Teisėjos G.Gudžiūnienės, paleidusios Jurbarko monstrą, aukos prabyla net iš kapo

Autorius: MONSTRAS Gražina Gudžiūnienė Šaltinis: https://laisvaslaikrastis.lt/i... 2020-02-28 15:12:00, skaitė 35194, komentavo 27

Jurbarko teismo teisėja Gražina Gudžiūnienė paleido į laisvę kikboksininką, kuris žiauriai sumušė ir mėgino išžaginti nepilnametę merginą.

Praėjusių metų gegužę per Lietuvą nuvilnijo negirdėtas skandalas. Jurbarkietis, mišrių kovos menų turnyrų prizinininkas ir vietos politikų sūnus žiauriai sumušė ir išžaginti mėgino nepilnametę merginą. Viskas įvyko Tauragės rajone esančioje kaimo turizmo sodyboje, kurioje mokslo metų pabaigtuves šventė Jurbarko krašto mokyklų vyresniųjų klasių auklėtiniai. Tuomet paauglei buvo nustatytas dvigubas žandikaulio lūžis, nuo smūgių jai buvo pažeista trachėja, įskilo Adomo obuolys, buvo išmuštas dantis, o kitus pažeistus dantis teko specialiai sutvirtinti.

Tačiau teisėja Gudžiūnienė nusprendė, kad banditas nevertas sėdėti kalėjime - jam skirta lygtinė kalėjimo bausmė. Beje, labai įdomu, kad apie šią teisėją Gudžiūnienę prieš kelis metus, dar 2015 m. rašė "Laisvas laikraštis":

Dar 2014 m. į redakciją kreipėsi toks Tauragės gyventojas Raimundas Vaivada, kuris buvo įkalintas 13 metų už tai, kad neva disponavo narkotikais. Žmogus paskambino iš kalėjimo ir papasakojo redakcijai savo gyvenimo istoriją. Žmogus mirė prieš kelis metus toje pačioje Marijampolės kolonijoje.

R.Vaivada dar 2014 m. atsakė į LL klausimus Marijampolės pataisos namuose:

- Kas ten atsitiko, kad buvote nuteistas už teisėjos brolio nužudymą?

- Tuo metu jau daugiau nei 15 metų gyvenau laisvėje, turėjau savo smulkų verslą - automobilių dažymo dirbtuves, tralą, buvo pasamdyti darbininkai, kurie remontuodavo ir dažydavo automobilius. 1997 m. liepos mėnesį vieną naktį iš Alytaus parsivežiau savo sūnėną. Kai brolis išsiskyrė, prižiūrėjau jo sūnų, nes brolis gyveno Mažeikiuose, o aš Tauragėje. Prisiėmiau, kad sūnėnas pagyventų pas mane.

Tiesa, prieš tai dar įvyko toks incidentas - nusipirkau naują automobilį „Mazdą“, tačiau važiuodamas viršijau greitį, ir kadangi jau turėjau penkis baudos taškus už greičio viršijimą, tai praradau vairuotojo teises. Per teismus pavyko atgauti teises, ir čia man padėjo mano kaimynė teisėja Gražina Gudžiūnienė (tada jos pavardė buvo Gražina Povilaitienė).

Ji man padėjo atgauti teises. Kol mano sūnėnas sėdėjo pataisos namuose, su jo sugyventine gyveno teisėjos brolis Vytautas Bartkus. Jie gyveno viename name, keturi namai nuo mano namų toje pačioje gatvėje. Vieną naktį, apie trečią nakties, pas mane atėjo santykių aiškintis tas teisėjos brolis V.Bart kus, nes mano sūnėnas vėl susitikinėjo su savo drauge, kuri metė V.Bartkų. Pusę keturių lyto jis atėjo prigėręs pas mane ir pradėjo konfliktą - kas aš esu? Aš jam pasakiau, Vytai, ateik dieną, tada pakalbėsime, ko tu nori?

Jie apsistumdė su mano sūnėnu, aš iš viso nesikišau. Sėdau į mašiną, ir išvažiavau, nenorėjau dalyvauti tame konflikte. Grįžau gal ko kokios pusantros valandos, ir žiūriu, kad mano sūnėnas visas kruvinas. Labai išsigandau, paklausiau: „Valdai, ką tu padarei, juk žinai, kad tas yra teisėjos brolis ir prokuroro švogeris?“. Tačiau paskui sutarėme - kadangi mano namai, tai tas teisėjos brolis mus užpuolė man namuose, o kadangi sūnėnas jau teistas, tai aš sutikau prisiimti kaltę už tai, kad neva apstumdžiau teisėjos brolį.

- Tai jūs savo noru prisiėmėte kaltę ui brolio sūnų, kuris sumušė teisėjos brolį?

- Taip, aš tai padariau savanoriškai, nes sūnėnas buvo neseniai kalėjęs, Aš esu toks žmogus. Negaliu kitaip. Galvojau, kad apsiginsiu, nes tas teisėjos brolis mane užpuolė mano namuose paryčiui, ir tai bus traktuojama kaip savigyna. O Vytautas Bartkus po šešių parų mirė Klaipėdos ligoninėje nuo plaučių uždegimo. Tik paskui sužinojau, kad tas teisėjos brolis su savo draugu prokuroru įlipo pas mus į namus per langą, gėrė, priėmė tuščių butelių, o vėliau susimušė su mano sūnėnu. O aš abstinentas nuo 22 metų apskritai negeriu alkoholio.

