Moksleivį dėl mokyklos gražuolės nužudęs kikboksininkas išsuktas nuo kalėjimo
Autorius: LaisvasLaikrastis.lt Šaltinis: http://laisvaslaikrastis.lt/18... 2020-06-19 12:34:00, skaitė 1743, komentavo 8
Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija (susidedanti iš Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas – nuotr. viršuje su Adamkumi) ), Artūro Ridiko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės nusprendė, kad moksleivį Vilniaus centre dienos metu mirtinai uždaužęs kikboksininkas Danielius Gulinas yra nuteistas per griežtai, skyrus jam ketverių metų kalėjimo lygtinai bausmę, ir sumažino ją trečdaliu.
Moksleivio žudikas iš karto bus paleistas iš kalėjimo, mat už šį nusikaltimą Vilniaus apygardos teismas skyrė jam 2,6 metų realaus kalėjimo. Nors BK 129 straipsnis. Nužudymas nurodo, kad : 1. Tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų.
Beje, LAT kolegija prirašė net apie dešimt puslapių įvairiausių išvedžiojimų, kodėl žudiko nereikia sodinti į kalėjimą, tačiau šio „vandenėlio“ esmė – lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad smogęs vaikui, Gulinas daugiau jo nemušė, o stovėjo šalia, ir žiūrėjo, kaip praeiviai bando jį atgaivinti. Tai buvo pripažinta „lengvinančia aplinkybe“.
Nors Guliną irgi lygtinai buvo nuteisęs Vilniaus apylinkės teismo teisėjas, tačiau Vilniaus apygardos teismas skyrė jam realų 2,6 metų laisvės atėmimą pataisos namuose.
Gulinas (nuotr. viršuje) nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 11 d. apie 18.30 vai. skvere Vilniuje, Sapiegos g. 11, kilus konfliktui tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą nukentėjusiajam Karoliui Kvietkui, šis nuo patirto smūgio parkrito aukštielninkas ir galva atsitrenkė į asfaltuotą tako dangą, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu ir muštine žaizda pakaušio dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiuoju pusrutuliu, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties ir abiejų kaktinių skilčių sumušimu, pakauškaulio ir pleištakaulio lūžiais, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam K. Kvietkui sveikatą.
Moksleivis iki šiol komoje, jis laikomas mirusiu, tik tėvai nepasiduoda ir jų pastangomis vaiko gyvybę palaiko aparatūra.
Beje, žudiko motyvas – visiškas nesusipratimas. Mat moksleiviai, tarp jų ir K.Kvietkus, dalyvavo kažkokiame vakarėlyje, kuriame jis buvo nufotografuotas kartu su tokia mokyklos gražuole Mona Gedvilaite (nuotr. viršuje). O kikboksininkas Gulinas kažkodėl buvo įsitikinęs, kad minėta gražuolė yra jo nuosavybė, todėl išsikvietė Karolį „vyriškai pasikalbėti“. Moksleivis atėjo pasakyti kikboskininkui, kad jo su Mona nesieja niekas, tačiau iš karto sulaukė mirtino kikboksnininko smūgio į galvą.
Itin ironiška, kad nors žudiko advokatas Liutvinskas skunde graudino teisėjus, kad Gulinas, pamatęs minėtą nuotrauką, dėl savo menko proto tai suprato kaip „neištikimybės įrodymą“, ir kad jis labai mylėjo minėtą Moną, tačiau teismui buvo pateiktos ir Gulino žinutės Monai Gedvilaitei :
Įsimylėjusio kikboskininko meilės laiškas mylimajai : ‘Su kuo smigai, šliucha, aš tau kaip pisiu, šliucha…“.
Apygardos teismas nusprendė, kad žudikas nors ir „nerodė visiško abejingumo savo nusikalstamos veikos padariniams, vien šios aplinkybės nepakanka, kad jo veiksmai bandant prikelti nuo jo smūgio parkritusį ir sąmonę praradusį bičiulį būtų vertinami kaip realios pagalbos suteikimas nukentėjusiajam aktyviais veiksmais“. Teismas nurodė, kad Gulinas iš pavydo padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, sukėlusį iš esmės negrįžtamus padarinius nukentėjusiajam, kurio gyvybė palaikoma tik medikų, nuteistojo elgesys buvo kryptingas ir tikslingas, jo smūgis buvo suduotas siekiant pademonstruoti savo fizinį pranašumą ir tam tikra prasme baudžiant nukentėjusįjį, demonstruojant nepagarbą jam.
Be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad smūgis buvo suduotas staiga, nesusivaldžius, nukentėjusiajam išprovokavus, nes nuo to momento, kai gavo konfliktą sukėlusią nuotrauką, buvo praėjęs maždaug pusvalandis, prieš tai nuteistajam jo mergina paaiškino apie nuotraukos padarymo aplinkybes ir jį patikino, jog tarp jos ir K. Kvietkaus intymių santykių nebuvo, jis iš K. Kvietkaus žinojo, kokiu tikslu susitinkama, o smūgis buvo suduotas K. Kvietkui tik priėjus, nespėjus nieko pasakyti. Atsižvelgdamas j šias aplinkybes, t. y. veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, sukeltus padarinius, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas šiuo atveju neatitiktų BK 41, 54 ir kituose straipsniuose įtvirtintų bausmės skyrimo taisyklių ir neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo.
D.Gulino gynėjas advokatas A. Liutvinskas (nuotr. viršuje šalia žudiko Gulino) skunde LAT nurodė, kad jo klientas į kalėjimą pasiųstas tik todėl, kad nužudė vaiką – „išimtinai argumentais dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės“. Iš esmės advokatas įrodinėjo, kad nužudytas tas pats dėl to, kad buvo nužudytas, t.y. gavo tai, ko nusipelnė.
A.Liutvinskas nurodė, kad „nebuvo įvertintos bylos aplinkybės apie ginamojo D. Gulino ir liudytojos M. L. Gedvilaitės labai artimus santykius, apie kuriuos buvo žinoma nukentėjusiajam, gerai pažinojusiam ginamąjį, šios liudytojos ir nukentėjusiojo apsinuoginimą ir tokių vaizdų persiuntimą ginamajam, kurios reikšmingos ir dėl teisės taikymo“ .
