Kaip šiuolaikinė Lietuva atsikratė KGB munduro? Pokalbis su V. Lazutka apie kovas už Lietuvos laisvę

Autorius: Sergejus Rekeda Šaltinis: http://www.rubaltic.ru/article... 2015-07-30 22:06:01, skaitė 3921, komentavo 1

Nepriklausomos Lietuvos gimimo istorija, tikroji, o ne „laimėtojų“ parašyta, iki šiol lieka paslaptimi. Visuomenei siūlomi iškilmingi pagal protokolą surašyti mitai apie tautos kovą su „sovietinės okupacijos“ jungu už laisvę, tačiau kaip gi „totalitarinės TSRS“ sąlygose į respublikos vadovybę galėjo patekti dabartiniai aršūs Tarybų valdžios niekintojai? Kieno vedami politiškai susidraugavo dabartiniai Lietuvos vadovai? Kokiame būtent „mažajame kare“ kariavo tais laikais žmonės, kurie dabar visais būdais stengiasi išnaikinti visą tarybinę praeitį iš Lietuvos istorijos? Atsakyti į šiuos klausimus gali šiuolaikinės Lietuvos susiformavimo liūdytojai, kurie dėl savo geros atminties turėjo bėgti iš šios demokratinės, europietiškos šalies. Vienas tokių žmonių – filosofijos mokslų daktaras Valentinas LAZUTKA, perestroikos laikais – Filosofijos instituto direktorius, Lietuvos TSR Mokslų akademijos partinio komiteto sekretorius ir kurį laiką Aukštosios politinės mokyklos rektorius, kur tuo metu dirbo dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Gresiant mirčiai 1991 metais Valentinas Lazutka paliko naująją Lietuvą, iš pradžių išvyko į Vokietiją, o paskui apsigyveno Baltarusijoje. Nepaisant to, kad V. Lazutka dabar stengiasi vengti pašalinių kontaktų, po ilgų paieškų mums pavyko susitikti Minske:

- Pone Valentinai, kaip Jūs priėmėt perestroikos pradžią TSRS? Kaip Jūs ją suvokėt?

- 1984 metais aš ėjau Lietuvos TSR Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto direktoriaus pareigas. Daugelyje aspektų perestroiką aš priėmiau ganėtinai teigiamai. Pirmiausia, aš asmeniškai pažinojau Raisą Gorbačiovą. Mes kartu vienais metais baigėme MVU (МГУ). Mes mokėmės filosofijos fakultete. Be to, keturis metus mes gyvenome viename bendrabutyje. Su Raisa mane daug kas siejo – ten gyveno mano giminaitė, draugė. Tad buvo ir asmeninis faktorius.

Be to, tada pagaliau atėjo jaunimas, pagaliau visa, taip sakant, „gerontologija“ pasibaigė, ir atrodė, jog mes žengsime greičiau ir taisyklingiau, negu iki tol. Atrodė, kad mums pasibaidė asmenybės-suvienodijimo kultas, ateis nauja vadovybė, gabesnė ir aktyvesnė. O iš pat pradžių Gorbačiovas pasireiškė labai aktyviai.

Kaip aš suvokiau perestroiką? Kaip rašė Gorbačiovas savo knygoje „Naujas politinis mąstymas“: daugiau socializmo, socializmo tvirtinimas ir t.t. Neturėjau jokių minčių apie tautinę nepriklausomybę, atsiskirimą ir išėjimą iš TSRS. Man tai net į galvą neateidavo. Ir aš iki pabaigos laikiausi šių pozicijų. Kai 1988 metais prasidėjo visos šitos rietenos, tada tapo aišku, jog viskas yra labai blogai.

Aš ir tada kariavau už socializmą ir jo vystymąsi. Tai yra, aš nemačiau viso to blogio, kuris slėpėsi perestroikoje.

Perestroikos pradžia teikė daug vilčių. Iš Gorbačiovo girdėjome daug viltingų žodžių. Jau pašnekėti tai jis mokėjo, ir tik tą ir pripažindavo. O jei kalbėti apie veiksmus... Kai atėjo laikas veikti, iš tikrųjų pertvarkyti, čia paaiškėjo, kad visa valstybinė struktūra yra bejėgė, tame tarpe paaiškėjo partijos bejėgiškumas. Tapo aišku, kad mes patekome į labai sunkią padėtį, ir mūsų laukia labai liūdna ateitis. Aš tą pajutau 1988 metais.

1988 metais aš nepalaikiau mitingo, kuris buvo nukreiptas prieš Tarybų valdžią. Aš jame nebuvau. Po to mane kaltino už tai. Rajono komitetas netgi iškėlė klausimą dėl mano nušalinimo nuo Lietuvos Mokslų akademijos partijos komiteto sekretoriaus pareigų ir net dėl mano pašalinimo iš partijos. Tačiau aš laikiausi savo pozicijos, kad mitingas prieš Tarybų valdžią – tai nėra perestroikos palaikymas, o kaip tik atvirkščiai.