Mano sūnėnas išėjo laisvas iš teismo salės, o mane nuteisė 12 metų už žmogžudystę, kurios aš nepadariau. Sėdėjau visiškai už nieką. Mane apkaltino, kad aš itin žiauriai jį sumušiau. Priklausomai nuo BK straipsnio, keitėsi ir smūgių skaičius - iš pradžių buvo 28, paskui 30 smūgių, nes tada jau traktuojama, kad „ypatingai žiauriai“ sumuštas. Mane teisė Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Juozapas Šiuriblys, tada nusišalino, ir perdavė Šiauliams, kad nebūtų šališkumo, nes Klaipėdos apygardos teismo teritorija dengė ir Tauragę, kur teisėja dirbo G. Gudžiūnienė.

Pririnko visokių liudininkų, kaltino mane visokiomis veršių vagystėmis, padarė girtuokliu, nors aš visai negeriu nes pas mane yra alergija alkoholiui. Kol mane laikė kalėjime, tris metus nebuvo leista su nieku susitikti. Kai mane teisė Šiauliuose, aš labai piktindavausi dėl visokių melagingų liudininkų, tai mano advokatas, susitikęs su teisėju, man perdavė, kad aš daug nešaukčiau, nes „daug neduosime“. Palinkėjo, kad aš teismuose mažiau ieškočiau teisybės, ir leido pasimatyti su artimaisiais. Davė 9 metus kalėjimo, nors prokuratūra prašė 18 metų.

Po dviejų parų po teismo mane išsikvietė Šiaulių kalėjimo direktoriaus pavaduotojas Gogolevas ir klausia - ar aš rašysiu apeliaciją? Pasakiau, kad aišku, kad rašysiu, nes paskui negalėsiu rašyti skundo į Strasbūrą, jeigu skųsiu. Jis man atsakė, kad geriau nerašyčiau apeliacijos, o mainais galėsiu važiuoti į bet kurią zoną, ir tuoj pat išeisiu į laisvę dėl amnestijos.

Apskundžiau, tai tada prokuratūra taip pat apskundė nuosprendį ir galiausiai buvau nuteistas 13 metų ne-laisvės. Parašiau skundą į Strasbūro teismą, ir ten priėmė skundą dėl svarbiausio motyvo - būsto neliečiamybė – buvau užpultas savo namuose.

Vieninteliai liudininkai – sutuoktiniai Romanovai (ji – apylinkės teisėja, jis prokuroras), kurie paliudijo, kad kai lankėsi ligoninėje vienoje palatoje savo giminaitį ir girdėjo, kad V.Bartkus sakė, kad aš neva jį mušiau.

Tokie buvo liudininkai Apeliaciniame teisme - teisėja ir prokuroras. Skundą nagrinėjo Apeliacinio teismo kolegija (Knizleris, Ražinskaitė ir Vainienė). Norėjau išsiųsti kasacinį skundą, tačiau neleido. Dabar mano byloje kolegijoje buvo Gamelienė (kuri taip pat buvo prisidėjusi prie senos bylos, pridėjo man 4,5 metus kalėjimo, vėliau Aukščiausiasis teismas panaikino).

Prieš tai parašiau Aloyzui Sakalui, jis atrašė, kad bus geras teisėjas Vytautas Piesliakas. Aukščiausias teismas paliko man Šiaulių teismo nuosprendį, o Sakalo pavaduotoja man pasakė, kad negalėjo manęs išteisinti, nes „per daug atsėdėjai“. Tada kreipiausi į Strasbūro teismą, kuris pripažino, kad mano skundas pagrįstas.

- O kaip atsirado ta byla dėl „pasikėsinimo įsigyti narkotikus“?

- Turėjau aš tokią draugę Loretą Marcinkevičienę. Dažnai su ja susitikinėjau, ir kai ji man parašė žinutę, kad atvažiuočiau, tai ir nuvažiavau į susitikimą. Tai ji buvo mano meilužė, už mane 10 metų jaunesnė. Susitaręs dėl susitikimo nuėjau į vonią nusiprausti, nes buvau visas purvinas. Žmona paklausė, kur susiruošiau. Atsakiau, kad turiu reikalų. Tada žmona pasakė, kad ir ji važiuos kartu.

Tada nuėjau už garažo, parašiau meilužei žinutę, kai nepavyksta pabėgti nuo žmonos. Loreta man atrašė: „sugalvok ką nors". Žmona ir taip nujautė, kad aš turiu meilužę, tačiau nekėlė skandalo, nes jau daug metų sirgo vėžiu. Tik džiaugėsi, kad ir taip aš su ja gyvenu, kai tokia padėtis.

Tai žmona irgi užsimanė su manimi važiuoti. Nuvažiavome į miško aikštelę. Galvojau, kad nusipirksiu kontrabandinių cigarečių iš Loretos, nes dažnai iš jos pirkdavau.

Nors dar prieš tai ji kartu su savo drauge Prochorova grįžo iš Palangos, ir man pasigyrė, kad turi „gerą prekę“. Paklausiau, kas per prekė, ji man atsakė, kad turi heroino, o vyrui reikia daryti kasos operaciją, tad reikia pinigų. Ji man pasakė, kad „pats sėdėjai, prirodyk kokį pirkėją“. Tada ją išvariau iš savo kiemo, sakydamas, kad per ją bus man tik daug nemalonumų. Tada ji grįžo į mano kiemą ir paprašė, kad pažiūrėčiau jos automobilio variklį - kažkas ten neveikė. Tada jos mašinoje pa-mačiau ir tą vadinamąją liudininkę Prochorovą, kurios viso teismo metu negalėjau užduoti nė vieno klausimo.

Manau, kad ji tą dieną turėjo narkotikų, ir matyt, tą dieną papuolė policijai. Tačiau byloje apie šiuos įvykius viskas nutylėta, jokių duomenų nėra. Žodžiu, kitą dieną gavau nuo jos žinutę, nuvažiavau susitikti su Loreta. Pašnekėjau porą minučių, nuėjau šalin, o ji man pradėjo priekaištauti, kad atvažiavau su žmona. Tada išgirdau, kad skamba jos telefonas, ir kažkas klausia, ar Loreta susitiko su savo meilužiu.