Pasak advokato, žudikas „dėl savo amžiaus, negausios gyvenimiškos patirties ir jausmų M. L. Gedvilaitei nukentėjusiojo elgesį suprato ne tik kaip nepagarbų, bet ir kaip įžeidžiantį jo garbę ir orumą bendrų pažįstamų ir draugų akyse, akivaizdų neištikimybės demonstravimą, taip pat ir kaip netinkamą draugo elgesį. Būtent šiomis faktinėmis aplinkybėmis ginamasis ir paaiškino savo elgesį susitikus su nukentėjusiuoju, kad sudavė vieną kartą ir visai ne iš pavydo.
Pažymėtina, kad teismo psichologai yra nustatę, kad emocinis stresas stabdo asmens intelektualinę veiklą ir smarkiai riboja asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus bei tvardytis. Šioje byloje nagrinėjamas įvykis yra dėl jaunimo „išdaigų“ išsivystęs nelaimingas atsitikimas, kuris pagal baudžiamąjį įstatymą suprantamas kaip nusikaltimas“.
Beje, toks advokato Liutvinsko elgesys – jis dėl nusikaltimo kaltino nužudytą vaiką – buvo apskųstas ir vadinamai advokatų tarybai, kuri nusprendė, kad advokatas taip ir turi elgtis
Prokurorė Jurga Zieniūtė prašė skundą atmesti ir nurodė, kad baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė galėtų būti nustatoma tik tada, jeigu: kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą; kaltininkas kitais aktyviais veiksmais išvengė sunkesnių padarinių; kaltininkas bandė išvengti sunkesnių padarinių.
D. Gulinas, suduodamas stiprų smūgį K. Kvietkui į sveikatai ir gyvybei pavojingą kūno dalį – galvą, nuo kurio nukentėjusysis pargriuvo ir sunkiai susižalojo, padarė viską, kad sukeltų K. Kvietkui tokius padarinius, kurių jokia nuteistojo pagalba negalėjo pakeisti, t. y. joks veiksnių įsiterpimas į įvykio eigą negalėjo pakeisti įvykių baigties. K. Kvietkui parkritus ir praradus sąmonę, Gulinas kurį laiką buvo prie draugo, laikė jo galvą, tačiau specialiąsias tarnybas kvietė ne nuteistasis, bet pro šalį ėjęs liudytojas T. Petrulis ir, kol atvyko specialiosios tarnybos. D. Gulinas stovėjo 1,5-2 metrų atstumu nuo nukentėjusiojo (liudytojo J. Janutovo parodymai). Be to, liudytojui J. Janutovui sakė, kad nukentėjusysis pats parkrito, t. y. D. Gulinas iš karto po įvykio neigė savo veiksmus.
Nors D. Gulinas yra jauno amžiaus, jo elgesys iki nusikalstamos veikos (pirmiau minėti pokalbiai su bičiuliais apie gebėjimą panaudoti fizinę jėgą, grasinimai M. L. Gedvilaitei) ir nusikaltimo padarymo metu (būdamas vyresnis ir geriau fiziškai pasirengęs nei nukentėjusysis, apmokytas kovos menų, nukentėjusiojo inicijuoto susitikimo metu neleidęs jam papasakoti įvykio aplinkybių, tyčia sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą) rodo, kad, priešingai nei teigia jo gynėjas, nusikalstama veika nebuvo padalyta atsitiktinai, dėl gyvenimiškos patirties neturėjimo ir pan.
Aukos motina Monika Kvietkienė prašė atmesti skundą, nurodė, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
Teismų nuosprendžiais konstatuota, kad D. Gulino padaryta nusikalstama veika buvo sukelti iš esmės negrįžtami padariniai tuo metu dar nepilnamečiam nukentėjusiajam Karoliui Kvictkui, kurie praktiškai prilyginami jo mirčiai. Net ir šiuo metu tik medikų pagalba ir medicinos įranga palaikoma K. Kvietkaus gyvybė iki šiol nėra nutrūkusi.
Svarbu pažymėti ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo nuspręsta atlikti ekspertizę dėl K. Kvietkaus sveikimo perspektyvos, sužalojimų vertinimo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. kovo 26 d. ekspertizės akte konstatuota, kad K. Kvietkaus sveikatos būklė 2019 m. birželį, t. y. praėjus dvejiems metams po įvykio, išlieka sunki. Taip pat nurodyta, jog nesant konstatuotai smegenų mirčiai ir nesant nutrūkusiai kraujotakai bei savarankiškam kvėpavimui K. Kvietkaus būklės negalima apibūdinti kaip žmogaus mirties, tačiau jo pasveikimo (sąmonės atgavimo, savarankiško apsitarnavimo) prognozės yra mažai tikėtinos dėl pakankamai didelės apimties galvos smegenų negrįžtamų pažeidimų ir yra minimali tikimybė, kad nukentėjusysis visiškai atgaus sąmonę, taps socialiai veiksnus, neturės motorinių ar kitų fizinių sutrikimų).
Gulinas jau prieš susitikdamas su K. Kvietkumi iš savo draugės liudytojos M. L. Gedvilaitės žinojo apie nuotraukos padarymo aplinkybes, apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad K. Kvietkus telefonu jam teigė esantis ramus, žinojo, kodėl nukentėjusysis ateina su juo pasikalbėti, tačiau šiam priėjus, net nepaklausęs ir nesulaukęs jokio paaiškinimo, iš karto smūgiavo į galvą. Teismų konstatuotos faktinės aplinkybės, kad nuteistasis D. Gulinas, būdamas gerai treniruotas kovos menų srityje, suvokė, jog kovos menų srityje treniruoto asmens smūgiai yra žymiai pavojingesni, tačiau suduodamas smūgį j svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvą nevaldė savo treniruoto smūgio sudavimo eigos ir jėgos.
Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. Gulino gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas tenkintinas.
LAT nurodė, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių.
Tai, kad Gulinas daugiau nemušė gulinčios aukos, o stovėjo šalia ir žiūrėjo, pripažinta kaip lengvinanti aplinkybė.
Toliau pateikiamas visas LAL šedevras:
---
Baudžiamoji byla Nr. 2K-I43-1073/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28951-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.1; 10.1; 1.2.4.1.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Danieliaus Gulino gynėjo advokato Adonio Liutvinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžiu Danielius Gulinas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio I dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 vai., jeigu tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat pirmus šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.