- Ką Jūs manėte apie Sąjūdį?

 - Jūs žinote, kad Sąjūdis buvo sukurtas 1988 metų birželio 3 dieną. Aš buvau tiesiogiai įtrauktas į šį procesą. O buvo taip: birželio 3 man paskambino vyriausias Mokslų akademijos mokslinis sekretorius ir pasakė: “11 valandą Mokslininkų namuose vyks pasitarimas, atvažiuok ten, 11 valandai”.  Šiek tiek nustebau, nes Mokslininkų namai buvo toli už miesto. Kai atvažiavau, ten sutikau vyriausią mokslinį sekretorių, po to visuomeninių mokslų mokslinį sekretorių ir Lietuvos Komunistų Partijos CK sekretorių ideologijai, o taip pat man pristatė vieną nepažįstamą – pristatė kaip TSKP CK Mokslų skyriaus vadovą. Pamaniau, kad pasitarime kalbėsime apie mokslus. Ir iš tikrųjų, keletas pokalbių šia tema buvo, o vėliau staiga viskas pasikeitė, buvo pasakyta, kad priimtas sprendimas įkurti Lietuvoje judėjimą perestroikai palaikyti. Ką gi, sutikau. Matėsi, kad perestroika ėjo ne ta linkme, jau ne perestroika, o “katastroika” prasidėjo. Palaikyti reikėjo perestroiką.

Sutarėm, kad 18 valandą Mokslų akademijoje, mūsų salėje vyks steigiamasis judėjimo susirinkimas. Vyriausiam moksliniam sekretoriui ir man buvo pavesta pirmininkauti susirinkime ir, iš tikrųjų, vadovauti bei kurti visus šitus organus ir kita.

Tačiau gavosi kitaip – aš paskambinau savo draugui ir pirmojo CK sekretoriaus padėjėjui, kuris nukreipė mane į KGB, į vadovybę. Tada kaip tik nebuvo pirmininko. Senasis išėjo, naujasis dar neatėjo.

Kaip tik tas išėjęs pirmininkas kartu su CK sekretoriumi ideologijai pilnai sukūrė Sąjūdį.

Kai susisiekiau su kgbistais, po pokalbio supratau, kad iš tikrųjų Sąjūdis įkurtas KGB organais. CK juos taip pat kaip ir palaikį. Na o į visuomenę su šia idėja turėjome išeiti mes, Mokslų akademijos mokslininkai. Po šio pokalbio aš atsisakiau dalyvauti susirinkime ir apskritai tapau Sąjūdžio priešu. O pasipriešinimo Sąjūdžiui baze tapo Lietuvos komunistų partija, kurį skilo ir pasiliko TSKP pozicijose.

Partijos skilimas įvyko 1989 metais. Bet jau tada, 1988 metais, aš mačiau tą vidinį skilimą. Planavome, kad Sąjūdžio pirmininku taps rašytojas Petkevičius.

Mes palaikėme šią kandidatūrą. O KGB pateikė savąją – Landsbergį.

Pirmajame susirinkime Landsbergis nebuvo išrinktas, liko Petkevičius, tačiau vos praėjus mėnesiui-dviem Lietuvos Komunistų partijos CK Biure Landsbergis buvo paskirtas Sąjūdžio pirmininku.

- Kokia tada buvo Landsbergio reputacija?             

- Jis labai glaudžiai bendradarbiavo su Valstybinio saugumo departamentu. Tai aišku ir dėl to, kad jo tėvas – senas šios tarnybos darbuotojas. Landsbergis turėjo labai stiprų užnugarį, visą laiką buvo globojamas šios organizacijos, kai mokėsi, kai jį privertė dirbti. Bet kadangi visuomenės akyse tėvas gi buvo profašistinis, jaunesnysis Vytautas du kartus paduodavo prašymą dėl stojimo į partiją ir jo nepriėmė. Pirmą kartą jo kandidatūrą atmetė susirinkimas, antrą kartą susirinkimas pritarė, bet nepraleido Rajono komiteto Biuras. Taip jis ir netapo partijos nariu, nors buvo komjaunuoliu. Tokia vat sudėtinga jo biografija.

Mano brolis dirbo Lietuvos Kompartijos CK mokslų skyriaus vedėju. Jis pasakojo, kad kai iš Australijos atvyko Landsbergis-vyresnysis, KGB ėmėsi jį šefuoti ir planavo paskirti jį vyriausiuoju Vilniaus architektu.

- O už kokius nuopelnus Landsbergį-vyresnįjį norėjo paskirti vyriausiuoju Vilniaus architektu?