Tada tik atsisukau ir pamačiau, kaip didžiuliu greičiu atvažiuoja policijos mašina. Mane pagriovė, laikė su kojomis prispaustą. Tada policininkas Tubutis pradėjo šaukti (jo pavardę tik vėliau sužinojau), kad “žiūrėkite, jis kažką išmetė”.

Tada paėmė mano piniginę ir kartu su ja ant žemės numetė kažkokį paketą. Žmonai, kuri stovėjo prie mašinos, tik spėjau sušukti, kad žiūrėtų, ką jie daro. Žmona pradėjo šaukti: “šunys, ką jūs darote? Ką čia pakišinėjate?”. Tada policininkai man pasakė, kad tylėčiau, nes bus man skundus į Strasbūrą rašinėti, prieš Lietuvą kariauti. Žmonai, kuri matė, kaip man buvo numestas tas paketas, jie pradėjo grasinti, kad “tu iš miško neišvažiuosi”, “tave po kelmu pakišime”.

Tada ir paaiškėjo, kad ta mano draugė Loreta atvežta į susitikimą su manimi iš areštinės. Kaip aš tai sužinojau? Teismas jai paskyrė tris mėnesius arešto, 23 d. uždarė, tačiau 25 d., po trijų mėnesių paleido. Tai iš kur dar ta viena para priskaičiuota?

- Nesupratau?

- Nuosprendyje parašyta, kad ji laikyta areštinėje dvi paras, o iš viso jai skirti likusią 87 parų arešto bausmę. O kur dingo dar vieną parą, jeigu bausmė - trys mėnesiai arešto. Tai sakiau Apeliaciniame teisme, tačiau kas iš to? Loreta Marcinkevičienė atsisakė atsakinėti į mano klausimus teismo metu. Nors byloje yra jos liudijimas, kad ji sakė, ko reikalavo vienas aukštas policijos pareigūnas. Tačiau aš to negirdėjau, nes man teismo metu neleido dalyvauti.

Tada ir sužinojau, kad yra du man iškeltos bylos variantai - vieną jie man rodė, kitą, kai bylą siųsdavo į teismą. Bet tai sužinojau tik paskui, kai pradėjau rašyti skundus, kurių esu parašęs gal 300. vėliau sužinojau, kad patys policininkai perrašė tos mano draugės parodymus. Jeigu Loreta man tuos narkotikus būtų pakišusi po sėdyne, tai man būtų viskas - išvažiuojant iš aikštelės, mane būtų sulaikę ten pasaloje laukę policininkai.

Tačiau mane išgelbėjo, kad mašinoje buvo žmona, tai tų narkotikų man įkišti į mašiną ir nepavyko. Bjauriausias dalykas, kad tą Loretą Marcinkevičienę policija atvežė į susitikimą su manimi iš areštinės. Generalinė prokuratūra buvo iškėlusi baudžiamąją bylą tam policininkui, kuris mane „pakišinėjo“ ir fabrikavo bylą.

Vėliau gavau atsakymą iš Klaipėdos apygardos teismo, kad jeigu nagrinėjant bylą paaiškės, kad byla sufabrikuota, tai policininkai bus patraukti atsakomybėn. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas man pašalino iš salės, ir per du posėdžius nuteisė „už akių“.

Manau, kad ta teisėja Miliuvienė buvo pažeidžiama, jai numetė mano bylą ir pasakė, kad suktųsi, kaip nori. O teisėja Gudžiūnienė buvo ikiteisminio tyrimo mano byloje teisėja. Ir kai buvo svarstomas mano skundas teisėjų etikos komisijoje, ji pasakė, kad manęs nepažįsta. Nors gyveno tik už trijų namų toje pačioje gatvėje Tauragėje.

Aurimas Drižius

Marijampolės pataisos namuose mirė nuteistasis Raimundas Vaivada, apie kurį ne kartą rašė "Laisvas laikraštis", ir kuris prieš mirtį atsiuntė laišką redakcijai.

Žmogus dėl savo likimo kaltino Tauragės rajono apylinkės teismo teisėją Gražiną Gudžiūnienę, kurią 2013 m. Nacionalinė teismų administracija siūlė užimti Tauragės teismo pirmininkės pareigas.

nuotr. Teisėja Gražina Gudžiūnienė pati teisė įtariamą savo brolio žudiką. Kurjeris.lt nuotr.

R.Vaivada pirmą kartą buvo nuteistas 9 metams kalėjimo dar 1998 m. už tai, kad neva mirtinai sumušė tokį Vytautą Bartkų, kuris yra minėtos teisėjos G.Gudžiūnienės brolis.

Pats nuteistasis tvirtino, kad buvo visai kitaip:

"1997 m. liepos 17 d. vidurnaktyje (4.30 val.) į mano namus įsibrovė du girtutėliai turto prievartautojai. Tai teisėjos brolis Vytautas Bartkus ir Radavičius. Pastarasis neužilgo pasišalino, o V. Bartkus, panaudodamas prieš mane smurtą, reikalavo užmokesčio už sesers, teisėjos atliktą paslaugą laimint bylą prieš kelių policiją (už greičio viršijimą).

Į mano namus vidurnaktį įsibrovė teisėjos brolis ir Generalinės prokuratūros prokuroro švogeris, mane padarė kaltu. Jokio tyčinio nužudymo nebuvo. V. Bartkus mano namus apleido keikdamasis ir grasindamas seserimi teisėja ir švogeriu prokuroru.

Po šešių parų mirė V.Bartkus mirė Klaipėdos ligoninėje nuo… plaučių uždegimo (man sukūrė bylą už tyčinę žmogžudystę ir buvo užprašę… 18 metų nelaisvės".

