R. Cibas. „Švytuoklė“

Autorius: Romas Cibas Šaltinis: http://alkas.lt/2018/10/09/r-c... 2018-10-09 11:04:31, skaitė 496, komentavo 3

Romas Cibas | Asmeninė nuotr.

Net konservatoriai jau suprato, kad per daug „nušvytuota“ į dešinę, bandys pasistūmėti kairiau. Švytuoklės principas būdingas nebrandžiai visuomenei, kada, ieškant išsigelbėjimo, iš vieno kraštutinumo metamasi į priešingą.

Prieš šimtą metų, Rusijoje buvo ne tik caras. Buvo tokia atskirtis tarp žmonių, kad žodį „socialinė“ net nepatogu vartoti. Tokioje terpėje Karlo Markso idėjos kai kurių žmonių buvo priimtos, kaip didžiausia viltis ir panacėja nuo visų bėdų. Mes viską nacionalizuosim! Neliks išnaudojimo, visi bus lygūs, draugai…Bet nepavyko. Kas yra „mano“, tai vertinama, branginama. Kas yra „mūsų“ – siaurame rate (šeimos, tarp artimiausių draugų) dar šiaip taip suvirškinama. Bet, kad „visų“ yra tas pats kas „mano“, to jau per daug… Tokio barjero žmogaus Ego neįveikė. Bendrą, kolektyvinę nuosavybę visi gvelbė, prasidėjo masinė suirutė…

Naujoji valdžia, kiek atsikvošėjusi, truputį atsitraukė nuo savo radikalumo – atkūrė privačią nuosavybę smulkiajam verslui. (NEPO) laikotarpis, kino filmas „Auksinis veršis“, kaip tik apie tą laikmetį. Bet tai truko ne ilgai. Komunistų kantrybė „buržujų“ atžvilgiu pasibaigė. Jie įvedė „proletariato diktatūrą“. Atsirado pirmieji konclageriai, prasidėjo masinis valstiečių „išbuožinimas“. Nuo kurio labiausiai nukentėjo Ukraina…

Toliau vardinti faktus iš anų laikų nėra prasmės, visi puikiai žinome, kuo viskas pasibaigė. Nepavyko komunistams įveikti Ego – drakono. Jie patys pavirto… Kaip toje vietnamiečių pasakoje – „ Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“ (naujas). Kas svarbiausia, šiai pasakai galo nematyti.

1991 metai. Lietuva – vėl laisva. Valio!!! Tegu bus palaimintas šis šviesiausias tautos tūkstantinių mitingų, Baltijos kelio, didžiulio entuziazmo, tikėjimo ir vilčių laikotarpis . Mes viską privatizuosim, nes „visų“ yra niekieno. Ir tai padaryta. Kolūkiai, žemė, telekomas, bankai… Ar dar kas liko neparduota? Ar viskas jau privatizuota? Ar jau visi laimingi ir turtingi? Penki procentai? Sakot tik penki? O, kaip kiti? Kiti jau baigia išlakstyti? Tai, kaip čia šitaip atsitiko? Nežino niekas… Ir neklausinėk, nenervink Lietuvos Valdovų.

Dvi sistemos, tarytum priešingybės, bet turi kažką bendro. Abiejų deklaracijose – grynas humanizmas. Pirmosios lyderis, užlipęs ant šarvuočio, rėžė nuostabius lozungus – „žemę valstiečiams, gamyklas darbininkams, valdžią taryboms!“. Valdžią taryboms? Ką tai reiškia? Tarybos nuo žodžio tartis. Bet ar kas tarėsi su anos valstybės (tarybiniais) piliečiais? Juokingas klausimas… Nei vienas pažadas nebuvo ištesėtas. Ne darbininkų ir ne valstiečių, valdžia buvo Tarybų Sąjungoje. Ne daugumos – o mažumos. Visus reikalus tvarkė partinė nomenklatūra…

O kaip laisvoje, dabartinėje Lietuvoje? Lietuva yra demokratinė respublika, suverenas – Tauta (suprask visi piliečiai) – rėžia konstitucija. Nei kiek neprasčiau… Abiem atvejais (teoriškai, pagal deklaracijas) šalių šeimininkai – piliečiai. Bet gyvenime – ta pati apgaulė. Pirmuoju atveju viską tvarko partinė nomenklatūra, o antruoju – oligarchinė. Abiem atvejais piliečiai lieka – „ne prie reikalų“.

Todėl visiškai dėsninga, kad jie lieka kvailių vietoje. Valdžią turinti mažuma ir nekontroliuojama daugumos, pirmučiausiai pasirūpina savo asmeniniu ar grupiniu interesu. Tokia jau žmogaus egoistinė prigimtis…

Tik daugumos kontrolė, teisė išbalsuoti bet kurį valdžios pareigūną, gali pakeisti padėtį. Interneto laikais tai nesudėtinga, tereikia politinės valios.

Ar tokios valios galime tikėtis iš Sisteminių partijų? Iš tų žmonių, kurie jau dešimtmečius Valdovų rolėje? Kad jie pasidalintų valdžia? Kad suteiktų teisę juos kontroliuoti ir atšaukti iš postų kažkokiems „runkeliams“? Turbūt man prisisapnavo…

Bet sprendžiant pagal paskutinių rinkimų į seimą rezultatus, prisisapnavo ne man vienam. Dauguma Lietuvos žmonių balsavo prieš sistemines partijas, nes iš jų nebėra ko tikėtis.

Ir tai jie pajuto, kad prarado pasitikėjimą, kad dingsta jų elektoratas. Tik ar suvokia pagrindinę savo klaidą? Kad uzurpuodami valdžią, išdavė pagrindinį demokratijos principą (mažuma paklūsta daugumai). Per amžius valdžia buvo tik „viršuje“. Bet viskas kinta, tai paseno. Atėjo laikas šį šabloną peržengti. Valdžia turi būti visur.

Įsiminė Arvydo Juozaičio žodžiai, atsakant į žurnalistės klausimą apie žmonių nuotaikas sąjūdžio laikais ir dabar. Nepakartosiu pažodžiui, tik esmę – tada buvo entuziazmas daug vilčių, o dabar, kaip juodas debesis – didžiulė neviltis… Nuo savęs dar galiu pridurti – abejingumą. Apie abejingumą pasakyta ir Biblijoje „…o kadangi tu nei karštas, nei šaltas, o drungnas, tai aš tave išspjausiu“. Bet ar gali būti kitaip, jeigu pilietis tiktai statistinis… Jeigu jis tuščiomis rankomis, jeigu jis, išrinkęs valdžią, gali tik stebėti, kaip anie…