Rasa Dijokaitė. O jūs, tėvai, taip darykit, arba apie valstybės finansuojamus antivalstybinius „smurto“ atpažinimo mokymus

Autorius: Rasa Dijokaitė Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/1... 2018-11-14 11:10:08, skaitė 481, komentavo 1

Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje dažnai, ir ne be reikalo, stebimasi – kodėl tiek daug atvejų, kuomet valstybinių institucijų darbuotojai su mažamečiais vaikais elgiasi taip lyg šie tebūtų mažareikšmiai daiktai, o su tėvais – lyg blogiausiais nusikaltėliais. Čia, be abejonės, kaltas iš esmės ydingas masinį vaikų atiminėjimą įteisinęs Šakalienės ir Majausko įstatymas. Vis tik tam, kad šis įstatymas realiai veiktų, būtinai reikėjo ir jo vykdymui tinkamai pasiruošusių vykdytojų. Leiskite jums papasakoti apie tai, kaip šie vykdytojai buvo ruošiami Švietimo ir mokslo ministerijos pavedimu organizuojamuose Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro (SPPC) seminaruose.

SPPC tinklalapyje rašoma: „2017 m. spalio – lapkričio mėnesiais organizavo[me] 15 vienos dienos  (8 akad. val.) seminarų „Smurtas artimoje aplinkoje: atpažinimas ir pagalbos vaikams galimybės mokykloje“.  Seminarai vyko įvairiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Šiauliuose, Kaune, Kretingoje, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Utenoje, Kėdainiuose, Rokiškyje, Jurbarke.“ 

Per šias 15 dienų seminarą išklausė 446 pedagogai, švietimo pagalbos specialistai, vaiko gerovės komisijos ir administracijos atstovai (tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigų, tiek mokyklų). Šiuos seminarus vedė VšĮ „Šeimos santykių instituto“ lektorės: Eglė Kalinauskienė, psichologė ir šeimos mediatorė, bei Živilė Baronienė, šeimos konsultantė ir mediatorė.

2018 metais seminarai ir toliau organizuojami, tik kiek kitokiu pavadinimu: „Smurto artimoje aplinkoje atpažinimas ir mokyklos darbuotojų veiksmai, kilus įtarimui dėl galimo smurto artimoje aplinkoje“.

SPPC nurodo tokius mokymų tikslus: „Seminarų metu bus pristatytos rekomendacijos mokykloms dėl smurto artimoje aplinkoje atpažinimo kriterijų ir veiksmų, kilus įtarimui dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, patvirtintos 2017 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. 625, aptartas praktinis jų nuostatų taikymas, aptarti vaikų elgesio ir emocinės būsenos požymiai, galintys padėti atpažinti vaikus, patiriančius smurtą ar esančius smurto artimoje aplinkoje liudininkais; mokytojų ar kitų mokykloje dirbančių specialistų (darbuotojų) pokalbio, bendravimo su vaikais principai bei veiksmai, kilus įtarimui dėl galimo smurto artimoje aplinkoje.“ 

Aš tokio tipo seminare dalyvavau 2018 m. sausį. Jo metu daugiausia dėmesio buvo skiriama ne galiojančiam LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui, o tuomet dar nė neįsigaliojusiam ir dabar (kuomet jis jau įsigaliojo) iš esmės ydingu pagrįstai vadinamam LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektui.  

Šiame seminare dalyvavo apie 20 pedagogių. Jo metu, be kitų veiklų, bandėme pateiktose situacijose įvertinti, ar yra smurtaujama prieš vaiką ir kaip reikėtų nustatyti smurtavimo lygį. Nebuvo sudėtinga pamatyti, kad daugiau nei 50 procentų atvejų metu, lektorei įnirtingai įrodinėjant, jog smurtas prieš vaiką tam tikroje situacijoje akivaizdus, auditorija, vertindama tą pačią situaciją, jokio smurto neįžvelgdavo. Smurtą „atpažinti“ mokiusi lektorė nekreipė dėmesio į seminaro dalyvių paaiškinimus, kad nežinant viso realaus konteksto, nė negirdint balso intonacijos, tam tikrose situacijose niekaip negalima adekvačiai nustatyti, ar tiriamasis atvejis yra smurto atvejis. Labai liūdino ir stebino tai, kad buvo įtikinėjama, jog net mažareikšmė vaiko kritika jau yra smurtas. Taip, toks smurtas, apie kurį nedelsiant turi būti pranešta ir vaikų teisių tarnybai. O tarnybos, kaip minėta, situaciją su tėvais jau „išsiaiškins“.

Esu pedagogė. Tiksliau – 20 metų patirtį turinti logopedė metodininkė. Visgi, atsižvelgdama į šiokią tokią savo patirtį šioje srityje, negaliu nutylėti to, kokio turinio seminarus realiai finansuoja mūsų valstybė. 

Dėl to su visais tėvais ir sąmoningais piliečiais norėčiau pasidalinti informacija, kuri 2018 m. sausio vidury Všį „Šeimos santykių instituto“ psichologės ir mediatorės Eglės Kalinauskienės (el. paštu prisistatė kaip Eglė Kuodytė) buvo pateikta pedagogams, aiškinant apie smurtą prieš vaikus. Apibendrinsiu pagrindinius teiginius: 

1. Visiems žmonėms (ne tik pedagogams) reikėtų pranešti Vaikų teisių tarnybai apie bet kokio bendravimo su vaiku atvejį, kuris GALĖTŲ BŪTI panašus į smurtą. 