- Jis neblogas architektas, be to, vis dėlto jis atvyko, turėdamas didelius nuopelnus: buvo KGB agentu Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje, kuri iki vokiečių okupacijos valdė šalį mėnesį ar pusantro. Jis buvo šioje vyriausybėje. Jo parašas yra dviejuose padėkos laiškuose Hitleriui už Lietuvos išvadavimą, o vėliau jis su šeima išvažiavo ir grįžo. Karo metais jie iš Vienos persikėlė į Vokietiją. Kai jau prasidėjo karas, jie perėjo į amerikiečių sektorių, buvo Amerikoje, po to atsidūrė Australijoje. Jis dirbo KGB. Ne koks nors agentas, o etatinis darbuotojas. Jis turėjo laipsnį ne žemesnį už KGB pulkininko. Tarp kitko, jis dirbo ne Lietuvos KGB, bet centriniam. Jam vadovavo iš Maskvos. Kai jis jau sugrįžo, spaudimas ėjo būtent iš Maskvos.

Po to, be abejo, jo nepaskyrė vyriausiuoju architektu. Jis grįžo į Kauną, ten jam grąžino jo buvusį trijų aukštų namą-vasarinę pilnon nuosavybėn, skyrė didelę pensiją ir paskyrė architektūros instituto mokslo darbuotoju. Tai kas liečia tėvą.

O su Landsbergiu-jaunesniuoju aš dar buvau susidūręs. Aš pirmininkavau Vilniaus daktarų disertacijų gynybos mokslinėje taryboje, todėl turėjau ryšį su Aukščiausiaja atestacine komisija. Tuo metu skyriaus viršininku ten dirbo mano buvęs kursiokas ir studentavimo laikais labai geras draugas Grigorijus Kvasovas. Kartą susitikę pas jį namuose jis paklausė: „Klausyk, ar tu pažįsti tokį Landsbergį?“ Jis tada buvo visiškai nežinomas. Atsakiau, kad jo nepažįstu, bet žinau jo tėvą, na ir papasakojau, kas tėvas. Kad KGB darbuotojas, kuris didelę tarnybą praėjo, turi savo nuopelnus ir kita. Jis man ir sako: „A-a-a, tada aišku, kodėl ši organizacija taip mus spaudžia, kad suteiktumėm jam profesoriaus laipsnį“. Nes jis neturėjo jokio tam pagrindo. Jis buvo mokslų kandidatas. Jokių publikuotų mokslinių darbų jis neturėjo. Visiems kilo klausimas, kaip jis taip staiga gavo profesoriaus laipsnį?

- Reiškia, iki Sąjūdžio įkurimo Landsbergis mokslinėje erdvėje ypatingo autoriteto neturėjo?

- Na jis labiau prisiplakė prie meno bohemos, buvo pianistu. Praktiškai jis ėjo docento pareigas konservatorijoje, vėliau marksistinės estetikos profesoriaus. Toks kursas buvo – marksistinė-lenininė estetika. Jis jį ir skaitė, vedė konservatorijoje.

Nepaisant to, kad nebuvo partijos nariu, skaitėsi nuosekliu marksistu, visi apie jį taip ir galvojo.

Perestroika nuo to ir prasidėjo. Inteligentija, Petkevičius, žymus poetas Marcinkevičius, kurie iš pradžių entuziastingai, maždaug kaip aš, įsitraukė į perestroiką, paskui visiškai pasitraukė, tapo perestroikos priešais. Petkevičiaus romanas rodo jo požiūrį į Landsbergį ir Sąjūdį (Vytauto Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“ galima perskaityti čia – RuBaltic.Ru past.)

- Jūsų nuomone, ar perestroika nuo pat pradžios buvo sugalvota kaip „katastroika“?

- Manau, kad pradžioje Michailas Gorbačiovas ir Raisa Gorbačiova šventai tikėjo socializmu. Lūžis įvyko, kai tam tikros jėgos pradėjo labai aktyviai dirbti su Gorbačiovu. Pavyzdžiui, jo geriausias draugas ir kursiokas buvo Zdenekas Mlynaržas, čekas, kuris Dubčeko laikais buvo jo pagrindiniu ideologiniu ruporu, Tarybų valdžios priešu, jei norit. Visais laikais jis buvo geriausias Gorbačiovo draugas, atvažiuodavo pas jį į Stavropolį. Kai Gorbačiovas vedė Rają, jis buvo tamada jų vestuvėse. Aršus toks Tarybų valdžios ir komunistų priešas, kuris ypatingai veikė Raisą. Toks tam tikras nusistatymas pas Gorbačiovus buvo nuo studentavimo laikų.

