Arūnas Bubnys. Pilypas Žukauskas-Narutis – Birželio sukilimo organizatorius ir Štuthofo kalinys
Autorius: Arūnas Bubnys Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-05-26 14:53:00, skaitė 794, komentavo 5
Lygiai prieš šimtą metų, 1920-ųjų gegužės 26 dieną, gimė Pilypas Žukauskas-Narutis, vienas iš 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių. Minėdami šią sukaktį, kviečiame susipažinti su jo gyvenimu ir darbais, kuriuos analizuoja vienas geriausių nacistinės okupacijos laikotarpio tyrinėtojų dr. Arūnas Bubnys.
Antrasis pasaulinis karas, sovietinė ir nacistinė Lietuvos okupacijos esmingai nulėmė daugelio žmonių likimus. Būtent tokiose ribinėse ir dramatiškose situacijose išryškėja tikroji asmenybės esmė ir vertė, pasaulėžiūra, moralinės ir psichologinės savybės. Neišvengiamai ateina laikas, kai privalai apsispręsti – su kuo tu ir prieš ką. Ar bandysi priešintis blogiui, ar su juo nuolankiai susitaikysi, ar bandysi išsaugoti save, likdamas abejingas aplinkinių skausmui? Audringi laikai įsiveržė ir į Pilypo Žukausko-Naručio gyvenimą, bet jis nenorėjo plaukti pasroviui ir nuolankiai pasiduoti esamoms aplinkybėms, stengėsi aktyviai veikti prieš užklupusį blogį, rizikuodamas savo laisve ir gyvybe.
Pilypas Žukauskas-Narutis (1920-2014) gimė 1920 m. gegužės 26 d. Piatigorske, Stavropolio krašte, Sovietų Rusijos federacinėje respublikoje. Tėvai Pirmojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos buvo pasitraukę į Rusiją ir atsidūrę Kaukaze . 1920 metais jis su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsistojo Panevėžyje. Čia mažasis Pilypas praleido vaikystę. 1926 m. rudenį Panevėžyje pradėjo lankyti pradžios mokyklą, kurią baigęs nuo 1930 m. rugpjūčio 30 d. mokslą tęsė Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje. Mokydamasis gimnazijoje jis įstojo į skautus, 1933 m. tapo ateitininku, aktyviai dalyvavo jų veikloje.
1938 m. rugpjūčio 30 d. P. Žukauskas-Narutis baigė Panevėžio valstybinę berniukų gimnaziją ir rugsėjo 15 d. įstojo į VDU Technikos fakultetą Elektrotechnikos skyrių. Būdamas iš prigimties visuomeniškai aktyvus, pradėdamas studijas įstojo į studentų korporaciją Grandis. 1940-1941 m. jis buvo Studentų ateitininkų sąjungos (SAS) pirmininku. 1940 m. birželio 13 d. P. Žukauskas-Narutis vadovavo SAS eisenai Kaune pagerbiant Prezidentą Antaną Smetoną .
P. Žukauską-Narutį, kaip ir daugumą Lietuvos patriotų, labai paveikė 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusi sovietinė okupacija. Apie sovietinių tankų pasirodymą Kauno Laisvės alėjoje vėliau jis prisiminė: „Gatvėse rinkosi komunistų ir žydų minios. Atrodo, kad jie buvo daug geriau negu mes kažkieno informuoti, nes atėjo pasiruošę, atėjo su gėlių puokštėmis. [...] Matėsi aiškiai, kad jie (kažkas!) buvo gavęs iš kažkur potvarkius ne tik suruošti džiaugsmo manifestaciją, bet ir kokius plakatus rašyti.” . Lietuvoje pradėjo siautėti bolševikinis teroras ir įsigalėjo visuotinė baimė. 1940 m. rudens semestrui prasidedant, VDU vadovybė paskelbė, kad visos universitete veikiančios studentų korporacijos, sąjungos ir organizacijos uždaromos. Visą turtą ir vėliavas buvo įsakyta perduoti universiteto komjaunimo organizacijai.
