Forumas „Mūsų valstybės tikslas“ – Sąjūdžio reminiscencijos garo nuleidimui?!..

Autorius: Juozas Ivanauskas Šaltinis: http://sauksmas.lt/forumas-mus... 2015-06-06 12:01:22, skaitė 3348, komentavo 1

Birželio 3 d. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje įvyko proginis renginys, skirtas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo 27-osioms metinėms paminėti. Forumą „Mūsų valstybės tikslas“ rengė Lietuvos Mokslų akademija, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai bei grupė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarų šių metų vasario 11 d. išplatinusių viešą kreipimąsi „Kreipimasis vardan Lietuvos!“. Šį dokumentą, kuriuo konstatuojama mūsų valstybės būklė ir kuriuo kviečiama vienytis valstybės ir Tautos išsaugojimui, pasirašė penki signatarai – Algirdas Endriukaitis, Vilius Baldišis, Eimantas Grakauskas, Egidijus Klumbys ir Zigmas Vaišvila.

Elektroniniu būdu minėtą Kreipimąsi paskelbta peticijų svetainėje peticijos.com  birželio 1 d. pasirašė 1 729 žmonės. Tartis dėl Tautos ir valstybės likimo į Forumą pakviesti Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės atstovai.

Būtent MA salėje 1988 m. birželio 3 d. susirinkę mokslininkai ir inteligentijos atstovai susibūrė į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, buvo išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai, kurie turėjo koordinuoti atskirus, jau anksčiau susikūrusius įvairius klubus – „Tauta ir istorija“, „Menas istorinių lūžių laikotarpyje“, „Talka“, „Žemyna“ ir kt. Kitą dieną LKP (Lietuvos komunistų partijos) Centro Komiteto biuras išsigandęs svarstė, ką reikėtų daryti su naujai įkurta organizacija (galėjusią atsirasti tik dėka TSRS prezidento M.Gorbačiovo tuo metu paskelbtos „perestroikos“), kuri netrukus inspiravo Tautos Atgimimo bangą visoje Lietuvoje, dainuojančią revoliuciją, ženkliai prisidėjusią prie sovietinės imperijos iširimo.

 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) buvo Lietuvos valstybingumo atgimimo variklis, paskatinęs 1990 m. kovo 11 d. paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę. 1988 m. spalio 22–23 d. įvyko pirmasis Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdis surengė pagarsėjusią akciją „Baltijos kelias“. Akcijos metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės (apie 2 mln.) susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų sąjungos, išreikšdami norą būti laisviems.

Bet kadangi tuo metu panašūs tautiniai judėjimai buvo akylai stebimi represinės KGB struktūros, tai dar gerokai prieš Sąjūdžio susikūrimą buvo planuojama kurlink pakreipti naująją pilietinę iniciatyvą ir kas turėtų vadovauti Sąjūdžiui. Tad visai neatsitiktinai  Tautos „išrinktųjų“ pirmose gretose atsirado tokie buvę KGB agentai, kaip A.Čekuolis, V.Čepaitis, na ir žinoma, „Dėdulė“ Vytautas Landsbergis, nepriekaištingai atlikęs „Rezistento Nr. 1“ vaidmenį. Kad bus grąžinama tikintiesiems Vilniaus katedra, Tautinė vėliava ir Himnas jau buvo žinoma 1988 metais, kaip ir tai, kad valdžia išliks kailį išvertusių komunistų ir netgi KGB rezervistų rankose…

Į kokį „šviesų rytojų“ atvedė Lietuvos žmones, kokią „laisvą ir nepriklausomą“ valstybę sukūrė ant Sąjūdžio bangos iškilę dviveidžiai politikos funkcionieriai, ambicingi garbėtroškos, išsidalinę valdžios postus, šiandien mes aiškiai matome. Juk neatsitiktinai AMB mokinė, komunisto jedinstvenininko  Mykolo Burokevičiau bendražygė, „Dėdulės“ V.Landsbergio favoritė Raudonoji Dalia Grybauskaitė tapo Lietuvos Dalia!..  

Prieš 27 metus buvo įkurtas Sąjūdis. Bet kai apsukrūs „kūrėjai“ pasiekė savo tikslą – prasibrovė prie valdžios lovio, tapo valstybės vadovais, tai jiems ir Sąjūdis, ir tautinio atgimimo idealai paprasčiausiai tapo nebereikalingu balastu. Drąsiai galima būtų teigti, jog vadinamasis Lietuvos politinis „elitas“ – tapo pačiai uoliausiais Sąjūdžio duobkasiais…

Forumui pirmininkavęs Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas VAIŠVILA pažėrė pluoštą prisiminimų:   

„1988 m. birželio 3 d. susirinkome į Mokslų akademiją. Į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinkti 35 nariai. Aš manau, kad Sąjūdis buvo unikalus tuo, kad labai greitai patraukė žmones. Kodėl taip nutiko? Viena vertus, todėl, kad jame buvo tuo metu labai gerai žinomi žmonės, turintys autoritetą visuomenėje.

Manau, kad drąsių žmonių šiandien yra. Tačiau situacija, viena vertus, ir panaši į tą, kuri buvo prieš 27 metus, kita vertus, ir esmingai skirtinga. Skirtinga tuo, kad dabar jau negalime visko „nurašyti“ blogai Maskvai. Dabar jau patys renkame valdžią, patys esame atsakingi už tai, kokia ji yra. O jei ji daro kažką ne taip, patys turime tuos klausimus aiškintis.

