Pribaltika pripažino savo atsilikimą vien dėl ES dotacijų išsaugojimo

Autorius: Anno Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articl... 2020-02-20 10:29:00, skaitė 612, komentavo 1

Dažnėjantys Pribaltikos respublikų prašymai neatimti iš jų europinių subsidijų susiliejo į vieną bendrą verkšlenimą. Lietuva, Latvija ir - kiek mažiau - Estija lygina ES biudžetą su per kiek trumpa antklode, vis primena Briuseliui apie savo nepakeičiamumą  „Rusijos grėsmės“ suvaldyme, nusižeminančios iki asmeninių prašynėjimų iš Angelos Merkel. Baltijos šalys parodė save kaip Rytų Europos elgetos-prašinėtojos, nesugebančios savarankiškai egzistuoti be subsidijų iš vieno ar kito imperinio centro. Buvę "Baltijos tigrai" dabar jau yra pasirengę pripažinti savo ubagiškumą ir atsilikimą, kad tik neprarastų išorinio finansavimo.

Latvija yra pasipiktinusi dėl žymaus europinio finansavimo, numatyto naujame ES "semiletkos" biudžete. Respublikos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pareiškė, kad Latvijai yra nepriimtinas  išmokų iš ES struktūrinių fondų mažinimas ir ji kovos su tuo.

„Latvijai nepriimtinas sprendimas, numatantis jos tokį pat finansavimo sumažinimą, kaip ir šalims, priklausančioms kitai vystymo grupei“, - teigė Rinkevičius.

Tarp kitko, šis pareiškimas tempia Latviją į politinį "kaming-aut" (atviras prisipažinimas esant pederastu ar panašiu iškrypėliu), sensacingumo požiūriu sulyginamu su asmeniniu Rinkevičiaus "kaming-aut", kuris prieš šešerius metus paskelbė apie savo homoseksualumą.

Oficialioji Ryga daugelį metų tvirtino, kad Latvija yra toje pačioje plėtros grupėje. „Sėkmės istorija“, „baltijos tigras“, globalus efektyvios ir veiksmingos antikrizinės politikos pavyzdys. Esant tokiai situacijai, Latvija turi priklausyti grupei šalių, kurios reikalauja sumažinti dotacijas iš ES struktūrinių fondų, norėdamos sutaupyti atskaitymus į europinį  biudžetą ir suvokiančios, kad gali savarankiškai vystyti ekonomiką.

Tačiau kai tik buvo pradėta kalbėti apie realų biudžeto nurėžimą, paaiškėjo, kad Latvija ir jos „Baltijos seserys“ yra visiškai iš kitokios vystymosi grupės.

Baltijos šalys - giliai subsidijuojamos šalys, nesugebančios net palaikyti nacionalinių ekonomikų ir socialinės sferos be išorinių dotacijų,  dabar jos kartu inkščia Briuselyje, kad iš jų nebūtų atimta išmalda. Rygos skundas pratęsė ilgą nusiskundimų seriją iš Vilniaus, kas kartais primena isteriją. Pirmasis asmuo vis labiau slysta į atviro viešojo skandalo plokštumą.

Praėjusiais metais Gitanas Nauseda skundėsi 27 % sumažintu europiniu finansavimu Lietuvai, o dabar Lietuvos prezidentas naujojo septynerių metų Jevrosojūzo biudžeto projektą palygino su per trumpa antklode, iš kurios styros kažikieno plikos kojos.

„Kažikieno“ Nausedos kalbos kontekste - tai Lietuva, kurią menkas ES biudžetas pavers nuogale.

„Mes atkreipėme dėmesį į tuos argumentus, kurie mums atrodo svarbūs ir kurie ypač turėtų būti taikomi Lietuvai, iš dalies Latvijai. Tai visų pirma yra emigracija ir gyventojų skaičiaus mažėjimas, kuris labai iškreipia pačius rodiklius ir labai slopina ar sulėtina mūsų konvergencijos procesą “, - taip Lietuvos prezidentas pateikė argumentaciją, kuria jis pagrindžia būtinybę europiečiams išsaugoti subsidijas savo šaliai. 

