Tai ne verslas: Lenkija dėl ginčo su "Gazprom" nusilenkė Katarui

Autorius: Borisas Marcinkevičius Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2018-10-07 13:46:41, skaitė 786, komentavo 1

Apie tai, kad nuo 2015 metų Lenkijoje, Baltijos jūros pakrantėje, Swinoujscie miestelyje, veikia dujų terminalas, kurio pajėgumas iki penkių milijardų kubinių metrų gamtinių dujų per metus, girdėjo daugelis. Tačiau toli gražu ne visi supranta, kam Lenkijai to reikia

Rusofobija — madingas reiškinys Europoje, tačiau SGD kainuoja bent trečdaliu daugiau nei dujos, tekančios per magistralinius dujotiekius.

Žinoma, SGD terminalo operatorius PGNiG savęs nenuskriaus, visa permoka bus kruopščiai iškrapštyta iš galutinių vartotojų kišenių, tai yra, įmonės, kuri taip pat yra "Jamal-Europe" vamzdyno operatorė bei yra atsakinga už dujų gamybą pačioje Lenkijoje, manipuliacijos.

"Swinoujscie" terminalas — ne verslui skirtas

Dujų tiekėjo pelną galima laikyti vartotojų nuostoliais, o tai turi įtakos tiek elektros, tiek Lenkijoje pagamintų pramonės produktų kainai, dėl kurios ji mažiau konkuruoja pasaulio rinkose.

"Vaikiškas" klausimas: išleista daugiau nei milijardas eurų terminalo ir dujų priėmimo sistemai įrengti, jai įvesti į Lenkijos dujų perdavimo sistemą, dėl kokios priežasties tai buvo padaryta? Tarkime, kad jūsų SGD terminalas veikia 100 proc. pajėgumu (nors skaičiai byloja ką kita: 2016 metais terminalas veikė 17 proc. pajėgumu, 2017 metais — 32 proc.), todėl Rusijos "Gazprom" neparduoda šių penkių milijardų kubinių metrų. Na, ir kas?

Bendra Rusijos dujų tiekimo į Europą apimtis 2017 metais sudarė 194,7 mlrd. kubinių metrų, šiais metais tikimasi, kad šis kiekis bus apie 205-210 mlrd. kubinių metrų. Įdėjusi dideles pastangas — jei pasiseks — Lenkija gali sumažinti "Gazprom" pardavimus net 2,5 proc. Ar verta dėl to investuoti milijardą, kasmet mokėti 50 mln. eurų mokesčių (vien už 400 hektarų žemės — dešimt milijonų mokesčių), padidinti Lenkijos prekių gamybos sąnaudas? Tai ne verslas ir net ne politika — šį veiksmą apibūdinti galima tik naudojant nenormatyvinę leksiką.

Jei pavadintume daiktus savais vardais, tai su projektu "Swinoujscie" Lenkija atvirai "įklimpo". Regazifikacijos terminalo nuosavybės idėja pirmą kartą buvo inicijuota dar tolimaisiais 2005 metais. Kaip priešrinkiminis kandidato į prezidentus Lecho Kačinskio pažadas.

2006 metų sausio 3 dieną Lenkijos ministras pirmininkas Marcinkievičius (ne, ne Borisas — Kazimiežas) pasirašė dekretą dėl šio projekto kūrimo pradžios. Iš pradžių nebuvo jokio verslo: "Terminalas bus pastatytas, siekiant užtikrinti dujų tiekimą ne iš Rusijos", — tai yra visas loginis pagrindas. Ir tada aplinkybės pradėjo formuotis itin smagia virtine.

Kol specialistai ieškojo patogiausios vietos terminalui statyti — dujų tanklaiviams reikėjo mažiausiai 12 metrų gylio, greta esančių stambių vartotojų, laisvos teritorijos ir t.t — Lenkijos vyriausybė pradėjo ieškoti projekto finansavimo. Jie norėjo pradėti statybą 2007 metais tam, kad 2011 metais jau galėtų pasiimti pirmąjį krovinį, bet aplinkybės susiklostė kitaip. 2009 metais Lenkijos Seimas priėmė kitą įstatymą — baigti statybą 2013-2014 metais.

Europos Komisija ėmėsi kampanijos prieš "Gazprom"

Datą matote, 2009 metai? Taip, jie priėmė įstatymą po to, kai Rusija išėjo iš Europos energetikos chartijos. Europos Komisijos vadovybė nusprendė "pradėti ataką", siekdama sumažinti tiekiamo iš Rusijos dujų kiekį SGD tiekimo didinimo sąskaita. Ir štai 2009 metai — jokių SGD suskystinimo gamyklų pėdsakų JAV nėra, "skalūnų revoliucija"  ką tik prasidėjo, pagrindiniai Europos tiekėjai buvo Kataras, Norvegija ir Alžyras.