O psichologiškai yra gal net sudėtingiau, nei buvo tuo metu, nors dabar fizinio susidorojimo baimė lyg ir neegzistuoja, pašonėje nėra okupacinės kariuomenės…

Tačiau keista mūsų vidinė situacija, savijauta. Galime kalbėti kad ir apie formalų mūsų buvimą Europos Sąjungoje. Štai Tarptautinio valiutos fondo vadovė Kristin Lagard (Christine Lagarde) ar Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) viešai pasako, pripažįsta, kad euro zonoje yra krizė, o mūsų valdžia ir toliau mano bei tvirtina, kad viskas gerai. Lietuvos bankui leidžiama sunaikinti litą ir nesaugoti jo atsargų. Dėl jų saugojimo turime tartis su ES. Tokiu atveju nebežinau, ką ir sakyti… Mes ne šiaip sau siūlėme išsaugoti lito atsargas. Juk kalbama apie galimą euro zonos krizę, matome, kad euras nuvertėja kitų valiutų atžvilgiu… Turime būti pasiruošę ir blogiausiam scenarijui.

Kartais susidaro įspūdis, kad valstybė jau nebėra valstybė. Konstituciją turime, joje pirmas skyrius įtvirtina, kad esame nepriklausoma demokratinė valstybė, tačiau tam tikromis prasmėmis nuo to gerokai nutolome. Baisiausia, kad valdžia jau nebekalba su žmonėmis.

Kartais kyla klausimas, ar mes galvojame, koks yra mūsų likimas, ar mes turime tikslą? Kai tikslo nėra, tai ir matome valdžios neapsisprendimą, blaškymąsi. Tada ir žmonių reakcija atitinkama. Jie į viską spjauna ir išvažiuoja, o tai yra paprasta ir lengva. Tuoj į jų vietą reikės priimti kitus atvažiuojančius.

Turime pagaliau suvokti, kad Tautos išnykimas artėja… Tai ne mano nuomonė, o tos pačios Europos Komisijos, kuri paskelbė liūdną prognozę Lietuvai iki 2060-ųjų, perspėjimas. Būtent mums yra piešiamas liūdniausias scenarijus tiek emigracijos, tiek senėjimo, tiek dirbančiųjų  bei pensinio amžiaus žmonių santykio prasme.

Jei mes neturime savo nuomonės, gal bent perskaitykime EK ataskaitą?

O jei tokia perspektyva mums tinka, vadinasi, Sąjūdžio principai, idealai bei siekis viską spręsti patiems buvo parduoti…“, – taip mano Z.Vaišvila.

Ilgai puoselėto renginio išvakarėse vienas pagrindinių iniciatorių, signataras Zigmas Vaišvila kolegoms aiškino, esą Forumas, visų pirma, yra skirtas IŠSIAIŠKINTI situaciją ir susitarti dėl tikslo. Bet aš manau, mes galime metų metais aiškintis, kas ir taip jau seniai yra aišku, galime diskutuoti iki užkimimo, nuleidinėti garą, tačiau nuo tokių pavienių entuziastų kalbų situacija užvaldytoje Lietuvoje tikrai nepasikeis!..  

Jeigu į Forumą susirinkusi publika neturės arba nebus konsoliduojama šiuo metu legaliai funkcionuojančios politinės jėgos, partinės struktūros, tai proginės kalbos iš MA bei Seimo tribūnų, priimamos rezoliucijos ar naujai įkurtos iniciatyvinės grupės, tikrai neduos apčiuopiamų rezultatų siekiant esminių permainų Lietuvoje ir bus tiktai intelektualus oro pavirpenimas, suteikiantis pavieniams individams tam tikrą pasitenkinimą savo įžvalgomis bei gražbylystėmis… Mano nuomone, š. m. birželio 3 d. įvykęs Forumas tik tada būt buvęs prasmingas ir konstruktyvus, jeigu akademinė, kultūrinė visuomenės dalis, visuomenės lūkesčius atspindintys aktyviausi Forumo dalyviai, apsijungę su partija Tvarka ir teisingumas, veiktų išvien su prezidentu Rolandu Paksu!..

„Bijau, kad Forumo sušaukimas ir dar vieno organizacinio darinio – LPS ar panašaus kūrimas gali tapti ne patriotinės Lietuvos konsolidavimo, o jos tolesnio fragmentavimo veiksniu. Jeigu Forumo iniciatoriai neis kartu, nesolidarizuosis – atvirai ir demonstratyviai – su jau veikiančia politine TT struktūra (likusia „vienintele parlamentine partija Lietuvoje, kuri gina nacionalinius valstybės interesus”, anot R. Pakso), tai naujo darinio (LPS) atsiradimas bus suvoktas kaip atsiribojimas nuo TT, ir tai bus dar viena vinis į patriotinės konsolidacijos karstą.

Šio darinio atsiradimas bus išjuoktas kaip dar vienas pirstelėjimas į vandenį. O tai tik sustiprins valdančių kosmopolitinių jėgų poziciją. Žodžiu, bijau, kad Forumas gali būti kontraproduktyvus – jei nurodytoji sąlyga nebus patenkinta, jis susilpnins, o ne sustiprins patriotines jėgas“, – renginio MA išvakarėse teigė vienas iš Forumo dalyvių, perskaitęs pranešimą „Lietuva liberalizmo ir rusofobijos gniaužtuose“, profesorius Algirdas DEGUTIS.
 

