kurie vestų į (kol kas) prarastosios tradicijos atkūrimą – remiantis šių laikų praktika, bet neužmirštant nuolat semtis ir iš praeities lobynų. Jų, aišku, nerasime sėdėdami sudėję rankas, nebūdami visuomenėje, nesiimdami agitacijos ir propagandos.

Bet reikalinga ir teorija. Dar daugiau, ji absoliučiai būtina, norint nenuklysti į naivių iliuzijų, ar paprasčiausios idėjinės asimiliacijos (į buržuazinę sistemą) lankas. Tačiau teorija nebus gyva be ryšio su gyvenimu. Kuris perdėm ilgai buvo ignoruojamas. Kas stačiai prieštarauja marksizmo, kaip mokslinės pasaulėžiūros – o ne religinių dogmatų rinkinio – esmei. Jį reikia taikyti konkrečiai konkrečios situacijos analizei. Atnaujinant teoriją pagal šviežiausius tikrovės teikiamus duomenis. O tai šiuo atveju reikštų ne mažiau, kaip naujos komunizmo idėjinės programos, strategijos ir taktikos išsidirbimą. Senajai esmei liekant, bet įgaunant visiškai kitas, mums dar iki galo kaip reikiant nežinomas formas. Tai – didžiulės apimties teorinis darbas, dabar betarpiškai iškylantis kaip neatidėliotinas naujųjų 21-ojo amžiaus komunistų uždavinys. Kaip teorinė jų veikimo, tad ir paties komunizmo atgimimo prielaida.

Tačiau jis negalimas teisingai neįsisavinus praeities, nes dabartis – tai tiesioginė jos išdava. Privalome atsakyti į lig šiol deramai taip ir neatsakytus klausimus, be kurių sprendimo negalima jokia konstruktyvi dabarties strategija, juolab idėjinė arba veiksmų programa. Į klausimus, kuriuos mums paliko žlugęs 20-ojo amžiaus „realusis socializmas“ su TSRS priešaky, kartu su visu 1990-ųjų kontrrevoliuciją sekusiu 30-mečiu.

Kokie tai klausimai?

Iš esmės juos galėtume išskirti į tris bendras kategorijas:

1) Klausimą dėl 20-ojo amžiaus socializmo statybos ir apskritai revoliucinio judėjimo patyrimo, dėl TSRS iškilimo, o galiausiai – išsigimimo bei žlugimo priežasčių;

2) Klausimą dėl dabartinės epochos prigimties, dėl pasaulinės jėgų (klasių, valstybių, politinių struktūrų) pusiausvyros, objektyvių prielaidų revoliuciniam judėjimui 21-ame amžiuje tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu;

3) Klausimą dėl čia ir dabar adekvačių (t. y. veiksnių ir tikslingų) revoliucinės organizacijos bei apskritai veikimo formų.

Kaip minėta – nei į vieną jų lig šiol nesame iki galo atsakę. Ir kol to nebūsime padarę, apie žingsnius link realios programos dabarčiai (ir ateičiai) ar ja paremto sistemingo veikimo negalės būti nė kalbos. Nes be revoliucinės teorijos, – kaip mokė Leninas, – negali būti ir revoliucinio judėjimo. Todėl nuo šių klausimų išrišimo ir pradėsime. Išsidirbsime konkrečius teorinius apmatus. Tuo susikurdami realų atramos tašką, nuo kurio atsispyrę galėsime eiti toliau – link konkrečių praktinių veiksmų.