Tokia buvo okupantų valia, su kuria nepanoro sutikti daugelis studentų. Kilo mintis 1940 m. lapkričio 1 d. - Vėlinių dieną pažymėti ypatingai, akcentuojant sovietinę okupaciją. „Po Vėlinių, taip vadinamos Studentų koalicijos atstovai (Jucevičius, Milvydas, Narutis, Valiulis, Vileišis, Vn.), tie patys kaip ir anksčiau, suėjome pasitarti”, - prisimena P. Žukauskas-Narutis . Taip pamažu formavosi studentų antisovietinio pasipriešinimo judėjimas, vėliau peraugęs į Lietuvių aktyvistų frontą (toliau LAF), kuriame labai reikšmingą vaidmenį suvaidino P. Žukauskas-Narutis. Jis prisimena: „1940 m. gruodžio mėnesį LAF pajudėjo tiek, kad jau ir aiškintis nebereikėjo. Esamoj Studentų koalicijoj, pavieniui kalbantis su atstovais, visos korporacijos pritarė ir lengvai apsijungė po nauja – LAF – skraiste, naujam dideliam uždaviniui: išnaudoti naujo ateinančio vokiečių – rusų karo galimybę ir mėginti atstatyti nepriklausomybę.”
Taip iš Studentų koalicijos kūrėsi nauja, vėliau peraugusi į LAF, antisovietinio pasipriešinimo pogrindinė organizacija. P. Žukauskas-Narutis pats rinko šiai organizacijai žmones, su kiekvienu asmeniškai kalbėjosi. Visi sutiko, kad saugumo sumetimais bendrų posėdžių nereikia. Apie savo pirmą pažintį su Leonu Prapuoleniu vėliau P. Žukauskas-Narutis prisiminė: „Jis jau buvo filisterių kategorijos. Atnaujinau su juo ryšį, turėtą nuo Klaipėdos laikų. Jis žinojo Studentų koaliciją ir koalicija jį pažinojo, jau nuo “aktyvistų” laikų koalicija jį rėmė. Per jį palaikiau ryšį su Vilniaus LAF štabu ir su užsieniu.”
1941 m. vasario pradžioje P. Žukauskas-Narutis pajuto, kad yra sekamas sovietinio saugumo. Jis pradėjo slapstytis, nenakvodavo namuose. Kadangi NKVD tuo metu Kaune ieškojo VDU studento Pilypo Žukausko, jis pasivadino Pilypu Naručiu ir šia pavarde įsigijo dokumentus. Nuo to laikotarpio jam taip ir liko bei tapo oficiali Naručio pavardė. Pora savaičių jis gyveno Vilniuje pas savo seserį Juliją. Čia jam slapstantis, iš Panevėžio gaunama žinią, kad NKVD-NKGB tėvų namuose darė kratą ir jo ieškojo.
Pagyvenęs pora savaičių pas seserį Vilniuje, P. Narutis grįžo į Kauną. 1941 m. balandžio viduryje iš Tauragės ligoninės per ten dirbančią seselę buvo gauta žinia, kad į ligoninę sovietiniai pasieniečiai pristatė žiauriai sužalotą žmogų (tai buvo LAF ryšininkas Mykolas Steponas Naujokaitis) ir įsakė padaryti viską, kad jis būtų atgaivintas. Retkarčiais atgaudamas sąmonę sužeistasis sugebėjo perduoti Berlyno LAF informaciją, kad vokiečiai karą pradėti ruošiasi gegužės 1 – 10 d. Gavus žinią apie numatomą karo pradžią, L. Prapuolenis išsikvietė į Kauną Vilniaus antisovietinio pogrindžio atstovus Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarymui. P. Narutis prisimena: „Taip paskubomis tariantis su atstovais iš Vilniaus (Vl. Nasevičius, dr. Pr. Padalis), Kaune buvo sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri Vilniaus LAF štabo ir Kauno LAF štabo balandžio 22 d. buvo patvirtinta.” Taip besiruošiant karui ir sukilimui prabėgo keletas savaičių, bet karo vis nėra. P. Narutis: „Pagaliau gegužės viduryje prakalba L. Prapuolenis, kad Vilnius gavęs informaciją iš Škirpos: “Viskas atšaukta!” Esą, karas atidėtas dėl vokiečių armijų įklimpimo Balkanuose.” Ši nelaukta ir labai nemaloni žinia pogrindininkų buvo sutikta su liūdesiu.
Pagaliau 1941 m. birželio 15 d. P. Narutis iš L. Prapuolenio gauna informaciją, kad iš Berlyno LAF gautomis žiniomis, karas tarp vokiečių ir sovietų prasidės birželio 18-26 dienomis. Birželio 17 d. L. Prapuolenis dar kartą patikslina P. Naručiui, kad iš LAF vado K. Škirpos gauta žinia, jog karas tikrai prasidės tarp 18-26 birželio. Lietuvoje tuo metu nuotaika įtempta – prasidėjo masiniai žmonių trėmimai į Sibirą ir karo laukimas. P. Narutis: „Trėmimų iš Lietuvos į Sibirą dienomis visi žmonės degė neapykanta Maskvai ir rusams, ir, žinoma, visiems tiems parsidavėliams, kurie talkino.”
Birželio 19 d. P. Narutis sušaukė Kaune LAF organizacijos atstovų provincijoje specialų pasitarimą. Pasitarimas vyko VDU rūmuose, kuriuos saugojo Kauno LAF aktyvistai Bronius Stasiukaitis ir Antanas Šapalas. P. Narutis susirinkusius informavo apie turimą informaciją dėl karo pradžios ir susitarimą su Berlyno LAF dėl būtinų Tautinio Darbo Apsaugos (TDA) raidžių ant rankovių. Provincijos atstovams jis nurodė sekti Kauno radijo bei nelegalią LAF radiją trumpųjų bangų siųstuvą 30-33 metrų diapozone. Su Panevėžio LAF atstovu Juozu Juška buvo aptarta galimybė, jeigu prasidėjus karui fronto linija kuriam laikui stabtelėtu ties Kaunu, LAF štabą perkelti į Panevėžį. Tam net buvo numatytos patalpos – Amatų mokykla .
Paskutinius vakarus prieš karą P. Narutis leido kartu su L. Prapuoleniu slapstydamiesi nedideliame kambarėlyje Aleksoto pašlaitėje. Jis taip prisiminė karo pradžią: „Mano lovą papurto neaiškus stiprus trenksmas. Pasikartojantys trenksmai visiškai mane išbudina, kietai vos keletą valandų miegojusį. Vos, vos žaruoja. Tai birželio 22 d. rytas![…] Tai, ilgai spėliotas ir pramatytas, ir per ryšininkus įspėtas karas. Hitlerio – Stalino karas. [...] Atsibudusiems namo šeimininkams pasakiau, kad karas prasidėjo, sukeldamas tuo juose nerimą, bet kartu ir suraminimą, nes sovietinės okupacijos galo visi laukė.”
1941 m. birželio 22 d. apie 10 val. ryto Kauno LAF vadovybė susirinko į pirmąjį dar slaptą viso štabo posėdį Žaliakalnyje infekcinėje ligoninėje, Aukštaičių g. 4. Posėdžio dalyvius saugojo prie durų stovintis civiliai apsirengęs atsargos jaunesnysis leitenantas Jonas Lukoševičius. Iki šiol štabo žmonės, saugumo sumetimais, net nežinojo visų jo narių. P. Narutis atvyko vienas iš pirmųjų. Vėliau jis prisiminė: „Pirmininkaujančio nerinkom, nei sekretoriaus nieks neprašė. Viskas dar slaptumo skraistėje. Ir sargybinis (ltn. Lukoševičius) normalus prie Senelių prieglaudos durų pastatytas, kad apsaugotų nuo netikėtumų, išorėje atrodė kaip sustiprinta apsauga. [...] Tik lėktuvų puolamieji aliarmai skambėjo laikas nuo laiko, kurie pasidarė jau nebeįdomūs. [...] Sirenos kaukia, bet Kauno radijas visai nemini, kad karas.” Po trumpo pasitarimo štabas nutarė sukilimą pradėti. P. Narutis patikslino visus ryšius ir slaptažodžius bei tolimesnę sukilimo eigą – visi užima savo sutartas pozicijas ir po poros valandų informuoja štabą apie padėtį vietoje. Pats P. Narutis lieka vietoje prie telefono ir imasi koordinuoti sukilėlių veiksmus.
Beje, reikėtų pastebėti, kad toks sukilimo veiksmų koordinavimas galėjo vykti ir vyko tik pirmosiomis sukilimo valandomis. Vėliau, prasidėjus ginkluotiems sukilėlių ir raudonarmiečių susirėmimas, jų veiksmų koordinavimas tapo nebeįmanomu. Apie 14 val. LAF štabą pasiekia ryšininkų informacija, kad sovietai ir lietuviškieji kolaborantai bėga ir sukilimo padalinių vadovai vietose prašo leidimo pradėti akciją – sukilimą. P. Narutis rašė: „Sušaukiu trumpam pasitarimui Stasiukaitį, Valiulį, Prapuolenį, ar trumpų bangų siųstuvui laikas pradėti transliaciją. Tai būtų pradžia viešojo sukilimo.[...] Aptarę ypatingą padėtį, nutarėme leisti R. Šatui transliacijas pradėti.“ Apie 15 val. šio radijo siųstuvo pradėtos transliacijos lietuvių rusų ir vokiečių kalbomis sukėlė didelį sąmyšį tarp raudonarmiečių ir sovietinių aktyvistų.
Reikia pažymėti, kad Centrinis Kauno LAF štabas, dar prieš karo ir sukilimo pradžią, buvo priėjęs išvados, kad svarbiau yra ne kova su Raudonąja armija, bet Kauno, kaip laikinosios Lietuvos sostinės, netikėtas ir staigus užėmimas, saugant žmones bei turtą, o po to – Lietuvos valstybės atkūrimo ir LLV per radiją paskelbimas. Kauno sukilėliai užėmė išeities pozicijas ir, gavę leidimą, pradėjo užiminėti numatytus svarbiausius miesto objektus. Atviros kovos su Raudonosios armijos daliniais menkai ginkluoti sukilėliai vengė. Birželio 22 d. pavakare, apie 17 val. iš Senamiesčio P. Narutis gavo džiugią žinią – Prezidentūroje panika, į automašinas kraunami daiktai, lietuviškieji kolaborantai ruošiasi sprukti pas savo šeimininkus į Maskvą. Jis Senamiesčio sukilėliams, įsitvirtinusiems I-oje milicijos nuovadoje Daukšos gatvėje, nurodo vykti į Prezidentūrą ir bandyti suimti lietuvių tautos išdaviką Justą Paleckį. Tačiau po kiek laiko paskambinęs sukilėlių grupės vadas atsargos leitenantas Stasys Jucevičius informavo, kad Prezidentūra užimta, o ją saugoję milicininkai prisijungė prie sukilėlių, bet, deja, Justas Paleckis spėjo pabėgti. Sukilėliams vienu metu net buvo kilusi mintis Centrinį Kauno LAF štabą perkelti į Prezidentūrą, bet vėliau jos atsisakyta. Kol kas buvo saugiau infekcinėje ligoninėje Žaliakalnyje.
Tos pačios dienos vėlų vakarą P. Narutis gavo džiugų pranešimą, kad sukilėliai užėmė Centrinį paštą bei Telefono-telegrafo pastatą Ožeškienės g. 10 ir nutraukė Raudonosios armijos dalinių, esančių Lietuvoje, visus ryšius, tame tarpe ir su Vyriausiąja karine vadovybe Maskvoje. Šios sukilėlių grupės vadas Juozas Rudokas raportavo: „Paštas, telefonas-telegrafas užimtas, LAF žinioje. Užvaldėme sovietų kariuomenės telefono-telegrafo centrinę: nutraukėme Maskvos ryšį su armijomis Suvalkijoje, Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Prieš išjungdami telefoną-telegrafą, rusiškai pranešėme sovietų karo komendantui Kaune ir R. Armijos štabui, kad „vokiečių desantas Kaune“- užima Pašto-telefono-telegrafo rūmus [...].“ Tą faktą vėliau patvirtino netoli Panevėžio Žaliosios girioje RA Šiaurės Vakarų fronto štabo bunkeryje rasta štabo viršininko generolo Orlovo telefonograma Vyriausiosios Raudonosios armijos vadovybei Maskvoje: „Lietuviai partizanai sunaikino mūsų žemės ryšių tinklą (наземную связъ). Tik vos su nekuriomis divizijomis beturime ryšį. Visos divizijos traukiasi.“ Tai buvo didelis smūgis sovietiniams okupantams tiek Lietuvoje. Šie ryžtingi Kauno sukilėlių veiksmai, bei kilusi panika RA eilėse, nulėmė skubų ir netvarkingą sovietinės kariuomenės pasitraukimą iš Lietuvos. Tą patvirtina ir rusų istorikas Markas Soloninas savo knygoje „Birželio 22-ji, katastrofos anatomija“.
1941 m. birželio 23 d., paryčiais P. Narutis telefonu susisiekęs su būsimu LLV vadovu Juozu Ambrazevičiumi-Brazaičiu sužinojo, jog vokiečių kariuomenė sėkmingai žygiuoja pirmyn. Tuomet Centrinio Kauno LAF štabo vadovai, trumpai tarpusavyje pasitarę, nutarė skelbti per radijo Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir LLV sudėtį. Tuo pačiu Centrinis Kauno LAF štabas ruošėsi pasirodyti viešumoje, tapti oficialia organizacija. LAF turėjo LLV savo oficialų atstovą Leoną Prapuolenį bei neoficialų jo pavaduotoją - Pilypą Narutį .
Birželio 23 d. ryte sukilėliai iš Kauno NKVD kalėjimo Nr. 1 (buvęs KSD) pradėjo vaduoti ten užsilikusius ir išvengusius NKVD evakuacijos politinius kalinius, tarp kurių buvo ir nemažai žinomų Lietuvoje žmonių. Tą pačią birželio 23 d. sukilėliai įsiveržė ir į NKVD-NKGB paliktus, buvusius Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) rūmus Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto sankirtoje. Apie tai, ką 1941 m. birželio 24 d. ankstyvų rytą atvykęs į NKVD-NKGB būstinę Kaune išvydo žurnalistas Juozas Senkus, 1954 m. birželio 15 d., prisiekęs jis, papasakojo 1953 metais JAV įkurtam Kersteno komitetui (Kersten Commitee) komunistų agresijai tirti. J. Senkus patvirtino tą faktą, kad čekistai, žmogaus protu nesuvokiamais sadistiškais metodais tardė suimtuosius ir juos žvėriškai nukankindavo, tarsi jausdami tame pasitenkinimą .
Birželio 23 d. apie 10-11 val. sukilėliams, vadovaujamiems atsargos leitenanto Vinco Zinkevičiaus, pavyko įsilaužti į RA ginklų sandėlius Parodų paviljonuose Žaliakalnyje, Radastų gatvėje. Apimta panikos sovietų karinė vadovybė net nesugebėjo įsakyti padegti medinius paviljonus, kur buvo sukauptas didelis kiekis ginklų. Į sukilėlių rankas pateko daug šautuvų, kulkosvaidžių ir amunicijos, kurie greitosios pagalbos automobiliais buvo skubiai vežami į karštus sukilimo taškus. Kadangi ši vieta buvo netoliese Parodos ir Kipro Petrausko gatvėmis skubiai besitraukiančių raudonarmiečių kolonų ir kiekvienu momentu buvo galima tikėtis jų užpuolimo, tai reikėjo veikti itin atsargiai .
Pasibaigus sukilimui P. Narutis toliau dirbo, dabar jau legaliame, LAF štabe. Kurį laiką jis buvo štabo Organizacinio skyriaus viršininku. 1941 m. rugsėjo 15 d. P. Narutis kartu su 29-iais LAF ir LLV nariais, kitais žinomais Lietuvos visuomenės atstovais, pasirašė LAF parengtą Vokietijos fiureriui Adolfui Hitleriui ir Vokietijos vyriausiajam kariuomenės vadui generolui feldmaršalui Alfredui Valteriui fon Brauchičui protesto memorandumą „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje pradėjus veikti” .
1941 m. rugsėjo 26 d. naciams uždraudus LAF veiklą, P. Narutis perėjo darbuotis į 1941 m. rudenį susikūrusią antinacinę ir antisovietinę pogrindžio organizaciją Lietuvių frontą (LF). Čia toliau tęsė savo rezistencinę veiklą. 1942 m. birželio mėn. jis gestapo suimamas ir keletą savaičių tardomas. P. Narutis atlaikė tardymus, neišsidavė ir nieko neišdavė. Paleistas jis ir toliau tęsė savo rezistencinę veiklą. Gestapas jam pradėjo grasinti, siūlė jiems šnipinėti, stoti į vokiečių kariuomenę. Jis atsisakė. 1943 m. kovo 16 d. P. Narutis gestapo vėl buvo suimtas ir šį kartą kartu su kitais 45 žymiais lietuvių inteligentais ir visuomenės veikėjais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo (dabar Gdanskas). Čia būdamas jis užsikrėtė dėmėtąją šiltine, pateko į lagerio ligoninę. Kartu kalėjęs kunigas Stasys Yla vėliau prisiminė: „Netrukus grįžo iš ligoninės ir Pilypas Narutis. Grįžo gyvas lavonas – vieni kaulai, nušutę plaukai. Baisiausia buvo, kad jis atrodė kaip nebylys, vos žodį galįs pratarti. Lipniūnas (kartu kalėjęs kunigas Alfonsas Lipniūnas-aut.pastaba) norėjo pranešti motinai, kad jis dar gyvas. Klausė jo namų adreso, bet jis nežinojo, nebegalėjo atsiminti. Po poros mėnesių jis šiek tiek atsigavo. Ėmė ataugti plaukai, tačiau pasekmės liko – ėmė rodytis pirmieji džiovos ženklai.”
1945 m. pradžioje Rytų frontui artėjant prie Štuthofo, naciai pradėjo stovyklos kalinių evakuaciją. Laimingo atsitiktinumo dėka P. Narutis su grupe kalinių atsidūrė Noištate, Vakarų Vokietijoje, kur juos 1945 m. gegužės 3 d. apie 16 val. išlaisvino miestą užėmusi anglų kariuomenė. Išlaisvintus kalinius ėmė globoti Raudonojo Kryžiaus atstovai . P. Narutis atsidūrė Schoenblicko sanatorijoje, kur praleido keletą mėnesių, kol atgavo jėgas. Vėliau jis rašė savo likimo draugui kunigui S. Ylai, kuris taip pat buvo atsidūręs Vakarų sąjungininkų pusėje: „Jau praėjo du mėnesiai, kaip guliu. O gijimo rezultatai geri. Jau pradėjau vaikščioti ir grožėtis gamta.“
Pasveikęs ir sustiprėjęs Pilypas Narutis 1946-1949 m. tęsė studijas Technikos universitete Karlsruhe, Vakarų Vokietijoje. Universitete jis apgynė diplominį darbą ir įgijo inžinieriaus diplomą . Studijuodamas Vakarų Vokietijoje 1947 metais, jis kartu su bendraminčiais, atkūrė korporaciją Grandis. 1948-1949 m. buvo Lietuvių studentų sąjungos Vakarų Vokietijoje valdybos narys, 1949 metais – Karlsruhe lietuvių studentų sąjungos valdybos pirmininkas. Gyvendamas Vakarų Vokietijoje P. Narutis aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje, padėjo palaikyti ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais. Čia gyvendamas P. Narutis vedė Elvyrą Lukoševičiutę nuo 1945 metų mokytojavusią Hanau pabėgėlių stovyklos lietuvių mokykloje.
1950 m. gegužės 25 d. Gmiunde, Vakarų Vokietijoje Pilypui ir Elvyrai Naručiams gimė sūnus Vytas. 1954-1956 m. P. Narutis studijavo Štutgarto Technikos universitete. 1955 metais Flensburge, Vakarų Vokietijoje jis organizavo Politinių kalinių suvažiavimą. Tais pačiais metais lapkričio 23 d. Sindelfingene, Vakarų Vokietijoje gimė duktė Dainė. 1956 metais P. Narutis buvo vienas iš Europos ateitininkų ir katalikų veikėjų suvažiavimo Kionigšteine, Vakarų Vokietijoje rengėjų .
1956 m. P. Narutis su šeima emigravo į JAV. 1956-1959 m. jis dirbo Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV Sargent and Lundy Consulting bendrovėje. 1960-1961 m. P. Narutis gilino žinias Ilinojaus technologijos institute, Čikagoje ir įgijo elektrotechnikos magistro laipsnį. 1960-1962 m. jis dirbo Lapine Scientific bendrovės vyr. inžinieriumi. Aktyviai dalyvauja JAV lietuvių visuomeninėje veikloje. 1960 metais kartu su kitais atkūrė lietuvių Ateitininkų jaunių sąjungą. 1960-1961 m. - Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvių fronto bičiulių (LFB) tarybos narys, Čikagos skyriaus pirmininkas. 1960 m. spalio 7 d. Čikagoje gimė antroji dukra Rasa. 1962-1963 m. P. Narutis dirbo ITT Kellog bendrovės inžinieriumi projektuotoju. Nuo 1963 metų jis fondo „Į laisvę” vicepirmininkas. Nuo 1975 metų P. Narutis Lietuvos politinių kalinių sąjungos JAV pirmininkas, nuo 1987 m. - VLIK valdybos vicepirmininkas .
Gyvendamas JAV P. Narutis parašė ir 1994 metais išleido savo atsiminimų apie 1941 m. Birželio sukilimą knygos „Tautos sukilimas 1941” I-ą dalį, baigė rašyti II-ą. 1991 metais, jis JAV delegacijos sudėtyje (atstovavo VLIK ir ALT), dalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje Maskvoje. 1992 m. birželio 6 d. atvykęs į Lietuvą, P. Narutis Vilniuje suorganizavo ALT kilnojamąją parodą apie genocidą “Pažink savo priešą komunizmą”. Lietuvos Respublikos Seime susitiko su išlikusiais antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyviais. 1995 m. P. Narutis atstovavo Lietuvos politiniams kaliniams Štuthofo koncentracijos lagerio 50-ųjų metinių minėjime Vokietijoje. Kai paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje Lietuvoje kilo diskusijos dėl kai kurių LAF atsišaukimų antisemitinio pobūdžio, P. Narutis 1996 m. balandžio 24 d. paskelbė notariškai patvirtintą pareiškimą tuo klausimu: „[...] Dabar atsiranda tokių, kurie mėgina niekinti sukilimą ir kovojusius prieš bolševikinį ir nacinį okupantą, apkaltindami net antisemitizmu. Primesti tai, ko LAF neplanavo ir nevykdė, niekinti už laisvę kovojusius, tai nesusivokimas arba Lietuvos priešų darbas. Lietuvių tauta, įsijungusi į sukilimą prieš 55 metus, ryžtingai kovojo už Lietuvos piliečių laisvę ir Nepriklausomybę“ .
Pažymėtina, kad 1997 m. lapkričio 26-30 d. jis Čikagoje buvo vienas iš organizatorių rengiant Pasaulio lietuvių X-jį Mokslo ir kūrybos simpoziumą. Jis buvo specialiųjų programų „1941 m. birželio sukilimas“ bei „Rezistencija 1940-1942 metais“ vadovas.
1999 metais P. Naručio žmona Elvyra Narutienė buvo apdovanota Popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu Pro Ecclesia et Pontifice. 1999 m. rugpjūčio 17 d. P. Naručiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras suteikė kario savanorio vardą. 2000 metais Pilypas Narutis (Žukauskas) Popiežiaus Jono Pauliaus II buvo apdovanotas Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu . 2000 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu P. Narutis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2001 m. birželio 23 d. jis dalyvavo Kaune iškilmingai minint Birželio sukilimo 60-ąsias metines. 2002 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu P. Narutis apdovanojamas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi . P. Narutis mirė 2014 m. birželio 7 d. sulaukęs garbingo 94 metų amžiaus.