Iš Kauno į Forumą atvykęs aktyvus visuomenininkas, neabejingas Lietuvos ateičiai, publicistas Ramūnas ALAUNIS, dalyvavęs diskusijose, gan skeptiškai vertina iniciatyvinės grupės, surengusios forumą „Mūsų valstybės tikslas“, potencialias galimybes telkti visuomenę konstruktyviam darbui „Vardan tos Lietuvos“:

„2015-06-03 Lietuvos Mokslų  Akademijos salėje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo 27-ųjų metinių proga įvyko forumas „Mūsų valstybės tikslas“, kurio jau pats pavadinimas kalba apie jo esmę ir tikslus. Reikėtų manyti, jog šio forumo organizatoriai ir iniciatoriai – tai žmonės, matantys šiandienę Lietuvos padėtį ir jos ateities perspektyvas visai kitoje šviesoje, nei jas bando pristatyti esantys valdžioje.

Forumo organizatoriai akcentuoja, jog valstybė kaip vienetas neturi jokio tikslo, strategijos ir todėl plaukia pasroviui, kur neša Briuselio direktyvos bei bendros tendencijos, neatsižvelgdama į jokį nacionalinį interesą ir net nežinodama – koks tas interesas. Įvykęs forumas, pasak organizatorių, tik pradžia veiklos, prie kurios gali jungtis visi, kas turi noro veikti, o ne kalbėti. 

Bet aš manau, reikėtų pradėti nuo to, kad minėtas Forumas vyko nekonstruktyviai. Trūko idėjų. Buvo daug kalbama apie Lietuvos politikos ir ekonomikos problemas, bet nebuvo kalbama, kaip tas problemas spręsti.Akademikas Antanas Buračas, vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigėjų, pristatė Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“,kur išdėstyta, kad mes turime siekti Lietuvos gerbūvio visose srityse. Tai savaime suprantama, kad turime siekti gerų, o ne blogų tikslų. Tačiau kaip pasiekti šių tikslų – apie tai nė žodžio!..

Akademiko A.Buračo „Lietuvos pažangos strategijoje“ Vašingtono primesta „rinkos ekonomika“ jau įvardijama įmantriais žodžiais – „sumani ekonomika“. Pats A. Buračas yra politekonomikos srities specialistas, o apie „rinkos ekonomikos“ vykdomą ekonominį genocidą Lietuvoje nė žodžio neužsiminė, nes akivaizdu, kad profesorius pats nesupranta tikrosios rinkos ekonomikos ir jos sąsajų su politika. Ir matyt, to nesuprato ir Sąjūdžio laikais, kaip ir ekonomikos prof. Kazimira Prunskienė. Tai nesunkiai buvo galima pastebėti, kai prof. A. Buračas pertraukė pranešėjus skubiu pranešimu – esą „Rusija pradėjo puolimą Ukrainoje!“, ką mes jau girdėjome šimtus kartų Lietuvos propagandinėje žiniasklaidoje.

Prof. A. Buračas iš tribūnos užsiminė apie „Rusijos agresiją“, kai tuo tarpu mūsų šalies realiame gyvenime nuo Lietuvos vyriausybių vykdomos ekonominio genocido politikos nuo 1990 metų Lietuvos gyventojų sumažėjo ketvirtadaliu. Tad kas gi yra tikroji grėsmė Lietuvai?!..

Forumo organizatorius, taip vadinamas signataras Zigmas Vaišvila pastebėjo, kad didėja socialinė nelygybė ir skurdas. Tačiau kaip dar kitaip šiuolaikiniame neo-liberaliame kapitalizme gali būti? Socialinė lygybė yra šiuolaikinio kapitalizmo priešingybė. Pati Europos Sąjunga – tai globalaus bankinio-pramoninio elito sąjunga, paremta neo-liberaliuoju kapitalizmu.

Būtent apie neo-liberalizmo žalą mūsų valstybei kalbėjo Forumo pranešėjas profesorius Algirdas Degutis. Bet iš salės reakcijos buvo akivaizdu, kad daug kam tai nebuvo įdomu ar tiesiog pranešimas prieštaravo jų įsitikinimams – jei kritikuoji JAV imperializmą, tai esi „Putino rėmėjas“!..

Į Forumą, skirtą Lietuvos valstybės tikslo nustatymui, pasisakyti iš anksto buvo pakviestas ir Darbo Partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis. Kodėl jis – sunkiai protu suvokiama, nes pats V. Mazuronis yra ES vykdomos politikos šalininkas bei skalūninių dujų gavybos Lietuvoje aktyvus rėmėjas.V.Mazuronis labiau tiktų forumui – „Kaip sunaikinti Lietuvą iki 2030.“Nepamirškite, kad buvęs Darbo Partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich aktyviai agitavo už Lietuvos stojimą į ES be jokių išlygų. Pati Darbo Partija, kaip ir socialdemokratai, palaiko neo-liberalųjį kapitalizmą. Jei netikite, paskaitykite jų partines programas…

Forume pasisakęs socialdemokratų Vyriausybės atstovas kalbėjo apie Lietuvos vyriausybės nuveiktus gerus darbus: euro įvedimą, naujai pastatytą SGD terminalą ir dalyvavimą ES Rytų Partnerystės programoje. Išvertus į Lietuvių kalbą tai reikštų, ką socialdemokratai, kartu su konservatoriais ir liberalais, nuveikė kenkdami Lietuvos valstybei.