Iš D. Gulino priteista Monikai Kvietkienei ir Žilvinui Kvietkui po 12 244,10 Eur turtinei ir po 100 000 Eur neturtinei. Gretai Kvietkutei 50 000 Eur neturtinei. Vidai Bartusevičienei 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendis.
Panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis pripažinta D. Gulino atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir taikant BK 75 straipsnį paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. Gulinui atidėtas trejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vy kdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 vai., išskyrus, jeigu tai susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir pirmus šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.
Taikanti BK 641 straipsnį, D. Gulinui paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki dvejų metų šešių mėnesių. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.
Sumažinta nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteista neturtinė žala: Kvietkienei ir Ž. Kvietkui iki 40 000 Eur. G. Kvietkutei iki 10 000 Eur. V. Bartusevičienei iki 10 000 Eur. Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Kvietkienei priteista 600 Eur turėtoms išlaidoms už advokato, dalyvavusio kaip jos atstovas apeliacinės instancijos teisme, paslaugas apmokėti.
Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija nustatė:
Bylos esmė
Gulinas nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 11 d. apie 18.30 vai. skvere Vilniuje, Sapiegos g. 11, kilus konfliktui tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą nukentėjusiajam Karoliui Kvietkui, šis nuo patirto smūgio parkrito aukštielninkas ir galva atsitrenkė į asfaltuotą tako dangą, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu ir muštine žaizda pakaušio dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiuoju pusrutuliu, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties ir abiejų kaktinių skilčių sumušimu, pakauškaulio ir pleištakaulio lūžiais, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam K. Kvietkui sveikatą.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. Gulino baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė atidėti paskirtos bausmės vykdymą, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad Gulinas nusikalto pirmą kartą, naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs, pripažino kaltę ir objektyvius neteisėtos veikos požymius, iš dalies pareikštą byloje civilinį ieškinį, dirba, nes, be asmenį apibūdinančių duomenų, turi būti įvertintas ir nusikaltimo pobūdis, padarymo aplinkybės, sukelti padariniai, nukentėjusių asmenų interesai ir kt. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, neįvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybių ir dėl panaudoto smurto atsiradusių padarinių dydžio, buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas kaltininko interesams, iš esmės ignoruojant nukentėjusiųjų interesą, kad kaltas asmuo būtų teisingai nubaustas.
Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nors bylos duomenys patvirtina, kad kaltininkas nerodė visiško abejingumo savo nusikalstamos veikos padariniams, vien šios aplinkybės nepakanka, kad jo veiksmai bandant prikelti nuo jo smūgio parkritusį ir sąmonę praradusį bičiulį būtų vertinami kaip realios pagalbos suteikimas nukentėjusiajam aktyviais veiksmais, ir dėl to konstatavo, kad šie veiksmai negali būti pripažinti atitinkančiais BK 59 straipsnio I dalies 1 punkte nurodytą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis iš pavydo padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, sukėlusį iš esmės negrįžtamus padarinius nukentėjusiajam, kurio gyvybė palaikoma tik medikų, nuteistojo elgesys buvo kryptingas ir tikslingas, jo smūgis buvo suduotas siekiant pademonstruoti savo fizinį pranašumą ir tam tikra prasme baudžiant nukentėjusįjį, demonstruojant nepagarbą jam. Be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad smūgis buvo suduotas staiga, nesusivaldžius, nukentėjusiajam išprovokavus, nes nuo to momento, kai gavo konfliktą sukėlusią nuotrauką, buvo praėjęs maždaug pusvalandis, prieš tai nuteistajam jo mergina paaiškino apie nuotraukos padarymo aplinkybes ir jį patikino, jog tarp jos ir K. Kvietkaus intymių santykių nebuvo, jis iš K. Kvietkaus žinojo, kokiu tikslu susitinkama, o smūgis buvo suduotas K. Kvietkui tik priėjus, nespėjus nieko pasakyti. Atsižvelgdamas j šias aplinkybes, t. y. veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, sukeltus padarinius, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas šiuo atveju neatitiktų BK 41, 54 ir kituose straipsniuose įtvirtintų bausmės skyrimo taisyklių ir neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo.
Kasacinio skundo ir atsiliepimų j jį argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo D. Gulino gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 lapkričio 25 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalis, kuriomis D. Gulinui nepripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir panaikintas BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymas, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 59 straipsnio I dalies 1 punkto ir 75 straipsnio taikymo, nepakankamai išsamiai ištyrė visas teisei taikyti reikšmingas aplinkybes ir jų objektyviai neįvertino, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pirmosios instancijos teismas ginamąjį D. Guliną nuteisė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam ketvertų metų laisvės atėmimo bausmę, taikydamas BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams su atitinkamais įpareigojimais. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsnyje nustatytas taisykles, bet dėl suklydimo teismas nepritaikė BK 641 straipsnio nuostatų.
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis buvo taikytas BK 75 straipsnis ir nustatyta ginamojo Gulino atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą ir pritaikė BK 64′ straipsnį, taip pat sumažino nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteistus civilinius ieškinius.
Pirmosios instancijos teismas. D. Gulinui taikydamas BK 75 straipsnyje nustatytą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nuosprendyje nurodė teisės taikymo aspektu pagrįstus ir pakankamus motyvus, kurie objektyviai atitiko veikos padarymo aplinkybes bei bausmės vykdymo atidėjimo institutui taikyti būtinus kriterijus, teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose N r. 2K-7-266/2015, 2K-7-8-788/2018).
Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė bendro pobūdžio teiginiams apie bausmės tikslus, paskirtį, individualizavimo principus, o išvadą netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų D. Gulinui motyvavo išimtinai argumentais dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nustatyta ginamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet nukrypo nuo Šiuo klausimu suformuotos praktikos, o vadovavosi šios bylos aplinkybių kontekste netaikytina baudžiamojoje jurisprudencijoje suformuota teisės taikymo praktika.
Skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertintos bylos aplinkybės apie ginamojo D. Gulino ir liudytojos M. L. Gedvilaitės labai artimus santykius, apie kuriuos buvo žinoma nukentėjusiajam, gerai pažinojusiam ginamąjį, šios liudytojos ir nukentėjusiojo apsinuoginimą ir tokių vaizdų persiuntimą ginamajam, kurios reikšmingos ir teisės taikymo.