Būtent taip viskas atrodo ir šiandien — nepaisant Trampo entuziastingų kalbų, SGD iš JAV į Europą nei vežamos, nei plukdomos. Galbūt, šį tą iš šio sumanymo EK ir galėjo įgyvendinti — Kataras ir toliau didino savo gamybos pajėgumus, tačiau JAV, kurios pirko didžiąją dalį Kataro SGD, pradėjo mažinti pirkimus, nes padidėjo skalūnų gavyba.

Tačiau kartu su šia "ataka" prieš "Gazprom" EK taip pat pradėjo antrąją — nuo 2010 metų jie nustatė griežtus reikalavimus atsižvelgti į neatidėliotinų sandorių rinkos kainas pagal dujų kainų formulę. Šis ėjimas buvo tiesiog genialus.

Kataro SGD gamina ir prekiauja valstybinės kompanijos, kurių darbo stilius nesiskiria nuo "Gazprom": ilgalaikių nuo dešimties iki 20 metinių sutarčių sudarymas, kainų formulėje atsižvelgiama tik į naftos barelio kainą. "Katare, mums labai reikia, kad tu tiektum kuo daugiau SGD, bet mes pats nustatysime kainą". Kataras nustebo ir susimąstė: "Ar tikrai man reikia rinkos, kurioje kainas nustatysiu ne aš, o pirkėjas?" Galbūt ir tai kažkaip buvo galima išspręsti, tačiau aplinkybės vėl susiklostė kitaip.

2011 metų kovo mėnesį Japonijoje įvyko katastrofa AE "Fukušima-1", po kurios uždaryti visi 54 šioje šalyje veikę branduoliniai reaktoriai. Per kelis mėnesius Japonija tapo didžiausia pasaulyje SGD pirkėja, o Azijos-Ramiojo vandenyno regione dujų kaina išaugo, palyginti su Europos kainomis, 30-40 procentų, ir tokiame lygyje laikosi daugiau nei septynerius metus.

Kataras keičia žaidimo taisykles

Kataro valdžios institucijos sureagavo greitai ir ryžtingai. Visi laisvi dujų kiekiai tiekiami į Azijos-Ramiojo vandenyno regioną, naujos sutartys su Europos bendrovėmis nepasirašomos, vos tik pasibaigus kuriai nors sutarčiai, laisvos dujų apimtys tiekiamos į Azijos-Ramiojo vandenyno regioną. JAV mažina apimtį? Perteklių — į Azijos-Ramiojo vandenyno regioną. Sutartyse su Europa turi atsirasti papildomas punktas — aiškiai nurodyta SGD iškrovimo vieta, kad spekuliantai negalėtų jų perparduoti Japonijai.

O šiuo metu Lenkijoje galutinai susiformavo finansavimo schema, taip sutapo aplinkybės. PGNiG nuosavi pinigai, Lenkijos biudžeto lėšos, banko paskolos — visas konsorciumas, kuris, žinoma, pareikalavo iš PGNiG sudaryti sutartį su tiekėju. Nėra tiekėjo — nėra finansavimo, yra tiekėjas — yra finansavimas.

Kazimiežas Marcinkievičius tuo metu jau nebebuvo ministras pirmininkas, todėl galiu tik įsivaizduoti, kaip vyko derybos su Kataru: "Labas, mums reikia SGD. Ne, ne, mes jau vakar pamiršome apie neatidėliotinų sandorių kainas, mums taip pat svarbus tik barelis. Rašykite didžiosiomis raidėmis "Swinoujscie". Taip, 20 metų yra puikus laikotarpis. O, čia parašyta: "mokėk ir/arba vežk", tai yra, jei mes nespėsime užbaigti statybų, vis tiek turėsime mokėti, negaudami nė gramo SGD? M-m-m… Taip, žinoma, šis punktas mums yra būtinas, kad mes neatsipalaiduotume".

Jei kas nors šiame įsivaizduojamame dialoge tarp eilučių perskaitė "surietė į avino ragą", žinokite, aš to nerašiau.

Vienintelis dalykas, kurį pavyko pasiekti PGNiG, buvo 20 metų trukmės sutartis, kuri buvo pasirašyta ne visam terminalo pajėgumui, o tik 1,5 mlrd. kubinių metrų dujų. Lenkai nespėjo užbaigti statybų laiku, todėl metus ir šešis mėnesius mokėjo Katarui "šiaip sau". Tikriausiai dėkodami už tai, kad buvo pasirašyta sutartis, nes jie gavo finansavimą tik jos dėka.

Eilinė istorija apie tai, kad rusofobija visada brangi. O tai, kas vyksta dabar, visas šis Lenkijos flirtas su JAV dėl jų teritorijoje pagamintų SGD — tai jau ne rusofobija, kaip bebūtų keista. Politikų tekstai veikia kaip priedanga dujotiekių profesionalams, kurie bando įgyvendinti projektą, kuris padėtų jiems susigrąžinti visus patirtus nuostolius. Geras, įdomus žaidimas, apie kurį verta pakalbėti atskirai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Nuostabu šalia: «Independence» VS «Swinoujscie»