Kaip jau esu anksčiau rašęs, euras yra tarptautinės finansų mafijos kūrinys. SGD terminalas ne tik kad nereikalingas, bet ir ekonomiškai nenaudingas Lietuvai!.. ES Rytų Partnerystės programa, tai 2008 metais Lenkijos pasiūlyta iniciatyva skirta „integruoti“ į Europą, o vėliau ir į NATO struktūras visas Rytų Europos po-respublikas. ES Rytų Partnerystės programa yra skirta suardyti NVS ir Euroazijos Ekonominę Bendriją, bei suardyti po-tarybinę kolektyvinio saugumo sistemą. Todėl Lietuvos dalyvavimas ES Rytų Partnerystės programoje yra politiškai kenksmingas ir didina išorinį Lietuvos nesaugumą.

Deja, ne visi Forume pasisakę dalyviai šiandieninę Lietuvos situaciją bei mūsų valstybės ateities perspektyvas matė „visai kitoje šviesoje“. Kai kuriems „švietėjams“ labiau patiko tamsa!..

Pvz., istorijos profesorius Algimantas Kasparavičiaus gynė dabartinę šalies vykdomą politiką ir ES, konkrečiai taip ir nepasakydamas – kas yra gerai Europos Sąjungoje ir kuo tas gerumas susijęs su Lietuva? Šio profesoriaus kalba buvo bažnyčios pamokslininko stiliuje, bandančio sutaikyti du priešingus požiūrius, bet ne kaip mokslininko, ne kaip istorijos profesoriaus galinčio ir privalančio numatyti Lietuvos istorijos raidą. Vienintelis teisingas prof. A.Kasparavičiaus pastebėjimas buvo tas, kad šioje salėje trūko kultūros. Kiti kalbėjusieji Forume gyrė Europos Sąjungą už tai, kad „galime laisvai keliauti“. Tačiau, jei žmonės susirenka aptarti Lietuvos valstybės reikalų bei išsiaiškinti valstybės tikslus, tai jie turėtų pristatyti Lietuvos ateities viziją ir teikti konkrečius pasiūlymus, konkrečius uždavinius šiems tikslams pasiekti,

Tarybinės Lietuvos laikais Sąjūdis siekė ekonominio savarankiškumo. O kai jį gavo, tai šalies ekonomika visiškai sužlugo. Dar buvo bandymų gelbėti Lietuvą inkorporuojant į ES ir viliantis, kad „ES duos mums pinigų“, kad atlyginimai pakils iki Europinio lygio. ES daug davė, bet daug ir susigrąžino. Prekių ir paslaugų kainos pakilo iki europinio lygio, bet žmonių atlyginimai ne.  Gyvenimas ir toliau blogėja. Aišku, kad ne visiems, nes atsirado turtinė nelygybė.

Taigi, Forumo iniciatyvinė grupė, sudaryta iš Sąjūdžio branduolio, tarsi naivių entuziastų būrelis, nesuvokiančių, kad prie dabartinės Lietuvos politinės krizės privedė būtent Lietuvos Sąjūdžio suręsti pamatai – fiktyvi daugiapartinė sistema, Vašingtono ir Briuselio primestas ekonomikos modelis. Nepamirškime, kad ėjimas žirgu į klestinčius ir demokratinius Vakarus – toks buvo pagrindinis Sąjūdžio tikslas.

Akivaizdu, kad vis dar išlikęs ir valdžios troškimas.1988-90 metais buvo susidaręs valdžios vakuumas, todėl Sąjūdžiui pavyko perimti valdžia. Dabar valdžios vakuumo Lietuvoje nėra. Todėl valdžios taip lengvai tikrai niekam nepavyks perimti. Mitingai ir protestai nepadės. Yra dalykų, kurių neįmanoma atkartoti, kaip neįmanomas ir „Sąjūdis 2“!

Galbūt įmanomas kitoks pilietinis judėjimas, bet jame turėtų būti jau nebe vien tik entuziastai ir ne sistemai tarnaujantys profesoriai, o skirtingų sričių specialistai, sugebantys giliai įžvelgti pasaulinius geopolitinius procesus, na ir žinoma, gebantys susitarti tarpusavyje

Ir galiausiai, nenorėčiau sutikti su pagrindiniu Forumo organizatorių teiginiu, kad valstybė, kaip vienetas, neturi jokio tikslo nei strategijos, todėl plaukia pasroviui, kur neša Briuselio direktyvos bei bendros tendencijos, neatsižvelgdama į jokį nacionalinį interesą ir net nežinodama – koks tas interesas. Lietuvos valdžia turi tikslą ir aktyviai jo siekia: Lietuvos socialdemokratų Vyriausybės atstovas aiškiai pasakė, kokie buvo užsibrėžti valstybės tikslai ir kokie jau įgyvendinti. Bet argi jie nežino, o gal nesuvokia, jog tai yra Lietuvos naikinimas?!..Spręskite patys“, – savo nuomonę apie vakardienos MA salėje įvykusį renginį specialiai LL pareiškė Ramūnas ALAUNIS.