Ginamasis dėl savo amžiaus, negausios gyvenimiškos patirties ir jausmų L. Gedvilaitei nukentėjusiojo elgesį suprato ne tik kaip nepagarbų, bet ir kaip įžeidžiantį jo garbę ir orumą bendrų pažįstamų ir draugų akyse, akivaizdų neištikimybės demonstravimą, taip pat ir kaip netinkamą draugo elgesį. Būtent šiomis faktinėmis aplinkybėmis ginamasis ir paaiškino savo elgesį susitikus su nukentėjusiuoju, kad sudavė vieną kartą ir visai ne iš pavydo. Pažymėtina, kad teismo psichologai yra nustatę, kad emocinis stresas stabdo asmens intelektualinę veiklą ir smarkiai riboja asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus bei tvardytis. Šioje byloje nagrinėjamas įvykis yra dėl jaunimo „išdaigų“ išsivystęs nelaimingas atsitikimas, kuris pagal baudžiamąjį įstatymą suprantamas kaip nusikaltimas. Ginamasis supranta, kad nusikalto ir kad už tai privalo atsakyti, bet apeliacinės instancijos teismo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, esant minėtoms nagrinėjamą įvykį įėmusioms aplinkybėms, atsižvelgus į ginamojo asmenybę, vargu ar gali būti pripažinta atitinkančia bausmės tikslus ir bausmės paskirtį.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, pagrįstai nustatė, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo, t. y. įvertino ne tik bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir galimybę pasiekti bausmės paskirties tikslus. Ginamojo elgesys po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realios laisvės atėmimo bausmės. Ginamasis labai gerai mokosi kolegijoje, dirba, jokių teisės pažeidimų nepadarė. Reikšminga ir tai. kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad ginamasis nusikalto pirmą kartą ir kad iki nusikaltimo padarymo nebuvo padaręs jokių teisės pažeidimų, prisipažino ir nurodė visas veikos padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailisi, sutinka atlyginti priteistus civilinius ieškinius.
Apeliacinės instancijos teismo, nesutikusio su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra ginamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio I dalies 1 punkte, bei teiginys, kad kaltininko suteikta pagalba turi būti ne formali ir suteikta laiku, negali paneigti ginamojo pastangų, kad neatsirastų dar sunkesnių padarinių. Byloje nustatyta, kad ginamasis iš įvykio vietos nepasišalino, prašė kitų asmenų iškviesti medicinos pagalbą ir policiją, t. y. elgėsi taip, kaip sugebėjo pagal savo galimybes ir supratimą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginamasis jokios operatyvios medicinos pagalbos Kvietkui nesuteikė, paremta liudytojo T. Petrulio parodymais ir rašytine bylos medžiaga, galėtų būti pagrįsta tik tuo atveju, jeigu ginamasis turėtų medicininį išsilavinimą. Šiuo atveju tokia išvada negali būti pripažinta atitinkančia tikrąsias įvykio aplinkybes bei ginamojo objektyvias galimybes elgtis kaip nors kitaip, taip pat ir medicininiu aspektu.
Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas be pakankamo teisinio pagrindo panaikino bylos duomenimis pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad yra ginamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio I dalies 1 punkte, t.y. nevertino ginamojo elgesį prieš nukentėjusįjį išprovokavusių aplinkybių, tai tiesiogiai lėmė ir teismo poziciją panaikinti BK 75 straipsnio taikymą ginamajam, taip dėmesį sutelkiant tik į nukentėjusiojo ir jo artimųjų interesų apsaugos aspektą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurga Zieniūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. Gulino advokato Liutvinsko kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime j kasacinį skundą nurodo:
Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra nepagrįstos ir padarytos netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą. Kaip matyti iš BK 59 straipsnio I dalies 1 punkto nuostatų, baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė galėtų būti nustatoma alternatyviais atvejais: kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą; kaltininkas kitais aktyviais veiksmais išvengė sunkesnių padarinių; kaltininkas bandė išvengti sunkesnių padarinių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad jis kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių – iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino greitą specialių tarnybų atvykimą ir operatyvios medicinos pagalbos suteikimą K. Kvietkui. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad. bylos duomenimis, nuteistasis D. Gulinas realios pagalbos nukentėjusiajam K. Kvietkui nesuteikė ir pats naudojo smurtą prieš jį. Kaltininkas nerodė visiško abejingumo savo nusikalstamos veikos padariniams, bet vien šios aplinkybės nepakanka, kad D. Gulino veiksmai bandant prikelti nuo jo smūgio parkritusį ir sąmonę praradusį bičiulį būtų vertinami kaip realios pagalbos suteikimas nukentėjusiajam aktyviais veiksmais, todėl šių veiksmų negalima pripažinti atitinkančiais BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tokia teismo išvada atitinka teismų praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-299∕2002, 2K-278/2009). Atkreiptinas dėmesys, kad po Gulino suduoto smūgio nukentėjusysis K. Kvietkus parkrito, atsitrenkęs j asfaltuotą tako dangą iš karto prarado sąmonę ir jos neatgavo iki šiol. Kaip matyti iš nukentėjusiosios Kvietkienės parodymų, teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1898/2017 (1), teismo medicinos ekspertizės akto Nr. PEKG 28/2019 (1) ir kitų įrodymų, nukentėjusiajam Kvietkui padaryti sužalojimai iš karto sukėlė itin sunkius padarinius, kurių nuteistasis Gulinas negalėjo pakeisti ar iš esmės kaip nors paveikti. Taigi, nuteistasis D. Gulinas, suduodamas stiprų smūgį K. Kvietkui į sveikatai ir gyvybei pavojingą kūno dalį – galvą, nuo kurio nukentėjusysis pargriuvo ir sunkiai susižalojo, padarė viską, kad sukeltų Kvietkui tokius padarinius, kurių jokia nuteistojo pagalba negalėjo pakeisti, t. y. joks veiksnių įsiterpimas į įvykio eigą negalėjo pakeisti įvykių baigties. Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai vertino nuteistojo veiksmus tik kaip bandymą išvengti padarinių. Tačiau pirmosios instancijos teismui, kad jis pripažintų šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, pakako konstatuoti tokias aplinkybes kaip nuteistojo nepasišalinimas iš įvykio vietos bei specialių tarnybų atvykimas ir medicinos pagalbos Kvietkui užtikrinimas, t. y. kurių viena apskritai neturi nieko bendra su pagalbos suteikimu, o kita buvo užtikrinta kitų asmenų veiksmais. Kaip matyti iš pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, konstatuojant BK 59 straipsnio I dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės buvimą iš kaltininko yra reikalaujama aktyvaus indėlio, kuris rodytų nėjo abejingumą kilsiantiems padariniams, bet norą, intenciją tų padarinių išvengti arba juos sušvelninti. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nustatė, kad nuteistasis nerodė visiško abejingumo bičiulio sužalojimui, nes. K. Kvietkui parkritus ir praradus sąmonę, kurį laiką buvo prie draugo, laikė jo galvą, tačiau specialiąsias tarnybas kvietė ne nuteistasis, bet pro šalį ėjęs liudytojas T. Petrulis ir, kol atvyko specialiosios tarnybos. D. Gulinas stovėjo 1,5-2 metrų atstumu nuo nukentėjusiojo (liudytojo J. Janutovo parodymai). Be to, liudytojui J. Janutovui sakė, kad nukentėjusysis pats parkrito, t. y. Gulinas iš karto po įvykio neigė savo veiksmus. Visi nurodyti nuteistojo veiksmai labiau rodo jo sutrikimą dėl kilusių padarinių bei nežinojimą, kaip elgtis, o ne aiškiai išreikštą norą, siekį, intenciją pagelbėti draugui, padėti kiek galima labiau palengvinti jo veiksmais sukeltus labai sunkius padarinius. Taigi, nuteistojo D. Gulino veiksmai pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negali būti vertinami nei kaip pagalbos suteikimas, nei kaip bandymas išvengti sunkesnių padarinių. Pažymėtina ir tai. kad aplinkybės, jog nuteistasis D. Gulinas liko įvykio vietoje, buvo prie nukentėjusiojo, iki atvyko specialiosios tarnybos, bei pripažino savo kaltę ir davė parodymus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose visiškai pagrįstai buvo įvertintos kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką bei nuoširdžiai gailisi.
Pirmosios instancijos teismas, atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, iš esmės atsižvelgė tik j D. Gulino asmenybę, kaltės pripažinimą bei civilinio ieškinio dalies pripažinimą. Tokia teismo išvada neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012). Atsižvelgiant į teismų praktiką, bylos duomenis bei kasacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą D. Gulinui, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, priešingai nei pirmosios instancijos teismas. įvertino ne tik D. Gulino asmenybę, bet ir nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nusikalstama veika sukeltus itin sunkius padarinius, kaltininko ir nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose N r. 2K-7-567∕2006, 2K-451/2012, 2K-315/2013, 2K-213/2014).
Atkreiptinas dėmesys, kad kasatoriaus cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose N r. 2K-7-266/2015, 2K-7-8-788/2018 ir kt.) buvo priimti korupcijos baudžiamosiose bylose, kurios savo pobūdžiu, kėsinimosi objektu ir aplinkybėmis labai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu nepilnamečiam asmeniui buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, savo padariniais iš esmės nedaug kuo besiskiriantis nuo gyvybės atėmimo.
Nukentėjusysis po jam padarytų sužalojimų nebuvo atgavęs sąmonės, o kaip matyti iš
teismo medicinos ekspertizės akto, K. Kvietkaus būklė vertinama kaip sunki:
nekontaktiškas, koma, nors jis kvėpuoja savarankiškai per tracheostomonj vamzdelį, maitinamas per gastrostomą, išlieka spastinė visų galūnių plegija, dubens organų funkcija sutrikusi, jam reikalinga maksimali slauga, o pasveikimo (sąmonės atgavimo ir savarankiško apsitarnavimo) prognozės yra mažai tikėtinos dėl pakankamai didelės apimties smegenų negrįžtamų pažeidimų. Nors dabartinės K. Kvietkaus būklės negalima apibūdinti kaip žmogaus mirties, tikimybė, kad K. Kvietkus visiškai atgaus sąmonę, taps socialiai veiksnus, kad neturės motorinių ar kitų fizinių sutrikimų, yra minimali. Šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai.
Baudžiamojo įstatymo nuostata, kad asmenims, pripažintiems kaltais už sunkius nusikaltimus, gali būti taikomas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidedamas, galiojo labai trumpą laiką, t. y. šiek tiek daugiau nei dvejus metus. Net ir pagal nuo 2020 liepos I d. įsigaliosiančią BK 75 straipsnio redakciją šio straipsnio laikymas nebus galimas padariusiems veikas, nurodytas BK XVIII skyriuje („Nusikaltimai žmogaus sveikatai“).
Taigi įstatymų leidėjas formuoja baudžiamąją politiką, kurios esmė, kad už sunkius ir labai
sunkius nusikaltimus, ypač kai jie pažeidžia žmogaus gyvybę ir sveikatą, bausmės
vykdymo atidėjimas neturėtų būti taikomas. Nors pagal nusikalstamos veikos padarymo
metu galiojusią BK 75 straipsnio redakciją buvo galima laikyti laisvės atėmimo bausmės
vykdymo atidėjimą ir už sunkius smurtinius nusikaltimus, taikant šią baudžiamojo įstatymo
nuostatą būtina ne tik labai įdėmiai įvertinti kaltininko asmenybę, jo elgesį iki nusikaltimo
padarymo, nusikaltimo padarymo metu ir po jo, bet ir atsižvelgti į kitas aplinkybes, ypač
konkretaus nusikaltimo pavojingumą, bei įvertinti, ar per švelni bausmė už konkretų
nusikaltimą neprieštaraus ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtiems interesams bei
siekiui juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti.
Apeliacinės instancijos teismas BK 75 straipsnio taikymo panaikinimą motyvavo ne lik
argumentais dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės, bet įvertino ir kitas pirmiau nurodytas
svarbias aplinkybes (nuosprendžio 20, 22-26 punktai), be to. sprendimą grindė kaip galima
labiau šiam konkrečiam atvejui tinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija.