Tarkim, mama pasako savo dukrytei: „Čiauškute, tu vis čiauški ir čiauški, ar kada gali patylėti?“. Ar tai jau įvykęs smurto atvejis? Ir jei jums nėra aišku, ar tai smurto atvejis, jau reikėtų kreiptis į Vaikų teisių tarnybą. Ar ugdymo įstaigų pedagogai bei specialistai turėtų apie savo pastebėjimus dėl į smurto atvejį PANAŠAUS atvejo įspėti vaiko tėvus? Aišku, kad ne. Galbūt tam tikrais atvejais tėvams tereikia suteikti konsultaciją? Aišku, kad ne. Tai ką daryti? Tyliai apskųsti. Dėl GALIMO smurto atvejų nedelsiant reikia skųsti ir savo kolegas.

2. Tėvų savijauta visai nesvarbi. Lektorės nuomone, nieko tokio, jei koks kerštingas kaimynas be jokio realaus pagrindo nuolat skųs tam tikrą šeimą. 

Tai, kad Vaikų teisių darbuotojai ar policija nuolat atvažiuos į namus ir nuolat užsiiminės visiškai nepagrįstų neturinčių kaltinimų pagrindu vykdomu tėvų tardymu, lektorės aiškinimu, jokios neigiamos įtakos vaiko savijautai nepadarys. Tokia pozicija grindžiama nuostata „svarbiausia, kad vaikas nenukentėtų“ ir tuo, kad tėvų savijauta vaikui jokios įtakos nedaro.

3. Net jei vaikas, prieš kurį – kažkas įtaria – yra galimai smurtaujama, pats net neįtaria, kad prieš jį smurtaujama ir nenori, kad jo tėvams būtų iškviestos atitinkamos instancijos, reikia vaiką įkalbinėti, kad jam nuo to bus tik geriau, kad nieko tokio, jei kurį laiką jam teks pagyventi su svetimais žmonėmis.

Šiuo atveju visiškai nereikia atsižvelgti į vaiko norus. Svarbu tik jį pagaliau įtikinti, kad visa, ką atliks tarnybos, jam tik į nepaneigiamą naudą, kad ir kas benutiktų jam ir jo tėvams, broliams ar sesėms, kai atvyks instancijų darbuotojai. 

Visus šiuos Lietuvos valstybės, mūsų visų, finansuojamus mokymus vainikavo paskutinė užduotis, kurios metu turėjome surašyti, kokios baimės gali kilti prieš tėvų apskundimą Vaikų teisių tarnybai. Turėjome sugalvoti 5-6 tezes, kaip galėtume save nuraminti prieš skundimą. SUPER!... 

To, kad nuogąstavimai dėl naujojo įstatymo esminio ydingumo ir taikymo žalos nebuvo nepagrįsti, įrodymus matau net savo artimoje aplinkoje. Kai kurie mano pažįstami žmonės jau nuo šių mokslo metų pradžios mokyklų specialistų ar mokytojų iniciatyva įspėti dėl GALIMO smurto jų šeimai iškilusios grėsmės. Viena pažįstama vis dar neatsigauna po to, kai sulaukė mokyklos socialinės pedagogės skambučio ir kvietimo pasiaiškinti dėl vaiko „per trumpų golfiuko rankovyčių“. Moteris man net nuotraukas siuntė, kad aš pasakyčiau savo nuomonę, ar drabužėliai išties per maži. Man nė vienas nepasirodė per mažas, o „golfiuko rankovytės“ kažkodėl neatrodė per trumpos. Ši mama, anksčiau neapsakomai besidžiaugusi vaiko mokykla, dabar gyvena išgąsčio ir nepasitikėjimo nuotaikomis. 

Kita pažįstama klausė patarimo, ką daryti, kai psichologė primygtinai reikalauja, kad jos beveik į paauglystės amžių įžengusi dukra ateitų pas ją konsultacijai ir išsipasakojimui, nes ji esą atrodanti liūdna. Mergaitė, teigdama nebegalinti pakęsti psichologės spaudimo, net prašė mamos ją pervesti į kitą mokyklą. Nepavykus paveikti šios moters dukros, pereita prie jos sūnaus. Matydama šią situaciją, viena šios mokyklos mokytoja nuoširdžiai pasikalbėjo su šių vaikų mama, norėdama apsaugoti jos šeimą. Ji įspėjo, kad mokykloje jau girdėti kalbos, kad jos berniuką reikia priduoti Vaikų teisių tarnybai. Mokytoja patarė mamai paprašyti, kad vaikas „neišsišoktų“ per pamokas, nes nežinai, „ant kokio mokytojo užsirausi“. Kad berniukas jokių problemų realiai nekelia patvirtino ir pati mamą perspėjusi mokytoja.    

Galiausiai, norėčiau pasakyti, kad tai anaiptol nėra vienintelis man nerimą sukėlęs seminaras. Pavyzdžiui, viename Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos specialistės vestame seminare teko išgirsti raginimą: „Nebijokite skųsti tėvų Vaikų teisėms“. Kitame Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos darbuotojų pasitarime duotas aiškus nurodymas – apie savo vaikų į PPT tyrimą siųsti nesutinkančius tėvus būtina pranešti Vaikų teisių tarnybai (nors pagal specialiosios pedagogikos organizavimo tvarkas tėvai turi teisę atsisakyti tai daryti). 

Ar kas nors supranta, kodėl Švietimo ir mokslo ministerijos pavedimu už valstybės lėšas organizuojami valstybės pagrindą – šeimą – išardyti atvirai raginančių lektorių mokymai? Ar gyvendami Lietuvoje, savo valstybėje, mes dar turime teisę reikalauti, kad mūsų vaikai nebūtų traktuojami kaip valstybei priklausantys daiktai?