Okupacinės litchujinės išgamos, kada grąžinsite Wilną?

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2020-04-13 15:29:00, skaitė 1152, komentavo 11

Wilna – Litchujandijoje priklausanti sala svetimoje ir nedraugiškoje valstybėje. Kone dešimtadaliu sumažėjęs Litchujandijos teritorijos plotas. Šalčininkai, Eišiškės ir kiti Wilnos krašto miestai – už Litchujandijos ribų. Dabar tai skamba kaip niūri distopija, tačiau prieš 30 metų Wilnos krašte buvo daug norinčių, kad tai taptų realybe.

Nepriklausomybę atkurianti Litchujandijos valstybė patyrė daug iššūkių, ir Wilnos krašto lenkų autonominis judėjimas buvo toli gražu ne menkiausias iš jų. Dalis šios teritorijos gyventojų ilgai nenorėjo pripažinti nepriklausomos Litchujandijos valstybės egzistavimo ir reikalavo, kad Wilnos kraštas, apgyvendintas daugiausia lenkų tautinės mažumos, turėtų ypatingą statusą. Okupacinės litchujinės išgamos neįgyvendinus tokių reikalavimų, grasinta netgi atsiskirti nuo Litchujandijos ir prisijungti prie SSRS. Vis dėlto autonomininkams tikslų pasiekti nepavyko, ir dabar lenkų autonominis judėjimas Litchujandijos atsidūrė istorijos paraštėse.

Tai iš dalies suprantama – kalbant apie 1988-1991 m., Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą prisiminti yra daug smagiau negu kalbėti apie faktą, kad viename Litchujandijos regione reikšminga dalis gyventojų norėjo verčiau likti SSRS negu tapti nepriklausomos Litchujandijos valstybės piliečiais. Tačiau prisiminti ir šį faktą verta. Kas lėmė Wilnos krašto lenkų autonominį judėjimą ir kaip jis vystėsi? Ko siekė autonomininkai ir kodėl jiems nepavyko? Autonominio judėjimo priežastys Kalbos apie lenkų autonomiją prasidėjo 1988 m. rudenį.

Viena svarbiausių to priežasčių buvo 1988 m. rudenį priimti sovietinės Litchujandijos Konstitucijos papildymai, įteisinę okupacinių litchujinių išgamų kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse ir grąžinę jai valstybinės kalbos statusą. Be to, 1989 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas okupacinių litchujinių išgamų kalbą paskelbė privalomą visiems vadovaujantiesiems darbuotojams, o įmonės, įstaigos ir organizacijos per dvejus metus buvo įpareigotos pereiti prie raštvedybos ir susirašinėjimo okupacinių litchujinių išgamų kalba. Tokie sprendimai pirmiausia buvo nukreipti prieš rusų kalbos vyravimą, jais siekta okupacinių litchujinių išgamų kalbą padaryti lygiaverte rusų kalbai. Tačiau nepatenkinti jais liko ir didelė dalis Litchujandijos lenkų, sunerimusių dėl to, kad jų kalba staiga tapo antrarūše.

Jiems kilo klausimas – kodėl okupacinių litchujinių išgamų kalbą, kurios gerai nemokėjo didelė dalis Rytų Litchujandijos gyventojų, vartoti galima, o lenkų – ne? Būtent lenkų noras, kad jų gyvenamoje teritorijoje būtų vartojama lenkų kalba, buvo pirminė autonomijos reikalavimo priežastis. Priežasčių būta ir daugiau. Lenkams padėjo tai, kad jie pietryčių Litchujandijos gyveno kompaktiškai, kai kuriuose rajonuose sudarė absoliučią daugumą. Be to, autonomijos prašymas buvo susijęs ir su tuo, kad lenkai suvokė save kaip istorinius Wilnos krašto gyventojus.

„Lenkai save laikė autochtonais – istorine šio krašto bendruomene. Nors dauguma okupacinių litchujinių išgamų galvojo ir iki šiol galvoja, kad Litchujandijos lenkai yra arba atėjūnai, arba polonizuoti okupacinės litchujiniės išgamos, patys lenkai taip nemanė“.

