Politinis paradoksas: ką darė Landsbergis vardan "demokratijos"

Autorius: Algis Januška Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-03-03 17:36:00, skaitė 1431, komentavo 2

Politinis paradoksas: ką darė Landsbergis vardan

Vytautas Landsbergis savo knygomis, straipsniais, kalbomis įtvirtino radikalią landsbergišką nacionalizmo ideologiją. Šią ideologiją perėmė nemaža dalis jaunuomenės. Šią ideologiją oponentai vadina landsbergizmu. Kurį laiką taip vadino su sarkazmu

Reikia atkreipti dėmesį į konceptualų lansbergizmo plėtojimą — perrašinėti istorinius įvykius taip, kaip jam labiau patinka. Landsbergio bendraminčiai jo perrašinėjimus įtvirtino įstatymais. Tikri pavyzdžiai — Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pervadinimas atgaline data Atkuriamuoju Seimu, partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto pripažinimas Lietuvos Prezidentu, Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos pripažinimas Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudėtine dalimi. Ir dar visi kiti dalykai. Sarkazmui vietos nelieka.

Prieš 30 metų Vytautas Landsbergis labai panorėjo tapti prezidentu be jokios Konstitucijos. Tuomet Aukščiausiojoje Taryboje (AT) netilo diskusijos tarp radikaliųjų deputatų, kaip padaryti, kad ponas Landsbergis taptų prezidentų dar iki tol, kol bus priimta nauja Konstitucija.

Nors Konstitucijos metmenys AT jau buvo patvirtinti, dar nebuvo atsakyta į klausimą — kokia vis dėlto turi būti kuriama politinė sistema: parlamentinė ar prezidentinė? Sąjūdžio jungtinė frakcija, taip pat Krikščionių demokratų partijos atstovai pateikė prezidentinės respublikos projektą. Darbo grupės, rengusios Konstitucijos metmenis, dauguma palaikė parlamentinės respublikos modelį. Toks projektas ir buvo viešai paskelbtas diskutuoti visuomenei.

Tada Sąjūdžio jungtinė frakcija ir Krikščionių demokratų partijos atstovai pradėjo propagandinę kampaniją prezidento institucijai įtvirtinti. Referendumo būdu, nes, pasak jų, Vyriausybėje tvyro chaosas, Aukščiausiojoje Taryboje — chaosas, prasidėjo Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės pripažinimas, o Lietuva neturi prezidento — valstybės vadovo!

Dėl akivaizdaus Landsbergio stumiamo prezidentinio valdymo modelio Aukščiausiojoje Taryboje įsivyravo milžiniška įtampa. AT pasidalijo į dvi stovyklas — parlamentinės demokratijos šalininkus ir prezidentinės respublikos šalininkus. Už parlamentinę Lietuvą pasisakė Sąjūdžio centro frakcija, Tautos pažangos frakcija, liberalų, kairiųjų frakcija, dalis nuosaikiųjų, dalis tautininkų, už prezidentinę — nemažai nuosaikiųjų, dalis tautininkų, Jungtinė Sąjūdžio frakcija ir, žinoma, pats Landsbergis.

Konstitucijos rengimo darbas buvo sustabdytas — tautai buvo pasiūlytas "prezidentinis referendumas". Oficialus pavadinimas — Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo. Referendumas įvyko 1992 m. gegužės 23 d. Referendumo nuostata nebuvo priimta.

Po to, kai referendumas nepatvirtino prezidentinės institucijos sukūrimo, ponas Landsbergis apkaltino tautą, kad ši suklydo. Tuos, kurie nepritarė jo ketinimams, apkaltino rengiant "šliaužiantį perversmą". Ir... išsivedė savo deputatus į atskirą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo salę. Prasidėjo Landsbergio sugalvota parlamentinė rezistencija.

Prieš beveik 30 metų Rezistentas Nr. 1 spjovė į Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, teisės viršenybę, teisinės valstybės principą, referendumu įtvirtintą nuostatą apie Lietuvą kaip demokratinę respubliką, ir pats su savo sekėjais organizavo antikonstitucinius veiksmus.  

Paradoksas — tie, kurie griovė teisinės valstybės principus, atkakliai siekė įtvirtinti Prezidento instituciją be Konstitucijos, siekė iš esmės autoritarinio, prezidentinio valdymo, savo koalicijai pasiėmė skambų "Demokratinės Lietuvos" pavadinimą. Tačiau ši iškaba nepadėjo. 1992 metų Seimo rinkimuose Lietuvos dešinieji būsimieji konservatoriai triuškinamai pralaimėjo. Ponas Vytautas Landsbergis nei tada, nei vėliau Lietuvos Prezidentu netapo. Tačiau savo "šachmatų partiją" tęsia.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.