Konvergencijos procesas - tai taip vadinamasis  „grįžimo namo“ procesas, tai yra, Pribaltikos transformavimas į visavertę Europos dalį, kam į Pribaltikos respublikas 15 metų ir ėjo pinigai iš ES struktūrinių fondų. Tai buvo vadinama sanglaudos politika, tai yra išlyginimo politika, ji taip pat susitelkimo politika. Tai yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos pritempimas po pusės amžiaus tarybinio socializmo iki Vakarų Europos vystymo lygio.

Iki visai neseno meto Pribaltikoje vyravo įsitikinimas, kad šios politikos tikslai apskritai buvo pasiekti. Baltijos šalys vis tik tapo visaverte Europos dalimi, pasiekė atitikimą europiniams standartams o kai kur gali europiečiams pabūti ir pavyzdžiu.

Bet vos tik kai iš Briuselio pakvipo apie subsidijų nurėžimą, iškart Pribaltikoje žodžiu ir darbais imta įrodinėti, kad jie taip ir išliko Rytų Europos limitrofais, nesugebančiais savarankiškam egzistavimai be vieno ar kito imperinio centro palaikymo.

Plokštelė apie savo sėkmę buvo išjungta, vietoj jos buvo įjungta plokštelė, kad viskas nėra taip vienareikšmiška ir net ne taip jau ir gerai, kaip atrodė. Pasirodo, kad Lietuvoje yra ir emigracija, ir net gyventojų mažėjimas. Pasirodo, jog tai net iškreipia statistiką.

Kaip tai suprasti? Kuo mažiau šalyje gyventojų, tuo didesnis BVP vienam gyventojui? Kuo daugiau žmonių išvyksta, tuo didesnė yra BVP augimo iliuzija? Tai juk  „propagandinis“ portalas „RuBaltic.Ru“ apie tai rašė daugelį metų. Kaip čia dabar gaunasi, kad tą pačią argumentaciją įjungė ir Lietuvos prezidentas?

Praėjusią savaitę Baltijos šalių ūkininkai nuvyko į Briuselį pakratyti šakėmis prieš jevrosojūzinius valdininkus, kad jie nenurėžtu subsidijų Jevrosojūzo žemės ūkio produktų augintojams. Pribaltikos politikai su tuo pačiu tikslu žodžiais 'krato" Miuncheno saugumo konferencijoje: mes juk esame artėjančios Rusijos agresijos priešakyje, kaip galite mus nuvaryti nuo šėryklos?

Dėl artėjančios Briuselio rentos atėmimo pas Pribaltikos politinę klasę prabunda neišdildomi nacionalinių pakraščių instinktai. Koks yra patikimiausias būdas išspręsti paramos iš Centro problemas? Teisingai, užmegzti ryšius "obkome"  ir važiuoti į CK (centro komitetas).

Ir štai  iš Baltijos šalių išropojo pati didžiausia vietinė  kelionių į Centrinį Komitetą specialistė - buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri atskrido į Berlyną “prisiminusi”, matyt, seną draugystę su Angela Merkel, kad paprašyti frau kanclerės užtarti žodelį už Lietuvą Jevrosojūze ir neatimti finansavimo.Tai jau panašu į nusivylimo žingsnį. Merkel ir prezidentei Grybauskaitei ypatingai nenuolaidžiavo, o jau buvusiai prezidentei Grybauskaitei ... Tačiau Lietuvos isteblišmentas (šūdelitis) jau ir su tokiu pažeminimu sutinka : surasti savo gretose žmogų, turintį ryšius „pačiame viršuje“, ir pasiųsti jį pas pagrindinį Jevrosojūzo donorą melsti mielaširdingumo.

Juokingiausia, kad šiuose desperatiškuose bandymuose įsikibti į tolstančius europinius pinigus prieš pačią Pribaltiką veikia jos pačios mitologija. Juk ji tiek daug metų sekė pasakas apie tai kokie jie sėkmingi, augantys ir viską pasiekę; tai kam gi jums po viso to dar reikalingas  išorinis finansavimas?

Dėl šito finansavimo išsaugojimo  Pribaltikos šalių vadovai pamažu po gabalėlį pradeda griauti mitą apie sėkmę, pasakodami, kokie jie yra ubagai ir apgailėtini, ir apie tai, kad be materialinės sąjungininkų paramos jiems nė krust.

Įdomu, ką jie darys vėliau, kai šitas nusižeminimas baigsis niekuo ir europinių pinigų Pribaltika taip ir nepamatys?