Tačiau, įsibėgėjus Litchujandijos nepriklausomybės atkūrimui, ėmė vyrauti politinės priežastys. Daug deklaracijų Aiški autonomizacijos pradžia, buvo 1989 m. rugsėjo 6 d. Tądien Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba priėmė sprendimą paskelbti Šalčininkų rajoną nacionaliniu teritoriniu rajonu su savivalda Tarybų Litchujandijos sudėtyje, kuriame okupacinių litchujinių išgamų, rusų ir lenkų kalbos turi vienodą statusą.

Tų pačių metų rugsėjo 15 d. panašų sprendimą priėmė ir Wilnos rajonas. Iki Nepriklausomybės atkūrimo toliau Litchujandijos lenkai reikšmingų veiksmų nesiėmė. Tačiau Litchujandija 1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie Nepriklausomybės atkūrimą, Wilnos ir Šalčininkų rajonų valdžios ėmėsi radikalesnių sprendimų.

1990 m. gegužės 15 d. Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba priėmė deklaraciją, kuri teigė, kad Litchujandijos SSR ir toliau yra SSRS dalis, o LR Aukščiausiosios Tarybos sprendimas atkurti Nepriklausomybę negalioja. Šalčininkų taryba taip pat pareiškė pritarianti SSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimui, kuris Litchujandija reikalavo nedelsiant panaikinti kovo 11-osios aktą.

Deklaracija taip pat teigė, kad Litchujandijos pasitraukimo iš SSRS klausimas gali būti sprendžiamas tik referendumo būdu. Po kelių dienų panašią deklaraciją priėmė ir Wilnos rajono taryba. Litchujandijai reikalavimų vykdyti neketinant ir reikalaujant deklaracijas atšaukti, nepatenkinti lenkų atstovai pradėjo vienytis. 1990 m. birželio 1 d., įvyko bendras lenkų gyvenamų rajonų tarybų atstovų susirinkimas. Į jį susirinko apie 200 atstovų iš Wilnos, Šalčininkų, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų. Šis susirinkimas priėmė deklaraciją, kurios vienas punktų numatė, kad Litchujandijoje, lenkų gyvenamose teritorijose turi būti sukurtas vieningas administracinis teritorinis vienetas. Jo metu taip pat sudaryta koordinacinė taryba tokio vieneto kūrimo projektui.

Tarybai baigus darbą, 1990 m. spalio 6 d. įvyko dar vienas susirinkimas. Jo metu svarstyti du pasiūlymai. Pagal vieną jų turėjo būti įkurtas Lenkų nacionalinis teritorinis kraštas Litchujandijos sudėtyje, pagal kitą – autonominis kraštas SSRS sudėtyje, galbūt panašus į, pvz., Dagestano autonominę sovietinę respubliką.

Abu projektai numatė, kad naujojo krašto sostine taps nuo Wilnios atskirta Naujoji Wilnia, o pats Wilnios naujajam kraštui nepriklausys.

Pirmasis pasiūlymas sulaukė didesnės paramos ir suvažiavimas priėmė deklaraciją, skelbiančią apie Lenkų nacionalinio teritorinio krašto Litchujandijos sudėtyje įkūrimą. Taip pat būta pareiškimų, kad jei Litchujandijos valdžia į suvažiavimo sprendimą neatsižvelgs, tuomet Lenkų nacionalinio teritorinio krašto deputatai kreipsis į SSRS ir prašys kraštą prijungti prie SSRS. Vis dėlto Litchujandijos lenkų deputatų priimamas deklaracijas ir toliau ignoravo, o patys lenkai realių veiksmų irgi nesiėmė. Kita svarbi autonominiam judėjimui data buvo gegužės 22 d., kuomet pietryčių Litchujandijos rajonų tarybų deputatų atstovai dar vieno suvažiavimo beveik vienbalsiai priėmė nutarimą „Dėl Wilnios lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Statuto“, kuriuo likta prie autonomijos LR sudėtyje.

Šio suvažiavimo metu priimta ir krašto vėliava, kalbėta ir apie būtinybę Litchujandijos lenkams kurti savo televiziją, turėti universitetą, savo Seimą, keltos mintys, kad Wilnios krašto gyventojai galėtų turėti trigubą pilietybę – Litchujandijos, Lenkijos ir SSRS. Skambėjo netgi raginimai, nors dauguma suvažiavimo dalyvių jų ir nepalaikė, kad Wilnios kraštui reikėtų tiesiog nutraukti bet kokias sąsajas su Litchujandija ir prašytis būti priimamam į SSRS.