Lietuva liberalizmo ir rusofobijos gniaužtuose
Prof. dr. Algirdas DEGUTIS

Dabartinė Lietuvos situacija yra panaši į Lietuvos situaciją 1988 m.: tuometinė Lietuva buvo valdoma Maskvos jai primesto režimo, dabar ji yra vis labiau valdoma Briuselio įvedamo režimo. Atsikovojusi nepriklausomybę, per pastaruosius 25 metus Lietuva sugebėjo palaipsniui išsižadėti svarbiausių nepriklausomybės atributų ir pavirsti ES „komisarų“ ir „kolegų“ vasalatu.Šaliai gyvybiškai svarbūs politiniai sprendimai priimami politiniam šalies elitui uoliai vykdant direktyvas, nuleidžiamas iš Briuselio. Bet koks pilietinis nepasitenkinimas tokia padėtimi to elito yra traktuojamas kaip nepagrįstas tamsuolių bruzdėjimas arba kaip smerktinas politikų „populizmas“. Šalies likimas įduotas į rankas tų, kuriems kosmopolitinio elito Briuselyje ar Vašingtone nuomonė yra daug svarbesnė už visuomenėje vyraujančias nuomones ir už Lietuvos interesus. Žodžiu, turime situaciją, primenančią Sąjūdžio atsiradimo laikus – tik šįkart jos dinamika yra atvirkštinė. Judame ne artyn, o tolyn nuo šalies nepriklausomybės…

Žinoma, oficialioji Lietuvos valdančiųjų nuostata yra tai, kad Lietuva žengia (yra vedama) teisingu keliu, kad ji sparčiai „eina į Europą“, vejasi „pažangias“ šalis, kad tame pažangos kelyje jos laukia tik tonizuojantys „iššūkiai“, o ne rimtos problemos ar dideli pavojai. Mūsų politologai gražbyliauja apie „liberaliąją demokratiją“ ir „vakarietiškas vertybes“, kurioms Lietuvoje galutinai įsitvirtinus šalis laimingai įsitrauks į vieningą „Atvirą visuomenę“.

Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad liberalizmas yra Markso komunizmo priešybė ir kad atmesdami komunizmą galime drąsiai nusigriebti liberalizmo. Tai yra radikaliai klaidingas vaizdinys. Liberalizmas vadovaujasi individo laisvės idėja, jis siekia individą išvaduoti nuo neprisiimtų pareigų, nuo paveldėtų tradicijų ir ištikimybės saitų. Laisvė kaip nevaržoma individo galia tenkinti savo norus – atsižvelgiant tik į kitų norus – toks yra pamatinis liberalizmo tikslas. Visa kas trukdo šiam tikslui turi būti šalinama –kad galiausiai susikurtų globali visos žmonijos „laisvės viešpatija“.

Šio tikslo požiūriu liberalizmas nesiskiria nuo komunizmo. Jie skiriasi priemonėmis – komunizmas to tikslo siekia esamų visuomenių sulydymo ir konsolidavimo priemonėmis, o liberalizmas – jų ištirpinimo ir fragmentavimo priemonėmis. Tad liberalizmą ir komunizmą dera traktuoti ne kaip antagonistus, o veikiau kaip konkurentus, siūlančius skirtingus kelius į globalią individų laisvės viešpatiją.

Liberalizmas ne mažiau nei komunizmas yra tautinės tapatybės ir tautų išlikimo priešas. Jo šlovinamas individualizmas veda į visų aukštesnių tikslų ir ištikimybės ryšių eroziją, į visuomenės atomizaciją ir tapsmą ciniškų hedonistų mase. Tapdama tokia mase bet kuri visuomenė gali tik išnykti ištirpdama beformėje „atvirų sienų“ ir „laisvosios rinkos“ košėje. Ir atvirkščiai, visuomenė gali išlikti, tik jeigu ji netampa tokia mase.

Kaip ir komunizmas, liberalizmas yra ekspansyvus ir agresyvus tradicinių visuomenių atžvilgiu. Teigdamas visų vertybių subjektyvumą jis turi laikyti blogiu visa, kas žmones vienija bendrų vertybių, aukštesnių tikslų arba šventų dalykų pagrindu. Žodžiu, liberalui nėra nieko šventa, – išskyrus jo paties misiją kovojant su dalykais, visuomenėje laikomais šventais. Žlugus komunistiniam projektui, žmonijos emancipacijos siekiui liko viena kryptis ir vienas kelias – liberalistinio projekto stūmimo kelias. Taip Trockio „permanentinės revoliucijos“ idėją perėmė šiuolaikiniai „atviros visuomenės“ ir „globalios rinkos“ entuziastai. Tradicinių dorybių diskreditavimas, nacionalinių valstybių dekonstravimas, visų vertybių komercializavimas – visa tai yra liberalizmo ideologijos vediniai ir siekiniai.

Dar daugiau, ši ideologija dabar pateikiama kaip vakarietiškos pasaulėžiūros kvintesencija, kaip pažangios Vakarų civilizacijos dovana likusiam (atsilikusiam) pasauliui. Vakarų šalys jau seniai tapo šios ideologijos valda. Pastabus filosofas (Alasdair MacIntyre) prieš ketvirtį amžiaus rašė: „Šiuolaikinėse politinėse sistemose debatai vyksta beveik išimtinai tarp konservatyvių liberalų, liberalių liberalų ir radikalių liberalų. Tokiose politinėse sistemose beveik nėra vietos pačios sistemos kritikai, t.y. abejojimui pačiu liberalizmu“. Liberalai dabar jaučiasi istorijos balne ir pasaulio istorijos raidą vaizduoja kaip liberaliosios emancipacijos istoriją, kaip vis atviresnių visuomenių radimąsi, kurį turėtų vainikuoti globalinė liberalizmo viešpatija.