O šiaip tai Gorbačiovas vos baigė mokyklą. Po jos baigimo net nebandė kur stoti. Bet vyko derliaus nuėmimo kampanija; jo tėvas dirbo rajono komitete ir nukreipė sūnų kombainininko padėjėju. Šio darbo dėka per vieną sezoną Gorbačiovas užsitarnavo Garbės Ordiną. Kaip ordininką srities komitetas (obkomas) komandiravo jį studijuoti teisę Maskvos universitete. Reikia pabrėžti, kad Raisa atliko didžiulį darbą, keliant jo išsilavinimą. Ji dviem galvom aukščiau už jį buvo. Apsiskaičiusi mergaitė, pirmūnė visais atžvilgiais. Ji netgi mokė Gorbačiovą rašybos, nes jis rašydamas pridarydavo siaubingų klaidų. Raisa iš jo sulipdė tai, ką sulipdė. Kas ką besakytų, bet jis be Raisos negalėjo nei kur nuvažiuoti, nei nueiti. Ji jam pastoviai vadovavo. Pamenu, Vilniuje Brazauskas surengė jiems atsisveikinimo vakaronę. Štai pakėlė taures. Gorbačiovas sako: „Na taip, dabar galime ir išgerti“. Tuoj pat Raisa: „Miša, tau negalima“. Jis be žodžių: viskas, negalima. (juokiasi) Toks pavyzdys. Ten daug žmonių buvo.

- Įdomus gaunasi Jūsų Landsbergio portretas. Bet juk jis greičiausiai politinis prezidentės Grybauskaitės auklėtojas.

- Taip, jis ją paskyrė, jis ją prastūmė...

Iš pradžių Grybauskaitė atvyko į partinę mokyklą vadovaujama rektoriaus Sigizmundo Šimkaus. Ji atėjo kaip ekonomikos kabineto vedėja. Tuo pačiu Šimkus ją paskyrė mokyklos tarybos sekretore. Visa dokumentacija ėjo per jos rankas, į ją kreipėsi, bandė pagreitinti, spręsdavo, kur nusiųsti, ir t.t.

Jie susipažino KGB pagrindu, kadangi Grybauskaitės tėvas taip pat bendradarbiavo su šia organizacija, bet jis buvo gaisrininku. Jie tiesiog negalėjo nesusipažinti, nes iš KGB galėjo paprašyti: „Paimk tokį darbą, čia reikia sutvarkyti“. Ji grįžo iš Leningrado, o KGB užsiėmė jos įdarbinimu. Tokiu būdu ji ir perėjo į partinę mokyklą. Todėl, kai nuo 1988 metų prasidėjo sumaištis, ji dingo, o staiga mes sužinojome, kad mūsų Dalia kažkodėl dirba TSRS ambasadoje JAV. Bet ji dirbo ten trumpai – ją atšaukė. Po to staiga ji vėl pradingo. Paaiškėjo, jog ji mokosi viename Amerikos universitete. Šiame universitete veikė mokykla, kurioje mokėsi „sąjūdininkų“ valdančioji dalis – Butkevičius ir kiti. Taigi ji praktiškai baigė CŽV mokyklą.

O jau į Europos komisiją jį atvyko kaip Landsbergio asmuo, nes jis toks pat KGB asmuo, kaip ir ji.

Juk visas KGB koks buvo, toks ir liko. Atkreipkit dėmesį, niekas nelietė kgbistų. Jų nepersekiojo. Kai kuriuos, rusus, dar kažkaip nušalindavo, o pagrinde niekas nelietė. Miesto centre buvo namas, kuriame gyveno antrasis Lietuvos Kompartijos CK sekretorius. Po jo mirties name apsigyveno KGB pirmininkas, įkūręs Sąjūdį. Naujai valdžiai atėjus buvę ir dirbantys bendradarbiai dirbo kartu, klestėjo pilnumoj. Tie patys žmonės ir dabar.

Dar iki Leningrado KGB jau kuravo Grybauskaitę. Ji buvo konservatorijos personalo skyriaus darbuotoja, o personalo skyrius kartu ir specialusis skyrius. Atskiro specialiojo skyriaus nebuvo. Specialusis skyrius – tai KGB. Tai yra, ji jau tada dirbo KGB, ir jau tada jai vadovavo. Į Leningradą ji pateko atitinkamai KGB padedant bei rekomenduojant.

Beje, amerikiečiai buvo paskelbę Grybauskaitę persona non-grata kaip buvusę KGB darbuotoją. Be Valstybės saugumo departamento palaiminimo ji negalėjo dirbti Vašingtone. Čia jau jokių kalbų negali būti. Ji praėjo per KGB.

O vėliau, po TSRS, ji vėl atsidūrė Vašingtone. Ji ten dirbo ir tuo pačiu metu mokėsi – ėjo kursus, pasiruošimą. Manau, svarbiausi buvo kursai. O savo požiūrį į Grybauskaitę JAV pakeitė Landsbergiui rekomenduojant.

Laukite tęsinio...