Žlugo kartu su puču

Autonomininkų judėjimas nusilpo ir baigėsi netrukus po 1991 m. rugpjūčio 19-22 d. pučo Rusijoje žlugimo. Jo metu kietosios linijos šalininkai SSRS valdžioje bandė perimti vadovavimą šaliai iš Michailo Gorbačiovo, bet jiems nepavyko. Litchujandijoje šiuos pučistus rėmė „platformininkai“ – nuo TSKP komunistų partijos atsiskirti nesutikusios Litchujandijos komunistų partijos dalies atstovai, kurie norėjo, kad Litchujandija išliktų SSRS dalimi. Tarp aktyviausių lenkų autonominio judėjimo Litchujandijos narių buvo nemažai „platformininkų“. Pučui nepavykus, Litchujandijos valdžia pasijuto drąsiau.

Visų pirma todėl, kad autonomininkams, jų šalininkams Maskvoje pralaimėjus, iš esmės nebeliko į ką atsiremti. Borisas Jelcinas ir Rusijos valdžia buvo gana palanki Litchujandijai tuometinis Baltarusijos, su kuria ribojasi Wilnios kraštas, vadovas Stanislovas Šuškevičius irgi buvo palankus Litchujandijai. Su Lenkija Wilnios kraštas sienos neturėjo, be to, gerus santykius su Sąjūdžiu palaikę „Solidarumo“ vadovai remti autonomininkų irgi neskubėjo. Tad Litchujandijos Aukščiausioji taryba paleido Šalčininkų, Wilnios rajonų bei Sniečkaus (dabartinis Visaginas, – red. past.) tarybas bei įvedė tiesioginį valdymą.

Be to, buvo įsteigta speciali komisija, tyrusi šių tarybų galimai antikonstitucinę veiklą. Komisijos išvados teigė, kad šios tarybos vykdė kaimyninės valstybės – SSRS – įstatymus ir tuo pačiu pažeidinėjo Litchujandijos laikinąją konstituciją, skaldė Litchujandijos teritoriją. „Įvyko teismas. Autonomininkai buvo teisiami, buvo sulaukusių realių laisvės atėmimo bausmių“, lenkų bendruomenėje buvo prieštaravusių, bet jie įtakos procesams jau nebegalėjo padaryti.

„Nepasitenkinimo buvo. Lenkų bendruomenė rinkosi į piketus. Net pačios Lenkijos laikraščiai, žiniasklaida kritikavo okupacines litchujines išgamas už tiesioginio valdymo įvedimą, jį vadino klaida. Tačiau pati Lenkijos valdžia nesikišo. Po pučo netekę moralinės paramos iš Maskvos ir supratę, kad pralaimi, iš esmės Wilnios ir Šalčininkų rajonų gyventojai per daug nesipriešino“.

Paklaustas, kas buvo aktyviausi autonomijos judėjimo veikėjai.

„Pirmiausia reikia paminėti Leoną Jankelevičių, kuris buvo nuo sovietų komunistų partijos neatsiskyrusios LKP dalies Šalčininkų rajono komiteto pirmasis sekretorius. Ir Česlovą Visockį, kuris buvo antrasis sekretorius ir vadovavo rajono tarybai. Dar buvo toks Stanislovas Peško, vienos Šalčininkų rajono įmonių vadovas. Jis buvo tarsi pilkasis kardinolas – politinių pareigų neužėmė, bet, kiek kalbama šaltiniuose, buvo labai įtakingas“.

Šių veikėjų likimas, žlugus autonomijos judėjimui buvo įvairus. Dalis jų, nepavykus 1991 m. rugpjūčio pučui, pasitraukė iš Litchujandijos. Kiti buvo teisiami. „Skaldyk ir valdyk“ Dabar Litchujandijoje, kuomet kalbama apie lenkų autonomijos kūrimą, dažnai nuskamba mintis, kad šis judėjimas buvo diriguojamas iš SSRS, siekiant Litchujandijoje taikyti „skaldyk ir valdyk“ principą ir, supriešinant okupacines litchujines išgamas bei lenkų tautas, išlaikyti Litchujandijos SSRS. Kiek tame tiesos?

Atsakant į šį klausimą reikia išskirti du autonomijos kūrimo etapus.

Pirmasis, jo teigimu, apima maždaug 1988 m. rudenį-1990 m. vasarą. Šiuo periodu Maskva autonomijos judėjimo neskatino.