Retai susivokiama, jog ši emancipacijos ideologija yra gelminio nihilizmo išraiška, Vakarų intelektinės savižudybės įrankis. Užvaldžiusi Vakarų intelektinio ir politinio elito protą ši ideologija dabar griauna Vakarų visuomenes vardan „tolerancijos“, „multikultūralizmo“ ir panašių tariamai „vakarietiškų vertybių“. Retai susivokiama, jog šias vertybes realizavus neliktų viso Vakarų civilizacijos margumyno. Liktų tik T.S. Elioto „tuščiaviduriai žmonės“, kuriems jų visuomenių likimas jau nerūpėtų.

***

Kaip ši vyraujanti idėjinė nuostata reiškiasi pasauliniu mastu ir tarptautinių santykių srityje? Pradėkime nuo to, kad Vakarus valdančios ideologijos citadelė yra JAV. Žmonijos „išlaisvinimo ir demokratizavimo“ šūkiai nuolat sklinda iš JAV, ir jie pateikiami kaip kilnios ir nesavanaudiškos Amerikos užsienio politikos šerdis. JAV politinis elitas – kairieji ir dešinieji liberalai, pakaitomis – liberalizmo sklaidos ir plėtros reikalą nuo seno skelbia kaip Amerikos istorinę misiją. Po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir ypač po 9/11 teroro išpuolio šis amerikietiškas mesianizmas ne tik nesusilpnėjo, bet sustiprėjo. Abiejų partijų politinėje retorikoje pabrėžiamas Amerikos išskirtinumas (American exceptionalism), nepakeičiamumas (America, the indispensable nation). Vadinamoji „Bušo doktrina“ Amerikai net suteikia „prevencinio smūgio“ (preemptive strike) arba „prevencinio karo“ prerogatyvą tarptautinėje arenoje. Jau Bžezinskis Amerikos sąjungininkus vadino „vasalais“, o neokonservatorių ideologas Robertas Kaganas (Viktorijos Nuland sutuoktinis) savo knygoje „Apie rojų ir galią“ amerikiečius įsimenančiai kildino iš karingojo Marso, o europiečius, atlaidžiai – iš taikingosios Veneros. Taigi, arogantiškas mesianizmas junginyje su neprilygstama šalies karine galia skatinte skatina JAV teisuolišką savimaną ir atriša rankas JAV diktatui tarptautinėje arenoje.

Jeigu dar atsižvelgsime į tai, kad liberalizmo ekspansija („laisvės ir demokratijos“ eksportas) reikalauja politinių vienetų konvergencijos į vieningą Atvirą visuomenę, tai gauname tą tarptautinės tvarkos modelį, kuris vadinamas „vienpoliu pasauliu“ arba Pax Americana. Šio modelio realizavimas – visų pasaulio šalių liberalizavimas – jau porą dešimtmečių po komunizmo griūties yra Amerikos ir jos „vasalų“ strateginė elgesio linija pasaulyje. Tai yra sąmoningo ir kryptingo veikimo linija, nors ji dažniausiai pateikiama klaidinančiu „globalizacijos“ pavadinimu – įtaigojant, kad turime reikalą su natūraliu, beveik gamtiniu procesu, už kurio padarinius niekas negali būti atsakingas ar pakaltinamas.

O tie padariniai nėra ir negali būti tokie, kokius visada žada globalizmo šaukliai ir strategai. Embleminiu pavyzdžiu gali būti Lietuva. Ką Lietuvai davė išgirtasis laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas? Kapitalas nukeliavo į nebūtį arba į apsukriausiųjų rankas, o darbo jėga masiškai apleido Lietuvą ir dabar tarnauja svetimam kapitalui. Valstybės, atverdamos savo sienas „laisvajai rinkai“, beveik neišvengiamai tampa stambių ekonominių žaidėjų, tarptautinių korporacijų bei finansinių manipuliatorių neskrupulingo pasipelnymo aukomis. Kadangi komercinei tokių žaidėjų sąmonei kiekvienas žmogus vertas tiek, už kiek jis parsiduoda, politinė atskirų šalių valia retai būna pajėgi užkirsti kelią tokiai įvykių eigai. Tad „laisvąją“ globalią rinką faktiškai valdo ir kontroliuoja ne rinkos „nematoma ranka“, o tarptautinis oligarchatas. Veikdamas sąjungoje su stipriausia karine galia jis iš principo gali diktuoti savo sąlygas visam pasauliui.

Kad faktiškai taip ir yra, kad Amerikos valdantysis elitas veikia išvien su tarptautiniu oligarchatu, teigia rimti tyrinėtojai  ir autoriai, tokie kaip Noamas Chomsky arba Paul Craig Robertsas.  Tiesą sakant, net pati Amerika nebėra nepriklausoma šalis, ji tėra tarptautinės oligarchijos arba plutokratijos bazavimosi vieta. Toji vieta iš principo gali būti pakeista, o pati Amerika gali būti paaukota tos oligarchijos interesams. Taigi, liberalizmo įsiviešpatavimas ir tarptautinės, kosmopolitinės oligarchijos įsigalėjimas pasaulyje yra vienas ir tas pats vadinamosios „naujosios pasaulio tvarkos“ kūrimo procesas.

***

Dabar pažvelkime į įtampas ir konfliktus pasaulyje, ir ypač į Ukrainos krizę, kuri jau tiesiogiai paliečia ir Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, kas jau sakyta, daugelį tokių krizių reikia interpretuoti kaip tarptautinės oligarchijos, veikiančios JAV galios pagrindu, ekspansijos – ir priešinimosi tai ekspansijai – padarinius.

