Abėcėlės keitimas – lietuvių pažeminimas

Autorius: Povilas Gylys Šaltinis: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w... 2015-06-23 15:08:11, skaitė 8100, komentavo 1

Daug lietuvių mano, jog mes neturime išmintingo, patriotiško elito. Ne tik politikų, bet ir žurnalistų, analitikų. Daugelio jų mentalitetas yra tarniškas. Galią turintys ir mus valdantys turi stiprų tarno instinktą. Tačiau tai ne tarnystės savo šaliai ar tautai instinktas. Mus valdantieji dairosi ne tiek į tai, ką galvoja ir ko nori Lietuvos žmonės, o į tai, ko gali norėti kitų šalių sostinėse ar Briuselyje. Todėl eilinis lietuvis nemano, kad mus valdo elitas. Jis labiau linkęs valdančiuosius vadinti naująja nomenklatūra. Tie, kas turi visuomeninį ar humanitarinį išsilavinimą, juos linkę vadinti kompradorine klase – grupe, kuri tarnauja svetimiems. Tai patvirtina ir jau bene du dešimtmečius besitęsianti istorija su pavardžių rašymu. Ta istorija pirmiausia ir daugiausia sietina su Lietuvos ir Lenkijos dvišaliais santykiais ir su lenkų tautinės bendrijos padėties klausimu.

Šioje istorijoje išskirčiau keletą aspektų. Pirma, ilgą laiką buvo diegiama mintis, kad 1994 metų balandį pasirašytoje tarpvalstybinėje sutartyje egzistuoja abipusis įsipareigojimas lenkų pavardes Lietuvoje ir lietuviškas pavardes Lenkijoje rašyti atitinkamai lenkiškais ir lietuviškais rašmenimis. Tačiau tai – netiesa. Minėtoje sutartyje sakoma, kad tos pavardės turi būti rašomos pagal skambėjimą. Ten nekalbama apie rašmenis, apie abėcėlę.

Taigi, abiem atvejais rašant pavardes turi būti atlikta TRANSLITERACIJA, t.y. pavardės perrašymas, naudojant kitos kalbos rašto raides. Lietuvių pavardės Lenkijoje turi būti perrašomos lenkiškais, o lenkų pavardės Lietuvoje – lietuviškais rašmenimis.

Antra, jeigu šiuo požiūriu būtų padaryta išimtis vienai etninei grupei, t.y. transliteracija nebūtų vykdoma, pavyzdžiui, rašant lenkų pavardes, iškiltų klausimas dėl galimo kitų tautinių grupių diskriminavimo.

Visgi bene svarbiausias šioje byloje būtų konstitucingumo klausimas. Juk Konstitucijos 14 straipsnyje sakoma, kad valstybinė kalba mūsų šalyje yra lietuvių kalba. O rašytinės kalbos pagrindas yra raidynas, kitaip sakant – abėcėlė. Vadinasi, keisti abėcėlę mes, jeigu esame teisinė šalis, galime tik keisdami Konstituciją. Ir tam turi būti labai rimtos priežastys. Jų, mano manymu, nėra. Apskritai nežinau tokios šalies, kuri pastaruoju metu būtų keitusi savo abėcėlę. Jeigu kas nors žino tokią šalį, turėtų jos pavadinimą mums paviešinti. Negirdėjau, kad tai būtų padariusi ir Lenkija.

Tiesa, ši šalis sudarė galimybes, manau, propagandiniais tikslais, Seinų ir kitiems Lenkijos lietuviams turėti pasus, kuriuose jų pavardės įrašytos lietuviškais rašmenimis. Tačiau tai tik SUVENYRINIAI dokumentai, nes praktiškai jais naudotis Lenkijoje yra neįmanoma. Kiek man aiškino tenykščiai lietuviai, tos šalies įstaigų, bankų ir t.t. kompiuteriai „neatpažįsta“ lietuviškais rašmenimis parašytų pavardžių. Todėl norintys ten gyventi, reikalus tvarkyti lietuvių kilmės Lenkijos piliečiai sutinka su transliteracija, t.y. lietuviškų pavardžių rašymu lenkiškais rašmenimis.

Dar apie juridinę reikalo pusę. Briuselio institucijos pripažino, kad Lietuva nepažeidžia europinės teisės principų pasuose įrašydama kitų tautybių žmonių  pavardes lietuviškais rašmenimis. Nepaisant to, Lietuvoje daromas džentelmeniškas gestas: siūloma leisti pavardes originalo kalba rašyti kitame paso puslapyje. Pasirodo, to maža.

Visgi, kodėl mūsų kompradorinė klasė žeminasi ir jėga bruka idėją išplėsti mūsų abėcėlę? Atsakymas politinio gyvenimo paviršiuje – kompradorinė nomenklatūra mano, jog taip mes pelnysime Varšuvos elito prielankumą ir kad taip lengviau judės svarbūs europiniai projektai.

Niekas neneigia to, kad Lenkija mums yra labai svarbi, kad geri santykiai su ja, ypač kai kuriais klausimais, turi gyvybinę reikšmę. Tačiau gal vietoj to, kad rodytume kaprizus, kuriuos kartas nuo karto demonstruoja mūsų Prezidentė, demonstruokime pragmatišką, blaivų ir geranorišką požiūrį į šią kaimyninę šalį. Kita vertus, ginkime savo garbę ir interesus, kai to reikia.

Normaliame dialoge su Lenkijos politikais ir visuomene mes galėtume pastebėti, kad Lietuva, kaip ir Lenkija, turi savus nacionalinius interesus, kad ji nėra praradusi savojo orumo jausmo, kad Lietuva, kaip suvereni šalis, turi savo Konstituciją ir įstatymus ir norėtų, kad su ja būtų elgiamasi ne kaip su protektoratu, o kaip su suverenia šalimi. Beje, priklausančia Europos Sąjungai ir NATO. Vadinasi, sąjungininke. O juk su sąjungininkais reiktų elgtis vadovaujantis bendradarbiavimo dvasia. Galėtume sakyti, kad matomas ir nujaučiamas politinis spaudimas, kai kurių lenkų politikų nediplomatiški, netgi neinteligentiški pareiškimai kenkia tiek mūsų valstybių dvišaliams santykiams, tiek politinio solidarumo būsenai ir Europos Sąjungoje, ir transatlantiniame aljanse.

Tačiau mūsų kompradorinė klasė – jos dalis yra prisiekusi ginti nacionalinius interesus – nėra pajėgi tai suvokti. Kai klausaisi Gedimino Kirkilo, Irenos Šiaulienės, Valentino Mazuronio, nutautėjusių liberalų kalbų ar skaitai informacinės erdvės „prievaizdą“ ir politinės antikultūros skleidėjo Rimvydo Valatkos rašinius, turi pripažinti: elito, kuris suvoktų aukštesnes politines materijas, kuris gintų tautos orumą ir Konstitucinę sąrangą, mes neturime. Teturime pasiruošusią tarnauti kompradorinę nomenklatūrą. Įklimpusi tarnystėje ji pati nesuvokia, kad savo elgesiu ji žemina ne tik save, bet ir tautą.