Sveikinimas visiems naudingiems Sąjūdistiniams IDIOTAMS, atlikusiems juodą darbą už naujuosius buržujus

Autorius: Irena Vasinauskaitė Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-02-25 10:22:00, skaitė 638, komentavo 2

Irena Vasinauskaitė. Atviras laiškas Angonitai Rupšytei ir visiems Sąjūdžio eiliniams

Sveikinu visus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio juodadarbius (taip vadinu save ir kitus, Atgimimo pradžioje dirbusius regioninėse Sąjūdžio būstinėje, rinkimų štabuose ar sąjūdinėje žiniasklaidoje) Vasario 24-osios proga.

Prieš 30 metų, tos dienos vakarą ir naktį, visas pasaulis ir Lietuva sužinojo apie mūsų ryžtą ir apsisprendimą – 1990 metų vasario 24 dieną vykusiame pirmajame rinkimų ture į vadinamąją signatariškąją Aukščiausiąją tarybą  daugiausia balsų surinko Sąjūdžio deputatai. Laimėta ne tik dėl pažado atkurti Nepriklausomą Lietuvą – už šio pažado slypi uolus ir nuoseklus organizacinis rinkiminių štabų darbas, tiesa, daugeliui nematomas, nei tada, nei šiandien nelabai ir vertinamas, greitai pasimiršęs pergalės euforijoje ar pradėjus nelengvą valstybingumo atstatymo etapą.

Su kiekviena diena mūsų, Sąjūdžio juodadarbių, lieka vis mažiau ir mažiau: kas natūraliosios atrankos būdu, kas lengvesnio išgyvenimo svetur ieškodamas jau paliko Lietuvą – išsvajotą, kurtą drauge su savo išrinktaisiais deputatais, dabartiniais Kovo 11-osios signatarais, pernelyg greitai tapusią itin neatsparią „valdiško“ abejingumo virusui.

Bet ir vienas lauke karys – jei tik jis ištvermingai laikosi tikslo, nepritrūksta išminties – susidūręs su negailestinga tikrove jos neneigia, bet ir nenuleidžia rankų, lieka ištikimas bendražygiams ir, žinoma, sau. Toks tokį atpažįsta ir brangina, kuriasi neregimi bendrystės saitai – geriausi skiepai nuo susireikšminimo ir abejingumo.

Ir šiandien galiu tik pasidžiaugti – dar yra mūsų valstybėje tokių Sąjūdžio eilinių, kurie, lyg tarpusavy susisiekiantys indai, ir toliau susikalba be žodžių, perima vieni kitų naštas, skausmo valandą nesitraukia, dalijasi.

Angonita Rupšytė, jau trisdešimt metų Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio rinkiminio štabo balsas, lyg koks magnetas, sutelkęs mus ir išsaugojęs ryšį. Ne, ne apie formalius namų ar elektroninio pašto adresus, telefonų numerius kalbu (ačiū ponui Dievui ir ES direktyvoms, saugančioms mūsų asmens duomenis). Angonita iki šiol geba žinoti Sąjūdžio eilinių regionuose problemas (sveikatos, finansines ar kt.). Jai nesunku, tarkime, nusipirkus didžiausio formato proginį atviruką, parašyti sveikinimą asmeninės, valstybinės ar katalikiškos šventės proga. Pasveikinimą – šiltą, nuoširdų, nevaldišką, parodantį, kad pažįsta mus ir mūsų šeimas.

Ne vienas Sąjūdžio eilinis, juodadarbis, Angonitos Rupšytės įkvėptas ir paragintas, ir pats ėmėsi kurti savitarpio pagalbos sistemą – vadinamąjį „Sąjūdžio socminą“. Beje, su ja nepasiginčysi – ji teisi net ir tada, kai asmeninėmis lėšomis sumoka už degalus privatiems automobiliams, į šventinius renginius LR Seime suvežantiems garbaus amžiaus sąjūdininkus iš rajonų (vieša paslaptis – savivaldybės tam vengia skirti transportą).

Žinau, Angonita, nustebsi, kad rašau Tau šį viešą laišką. Tebūnie jis padėka už tuos atvirukus, kurių sulaukiau per daugiau nei trisdešimt mūsų bendradarbiavimo metų, o pati neatrašiau nė karto…

Tegul mūsų, Sąjūdžio eilinių, bendrystė konkrečiuose darbuose būna aukščiau už valdiškus pasipuikavimus bei skambias frazes švenčių progomis.

Ačiū, Sese, kad buvai, kad esi ir būsi su mumis, dar likusiais Atgimimo juodadarbiais.

Žinau – visi labai ryškiai 30-ąjį kartą vienas kitą sveikinsime Kovo 11-osios proga.

Mieloji Angonita ir visi bendražygiai, būkit pasveikinti ir su Vasario 24-ąja! Tebūnie tai „apačių“ iniciatyva – Seimo dar nepaskelbta, simbolinė Sąjūdžio darbštuolių diena.

Linkiu tik viena: būkim! VARDAN JOS...

Irena Vasinauskaitė
Sąjūdžio juodadarbė iš Šiaulių