Šaltasis karas buvo užbaigtas Reigano ir Gorbačiovo. Žlugus Sovietų Sąjungos sistemai, JAV atsidūrė vienvaldžio pasaulio lyderio, pasaulinio hegemono vaidmenyje.  Varšuvos Sutarties paktui iširus ir Rusijai išsižadėjus komunistinės ideologijos, komunizmo ekspansijos iš Rusijos grėsmė išnyko. NATO kaip gynybinė organizacija prarado savo prasmę. Tačiau NATO nebuvo paleista; ji buvo paversta liberaliosios globalizacijos kariniu ramsčiu ir Europos šalių pajungimo JAV hegemonui įrankiu.

Dar daugiau, NATO pradėjo plėstis į rytus. Netrukus tam atsirado ir dingstis – prasidėjęs Rusijos priešinimasis liberalizmo ekspansijai, Amerikoje suvoktas kaip Rusijos žengimas atgal į komunistinę praeitį ir kaip įžūlus iššūkis gerybinei Amerikos hegemonijai. Žinoma, pačioje Rusijoje jis buvo suvokiamas kitaip: šaliai, nustekentai Jelcino reformų ir apniktai tarptautinės oligarchijos vietinių grobuonių, pavyko politiškai mobilizuotis ir pasipriešinti šalies stūmimui į pražūtį.

Tiesa, NATO plėtra į rytus, į buvusių Varšuvos Sutarties šalių ir Sovietų Sąjungos respublikų teritorijas, apsiaučiant Rusiją kariniu „anakondos žiedu“, jau 1996 m. buvo kritikuojama net buvusio įtakingiausio JAV geopolitikos stratego George‘o Kennano, kuris ją vadino „potencialiai epinio masto strategine klaida“. Tačiau begalinė JAV valdančiojo elito arogancija leido nepaisyti šių įspėjimo žodžių.

Kartu prasidėjo, tiksliau sakant, Amerikos buvo inicijuota ištisa serija „spalvotų revoliucijų“ prie Rusijos sienų perimetro. Keletas pavyzdžių: Balkanuose sudraskius Jugoslaviją, o po to ir Serbiją, Kosove įkuriama didžiausia karinė JAV užsienio bazė (Camp Bondsteel). Kaukaze Čečėnijos islamistų maištas įvėlė Rusiją į kruviną karą. „Rožių revoliucija“ Gruzijoje atvedė į valdžią Saakašvilį, kurio avantiūra Pietų Osetijoje, palaikoma Amerikos, baigėsi fiasko – Rusijai netikėtai kirtus galingą atsakomąjį smūgį. „Oranžinė revoliucija“ Ukrainoje 2004 m., ir naujausioji „Maidano revoliucija“, atvedusi į valdžią Amerikos statytinius, priklauso tai pačiai JAV globalistų kurstomų neramumų serijai.

Pažymėtina, jog tokia šių geopolitinių įvykių interpretacija yra priešinga vyraujančiai interpretacijai, kurios įsikibęs laikosi Vakarų politinis elitas, jo ekspertų legionas ir beveik visa sisteminė žiniasklaida. Rusijos priešinimasis smaugimui „anakondos žiedu“ visada pateikiamas kaip agresyviosios Rusijos imperinių ambicijų liudijimas. Faktai, prieštaraujantys tokiai interpretacijai nutylimi arba nurašomi kaip Rusijos „propaganda“, o faktai, ją neva patvirtinantys, visada išpučiami, išgalvojami arba net sukonstruojami „false flag“ operacijų priemonėmis.

Šioje interpretacijoje tiesa negali būti Putino ir Rusijos pusėje – nes tada pasaulio hegemono tarptautinė politika būtų klaidinga, neteisėta ir net nusikalstama! Kadangi taip negali būti, Putinas ir Rusija negali būti teisūs jokiame konflikte su hegemonu ar jo vasalais! Štai primityvioji logika, kuria vadovaujasi Vakarų viešosios nuomonės formuotojai.

Suvokiant bendrą geopolitinį kontekstą, nesunku suprasti Ukrainos įvykių seką bei jų priežastinius ryšius. Postūmį ukrainiečių sujudimui prieš valdžią davė europietiškojo rojaus geismas, ilgai kurstytas Amerikos ir ES emisarų Ukrainoje; jį stiprino galvas pakėlusių nacių rusofobinės konsolidacijos seansai; ir jį palaikė bodėjimasis korumpuota V. Janukovičiaus valdžia. Pats Maidanas, net jeigu jis prasidėjo kaip spontaniška taikaus protesto akcija, galiausiai buvo paverstas smurtinio susidorojimo su teisėtvarkos pareigūnais operacija, kurią vainikavo teisėtos, nors ir nemėgstamos, valdžios nuvertimas. Tai buvo tipinis smurtinio valdžios nuvertimo atvejis, – priešybė tokiam nesmurtiniam valdžios pakeitimui, kurį Lietuvoje įvykdė Sąjūdis!..

Tolimesni įvykiai, įvykdžius valstybinį perversmą Kijeve, klostėsi nežabojamos rusofobijos ir atvirai kurstomo nacizmo aplinkoje. Tai natūraliai kėlė pasipriešinimo Maidanui reakciją rusakalbėje Ukrainoje. Šis pasipriešinimas bei gyventojų sukilimas pietryčių Ukrainoje perversmininkų buvo įvardintas kaip „terorizmas“.Kijevo valdžia pasiuntė prieš sukilėlius kariuomenę, artileriją ir karo aviaciją. Nepavykus sukilimą žaibiškai pasmaugti, Ukrainos kariuomenei patyrus didelius nuotolius, Kijevo valdžia dar įnirtingiau pradėjo šaukti apie tariamą Rusijos agresiją ir šauktis Vakarų pagalbos. Krymas, laimei, nepatyrė to siaubo, kuris teko Donbasui, nes laiku susiorientavo situacijoje, skubiai surengė referendumą ir prisiglaudė prie Rusijos.