Atkreiptinas dėmesys, kad BK 75 straipsnio taikymo pavyzdžių bylose, kurių aplinkybės
visiškai atitiktų nagrinėjamą įvykį, nėra, nes, kaip jau buvo minėta, BK 75 straipsnio
nuostata, leidžianti bausmės vykdymo atidėjimą taikyti sunkiems nusikaltimams, galiojo
gana trumpai, o ši byla yra ir išimtinė, nes nuteistojo veiksmai sukėlė itin sunkius
padarinius nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir nuteistojo
Gulino, M. L. Gedvilaitės ir K. Kvietkaus santykius, įvykio priežastį ir nuteistojo
emocinę būseną prieš nusikaltimą. į šias aplinkybes taip pat buvo atsižvelgta panaikinant
laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (nuosprendžio 24 ir 25 punktai). IŠ dalies
sutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad konflikto priežastį – jaunuolių
nusifotografavimą bei nuotraukų persiuntimą – galima būtų vertinti kaip jaunimo išdaigas,
bet D. Gulino elgesio (kai iš grasinančių D. Gulino žinučių M. L. Gedvilaitei, liudytojų
- L. Gedvilaitės ir K. Kaukėno parodymų, M. L. Gedvilaitės ir K. Kvietkaus
susirašinėjimo turinio aišku, kad su K. Kvietkumi jis vyko ne pasikalbėti, bet išsiaiškinti
kitaip, t. y. jam priimtinu fizinės jėgos panaudojimo būdu, apie kurį jis pats, būdamas
- Kvietkaus ir M. L. Gedvilaitės draugų rate, buvo minėjęs liudytojui K. Kaukėnui)
negalima vertinti kaip jaunimo išdaigos arba kaip nelaimingo atsitikimo. Nors D. Gulinas
yra jauno amžiaus, jo elgesys iki nusikalstamos veikos (pirmiau minėti pokalbiai su
bičiuliais apie gebėjimą panaudoti fizinę jėgą, grasinimai M. L. Gedvilaitei) ir nusikaltimo
padarymo metu (būdamas vyresnis ir geriau fiziškai pasirengęs nei nukentėjusysis,
apmokytas kovos menų, nukentėjusiojo inicijuoto susitikimo metu neleidęs jam papasakoti
įvykio aplinkybių, tyčia sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą) rodo, kad, priešingai nei
teigia jo gynėjas, nusikalstama veika nebuvo padalyta atsitiktinai, dėl gyvenimiškos
patirties neturėjimo ir pan. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti
- Gulinui taikytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą yra priimtas teisingai
įvertinus visus bylos duomenis bei tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą ir iš esmės
neprieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai panašaus pobūdžio
(pvz.. pagal BK 281 straipsnį) bylose.
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė Monika Kvietkienė ir jos atstovas advokatas Gintaras
Ruseckas atsiliepimu j kasacinį skundą prašo nuteistojo D. Gulino advokato A. Liutvinsko
kasacinį skundą atmesti: priteisti iš nuteistojo D. Gulino patirtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės
instancijos teisme, kurios pagal pridedamus dokumentus sudaro 600 Atsiliepime j kasacinį
skundą nurodoma:
BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės
įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad
laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis
institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai
įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to. net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės
vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas
pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio
2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad
BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant
formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra
teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas tokią
išvadą turi padaryti atsižvelgdamas į visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi
įvertinti, ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai
nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas
asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo
įgyvendinimas. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad. be asmenį
apibūdinančių duomenų, turi būti įvertintas ir nusikaltimo pobūdis, padarymo aplinkybės,
sukelti padariniai, nukentėjusių asmenų interesai ir kt. Teisėjų kolegija teisingai nurodė,
kad nagrinėjamu atveju, neįvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybių bei dėl panaudoto
smurto atsiradusių padarinių dydžio, buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas kaltininko
interesams, iš esmės ignoruojant nukentėjusiųjų interesą, kad kaltas asmuo būtų teisingai
BK 41 straipsnis greta kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo,
kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo
užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių
baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du
reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi
neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose (kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje N r. 2K-64-303/2018). Teismų nuosprendžiais konstatuota, kad
- Gulino padaryta nusikalstama veika buvo sukelti iš esmės negrįžtami padariniai tuo
metu dar nepilnamečiam nukentėjusiajam Karoliui Kvictkui, kurie praktiškai prilyginami jo
mirčiai. Net ir šiuo metu tik medikų pagalba ir medicinos įranga palaikoma K. Kvietkaus
gyvybė iki šiol nėra nutrūkusi. Būtent, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos
teismas, į tokius kilusius padarinius sprendžiant bausmės individualizavimo klausimą
negalima neatsižvelgti. Taip pat atsižvelgtina j tai, kad D. Gulinas padarė tyčinį sunkų
nusikaltimą iš pavydo, nusikaltimu padaryta itin didelė fizinė žala nukentėjusiajam,
padariniai nepataisomi ir, teisėjų kolegijos vertinimu, jie didesni, nei nustatomi panašaus
pobūdžio bylose. Svarbu pažymėti ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
buvo nuspręsta atlikti ekspertizę dėl K. Kvietkaus sveikimo perspektyvos, sužalojimų
vertinimo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. kovo 26 d.
