Psichologė apie vaikų atėmimo skandalą: jei pamatėme kojoj žaizdą, pjausim koją?

Autorius: Sigita Valevičienė Šaltinis: https://y-news.lt/psichologe-a... 2018-11-05 01:03:53, skaitė 633, komentavo 4

Vis galvojau šį kart patylėti. Nors jaučiu, kaip mintimis vis grįžtu prie šitos temos.  […] Apie vaikus, apie mamas, apie pyktį ir agresiją. Matyti, įvardinti kas yra smurtas svarbu. Bet to negana. Ten kur smurtas, ten skauda. Kalbėsiu ne kaip politikė ar socialinių mokslų daktarė. Kalbėsiu kaip žmogus, kuris savo kabinete girdi ir mato jaunų mamų gyvenimą. Ir patikėkit, jos nei viena nenori mušti vaikų. Jos po kiekvieno savo pykčio protrūkio save apipila kaltinimais: „tu nevykus mama“, „tu nesusitvarkai“, „tavo vaikas bus traumuotas ir tu kalta“, „tiek knygų perskaitei ir vis tiek nesusitvarkai – visiškai beviltiška esi“. Ir šita Lietuvoje nuvilnijusi istorija labiausiai paveikė šitas mamas. Nors jos yra tos, kurios be galo myli savo vaikus ir tikrai žino ir stengiasi daryti geriausiai.

„Aš jį pasiguldžiau šalia ir rėkiau ant jo kad nutiltų“ – po ilgos pauzės, su didžiule gėda prisipažįsta viena mama. „Ir po to puoliau į ašaras…kaip aš galėjau, juk jis nekaltas, kad nemiegam kelias paras, kad jam dygsta dantys ir jam skauda. Ir aš dar ant jo rėkiu!!!” Ar šita mama jaučia ir supranta vaiko poreikius? Tikrai taip. Ar ji turi ryšį su vaikeliu? Tikrai taip. Ar ji empatiška? Tikrai taip. Ar ji žino kaip reikėtų elgtis su vaiku? Tikrai taip. Tai kas nutiko?

Ogi nutiko tai, kad šitas mažas žmogeliukas, atkeliavęs į jos pasaulį, jai priminė labai daug skaudžių jos gyvenimo patirčių, kurių dalį ji prisimena, o kitos dalies net neprisimena. Kai ji pamatė savo mažylio akis pirmą kartą ligoninėje, ji pasakė sau viduje „aš sukursiu tau nuostabiausią pasaulį“. Ir atrodo visas pasaulis plojo katučių ir pažėrė krūvas knygų, straipsnių apie pozityvią tėvystę, kaip užauginti laimingus vaikus, kaip padaryti, kad vaikas būtų ramus, valgytų, miegotų ir augtų be jokių „trikdžių“. Bet grįžus namo, lėtai atsėlino realybė. Ir po truputį pradėjo daužyti tą rojaus fantaziją.

Ji girdėjo „nenešiok, užauginsi rankinuką“, „kodėl jis lovytėje, reikia tokius vaikus visada nešiot“, „o jis valgo kada nori? Tai kaip jis pajus ritmą?“, „o bandydama įvesti rutiną tu nemanai, kad nebejauti vaiko poreikių?“, „ji rėkia, nes tu nerami, nusiramink“, „o neturėtų jis jau vartytis tokio amžiaus?“, „jūs nepakankamai maitinat savo vaiką, šį mėnesį nepriaugo pagal lenteles“, „kokia nerūpestinga jūs vaiką skiepijot“, „kokia jūs mama, jei vaiko neskiepijat“… Ir kiekviena ši frazė kaip rykštė, verčianti užsispausti, užsidaryti kažkam jos viduje. Ji pradeda plakti save. Nes nori būti gera. Ir viduje pradeda blaškytis, nes pasaulis vis sako „tu nepakankamai gera! Tu skriaudi savo vaiką”. Ir ji nori būti gera. Ji stengiasi. Ir beviltiškumas, lėtai kaip rūkas, pradeda lįsti iš jos sielos pakampių.

Ir šis beviltiškumas turi ilgą istoriją, nes ji visada buvo nepakankamai “gera mergaitė”, nepakankamai „gerai išlaikė egzaminus“, nepakankamai „graži ir liekna“, nepakankamai gerai siekia karjeros, nepakankamai „gera žmona“. Ir ji neturėtų pykti. Ji turėtu pasistengti labiau klausytis, ką pasaulis šneka. Ji niekada nežinojo savo pykčio, kuris užrakintas po devyniais užraktais. Nes ji turi viltį būti pakankama. Bet kai ji išgirdo vyro repliką, kad vėl pusryčiams sumuštiniai, kai ji pasidėjo ant lovos savo kelias paras rėkiantį vaikelį (kurio rėkimas skamba taip, kaip jos beviltiškumas) joje kažkas nutrūko. Užraktai atsirakino ir demonas jos viduje ištrūko į laisvę. Ir jai pasidarė nežmoniškai baisu ir gėda. Ji nori save dar labiau plakti, kad jis grįžtų ten, kur buvo. Ji susiims ir daugiau niekada jis neištrūks…

Dabar reikia įkvėpti ir iškvėpti. Lėtai ir ramiai. Pyktis nuostabus jausmas, jis tas jausmas, kuris sako „kažkokios ribos peržengtos“. Jis sako pasauliui: „atsikniskit su savo patarimais“. Jis sako „viskas, darykit ką norit, man reikia eit į vonią, nes rauna stogą“, ji sako „aš turiu teisę būti netobula, būti pavargus ir norėti kažko“, jis sako : „nelipkit man visi ant galvos, neturiu aš visko vežti ir pavežti“. Motinystės pyktis yra tas jausmas, kuris gali padėti atrasti jėgų pasirūpinti savimi. Bet jei visa gyvenimą jis buvo užčiauptas, nepažintas, jis gali užgriūti kaip didžiulė netikėta banga. Ir tada labai reikia daug meilės sau…Ne grūsti jį atgal, o susitikti su juo ir pradėti jaukintis.

O ką mūsų nuostabusis pasaulis sako į tai? Sako, kad nė velnio…kokia čia dar meilė? Jei pamatėm kojoje žaizdą, pjausim koją, po to patikrinsim ar vertėjo. Na ir jei pasirodys, kad vis dėlto žaizda nebuvo tokia didelė, kad keltų pavojų, tada koją prisiųsim. Mes turim specialistų, kurie tą puikiai padarys. Pamatysit. „Gerbiamasis, ar manot, kad sistemoje yra spragų?“ „Taip, sistemoje yra spragų (kai kuriems specialistam mokymai prasidėjo tik dabar, jau įsivažiavus sistemai), bet mes tikimės, jog viskas susistyguos“. Na papjaustysim tas kojas, kol galbūt geriau imsim diagnozuoti. „Žinot, kai matom, kad negerai, reikia reaguoti iš karto. Mes prieš smurtą.“ Ir čia labai norisi parekomenduoti pažiūrėti filmą „Eksperimentas“, apie realiai vykusį eksperimentą, kuris buvo nutrauktas. Nes tie normalūs, socialūs, išsilavinę žmonės, kuriems buvo duota galia prieš kitus, tapo tikri monstrai.

Mane kaip mamą pykina nuo minties, kad vaikas gali būti atimtas iš mamos nors ir valandai. Mane kaip psichologę neramina tai, kad šitų atimtų vaikų gyvenimas niekada nebus toks koks buvo. Tai žaizda, kuri niekada nesugis. Ir ką aš girdžiu savo kabinete? „aš bijau eiti su savo dvimečiu į parduotuvę, nes jis gali pradėti ožiuotis ir aš nesusitvarkysiu“. (Ir aš suprantu: kai mano vaikui užėjo ta isterija parduotuvėje ir mums reikėjo ją pralaukti, aš skaičiavau… Prie mūsų priėjo 7 žmonės, kurie aiškino mano vaikui koks jis baisus, neklusnus ir kad taip negalima, ir jį pasiims; ir kokia aš mama, kad mano vaikas taip reaguoja. Tuo metu galvojau apie tas mamas, kurios turi aktyvesnius, emocionalesnius vaikus, vaikus su sunkumais, kuriems tokios reakcijos yra kasdienybė ir kaip joms turėtų būti baisu išlysti į pasaulį. Ir man taip reikėjo tuo metu, kad kažkas padėtų man sukrauti pirkinius į maišą ir nuneštų iki mašinos.) Tų nuostabių, mylinčių mamų akyse matau dar didesnę baimę, kuri skatina dar labiau „stengtis“, dar labiau „save kaltint“, kad tik iš jos neatimtų vaikelio, nes ji „neturi tėvystės įgūdžių“. Ir taip joje auga ne meilė, o beviltiškumas kuris ims kaukti nesavu balsu.

Ir nežinau kuo pabaigti… mes esame kelionėje, mokytis kurti santykius, mylėti vienas kitą ir save.  Mes užgausime vieni kitus, ir klysime, ir vėl bandysime, ir mokysimės. Ir tikrai kojas tenka kartais pjauti, nes žaizda per gili, per pavojinga, nėra kūno resursų ją išgydyti. Bet aš noriu tikėti, kad mama, išsivedusi savo mažus vaikus į pasaulį jaus, kad pasaulis jai padės, jei bus sunku, o nestebės, kur ji „susimovė“.