Aurimas Guoga. Rita Miliūtė - Vienos tiesos žurnalistė

Autorius: Aurimas Guoga Šaltinis: https://minfo.lt/zmones/straip... 2018-11-16 15:20:34, skaitė 641, komentavo 4

Garsiąją LRT ir „Laisvės TV“ žurnalistę Ritą Milūtę pastaruoju metu vis labiau neramina žurnalistikos padėtis šalyje. Spalio pradžioje sunaikintas Vyriausybės posėdžio įrašas, kuriame buvo svarstyta ar žurnalistams nemokamai teikti „Registrų centro“ informaciją. R. Milūtė mano, kad posėdžio įrašas veikiausiai būtų atskleidęs paniekinamą ministro pirmininko S.Skvernelio požiūrį į jų profesiją. Taip pat R. Miliūtei apmaudą kelia tai, kad į jos laidas neateina R.Karbauskis. „Man nebeduoda informacijos, neatsakinėja į mano klausimus, mane tiesiog ignoruoja.“. Tai, žinoma, ją skaudina ir žeidžia: „Kai mane ignoruoja, aš priimu kaip įžeidimą ne tik sau profesine prasme, bet ir visai savo auditorijai.“

Pastaruoju metu Rita Miliūtė ne tik įskaudinta, bet ir pikta. Komentuodama Seimo komisijos tirti LRT darbą išvadas ji sako, kad 1996 metais LRT mėgino užvaldyti konservatoriai, po to niekas iki pastarojo laiko nemėgino to daryti. „Aš kalbu labai piktai, bet ir esu pikta dėl to. Nes jie kiša nagus prie to, kas yra svarbu bet kokioje demokratijoje. Privatų transliuotoją tu gali nupirkti, parduoti ir nežinai, kas bus savininkas. Šito transliuotojo savininkas turi būti visuomenė.“

Save R.Miliūtė pristato kaip nepriekaištingą kovotoją už žodžio laisvę ir teisę byloti tiesą.  Tačiau ne visi sutinka su tokiu jos vertinimu. Štai Romas Sakadolskis, kuris R. Miliūtei yra didžiausias autoritetas profesinėje srityje, ją laiko vienos tiesos laidų kūrėja. Dar 2009 metais jis stebėjosi, kad R.Miliūtė į laidą apie K.Girnių nepasivargino pakviesti paties K.Girniaus.

Dėmesį į Ritos Miliūtės vienos tiesos žurnalistinį stilių atkreipė ir kiti kolegos žurnalistai. Gintaras Visockas dar 2010 metais stebėjosi, kad į laidą „Teisė žinoti“, kurioje aptarinėjami Garliavos protestai, R.Miliūtė nepakvietė nė vieno iš protestuotojų. Toje laidoje dalyvavo vėliau liūdnai pagarsėję S.Šedbaras, D.Pūras, E.Kūris, kurie pradėjo formuoti propagandinį stereotipą, jog tai necivilizuoti pašlemėkai; šioje laidoje neatsirado vietos pasisakyti paties protestuotojams, paaiškinti kodėl jie sukilo prieš teismo sprendimą grąžinti D.Kedytę biologinei motinai.

Visai neseniai pasirodė V.Sinicos straipsnis apie R.Miliūtės žurnalistinį stilių. Čia jis aptarinėja kaip R.Miliūtė nušviečia pastarąjį vaikų grobimo skandalą. Susidaro įspūdis, kad V.Sinica tiesiog nusirašė nuo aštuonerių metų senumo G.Visocko straipsnio: vėlgi pasakojama, kad į laidą sukviesti tik vaikų grobimą teisinantys pašnekovai, kurie ir vėl formuoja propagandinį foną, jog nepritarti vaikų teisių tarnybos veiksmams - nepilietiška ir neatsakinga.

