Funkcinis debilas ir nenaudingas idotas Marius Markuckas. Politikos mokslai Lietuvoje: naudingų idiotų kalvė?

Autorius: Marius Markuckas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-04-18 13:12:00, skaitė 892, komentavo 2

Mariau Markuckai, viešai ir atvirai, LDiena.lt - Sputnik.lt - 3min.lt - 20min.lt - 60min.lt - 15min.online - 15min.website - 15min.site ir taip toliau vardu, sakau: tu esi ne tik funkcinis debilas, bet ir niekam nenaudingas idiotas. O tai kad tokie debilai kaip tamsta vadovauja taip vadinamam radžvilistų "Nacionaliniam susivienijimui", tik patvirtina mano išankstinę nuomonę, jog "Nacionalinis susivienijimas" yra ne kas daugiau, kaip dar viena debilų ir manipuliuojamų lochų šutvė, skirta imituoti "politinę opoziciją" šitame Dievo pamirštame Eurožopos G-taške, taip padedant ORGANIZUOTAI VAGIŲ ir BANDITŲ GAUJAI, užgrobusiai valdžią Lietuvoje, toliau durninti Lietuvos piliečius apie neva "demokratišką Lietuvą" ir "pasirinkimo galimybę".

Žemiau - pilnas funkcinio debilo ir nenaudingo idioto Mariaus Markucko (radžvilistų "Nacionalinio susivienijimo" valdybos nario) opusas:
---

Prieš keletą dienų socialinių tinklų padangėje pasirodė žinia, kad vienas Kremliui lojalus internetinis portalas Lietuvoje pateikė „lankytinų“ portalų sąrašą, į kurį papuolė ir propatria.lt. Netruko paaiškėti, kad tai pigi provokacija, o tas neva kremlinis portalas, visiems atlapaširdiškai paskelbęs savo „bendrininkų“ Lietuvoje sąrašą, beesąs imitacinis ir, tikėtina, būtent sukurtas tik tam, jog būtų įmanoma šitokias provokacijas vykdyti mūsų šalyje.

Visgi kai kurių politikų ir politikos apžvalgininkų ideologinis aklumas yra toks stiprus, kad neleido atpažinti akivaizdžios propagandinės klastotės ir todėl nieko nelaukiant buvo skubama šaukti kad, štai, žiūrėkit visi, pagaliau įrodyta, propatria.lt – prokremliškas!

Koks šis portalas yra iš tikrųjų gali įsitikinti kiekvienas jame apsilankęs skaitytojas, kuris, tik trumpai pasakysiu, sunkiai ras kitą tokį lietuvišką portalą, kuriame būtų taip nuosekliai pristatomos krikščioniškosios, tautinės ir valstybinės idėjos. Turbūt nereikia net aiškinti, kad Maskvos, siekiančios atgauti prarastą įtaką posovietiniuose kraštuose, demoralizuojant šių kraštų gyventojus ir menkinant jų tautinę bei valstybinę sąmonę, pastarosios idėjos iš principo negali žavėti.

Kalbant apie šitokio provokacinio žingsnio logiką, ją puikiai demaskavo politologas Vytautas Sinica, pasakydamas, kad tai iš esmės tolygu stribų persirenginėjimui partizanais. Koks to tikslas? Bendriausia prasme – minėtų idėjų, o konkretesne – šias idėjas ginančių ir jas praktiškai atstovaujančių informacinių kanalų bei organizacijų diskreditacija. Pagrįsta manyti, kad tikrasis šitokios provokacijos taikinys buvo net ne propatria.lt, o „Nacionalinis susivienijimas“ – neseniai susibūrusi „sąjūdinio“ tipo politinė partija, kuri apjungia visus tautiškai ir valstybiškai mąstančius piliečius ir kuri dar savo steigiamajame suvažiavime priėmė rezoliuciją, reikalaujančią išviešinti visą informaciją, susijusią su KGB bendradarbiais.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar šiomis dienomis VSD direktorius Darius Jauniškis pranešė, jog yra stebimas ypatingas priešiškų Lietuvos valstybei jėgų suaktyvėjimas. Turint omenyje tą faktą, kad Kremliui iš tiesų reikalinga ištautinta ir išvalstybinta Lietuvos visuomenė, kurioje ir toliau buvę nuolankūs Maskvos tarnai galėtų netrukdomai naudotis visomis privilegijomis, maža to, turėtų įtaką šiandieninės Lietuvos raidai, randasi tvirtas pagrindas manyti, kad yra dedamos visos įmanomos pastangos likviduoti ne tik tautinę ir valstybinę savimonę stiprinančius informacinius šaltinius, bet ir besikuriančią išties patriotinę politinę jėgą, galinčią efektyviai telkti lietuvių tautą sparčiai augančių geopolitinių iššūkių akivaizdoje.

Kita vertus, kaip atskleidė ši istorija, tokios savimonės stiprėjimas gąsdina ir kai kuriuos save politikos analizės ar politinės praktikos ekspertais laikančius asmenis. Štai Vilniaus politikos analizės instituto vyriausias analitikas Marius Laurinavičius buvo vienas pirmųjų, kuris užkibo ant šio propagandinio kabliuko, o nuo jo neatsiliko konservatorė Rasa Juknevičienė skubėjusi su visais dalintis „sensacinga žinia“. Žinoma, tai galima paaiškinti paprasčiausia analitinių gebėjimų stoka, neleidžiančia atpažinti akivaizdžių informacinių atakų.