Apie R.Vaivados bylos klastojimą daugiau papasakojama jo laiške, tačiau prieš mirtį net duodamas interviu LL jis sakė, kad tą kartą jis gynėsi savo namuose nuo jį užpuolusio V.Bartkaus, vėliau buvo nuteistas už jo nužudymą, nors tikėjosi, kad teisėjos G.Gudžiūnienės kerštas už brolio mirtį baigsis.

Tačiau taip neatsitiko - praėjus keliems metams, kai jis grįžo iš kalėjimo, Tauragės policija sukurpė jam bylą už narkotikų platinimą. buvo nuteistas 11 metų kalėjimo bausme už tai, kad neva pasikėsino įsigyti narkotikus, turint tikslą juos platinti.

Tauragės rajono apylinkės teismo teisėja Gražina Gudžiūnienė dalyvavo teisiant Rai­mondą Vaivadą, kuris prieš 15 metų buvo nuteistas už jos brolio nužudymą.

R.Vaivada buvo nuteistas už tai, kad neva pirko 50 gramų miltelių, sumaišytų su heroinu, iš Loretos Marcinkevičienės.

Tačiau teisme paaiškėjo, kad Tauragės policija, pagavusi narkotikus savo vyrui vežusią L.Marcinkevičienę, uždarė ją į areštinę, ir ten jai pasiūlė sandėrį - ji nuveš narkotikus R.Vaivadai, ir bandys juos jam įkišti, sandėrio metu užgrius policija ir jį sulaikys. Jeigu L.Marcinkevičienė nesutiks - supus kalėjime, nepamatys savo vaikų. Taip ir nutiko - moteris paskambino R.Vaivadai, su kuriuo susitiko, ir bandė jam perduoti kažkokią pakuotę, tačiau tas jos neėmė, ir ta pakuotė nukrito ant žemės. Tuoj pasirodė policija ir R.Vaivadą suėmė.

L.Marcinkevičienė prisipažino bandžiusi parduoti narkotikus ir gavo tik 60 parų arešto, tuo metu neva narkotikus iš jos bandęs pirkti R.Vaivada - net 11 metų kalėjimo. Tačiau apklausiama Klaipėdos apygardos teisme L.Marcinkevičienė pasakė:

„Man nebuvo įvardinta, kad ten bus narkotinės medžiagos. […] Aš narkotines medžiagas veždavau tik savo vyrui, Raimondui narkotinių medžiagų neveždavau. Aš nelabai atsimenu, ką kalbėjau. Aš kalbėjau tą, ką jie norėjo išgirsti.[…] Aš kalbėjau bet ką, kad mane paleistų namo, pas vaikų (taip užfiksuota teismo posėdžio protokole). […] Kai buvau sulaikyta, liepė taip sakyti, vienas stambus pareigūnas man pasakė, kad nepamatysiu vaikų, pradėjo mane gąsdinti. Aš dėl to taip ir pasakiau“.

Kitaip sakant, policija ir prokuratūra, pagavusi vieną vargšą moterėlę, kuri veždavo narkotines medžiagas savo vyrui, liepė jai pasakyti, kad narkotikus iš jos neva pirko ir R.Vaivada – „tuomet paleis ją namo, pas vaikus“.

Kad būtų rimčiau, policija surado dar du anoniminius narkomanus, kurie anonimiškai, kaip "slapti liudininkai" paliudijo žinoję, kad R.Vaivada „prekiaudavo narkotikais“ – ir žmogus 11 metų sėdo į kalėjimą, jo gyvenimas buvo sužlugdytas, neseniai jis mirė kalėjime.

Dėl tos teisėjos Gudžiūnienės brolio nužudymo bylos R.Vaivada kreipėsi į Europos Žmogaus teisių teismą, kuris pripažino jį pagrįstu iš dalies.

„Dalinai Strasbūre bylą laimėjau ir po to sekė dabartinė keršto akcija, - pasakojo jis "Laisvam laikraščiui", - man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad bus tau į Strasbūrą rašyti, prieš Lietuvą kariauti. Ikiteisminio „tyrimo“ teisėja buvo ta pati teisėja, už kurios brolio tariamą nužudymą aš buvau nuteistas, nors tikrasis kaltininkas buvo išteisintas. Pačio ikiteisminio tyrimo net nebuvo, byla man net nebuvo duota susipažinti, o pažyma apie tai, kad atsisakau susipažinti, buvo suklastota. Tuo „atsisakymo“ metu buvau Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o tariamas „atsisakymas“ vyko Tauragėje“.

2010 m. R.Vaivada už pasikėsinimą įsigyti narkotikus buvo nuteistas 11 metų kalėjimo - šioje byloje teisėja G.Gudžiūnienė pati, kaip ikiteisminio tyrimo teisėja, apklausinėjo liudininkus, ir atliko kitus procesinius veiksmus. Vėliau G.Gudžiūnienės kolegos iš Klaipėdos apygardos teismo atliko tiesiog neįtikėtinus veiksmus – nuteisė R.Vaivadą už akių, jam nedalyvaujant teismo posėdžiuose, pagal „įslaptintų liudininkų parodymus“.

„Bylą pažinčių dėka prastūmė į Klaipėdos apygardos teismą ir pusantrų metų atvirai vilkino, - pasakojo R.Vaivada, - byloje keitėsi ne tik teisėjai, tačiau ir bylos turinys. Galų gale mane išvijo iš teismo salės, nebeleido dalyvauti, ir be jokios priežasties ir nutarties mane ginti atsisakė advokatė Višinskienė, ir teismas, manęs net neatsiklausęs, už akių man primetė savo advokatą E.Staponkų. Ir galiausiai susidorojo. Teismas nepriėmė net mano rašyto apeliacinio skundo, neva jį buvo privalu siųsti tiesiai į Vilnių, nors to nenumato joks įstatymas.

Apeliacinio teismo parinkta teisėjų kolegija pusantrų metų vilkino bylą, kol galiausiai atmetė mano skundą. Su advokatu V.Sirvydžiu kreipėmės į Aukščiausiąjį teismą, kuris galiausiai, vietoj to, kad išteisintų arba gražintų bylą į pirmos instancijos teismą, gražino bylą Apeliaciniam teismui, L.Garnelienės šutvei.

Taigi, Aukščiausiasis teismas gražino bylą apeliaciniam ir leido man susipažinti su baudžiamąja byla. Tada ir pastebėjau, kad tai visai kitas bylos variantas, nei buvo tas, kuris man buvo pateiktas 2011 m. Klaipėdos apygardos teisme. Iš karto pasakiau apie tai advokatui V.Sirvydžiui. Pastarasis atsakė, kad seniai apie tai žinojo. Pristatytas į teismo posėdį, pateikiau didelės apimties pareiškimą.

Man žodžiu buvo pažadėta, kad jis bus svarstomas, tačiau be kardomosios priemonės pakeitimo buvau sugražintas į zoną, o mano skundai nukreipti į Generalinę prokuratūrą ir kitas instancijas. Prasidėjo tuščias atsirašinėjimas, o Generalinė prokuratūra pradėjo atvirą demagogijos kampaniją ir galų gale eilinį kartą viską užgesino melu“.

R.Vaivados advokatas Vytautas Sirvydis iki šiol šią bylą laiko viena keisčiausių per savo karjerą, kurios pažeidimai tokie grubūs, kad jie užkliūtų net nedemokratinėje šalyje.

„Visiškai netinkamas iš šališkas teisėjos G. Gudžiūnienės procesinis elgesys ikiteisminio tyrimo metu, ką konstatavo ir Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs antrą kartą Vaivados bylą po grąžinimo iš kasacinės instancijos teismo, - teigia advokatas V.Sirvydis (nuotr. viršuje) savo komentare LL, - be to, visiškai nepateisinamas Klaipėdos apygardos teismo teisėjos p. Miliuvienės procesinis elgesys (aš negyniau pirmosios instancijos teisme), kada teisėja pašalino R. Vaivadą visam laikui iš posėdžių salės, neleido netgi kreiptis į teismą su paskutiniu žodžiu, nesprendė jo rašytinių prašymų. Trečia, itin svarbu ne tik R. Vaivados bylai, bet ir visai teismų praktikai tas dalykas, kad asmuo be jokio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio yra įkalintas, o apeliacinės instancijos teismas netgi nenagrinėja prašymų ir skundų, kiek tai susiję su paskirta kardomąja priemone. Esą, kardomoji priemonė jums skirta teismo nuosprendžiu, nesvarbu, kad jis neįsiteisėjęs, o jūs, gerbiamasis, pasėdėkit.

Priešmirtinis R.Vaivados laiškas "Laisvam laikraščiui"

"Tuo metu R. Povilaitis buvo L. R. Gen. Prokuroro K. Betingio pavaduotoju. 1997 m. liepos 17 d. vidurnaktyje (4.30 val.) į mano namus įsibrovė du girtutėliai turto prievartautojai. Tai teisėjos brolis Vyt. Bartkus ir Radavičius. Pastarasis neužilgo pasišalino, o J. Bartkus panaudodamas prieš mane smurtą reikalavo užmokesčio už sesers, teisėjos atliktą paslaugą laimint bylą prieš kelių policiją. (už greičio viršijimą).

Jokio tyčinio nužudymo nebuvo. V. Bartkus mano namus apleido keikdamasis ir grasindamas seserimi teisėja ir švogeriu prokuroru.

Po 6 (šešių) parų mirė Klaipėdos ligoninėje nuo… plaučių uždegimo (man primetė (?) tyčinę žmogžudystę ir buvo užprašę… 18 metų nelaisvės…)

VISA BYLA (mane apklausė TIK VIENINTELĮ KARTĄ) buvo ištisas FABRIKATAS. Vienintelius parodymus ir tuos, tuo metu Tauragės r. prokuroro pareigas ėjęs GARGASAS perrašė ir pakeitė JIEMs palankiais. Ekspertizė „nustatė“, kad neužtenka rašytinio pavyzdžio medžiagos.

Tuo metu iki zonos kamerose mane kankino 5 metus ir 3 mėnesius. Prokuroras K. Betingis ypač aktyviai kišosi į susidorojimą prieš mane, bylą PADARĖ rezonansine ir pats asmeniškai apskųsdavo apkaltinamuosius nuosprendžius reikalaudamas 18 metų bausmės (1997 m. B. K. 105 str. ėjo nuo 8–15 metų. Ir tik po metų, nuo 1998 m. liepos 1-mosios – tuo metu aš visus metus jau laukiau teismo – buvo sugriežtinta nuo 10–20 metų. Taigi, manęs, kad ir būčiau kaltas, padėties apsunkinimas atgaline data negalioja.

Prokuroras Kęstutis Betingis

Etapavus mane į zoną, dar nespėjus išsiųsti kasacinio skundo, mane (neturėjau nei vienos nuobaudėlės) zonos Direktorius tyčia, sąmoningai uždarė 2 mėnesiam į dūrą, kad negalėčiau išsiųsti kasac. skundo. Tik 5 paras pridėjus mano kasac. skundas buvo išsiųstas.

Grįžęs iš dūro išsiaiškinau, kad iš teismo salės į laisvę išleisto sūnėno (Valdo Vaivados) asmeninės nuobaudos buvo sukištos į mano asmens bylą, kaip, atseit, mano.

Tuo metu Šiaulių T. I. Direktoriaus pav. pareigas užiminėjo kitas Povilaitis. Tai Rolandas Povilaitis, kuris yra Gr. Povilaitienės švogeris ir L. R. Gen. prok. prokuroro Roberto Povilaičio... brolis...

2002 m. Vilniuje, susprogdinus „Lietuvos ryto“ redakciją, prokuroras Kęstutis Betingis (Tauragės r. gimęs ir augęs asmuo) buvo perkeltas į Kauno m. vyr. pr. pareigas.

Štai tada man vyko Aukščiausiasis Teismas, šio prokuroro kasacinis skundas buvo atmestas ir iš dalies patenkintas mano ir mano parsidavusio adv. Vyt. Gusto kasac. skundai. Išvedant mane iš teismo salės teisėjas tarstelėjo – negaliu išteisinti, nes per daug atsėdėjai... (Suprask, reikės mokėti kompensaciją). Dėl K. Betingio ir adv. V. Sirvydžio santykių žinau. Jie – draugai. Su advokatu tą klausimą aiškinomės čia tik tarp kitko. Advokatas V. Sirvydis visas detales žino. 2002 m. skundu kreipiausi į EŽT Teismą Strasbūre pagal 5-kis konvencijos str. Pagrindas buvo 8-tasis str.

Mano ir adv. V. Gusto skundai EŽT Teisme buvo priimti. Ir tik D. Vitkausko PASTANGŲ „DĖKA“ per l. ilgą susirašinėjimo laiką straipsniai vis nubyrėdavo, kol liko... šnipštas... Tiesiog teismui sąmoningai buvo pateikiamas visai kitoks vertimas, nei rašydavau ir išsiųsdavau aš. Tai – FAKTAS!

Tuo metu atsikirtimus nuo Lietuvos vyriausybės rašė DANUTĖ JOCIENĖ, o vėliau pati buvo paskirta teisėja nuo Lietuvos pusės EŽT Teisme...Ir kas svarbiausia, PATI DALYVAVO kaip teisėja posėdyje, kai svarstė mano skundą PRIEŠ LIETUVĄ. Visi šie faktai fiksuoti, dokumentuota medžiaga yra.

Tiksliai nežinau kuriais metais Tauragės r. Adakavo senelių pensionato Direktorius girtutėlis autoįvykyje užmušė žmogų (o gal tik l. Sunkiai sužalojo – detalių nežinau) ir ši byla atiteko Gr. Povilaitienei...Galų gale Gr. Povilaitienė tapo Gr. Gudžiūnienė, turi bendrą dukrą, o b. byla dingo...

Prieš P. Gudžiūną, dėl Europos Sąjungos strukt. Fondo pinigų grobstymo (1 000 000 Lt.) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Bet Adakavo senelių pensionate kilo (?) paslaptingas gaisras ir lėšų grobstymo atvejais neteko „įrodymų“...

Robertas Povilaitis iš L. R. Gen. Prokuratūros buvo perkeltas į gimtinę Šilutę, kur ėjo... teisėjo pareigas. (Šiuo metu lygtai jau advokatauja).

Dar vienas niuansas. Mano pusseserė (mano tėvo sesers duktė), Dalia Tonaitytė, 1981 metais ištekėjo už Liudo Bartkaus. Tai yra, už aukščiau minimos teisėjos Gr. Gudžiūnienės... pusbrolio. Tiek mano pusseserė, tiek teisėjos pusbrolis yra (?) mano vyriausios dukros Raimondos krikšto kūmai. Taigi aš apie šią „teisėją“ žinau tiek, kad užtektų ne vienai baudžiamai bylai iškelti... Ir tai – FAKTAS! 2009 m. gegužės pabaigoje kioske mokėjau sąskaitą už internetą. Pro šalį ėjo E. Žiurkaus jauniausiasis brolis Algimantas Žiurkus. Pastarasis gerai sueina su dukterėčia, teisėjos dukra Indre.

Taigi, Algimantas man pasakė, kad Indrė sakiusi, jog Gražinutė man ruošianti keršto planą ir kad pas juos namuose buvęs balius, kuriame buvo Tauragės r. ONTT pareigūnų, prokuroras Nomedas Metrikis ir pan. Sako kalba sukosi apie tave (mane) ir kad man būtų pats laikas pasėdėti, nes byla Strasbūre jau pasibaigusi ir ji (Gražina) kol susitvarkė, turėjo milžiniškų išlaidų. 2009 m. birželio 22 d. pavakariais į mano kiemą atėjo Loreta Marcinkevičienė. Sako, su drauge grįžtame iš pajūrio, turime gerą prekę ir paklausė ar aš galėčiau rekomenduoti, prirodyti kam parduoti. Pasiteiravus kas tai per prekė atsakė, kad heroinas.

Ne, sakau, nieko aš tau neprirodysiu ir niekuom padėti negaliu. Paprašiau išeiti iš mano kiemo, ką ji ir padarė. Po keletos min. grįžo ir paprašė patikrinti ar jos automobilio variklio dirba visi cilindrai. Jos automobilis stovėjo gatvėje ties mano kaimynų namu. Nuimdamas po vieną laidą nuo žvakės klausiausi ar keičiasi variklio darbas. Vienas cilindras tikrai nedirbo. Ant galinės automobilio sėdynės su mažu vaiku ant kelių sėdėjo jauna moteris. Kaip sužinojau vėliau, tai buvo Ingrida Prochorova, dabar byloje esanti liudininkė ir kurios nuo 2009.06.23 d. dar nei karto nemačiau savo akyse.

Jos išvažiavo Tauragės link. Rytojaus, 2009.06.23 dieną savo mob. Telefone randu SMS žinutę, kuria L. Marcinkevičieė manęs prašo susitikti. Parašau atsakymą, kad žmona kieme ir nepastebėtam nuo jos pabėgti neišeina. Dar parašiau ar tu nori, kad apie mūsų sant. sužinotų mano žmona ir tavo sutuoktinis. Būtent tokios mob. telef. SMS išklotinės yra bylos medžiagoje ir pas mane. Primygtinai prašomas nuvažiavau į miške esančią poilsiavietės automob. stovėjimo aikštelę.