Kaip žinia, Krymo pusiasalio išsigelbėjimą „laisvės ir demokratijos“ šaukliai Vakaruose iškart pasmerkė kaip Rusijos įvykdytą aneksiją. Buvo įvestos sankcijos Rusijai, o sisteminėje žiniasklaidoje pradėtas Putino demonizavimas. Tokiu būdu Vakarų liberalai nubaudė Rusiją už Ukrainos nacių nesėkmes Kryme ir Donbase.

Lietuvos politinis elitas šios krizės akivaizdoje iškart ir be jokių išlygų užėmė Rusijos kaltintojų poziciją.Savo uolumu atliekant JAV vasalo vaidmenį Europoje ypač pasižymėjo Prezidentė D. Grybauskaitė.Retoriniais išpuoliais prieš Rusiją ji sėkmingai ir turbūt ilgam užnuodijo Lietuvos santykius su galinga kaimynine šalimi, kuri, pripažinusi mūsų nepriklausomybę, faktiškai nieko blogo mums nepadarė. Pritardama NATO puolamosios ginkluotės dislokavimui Lietuvoje ji pakišo Lietuvą pirmam smūgiui galimame JAV ir Rusijos kariniame konflikte. Žodžiu, Prezidentė jau padarė Lietuvai didelės žalos, ir ji gali atnešti Lietuvai didelę nelaimę.

Dar daugiau, D. Grybauskaitės vasalinė užsienio politika jau reiškiasi negatyviais padariniais šalies viduje. Prezidentė susikūrė savąjį klusnių „politologų“, spec. tarnybų ir žurnalistų vasalatą, kuris pučia į jos rusofobinę dūdą bei kursto karo isteriją Lietuvoje. Šalyje klostosi slogi diktatoriška atmosfera, kai Prezidentės užsienio politikos kritikai urmu apšaukiami Lietuvos priešais, Kremliaus agentais. Prezidentė net atgaivino stalinines „oblavas“ prieš kitaminčius, versdama teisėsaugą veikti neteisėtais būdais.

Rusofobiją intensyviausiai kursto globalistai liberalai, nes ja naudodamiesi jie tikisi diskredituoti ir užgniaužti bet kokį priešinimąsi liberalios globalizacijos projektui. Tandeme su jais žengia pseudopatriotai, neapykantą Rusijai ir rusams vadinantys patriotizmu. Rusofobijos dėka žmonių mąstymas įspraudžiamas į primityvią schemą: priešinatės liberalizmo ekspansijai („ėjimui į Europą“), vadinasi, tarnaujate Rusijai ir Kremliui! Vadovaujantis šia logika gali būti sunaikinti paskutiniai Lietuvos nepriklausomybės likučiai ir įvesta tikra liberalizmo tironija. Tad kad ir koks būtų mūsų požiūris į dabartinę Rusiją, rusofobinio pamišimo stabdymas turi būti vienas svarbiausių uždavinių ginant šalies nepriklausomybę ir politinę laisvę šalies viduje.

Čia įvardinau dvi grėsmes Lietuvos nepriklausomybei ir net išlikimui – liberalizmo ekspansiją ir rusofobijos kurstymą. Ar turime Lietuvoje politikų ir politinių organizacijų, suvokiančių šias grėsmes ir galinčių imtis politinių veiksmų jų šalinimui ar bent mažinimui? Ar dar įmanoma patriotinių jėgų konsolidacija?..

Post Scriptum

Birželio 3 – ąją Europos Parlamento narys, prezidentas Rolandas PAKSAS padėjo gėlių ant šviesaus atminimo mąstytojo, visuomenės veikėjo, vieno iš pagrindinių Sąjūdžio įkvėpėjų, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo OZOLO kapo Antakalnio kapinėse.

„Šiandien minime Sąjūdžio dieną. Man Lietuvos Atgimimo Sąjūdis – neatsiejamas nuo Romualdo Ozolo asmenybės, jo idėjų, veiklos ir mąstymo. Todėl šiandien esu čia. Romualdo Ozolo Sąjūdis siekė apjungti visus dirbti Lietuvai, nepaisant pažiūrų, tikėjimo, partiškumo ir kitokių skirtybių, tačiau pagrindinė vienijanti jėga buvo tautiškumas. Manau, kad savo tautiškumo ugdymui skiriame per menką dėmesį šiandien.

Lietuvių Tauta turi tuos vertybinius pagrindus, ant kurių statydintina valstybės šiandiena ir ateitis. Kodėl kartais taip blaškomės veikiami globalizacijos, sekuliarizmo ir kitokių -izmų? Kaip dabartinė karta suvokia modernų lietuvių tautinį tapatumą? Esu įsitikinęs, kad tik kurdami modernią tautišką valstybę, sąžiningą ir laimingą visuomenę galime suderinti šimtmečiais puoselėtą kultūrą su nešama pasaulio pažanga.

Kaip yra sakęs Romualdas Ozolas „žmogus turi vėl išmokti gyventi ne tiktai sau – štai kur ta didžioji mūsų ateitis kančia ir viltis“, - pasakė Prezidentas Rolandas Paksas, pagerbdamas Lietuvos Sąjūdžio įkūrėjo atminimą.