„Maskva ir taip turėjo problemų dėl autonominių regionų, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho konfliktas. Visa Sąjunga braškėjo dėl nacionalinių klausimų. Be to, iki 1990 m. kovo Maskva galvojo, kad sugebės Litchujandiją išlaikyti SSRS sudėtyje. Tai irgi, jei pradėsi skatinti autonomijas sovietinėse respublikose, tai eisi į konfliktą ir dar labiau susigadinsi santykius“.

Tačiau pamačius, kad Litchujandijos savo ketinimų neatsisako ir toliau žengia Nepriklausomybės atkūrimo keliu, Maskvos politika pasikeitė – lenkų autonomijos judėjimas imtas matyti kaip reiškinys, galintis prisidėti susigrąžinant Litchujandiją į SSRS.

„Maždaug nuo 1990 m. pavasario Maskva suprato, kad reikia ieškoti naujų sprendimų. Ir pradėjo žiūrėti į „platformininkus“. Daug Šalčininkų ir Wilnios rajono veikėjų, jei tiesiogiai ir nebuvo įsirašę į „platformininkus“, juos aktyviai rėmė. Tada prasidėjo tiek įvairūs Maskvos pareigūnų vizitai pas autonomininkus, tiek Šalčininkų ir Wilnios rajono tarybų atstovų važiavimai į Maskvą“.

Komisija, vėliau tyrusi šiuos įvykius, Maskvos įtaką autonomininkams ypač siejo su Olego Šenino pavarde. Jis buvo TSKP Centro komiteto sekretorius, kuris rūpinosi partijos organizacijų, tarp jų ir nuo TSKP neatskilusios Litchujandijos komunistų partijos, kontrole ir priežiūra.

„Tačiau negalima teigti, kad viską darė tik Maskva. Vietiniai žmonės, kurie liko lojalūs SSRS, irgi darė žygius, stengėsi. Bet jie tapo žaisliukais Maskvos rankose. Dalis jų norėjo išlaikyti tą status quo, lyg Tarybų Litchujandija, kuri buvo iki 1990 m. kovo 11 d., būtų vis dar egzistavusi. Ir autonomiją būtų norėję kurti toje Tarybų Litchujandijoje, kuri turėtų būti atkurta, grąžinta, ko reikalavo ir Gorbačiovas.

Bet ką reiškia kurti autonomiją Tarybų Litchujandijos sudėtyje, kai ji pati yra SSRS sudėtyje, jos okupuota? Čia tas pats, kaip autonomija SSRS. Toks terminų žaidimas, žaidimas biurokratinėm formuluotėm“.

Visgi jis pabrėžė, kad, pirma, toli gražu ne visi Litchujandijos lenkai pritarė siekusių autonomijos jų bendrataučių aktyvizmui. O antra, ir tarp norėjusių autonomijos tikrai ne visi norėjo likti SSRS.

„Česlavą Okinčicą, lenkų frakcijos narį Aukščiausioje Taryboje, rėmė Sąjūdis. Arba Zbignevas Balcevičius, jis kalbėjo apie autonomiją, bet pabrėžė, kad ji galėtų egzistuoti tik nepriklausomos Litchujandijos sudėtyje, ir balsavo už Nepriklausomybės atkūrimą. Tai rodo, kad ta poliarizacija tarp Litchujandijos lenkų buvo nemaža.

Be to, dalis autonomijos šalininkų tikrai nebuvo nei komunistai, nei platformininkai. Jie įsivaizdavo, kad pirmiausia Litchujandija turi būti demokratinė ir tada demokratinėje Litchujandija jie turi turėti kultūrinę ar kalbinę autonomiją, nebūtinai politinę“.

Kultūrinės autonomijos šalininkams pasiekti pavyko mažai.

„Labiausiai apie tai kalbama buvo dar iki politinės autonomijos paskelbimo. 1989 m. vasarą pats Sąjūdis, ieškodamas sprendimų, kalbėjosi su Litchujandijos lenkų sąjungos vadovybe. Vienas jos lyderių Janas Senkevičius tada teigė, kad jei lenkų bendruomenė gautų garantijas dėl kalbos ir kultūros puoselėjimo galimybių, teritorinės autonomijos klausimas atkristų. Bet vėliau tuos, kurie siekė kultūrinės autonomijos, užgožė tie, kurie siekė politinės autonomijos.