Mano žmona pasiliko sėdėti automobilyje, o aš nuėjau sužinoti kodėl taip primygtinai manęs prašoma susitikti, (savyje aš, žinoma, galvojau, kad čia kontrabandinių cigarečių klausimas)

Su L. Marcinkevičiene kartu buvo ir ta jauna moteris, kurią išvakarėse mačiau jos automob. tikrindamas variklio cilindrus. (Beje, klausimas ar dirba variklio cilindrai yra SMS išklotinėse taip pat). L. Marc. man paprieštaravo, kad aš atvažiavau ne vienas, o su žmona. Atsakiau, kad juk ir tu ne viena, o be to, SMS žinute parašiau, kad žmona kieme ir negaliu pabėgti nemačiomis. Dar pridūriau, ko čia išsidirbinėji ir primygtinai kvieti susitikti. Tuom mūsų pokalbis ir baigėsi, o aš ėjau link automobilio ir žmonos, kad važiuoti namo. Juo labiau, kad kieme pasiliko nuo darbo biržos parsivežtas pagalbinis darbininkas, su kuriuo tvarkėme ūkinio pastato lubas, betonavome grilinei padą.

Man nueinant suskambo L. Marcinkevičienės mob. telefonas. Ji šūktelėjo, kad skambinanti bendra mūsų pažįstama ir perduoda man linkėjimus. Net neatsisukdamas šūktelėjau, kad ir nuo manęs linkėjimai, turėsiu laiko užvažiuosiu butelį atsivešiu.

Ir tuo metu į automob. aikštelę didžiuliu greičiu įvažiavo policijos automobilis. Važiavo tiesiai į mane. Aš atšokau atatupstas, kad neužvažiuotų. Iš jo iššoko neuniformuoti asmenys ir puolė mane. Vieni laužė už nugaros rankas, dėjo antrankius, kitas (ar kiti) gi tuo metu kraustė visas mano kišenes. Aš buvau pargriautas veidu į asfaltą ir koja spaudžiamas prie žemės, kad nesikelčiau.

Vienas (vėliau sužinojau, kad tai ONTT pareigūnas, šios susidorojimo akcijos organizatorius, ir vienas iš (?) 6 šios „bylos“ tyrėjų Modestas Tubutis) isteriškai klykė – žiūrėkite, žiūrėkite ką jis išmetė. Pasigirdo juokas. Ne, jis nieko neišmetė, nes surakintas ir tavo paties iškratytas guli po tavo kojomis. Bet tas isteriškas balsas neatlyžo. „Ar jūs nesuprantat, juk sakau, kad jis kažką išmetė.“

Neužilgo man buvo leista atsikelti. Šalia manęs, į krūvelę, buvo sukrauti nuo manęs atimtieji asmen. daiktai.

Tai ruda odinė piniginė su automobilių tech. pasais, vairuotojo pažymėjimu, asmens tapatybės kortele, 660 Lt ir 30 eurų, cigarečių pakelis, žiebtuvėlis ir raktų ryšulėlis nuo gyv. namų ir balandinės. Ant akių buvę brangūs gydomieji akiniai buvo sulaužyti ir mėtėsi šalia.

Tada tas isteriškai klykęs asmuo (pareigūnas Modestas Tubutis) pasilenkęs paėmė mano piniginę, ją nuo manęs nunešė apie 15–20 metrų ir ją numetė prie ten stovėjusio L. Marcinkevičienės automobilio galo. O šalia tos piniginės numetė kažkokį su savimi turėtą paketėlį.

Aš akivaizdžiai matydamas, kad inscenizuojamas nusikaltimas, norėdamas atkreipti B. Vaivadienės dėmesį, jai šaukiau.

– Žiūrėk, Birute, ką jie daro, ką nori man pakišti.

Į tai B. Vaivadienė pradėjo šaukti.

–Jazau Jazau, žvėrys ką čia jūs sugalvojote, ką darote.

Aš to asmens (M. Tubučio) šaukdamas klausiau:

–Ką čia darai, ką čia pakišinėji prie mano piniginės?!

Į ką pastarasis atsakė:

–Tylėk, tai ne tavo reikalas, taip reikia. Bus tau į Strasbūrą rašyti, prieš Lietuvą kariauti.

Vėlėliau tas pats asmuo kažkam paskambino ir už pusvalandžio atvažiavo kažkoks vyriškis ir moteris, kurie matavo atstumą nuo numestos ten mano piniginės, apžiūrinėjo tą M. Tubučio pamestą paketėlį ir viską surašė VIETOS APŽIŪROS PROTOKOLE. Trumpiau tariant, jį SUKLASTOJO.

Tuo metu kiti asmenys (viso buvo gerokai virš dešimties) nuodugniai apieškojo B. Vaivadienės automobile „Audi–A6 Avant“. Be abejo, absoliučiai nieko draudžiamo ar neleistino nebuvo.

Dar vėliau po ilgų reikalavimų pagaliau buvo iškviesta nualpusiai B. Vaivadienei med. pagalba.

Kadangi M. Tubutis mane, ten miške, grasino pakišti po kelmu, gyvo iš ten neišleisti ir visa tai girdint B. Vaivadienei, pastaroji raštiškai atsisakė būti vežama į ligoninę. Kaip sužinojau būdamas jau Šiaulių TI, žmona atsisakė vykti į ligoninę todėl, kad bijojo mane palikti su tuo nusikaltėliu M. Tubučiu (šio asmens vardą ir pavardę taip pat sužinojau laišku būdamas jau Šiaulių TI.

Buvo iškviestas (ne Tubučio) autovežis ir tiek L. Marcinkevičienės, tiek mūsų automobilis buvo išvežti.