Tačiau iš tikrųjų esama ir gilesnio pagrindo: šiuos asmenis vienija akla neapykanta ne prokremliniams šaltiniams, tarus, jog šią propagandinę provokaciją išties atliko Kremliaus simpatikai, o būtent toms idėjoms, kurias šie šaltiniai siekia diskredituoti. Tokių laurinavičių ir juknevičienių, kaip ir Kremliaus adeptų, sąmonėje tiesiog negali egzistuoti savivaldi lietuvių tauta bei jos politinė forma – nepriklausoma Lietuvos valstybė. Todėl, pakeitę savo dvasinį šeimininką ir prisiekę savo besąlygišką meilę šįkart jau Briuseliui, šie asmenys, net ir prisidengdami „vakarietiškumo“ kauke, sunkiai geba slėpti susižavėjimą visam tam, kas tik prisideda prie lietuvių tautinę ir politinę sąmonę siekiančių stiprinti jėgų naikinimo, dar daugiau, savo veiksmais šiam procesui patys aklai pasitarnauja.

Visa ši istorija aiškiai nurodo ir į dar vieną su mūsų valstybės saugumu tiesiogiai susijusią fundamentalią problemą – kritinę ekspertinių politikos žinių būklę Lietuvoje. Tikėtina, kad šitokie „analitiniai“ Laurinavičiaus gebėjimai nėra atsitiktiniai, o buvo susiformuoti dar studijuojant Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kuriame nuo pat jo įkūrimo pradžios didelę įtaką įgijo prieš tai uoliai mokslinį komunizmą ir komunistų partijos istoriją dėstę „mokslininkai“, ilgainiui užsitikrinę solidžius akademinius laipsnius, užėmę aukštas administracines pozicijas ir iš „šviesiojo komunizmo“ statytojų kone per vieną naktį persikvalifikavę į europeizacijos „žinovus“. Šitokį staigų „persikvalifikavimą“ grindė prielaida, jog plėtojant „naująją politologiją“ ir ruošiant „naujos kartos politologus“ buvo ir toliau vadovaujamasi faktiškai ta pačia iš sovietmečio paveldėta servilistine ideologine paradigma, kurioje atskaitos tašku vėlgi tapo ne lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o naujosios – šįkart jau tikrai „teisingos“ ir „jokių trūkumų“ negalinčios turėti – Europos Sąjungos interesai.

Šiame kontekste tikslinga prisiminti palyginti dar visai neseną ir ypač iliustratyvią Vytauto Radžvilo, kurį daugelis buvusių ir dar esamų studentų atsimena ne tik kaip puikų filosofijos ir politinės teorijos dėstytoją, bet ir valstybinio mąstymo ugdytoją, ujimo iš TSPMI istoriją, motyvuojant grynai ideologiniais motyvais. Neva profesorius savo paskaitose „neobjektyviai“ kalbėjo apie Europos Sąjungą, o iš tikrųjų – tik įvardino jos idėjinės krizės požymius bei galimus raidos scenarijus, aiškiai pabrėždamas būtinybę išsaugoti Europos Sąjungos kaip laisvų ir lygių politinių tautų bendriją. Savo ruožtu „analitiko“ Laurinavičiaus pavyzdys vaizdžiai liudija iki kokio propagandinio aklumo, jei vengiama mąstyti valstybiškai ir mokomasi aptarnauti tik antilietuviškas ideologines schemas, galima nusiristi. Būtų gal dar nieko tokio, jei tai būtų tik vieno mažai įtakingo „analitiko“ bėda, apsiribojanti jo privačiais veidaknygės lygio apsijuokimais. Visgi tikroji problema yra ta, kad šitokie „analitikai“ yra įsitvirtinę ne tik veidaknygėje, žiniasklaidos sluoksniuose, bet ir akademiniame pasaulyje. Jiems patikima rašyti netgi Lietuvos metines strategines apžvalgas, brėžti valstybės saugumo politikos gaires. Kas tai, jei ne tiesioginė grėsmė mūsų šaliai?

Iš to, kas pasakyta, yra visiškai aišku: kol mūsų politinių tyrimų padangėje dominuos antitautinės ir antivalstybinės nuostatos, slepiamos po „europietiškų analitikų“ įvaizdžiais, šiai grėsmei niekada nebus lemta išnykti. Kadangi tai iš principo yra net ne akademinis, o politinis, t. y. pačios valstybės išlikimo klausimas, visos už jos saugumą atsakingos institucijos privalo būti suinteresuotos, kad galiausiai šalyje rastųsi ne ideologiškai angažuotas, o valstybiškai orientuotas, aukšto teorinio lygio politikos mokslas. Kitu atveju, ir toliau bus rengiami jokių tautinių ir valstybinių sentimentų neturintys politikos „ekspertai“, arba, jei trumpiau, tiesiog naudingi idiotai, kuriais, bręstančių geopolitinių iššūkių Lietuvai kontekste, neabejotinai netruks pasinaudoti mūsų valstybei priešiškos jėgos, kol kas vis dar apsiribojančios ideologiškai neapakintam protui pakankamai lengvai įžvelgiamais propagandiniais manevrais.

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Toj pačioj apkaboj: