Lietuvos istorija – klasių kovos istorija

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/07... 2015-07-31 10:27:11, skaitė 2301, komentavo 1

Kaip ir kiekviena išnaudotojiška santvarka, taip ir šiandieninė buržuazinė Lietuva perrašinėja ir perdirbinėja istoriją taip, kaip jai patogu, siekdama visuomenės sąmonėje suformuoti valdančiosios klasės interesus ginančią ideologiją atitinkantį praeities vaizdą.

Būtent taip ir daroma, nepagrįstai idealizuojant dabartinės Lietuvos respublikos istorinę pirmtakę, pirmąją Lietuvos respubliką ir 1926-40 metais gyvavusį Antano Smetonos režimą, palaikant kvazireliginį pokario „partizanų“ kultą bei demonizuojant arba iš istorijos ištrinant visas lietuvių tautos revoliucinės kovos tradicijas (nuo 1863 m. sukilimo lyderių Antano Mackevičiaus, Konstantino Kalinausko ir kt., iki XX amžiaus kovotojų – Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, Zigmo Angariečio ir t. t.).

Mes puikiai suvokiame, kad, kaip byloja gerai žinomas Cicerono posakis, istorijos nežinantis žmogus visada lieka vaiku; bet lygiai taip pat suvokiame ir tai, kad nuodugniam istorijos pažinimui yra būtina pažinti istorijos, t. y. žmonių visuomenių raidos, dėsnius, kuriuos aiškiausiai pažinti ir teoriškai suvokti galime pasinaudodami dialektinio ir istorinio materializmo metodologija.

Remdamiesi šitokia metodologija, negalime nematyti, kad kiekviena klasinė visuomenė, t. y. visuomenė, paremta žmonių pasiskirstymu į skirtingas, dėl savo padėties darbo santykiuose priešingų interesų klasės, neišvengiamai gimdo klasių kovą, kaip pagrindinį savo istorijos reiškinį .

Tai bendra tiek senovės vergovinei tvarkai, tiek feodalizmui, tiek ir kapitalizmui.

„Laisvasis ir vergas, patricijus ir plebėjas, dvarininkas ir baudžiauninkas, checho meistras ir pameistrys, žodžiu, engėjas ir engiamasis buvo amžiname antagonizme vienas antram, kovojo nenutrūkstamą, čia paslėptą, čia atvirą kovą, kuri visada baigdavosi revoliuciniu viso visuomeninio pastato pertvarkymu arba bendru kovojančių klasių žlugimu.“ (K. Marksas ir F. Engelsas, Komunistų partijos manifestas, „Mintis“, 1976, 25 psl.) – taip reikalo esmę dar 1848 m. puikiai išreiškė „Komunistų partijos manifesto“ autoriai.

Tik supratę šią elementarią tiesą, galime teisingai pažvelgti į pasaulio ar, konkrečiai, Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją: ją pažinsime tik susipažindami su tuo, kaip realiai gyveno paprasti žmonės, didžioji tautos dauguma, tik pažinę ilgametę liaudies kovą prieš savo pavergėjus ir išnaudotojus bei šioje kovoje iškilusius vadus, kuriems buvo lemta vesti mases kovoje už geresnį gyvenimą.

Ar pavergėjai būtų buvę feodaliniai dvarininkai, ar vėliau atsiradę kapitalistiniai žemvaldžiai (buožės), ar bankininkai su pramonine miestų buržuazija; ar žiūrėtume lietuvių tautos gyvenimą carinėje Rusijoje, ar „nepriklausomoje“ smetoninėje Lietuvoje, visada galėsime atrasti klasių kovą, kaip pagrindinį visuomeninį klausimą.

Trumpai tariant, didžioji dalis Lietuvos istorijos yra ne kas kita, kaip klasių kovos istorija.

Šito ir nenori pripažinti oficiozinė šiandieninės Lietuvos istoriografija, kuri iš esmės užsiiminėja vienokia ar kitokia dabartinės buržuazinės santvarkos apologetika, nepaisant to, kad nepaneigiamą klasių kovos tikrumą kuo akivaizdžiausiai parodo ir šiandieninės Lietuvos aktualijos: praraja tarp turtuolių ir vargšų, trečdalio Lietuvos nuskurdinimas, masinė emigracija, darbo kodekso liberalizavimas ir t. t. ir pan.

Taip, egzistuoja skirtingos srovės: landsberginiai ir smetoniniai patriotėliai iš vienos pusės, o iš kitos – kosmopolitiškai nusiteikę liberalai. Jos, be abejo, turi daugybę tarpusavio paviršinių skirtumų bei prieštaravimų. Tačiau kada iškyla esminis, bet kurią santvarką nulemiantis klausimas, klausimas dėl nuosavybės ir darbo santykių, jie visi, nepaisant kosmetinių skirtumų, faktiškai sutinka, pripažindami ir gindami kapitalistinį gamybos būdą ir dirbančiųjų išnaudojimą, mėgindami buržuazijos interesus sutapatinti su „tautos gerove“ arba „visuomenės interesais“.

Labai daug ką šiuo požiūriu sako A. Smetonos valdymo laikotarpis ir stilius: 1926 m. ginkluoto pučo būdu uzurpavę valdžią ir pradėję vykdyti stambiajam kapitalui, žemvaldžiams, bankininkams ir pramonininkams parankią, o darbininkijai pragaištingą politiką, tautininkai patogiai dangstėsi frazėmis apie labai jau mistifikuotą „tautos vienybę“, „patriotizmą“ ir t. t., mėgindami savo rankose monopolizuoti patriotinius ar tautinius jausmus.

Bet ir čia susiduriame su apgaule: ne tas myli tėvynę, kuris daug šūkauja apie „tautiškumą“, „lietuvybę“ ar kitokią frazeologiją, bet tas, kuris supranta ir aktyviai rūpinasi realiais darbo žmonių, sudarančių tautos daugumą, interesais.  „žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim“ – teisingai reikalo esmę suprato Salomėja Nėris.

Žygius už tautos laimę, prieš žmonių pavergėjus ir išnaudotojus, ar tai būtų buvę dvarponiai, ar buožės, ar pramoniniai kapitalistai, vykdė toli gražu ne oficiozinės istoriografijos šlovinami veikėjai, o būtent tie revoliuciniai kovotojai, kurių gyvenimo istorijos arba nutylimos ir stumiamos užmarštin, arba sąmoningai dergiamos ar kitaip iškraipomos.

Norėdami tęsti kovą už socialinį teisingumą šiandien, globalinio monopolistinio kapitalo ir vietinių oligarchų diktatūros akivaizdoje, mes privalome gerai pažinti savo šalies ir pasaulio istoriją, gerai žinoti Lietuvos revoliucines tradicijas, jas įvertinti pozityvios kritikos šviesoje, jas perimti ir tęsti.

Todėl reikia nusiimti buržuazinės sistemos interesus ginančių ideologų bei istorikų mums uždedamus spalvotus akinius ir ne tik pasižiūrėti į Lietuvos istoriją kitokiu kampu, bet ir susipažinti su daugybe faktų bei įvykių, apie kuriuos šiandien paprasčiausiai nelabai kalbama.

Šiuo tikslu, kad sąmoningiausi ir aktyviau nusistatę šiandieninio Lietuvos jaunimo atstovai galėtų susipažinti su faktais, asmenybėmis, įvykiais ir idėjomis iš Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos, su kuriais susipažinti dabartinė švietimo sistema didesnių galimybių neduoda, skelbsime ir populiarinsime medžiagą apie valdančiųjų klasių vykdytą Lietuvos darbo žmonių išnaudojimą ir pavergimą, apie mūsų tautos pasipriešinimą, apie šios kovos istoriją, vadus ir didvyrius.

Tik šitaip, geriau susipažindami su savos šalies ir jos kovotojų istorija, su Lietuvos revoliucine tradicija, suvokdami jos esmę, galėsime tinkamai pasiruošti tam, kad patys tęstume tradiciją, kurią pradėjo už elementarias žmogiškas teises stoję mūsų protėviai, stodami į šventą revoliucinę kovą prieš pavergėjus ir išnaudotojus.