Kaip straipsnį baigia V.Sinica, R.Milūtei skaudu girdėti savo atžvilgiu kaltinimus neobjektyvumu, nuo kurių ji ginasi sarkazmu: „Rita Miliūtė neieškodama žodžių baisisi jai dėl šališkumo neseniai mestais kaltinimais, kaip jau įprasta švaistosi sarkazmu ir ironija, negaili komentarų mano kukliam asmeniui per jai kolegės Litvaitienės tam reikalui suteiktą Lietuvos radijo eterį. Suprantama, žmogiška. Ir visgi savotiškas trolinimas yra juoktis iš kaltinimų šališkumu, o kitą dieną rengti laidą apie Šakalienės reformos veikimą, į ją nekviečiant nei vieno tos reformos kritiko.“

Dar š.m. spalio 16 dieną R.Miliūtė, mėgstanti pasigirti, kad uždavinėja aukštiems pareigūnams nepatogius klausimus, ėmė interviu iš Vilniaus mero R.Šimašiaus, kur jis parodomas kaip visai vykęs kovotojas su korupcija; po kelių dienų driokstelėjo skandalas, kad R.Šimašius iš „Cambridge Analitica“ padalinio pirko neteisėtai gautus asmenų duomenis ir panaudojo juos rinkimų į Vilniaus savivaldybę kampanijoje. Žinoma, nėra sąžininga priekaištauti, kad R.Milūtė neuždavė klausimų apie būsimą skandalą, tačiau kodėl tokia griežta save įsivaizduojanti žurnalistė nieko nepaklausė apie MG Baltic, kolegų liberalų teismo procesą ar apie susidariusią padėtį Liberalų sąjūdyje? Juo labiau, kad praėjus vos keturioms dienoms po šio nuglaistyto interviu R.Šimašius pareiškė atsistatydinantis iš Liberalų sąjūdžio pirmininko pareigų.

Žinoma, visai kitaip atrodo R.Miliūtės straipsniai apie R.Karbauskį ir valstiečius. Šių metų sausio mėnesį „Delfi“ publikavo R.Miliutės interviu su keliais prisistatyti atsisakiusiais ūkininkais. Šie aimanavo, kad „Agrokoncernas“ neva pagrobė jų žemes: įsiūlydavo skolon savo trąšų, o kai reikėdavo pinigus grąžinti, ūkininkai jų neturėdavo ir todėl R. Karbauskio tėvas inicijuodavo bankrotus. Jeigu pamenate, šių metų pradžia buvo tas laikas, kai elito žiniasklaida iš paskutiniųjų stengėsi sukompromituoti R.Karbauskį ir valstiečių valdymą.

Kitame straipsnyje randame mėginimą suversti dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui A.Verygai visą kaltę už e-sistemos spragas, nors R.Miliūtei puikiai žinoma, kad šią sistemą užsakė ir priėmė dar jo pirmtakas – Darbo partijos deleguotas Ž. Padaiga. Gali būti, kad A.Veryga kokia tai dalimi atsakingas už likusias sistemos spragas, tačiau R.Milūtė visą kaltę suvertė jam vienam.

Po to ji stebisi, kad valdantieji nenori eiti pas ją į pokalbius. „Verslo žinioms“ š.m. spalio 9 d. teiktame interviu R.Milūtė aiškina, kad tai neva rodo jų politinį nebrandumą, baimę išgirsti nepatogių klausimų. „Buvo toks tarpas, kai niekas neateidavo į LRT. Ir jų reitingai tada žiauriai krito – čia buvo prieš keletą mėnesių. Tada jie susizgribo, kad kai žmonės jų nemato, gali atrodyti, kad jie nieko neveikia. Kito paaiškinimo, kodėl jie pradėjo vaikščioti į laidas, į kurias anksčiau neidavo, neturiu.“ 

Aš turiu. Iki korupcijos LRT skandalo pradžios ši žiniasklaidos priemonė kaip jokia kita buvo angažuota prieš valstiečius. Kai driokstelėjo žinia apie visuomeninio transliuotojo taškomus valstybinius pinigus, vieno dalyvio viešuosius konkursus, LRT tonas valstiečių atžvilgiu tapo gerokai objektyvesnis. Manau, kad tai juos ir paskatino sugrįžti į LRT eterį.

Teko ir mūsų portalui. Šis, pasak R.Miliūtės, atsirado dėl to, kad R.Karbauskis atsisako bendrauti su „kritiška žiniasklaida“. „Tada atsiranda visokių šarlatanų – „Minfo“ ir taip toliau. Kas iš esmės nėra žiniasklaida.“

O elito žiniasklaidos nežabotą dergimą valstiečių atžvilgiu R.Miliūtė teisina taip: „Dėl ko taip nutinka, kad žiniasklaida labiau puola valdančiąją partiją, negu opoziciją? Na, visais laikais taip buvo ir taip bus. Užtektų, kad dabartinė opozicija būtų valdžioje ir aš galėčiau duoti nupjauti vieną ausį, kad žiniasklaidos taikinyje atsidurtų būtent tie, kurie dabar yra opozicijoje. Nes tokia mūsų priedermė. Opozicija tiesiog turi mažiau galios svertų ir todėl sulaukia mažiau kritikos.“

Taigi galime apibendrinti: R.Miliūtė save įsivaizduoja kaip nepriekaištingai dirbančią, aukštų profesinių etikos normų besilaikančią profesionalę, tačiau tiek jos kolegos žurnalistai, tiek valdantieji politikai, tiek nemaža dalis visuomenės yra įsitikinę, kad ji yra viso labo propagandinė šliundra.