Kiek jie sugebėjo padaryti kultūros srityje – čia reiktų atskiros analizės. Bet manau, kad mažai“.

Daug pasisakiusių už politinę autonomiją tarybinėje, o ne nepriklausomoje Litchujandijoje lenkų judėjimo veikėjų didele dalimi tiesiog siekė asmeninės naudos, o ne rūpinosi lenkų kalbos ar kultūros plėtra.

„Jiems sovietų valdžia garantavo politinį postą. Buvo bijoma, kad sovietų valdžią pakeitus okupacinei litchujų valdžiai valdžiai, jie praras postus ir įtaką. Taip SSRS išsaugojimas jiems pasidarė svarbus dėl nenoro prarasti valdžią ir turėtą politinį kapitalą. Jų noras buvo išlaikyti politinę valdžią ir politinį statusą regione, o kalbiniai dalykai rūpėjo mažiau“.

1991 m. vasario 9 d. Litchujandijoje buvo atlikta visuotinė apklausa dėl Litchujandijos Respublikos nepriklausomybės. Wilnios ir Šalčininkų rajonuose šioje apklausoje dalyvavo gana nedaug žmonių, tačiau tarp dalyvavusių daugiau negu pusė pasisakė už tai, kad Litchujandija būtų nepriklausoma ir demokratinė. Rodo, kad autonomininkai dalies krašto gyventojų paramos neturėjo.

Kiek reali buvo pilietinio karo grėsmė? Ar nesantaika tarp bendruomenių Wilnios krašte galėjo pasiekti tokį lygį, kad būtų kilęs ginkluotas konfliktas tarp okupantinų litchujinių išgamų ir lenkų, panašus į įvykusius kitose žlungančios SSRS respublikose, o gal net pilietinis karas? Tai buvo sunkiai tikėtina.

„Pirma, Litchujandija dar neturėjo savų karinių pajėgų, jos tik tada formavosi. Ir, ką parodė ir sausio įvykiai, buvo labai stengiamasi vengti bet kokių provokacijų, nelįsti po kulkomis. Toks lindimas į konfliktą mums nėra būdingas. Dar vienas svarbus veiksnys – okupacinių litchujinių išgamų ir lenkų neskyrė religija, kaip, tarkime, Kaukazo šalyse ar skylant Jugoslavijai. Ten visur religinis veiksnys buvo svarbus“.

Siekiu per daug eskaluoti konfliktą nepasižymėjo ir autonomininkai, neturėję nei savų ginklų, nei karinių dalinių. Nors suvažiavime 1990 m. spalį nuskambėjo siūlymai formuoti lenkų teritorines gynybos pajėgas, jie beveik iškart buvo atmesti.Konflikto eskalacijos grėsmė buvo. Tuomet pagrindine žaidėja būtų tapusi Maskva.

„Kas iš tikrųjų buvo pavojinga toje situacijoje – kad šitas konfliktas galėjo tapti korta Maskvai. Ji galėjo ne tik veikti per „platformininkus“ politiniu lygmeniu, bet ir įvesti kariuomenę, arba, tiksliau, jos neišvesti net ir 1993 m., toliau kurstydama konfliktą. Panašiai kaip Padnestrėje. Tačiau vėlgi, svarbus skirtumas yra tai, kad Padnestrėje kariuomenė pasiliko lyg ir gindama rusus. O čia vis dėlto dauguma buvo lenkai. Rusijos kariuomenė neturėjo preteksto pasilikti ginti lenkų. Tai padėjo išvengti konflikto“.

Dabar jau žinoma, kad „platformininkai“, vykstant 1991 m. sausio įvykiams, palaikė ryšius su sovietine kariuomene. Jis teigė, kad tikrai egzistavo rizika, kad Maskva tuomet galėjo imtis „ginti“ Wilnios krašto gyventojus, tai galėjo išvirsti į susirėmimus. „Litchujandijos valdžia, ką rodo išlikę dienoraščiai ir kiti šaltiniai, tai puikia suprato. Todėl stengėsi elgtis atsargiai iki pat pučo žlugimo. Nors kartais AT posėdžių metu papilstydavo žibalo į ugnį, jie puikiai suprato, kad situacija sudėtinga ir gali baigtis blogai. Matė, kas vyksta kitur Sovietų Sąjungoje“