Klausiau M. Tubučio už ką ir kodėl paimate automobilį, „paaiškino“, konfiskavimui. Bet, sakau, ką aš esu padaręs, kuom nusikaltęs, atsakė:

–Tu su juo atvažiavai.

Ir tik B. Vaivadienei, adv. Ciko pagalba, ištisus TRIS mėn. rašant skundus, pagaliau automobilis buvo grąžintas. Mane patį, pirmą ir vienintelį kartą, ir tai TIK po daugybinių skundų ir to reikalaujant, apklausė TIK PO TRIJŲ mėn. nuo sulaikymo dienos. Tik tada (2009.09.17 d.) pareikštas ir pats įtarimas. Tuom „ikiteisminis bylos tyrimas“, mano atžvilgiu. buvo baigtas (detalės ir „tyrėjos“ E. Juciūtės atsakymai apel. teisme detaliai aprašyti mano kasac. skunde, kurį įdaviau Jums).

Buvę namiškių samdyti mano „gynėjai“:

1) Vitalijus Metelica (Šiauliai) atsisakė,
2) Gražina Maručaitienė (Klaipėda) atsisakė.
3) Artūras Bauža (Kaunas) pabėgo
4) Aušra Ručienė (Kaunas) pabėgo
5) Diana Višinskienė (Kaunas) pabėgo
6) Vyt. Sirvydis (Kaunas) (?)

2010 m. spalio 13 d. Klaipėdos apyg. teismo teisėja, Violeta Miliuvienė mane be priežasties ir net be JOKIOS teismo nutarties išvijo iš teismo vien dėl to, kad proceso dalyviams neuždavinėčiau nepalankių klausimų ir neišaiškėtų bylos SUFABRIKAVIMO FAKTAS.

Tada, atstovauti mano interesams teisme atsisakė ir „adv.“ Diana Višinskienė. Man už akių, be mano sutikimo ir teisės į nušalinimo pareiškimą, teismas primetė savo aplinkos „advokatą“ E. Staponkų ir BE PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO su manimi SUSIDOROJO.

Taigi 21-mame amžiuje Europos Sąjungos, save tituluojančiai „teisinėje“ valstybėje „TEISĖTVARKOS“ KLANAS laužo ne tik žmogaus, bet ištisų šeimų likimus. Ir tai daro su pasimėgavimu, nebaudžiamas. Ir, pasirodo, VSIO ZAKONO...

Pati byla buvo vedama DVIEM VARIANTAIS. Visa bylos medžiaga, klastotės, pagal situaciją ir reaguojant į daugybinius mano skundus, pastoviai buvo perrašinėjama, papildoma, pakeičiama visai kita.

Uniformuoti, toguoti klano atstovai besąlygiškai vienas kitą dengia, nes paniškai bijo viešumos ir pasekmių...

Gerbiamas Aurimai, jei Jūs nuoširdžiai norite visą šį mėšlą išvilkti į dienos šviesą, turite susitikti su viską savo akimis mačiusia ir l. daug ką žinančia B. Vaivadiene.

Kadangi yra ligonis ir jautri, atvykus pas Jus į Vilnių nuodugniai visko nepapasakos, jaudinsis, pasimes.

Šiuo metu mėnesiui iš Švedijos atostogų yra grįžęs ir mano sūnus Robertas. Kol mano byla buvo Strasbūre, manęs liesti nedrįso, tai sulaužė gyvenimą sūnui. Jis taip pat daug ką galėtų papasakoti apie „savo“ bylą...

Tuo pačiu parodytų kur ir kaip įsikūrusi Gr. Gudžiūnienė, kokią pilaitę pasistatę…

(Paskutiniuosius du lapus perrašiau po mano laiško grąžinimo).

Dar vienas primirštas, bet, manau, reikšmingas niuansas.

1998 m. man kalint už tariamą „žmogžudystę“, į Tauragės r. apyl. teismą pas teisėją tada dar Graž. Povilaitienę-Gudžiūnienę, užėjo Lietuvoje puikiai žinomas nusikalstamo pasaulio atstovas. Trenkė kabineto duris, bet šios liko praviros. Tuo metu, koridoriuje laukė mano jaunystės laikų draugas ir atsitiktinai nugirdo teisėjos ir to asmens pokalbio nuotrupas.

Buvo sakoma – nori organizuosiu ir Šiaulių TI, jį (mane) užvers. Į ką Gudžiūnienė atsakė – būtų labai gerai, bet, bijau, gali kilti daug triukšmo.

Tas mano draugas man buvo prižadėjęs reikalui esant viską paliudyti. Bet TIK NE Tauragėje.

Jūs manęs klausėte kokias funkcijas, šioje byloje, atliko teisėja Graž. Gudžiūnienė.

Apeliacinio teismo teisėjas A.Kruopys (nuotr. ) išaiškino Vaivadai, kad teisėjų nusikaltimus įtvirtina jų "nepriklausomumas".

Kadangi VISA Tauragės teisėtvarka gerai žino, kad ši byla TIK KERŠTAS ir susidorojimas, ji buvo vedama kolektyviai, nes kolektyvinės atsakomybės pas mus nėra.

Nei vienas Tauragės r. teisėjas neapsiėmė būti ikiteisminio bylos tyrimo teisėju, tai šį fabrikatą numetė užsakovei Gr. Gudžiūnienei. O visi kiti tik talkino kolegei ir tenkino šios užgaidas.

Ypač tandemu su pastarąja dirbantys apyl. prokurorai Nomedas Metrikis ir E. Bulisovas. Juk jauni, o pinigai (kontrabandiniai) visiems reikalingi…Sėkmingai dengiamos žmogžudystės, tai ką čia kažkokia kontrabanda…

Su nuoširdžia pagarba ir viltimi