Viename interviu, kuriame ją kalbino 15 min žurnalistas P.Gritėnas, R.Miliūtė sakosi jaučianti atsakomybę už kiekvieną savo žodį tiek laidose, tiek socialiniuose tinkluose. Ji tikina vengianti užgaulios kalbos, nes tai „nieko daugiau, tik išsivėmimas“. Tačiau kolegos žurnalistai V.Sinica ir Donata Gutauskienė-Laisva liudija visai ką kita. V.Sinicą jau citavau anksčiau šiame straipsnyje, o Donata Gutauskienė-Laisva žurnalui „Žmonės“ užgaulius R.Miliūtės atsiliepimus apie save (išvadino pokvaile ir pareiškė, kad nenorėtų su tokia susipažinti) komentavo taip: „Ne pirmą dieną gyvenu apkalbose – esu daugiau mažiau žinomas žmogus, todėl įpratusi esu. Bet mane įžeidė ir ši situacija sukėlė didelę nuostabą. Ritą Miliūtę laikiau rimta, solidžia moterimi ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ji skirtų savo brangų laiką, ieškodama laidos ištraukos. Laida išėjo prieš kokius 3-4 mėnesius. Ji gaišo laiką ieškodama, kirpdama epizodą...“, – stebėjosi D.Gutauskienė-Laisva.

Visas šis aukščiau aprašytas kognityvinis disonansas kelia svarbiausią klausimą: ar taip nutinka dėl to, kad žmogus piktybiškai meluoja, yra papirktas ar iš tiesų nuoširdžiai tiki tuo ką viešai pasakoja? Šį kartą straipsnis apie R.Miliūtę, tačiau panašią padėtį pamatytume pakapstę bet kurį kitą „elito žurnalistą“: E. Jakilaitį, A.Tapiną. R.Valatką ir nemažai kitų. Tad kaip nutinka, kad pripažinti žurnalistai praranda elementarų suvokimą apie objektyvumą ir tampa nepridengtos propagandos įrankiais?

Lengviausia būtų aiškinti tuo, kad jie elementariai papirkinėjami. Ankstesniame žurnalistikos padėčiai skirtame Minfo straipsnyje minėjau, kad žiniasklaidoje korupcija yra kone įteisinta: jeigu nori papirkti žurnalistus, kreipkis į viešųjų ryšių agentūrą, palik savo pinigus ir nurodyk ką jie turi parašyti. Tai vadinama viešinimu ir tokia veikla nelaikoma neetiška, juo labiau nusikalstama. Todėl jeigu norėsite, kad R.Miliūtė kalbėtų vienus dalykus ir nutylėtų kitus, veikiausiai nebus sunku susitarti – tai tik kainos klausimas.

Juo labiau, kad neseniai Minfo skelbė išties skandalingą straipsnį: vaikų grobimo skandalo epicentre atsidūrusi D. Šakalienė gavo priėjimą prie norvegiškų pinigų – kvapą gniaužiančių 117,6 mln. eurų! Nors lėšų paskirtis neskelbiama, nėra sunku numanyti, kad šie pinigai skirti genderistinėms iniciatyvoms skleisti. 

Tačiau nemanau, kad elito žurnalistų virsmą į propagandininkus galima paaiškinti vien pinigais. Jeigu taip būtų, mes anksčiau ar vėliau išgirstume daugiau aplinkybių kas kiek už ką gavo; be to, tie patys žurnalistai keistų savo giesmelę pasibaigus mokėjimams. Nejau manote, kad visi žurnalistai papirkti dergti R.Karbauskį, P.Gražulį ir N.Venckienę? Užsakyti tokius propagandos srautus gali būti brangu net labai turtingiems užsakovams. Be to, tokiu atveju žurnalistai maudytųsi piniguose.

Daug lengviau patikėti, kad elitiniai žurnalistai nuoširdžiai tiki tuo ką propaguoja. Kai P.Gritėnas teiravosi R.Miliūtės apie D.Trumpą, ši išties atrodė visiškai įsitikinusi, jog tai beprotis, kuris valdžioje gali išsilaikyti tik tokiu atveju, jeigu jį suturės prezidento aplinka. R.Miliūtė prieš kamerą laužė galvą mėgindama suvokti kaip D.Trumpas galėjo laimėti rinkimus, nes, jos galva, tai buvo niekaip neįsivaizduojama. Tačiau nuo D.Trumpo pergalės praėjo dveji metai, akivaizdu, kad prezidento aplinka už jį neprezidentauja, o neseniai praėję vidurio kadencijos rinkimai anaiptol neatnešė akivaizdžios pergalės jo priešininkams. Taigi nepaneigiama viena: R.Miliūtė visiškai nesupranta JAV politikos realijų; taip pat neabejotina, kad niekas jai nesumokėjo už tai, kad šios temos nesuprastų. JAV politikos realijų ji nesupranta dėl to, kad gyvena iškreiptame leftistinės žiniasklaidos burbule.

Neabejoju, kad ne kitaip ir su padėties Lietuvoje suvokimu. Galiu suprasti, kad žurnalistai labiau nei eiliniai gyventojai pasitiki žiniasklaidos skelbiamų pranešimų objektyvumu: juk tai rašo ir skelbia jų draugai, autoritetai, buvę bendramoksliai bei esami bendradarbiai; nėra nei smagu, nei lengva, nei smagu išstoti ir pasakyti, kad karalius nuogas. Daug patogiau plaukti pasroviui ir tikėti į tai, į ką tiki tavo profesinis klanas.

Taigi žurnalistai turi dar stipresnę motyvaciją nei jų auditorija būti bandos dalimi ir aklai kartoti tai, ką tvirtina žiniasklaida. Juo labiau, kad jeigu jau vieną kartą viešai paskelbei kokią nors apgaulę, tampa be galo sunku prisipažinti klydus – toks varo iki pabaigos! Taip kinai Korėjos karo metu palauždavo amerikiečių belaisvius – įkalbėdavo juos pasirašyti kokį nors išdavikišką pareiškimą; po kiek laiko per garsiakalbį jį perkaitydavo visai stovyklai. Jeigu belaisviai išgirsdavo kad, tarkime, Džonas mano, jog komunizme esama ir daug gero, tai jį iš psichologinių sumetimų priversdavo gintis prieš bendražygius. Dėl šio kalintojų triuko Džonas, iki tol manęs, kad komunizmas iš esmės yra blogis, iki gyvenimo pabaigos pavirsdavo prisiekusiu komunistu.

Taip pat ne vienas yra pastebėjęs, kad propagandos skleidėjai anksčiau ar vėliau įtiki į savo skleidžiamus melus. Išgarsinta istorija apie tai, kad sovietinis rumunų diktatorius N. Čaušesku iki pat pabaigos nuoširdžiai tikėjo, jog žmonės jį myli ir trokšta sovietinės santvarkos. Ši saviapgaulė jį sulaikė nuo pabėgimo į Rusiją, dėl ko diktatoriui netrukus teko atsisveikinti su gyvybe. Neabejoju, kad panašiai savo „tiesas“ įsikalbėjo ir liberalios pakraipos, arba „elito“ žurnalistai. Juk jeigu R.Miliūtė ar jos kolegos sąžiningai pažvelgtų į savo darbą, tektų pripažinti, kad kaip laisvo žodžio gynėjai jie beviltiškai degradavo – ir tai įvyko visos tautos akivaizdoje! Telieka save tikinti, kad visuomenė tamsi ir buka, kad juos būtina apšviesti ir įtikinti kilniomis žurnalistų tiesomis.

Minėtame interviu su P.Gritėnu (žr. nuo 12.04 min) R.Miliūtė sako, kad „žiniasklaida turi prisiimti atsakomybę už ta, ką ji kiša į žmonių smegenis.“ Pasitaiko, pasak jos, kad neatsakingai pasielgia ir tradicinė žiniasklaida. Jeigu tave kas nors vieną ar du kartus apgavo, pataria R.Miliūtė, reikia jais daugiau nepasitikėti: „Jeigu matai, kad kas nors tave kvailina, tai turi tiesiog nebegaišti laiko... Jei gaiši, tuomet soriukas, tai kas gi tau gali padėti?“, pataria vienos tiesos žurnalistė, kovotoja už pagarbą žurnalisto profesijai.