ekspertizės akte konstatuota, kad K. Kvietkaus sveikatos būklė 2019 m. birželį, t. y. praėjus
dvejiems metams po įvykio, išlieka sunki. Taip pat nurodyta, jog nesant konstatuotai
smegenų mirčiai ir nesant nutrūkusiai kraujotakai bei savarankiškam kvėpavimui
- Kvietkaus būklės negalima apibūdinti kaip žmogaus mirties, tačiau jo pasveikimo
(sąmonės atgavimo, savarankiško apsitarnavimo) prognozės yra mažai tikėtinos dėl
pakankamai didelės apimties galvos smegenų negrįžtamų pažeidimų ir yra minimali
tikimybė, kad nukentėjusysis visiškai atgaus sąmonę, taps socialiai veiksnus, neturės
motorinių ar kitų fizinių sutrikimų. Be to, iki šiol naudojamas tracheostominis vamzdelis
reikalingas bronchų sekretui išsiurbti dėl paciento savarankiško atsikosėjimo funkcijos
nepakankamumo be vamzdelio, esant ilgalaikei komai. Tracheostominio vamzdelio
pašalinimas pacientui sukeltų komplikacijas – hipostatinį (aspiracinį) plaučių uždegimą,
progresuojantį kvėpavimo nepakankamumą, pasibaigiantį mirtimi. Taigi, skirdamas bausmę
teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei įvertino veikos
pavojingumą, kurį nustatė remdamasis daugeliu nusikalstamos veikos padarymo
aplinkybių. Veikos pavojingumą lemia ne tik kėsinimosi objektas ir dalykas, bet ir veikos
padarymo būdas, kaltės forma bei nusikaltimo subjekto ypatumai. Bylos duomenimis,
- Gulinas jau prieš susitikdamas su K. Kvietkumi iš savo draugės liudytojos
- L. Gedvilaitės žinojo apie nuotraukos padarymo aplinkybes, apklausiamas pirmosios
instancijos teisme nurodė, kad K. Kvietkus telefonu jam teigė esantis ramus, žinojo, kodėl
nukentėjusysis ateina su juo pasikalbėti, tačiau šiam priėjus, net nepaklausęs ir nesulaukęs
jokio paaiškinimo, iš karto smūgiavo į galvą. Teismų konstatuotos faktinės aplinkybės, kad
nuteistasis D. Gulinas, būdamas gerai treniruotas kovos menų srityje, suvokė, jog kovos
menų srityje treniruoto asmens smūgiai yra žymiai pavojingesni, tačiau suduodamas smūgį
j svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvą nevaldė savo treniruoto smūgio sudavimo eigos
ir jėgos. Nors nckonkretizuodamas padarinių jis galėjo nenorėti nukentėjusiajam padaryti
sunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau, būdamas abejingas dėl tokio sveikatos sutrikdymo,
sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokį
nuteistojo elgesį pripažino kaip kryptingą ir tikslingą siekį suduoti smūgį K. Kvietkui, taip
siekiant parodyti savo fizinį pranašumą ir tam tikra prasme ..baudžiant“ nukentėjusįjį,
demonstruojant nepagarbą jam. ir kad tokie nuteistojo veiksmai didina veikos pavojingumą.
Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas išsamiai
pasisakė dėl nuteistojo D. Gulino elgesį prieš nukentėjusįjį išprovokavusių aplinkybių, t. y.
konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog D. Gulinas smūgį sudavė staiga,
nesusivaldęs, nukentėjusiajam išprovokavus. Būtent byloje nustatytos aplinkybės paneigia
tokius nuteistojo ir jo gynėjo argumentus. Teismas konstatavo, kad po to, kai buvo gauta
nuotrauka, buvo praėjęs maždaug pusvalandis, prieš tai D. Gulinas iš savo merginos jau
buvo gavęs paaiškinimą dėl nuotraukos padarymo aplinkybių ir patikinimą, kad tarp jos ir
nukentėjusiojo K. Kvietkaus intymaus pobūdžio santykių nebuvo. Be to, jis iš paties
nukentėjusiojo žinojo, kokiu tikslu susitinkama, o smūgis buvo suduotas nukentėjusiajam
tik priėjus ir nespėjus nieko pasakyti. Atsižvelgdamas j visas aptartas aplinkybes –
padarytos veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, sukeltus padarinius, apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas
nagrinėjamu atveju neatitiktų BK 41, 54 ir kituose straipsniuose įtvirtintų reikalavimų
skiriamai bausmei bei neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo, todėl pagrįstai
panaikino šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.
BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei
konstatuoti svarbu nustatyti, kad buvo aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti
į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę,
jų nepadaugėtų. Ši lengvinanti aplinkybė konstatuojama tada, kai kaltininkas, aktyviai
veikdamas, stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Kaltininko suteikiama pagalba
neturi būti formali ir jos suteikimas turi būti atliktas laiku (kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose 2K-299/2012, 2K-14/2012). Nagrinėjamu atveju pirmosios
instancijos teismas lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai. kad nuteistasis kitais
aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių – nepasišalino iš įvykio vietos,
užtikrino pagalbos kvietimą ir operatyvios medicinos pagalbos suteikimą K. Kvietkui
(BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad nepasišalinimo iš įvykio vietos
pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo vertinti kaip bandymo išvengti sunkesnių
veikos padarinių, nes jie atsirado iš karto po suduoto smūgio, nuo kurio K. Kvietkus
parkrito ant asfaltuotos tako dangos ir galva atsitrenkė į ją, o nepasišalinimas iš įvykio
vietos veikos padarinių sunkumui įtakos objektyviai neturėjo ir negalėjo turėti. Be to,
byloje neginčytinai nustatyta, jog į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino ir apie įvykį
pranešė ne pats nuteistasis D. Gulinas, o liudytojas T. Petrulis, kurio tai padaryti paprašė
kitas asmuo – liudytojas J. .lanutovas, nurodęs, kad ir kažkokia moteris bandė suteikti
- Kvietkui pagalbą, nuteistasis tik stovėjo 1.5-2 metrų atstumu nuo gulinčio K. Kvietkaus,
o į liudytojo klausimą, kas K. Kvietkui atsitiko, atsakė, kad jis pargriuvo, ir tik prieš
atvykstant medikams papasakojo esmines įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos
teismas, ištyręs bylos duomenis, teisingai ir objektyviai konstatavo, jog nuteistasis
- Gulinas realios pagalbos nukentėjusiajam K. Kvietkui nesuteikė, pats naudojo smurtą
prieš jį. Liudytojas T. Petrulis patvirtino, kad iš karto po įvykio matė. kad. K. Kvietkui
parkritus po smūgio, nuteistasis ne bėgo, o kvietė K. Kvietkų vardu, taip bandydamas
prikelti, bet nepavykus tiesiog stovėjo šalia. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis
- Gulinas nerodė visiško abejingumo savo nusikalstamos veikos padariniams, bet vien šios
aplinkybės nepakanka, kad nuteistojo veiksmai, bandymas prikelti nuo jo smūgio parkritusį
ir sąmonę praradusį bičiulį, būtų vertinami kaip realios pagalbos suteikimas
nukentėjusiajam aktyviais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas
aplinkybes, pagrįstai nepripažino tokių nuteistojo veiksmų kaip atitinkančių
BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir
panaikino šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Žilvino Kvietkaus atstovas advokatas Mindaugas Bliuvas
atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. Gulino advokato A. Liutvinsko kasacinį
skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:
Nuteistojo D. Gulino gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas yra nepagrįstas ir
turi būti atmestas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo pakeistas pirmosios
instancijos teismo nuosprendis, panaikinant šio nuosprendžio dalis dėl D. Gulino
atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir dėl
BK 75 straipsnio taikymo, yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai taikė baudžiamąjį
įstatymą, todėl naikinti minėtų nuosprendžio dalių kasaciniame skunde nurodytais
pagrindais ir argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino nuteistojo veiksmus
BK 59 straipsnio I dalyje nurodytos vienos iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių –
kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė
ar bandė išvengti sunkesnių padarinių – kontekste ir, nuspręsdamas nepripažinti minėtos
atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atkreiptinas
dėmesys, jog pagalbos suteikimas nukentėjusiajam BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte
įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės prasme nėra siejamas su kaltininko
medicininio išsilavinimo turėjimu. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininkas suteikė
nukentėjusiajam pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti
sunkesnių padarinių tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą
taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų
nepadaugėtų (pvz., kaltininkas suteikia pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam)
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-299/2012). Pagal teismų praktikoje
pateiktus išaiškinimus, kaltininko veiksmai, prašant aplinkinių kviesti greitąją medicinos
pagalbą, negali būti vertinami kaip pagalbos suteikimas nukentėjusiam asmeniui aktyviais
veiksmais. Taigi aplinkybė, kad nuteistasis nepasišalino iš įvykio vietos, prašė kitų asmenų
iškviesti pagalbą, nerodo jo pastangų išvengti sunkesnių padarinių ir tokie jo veiksmai
negali būti vertinami kaip aktyvus pagalbos suteikimas nukentėjusiajam. Bylos duomenimis
aiškiai nustatyta, kad D. Gulinas nesuteikė pirmosios medicinos pagalbos K. Kvietkui. po
suduoto smūgio nebandė kviesti ir pats nekvietė specialiųjų tarnybų, o jo veiksmai neturėjo
jokios įtakos, kad šios tarnybos greičiau atvyktų. Be to, pagrįstai teigtina, kad tai. jog laiku
ir greitai įvykio vietoje nukentėjusiajam K. Kvietkui nebuvo suteikta reikiama medicinos
pagalba, taip pat tai. jog specialiosios tarnybos į įvykio vietą atvyko tik po tam tikro laiko,
kuris turėjo įtakos K. Kvietkaus medicininei būsenai, lėmė K. Kvietkaus itin sudėtingą
medicininę būklę, dėl to jis iki šiol yra ištiktas komos. Atsižvelgus į tai. apeliacinės
instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino, kad D. Gulinas realios pagalbos
nukentėjusiajam K. Kvietkui nesuteikė, bei pagrįstai konstatavo, kad tokių pasyvių
nuteistojo veiksmų negalima pripažinti atitinkančiais BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte
nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir tinkamai įvertino ne tik nuteistąjį
apibūdinančius duomenis, bet ir nuteistojo ir jo veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes
ir motyvus, skirdamas bausmę atsižvelgė j jo tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam padarytus
labai sunkius sužalojimus ir pagrįstai panaikino nuteistajam paskirtą bausmės vykdymo
atidėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas,
atsižvelgė į baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių – asmens sveikatos ir gyvybės – svarbą,
į tai, kad D. Gulinas padarė sunkų smurtinį nusikaltimą, sukėlusį nukentėjusiajam itin
sunkius, negrįžtamus padarinius, kurie šiuo atveju praktiškai prilygsta asmens gyvybės
atėmimui, taip pat visapusiškai ir išsamiai įvertino gautas Valstybinės teismo medicinos
tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 kovo 26 d. ekspertizės išvadas, todėl pagrįstai
konstatavo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principas gali būti
įgyvendintas tik paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę. Kasacinio skundo
argumentai, kad nuteistasis nukentėjusiojo elgesį neva suprato ne tik kaip nepagarbų, bet ir
kaip įžeidžiantį jo garbę ir orumą bendrų pažįstamų ir bendrų draugų akyse, o nuotraukų ir
jam siųstų žinučių turinį suprato ne tik kaip neištikimybės demonstravimą, bet ir kaip
netinkamą jo draugo elgesį, nepaneigia ir negali paneigti nuteistojo padarytos veikos
pavojingumo. Pabrėžtina, jog D. Gulinas sudavė nukentėjusiajam K. Kvietkui apgalvotą ir
kryptingą smūgį į gyvybiškai pavojingą vietą – galvą, smūgiavo vos tik nukentėjusiajam
prie jo priėjus, nespėjus jam pasakyti nė vieno žodžio. Šis smūgis buvo stiprus ir
nukentėjusiajam K. Kvietkui netikėtas. Be to, kaip nustatyta bylos duomenimis, D. Gulinas
ilgą laiką treniravosi sportuodamas kovos menų srityje, todėl neabejotinai geriau nei bet kas
kitas suvokė tokio smūgio pavojingumą ir jo sudavimo padarinius. Dėl kryptingų ir
tikslingų nuteistojo veiksmų nukentėjusysis K. Kvietkus šiuo metu yra ištiktas komos,
pasveikimo prognozė nepalanki, nukentėjusiajam yra nustatytas 0 proc. darbingumas, t. y.
visiškas nedarbingumas, taip pat ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Dėl tokios
nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam sukeltos būklės nukentėjusiojo K. Kvietkaus gyvybė
visiškai priklauso nuo gyvybę palaikančių aparatų ir medikamentų, nuolatinės slaugos ir
priežiūros. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad galva yra gyvybei svarbi ir
pažeidžiamiausia žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali
nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito
žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio
nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali
mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose N r. 2K-302/2010, 2K-41-697/2015, 2K-
513-697/2015). Taigi, jau vien nurodytos aplinkybės savaime rodo didesnį D. Gulino ir jo
padarytos veikos pavojingumą, tai teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Taip
pat šis teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad skiriant bausmę ne mažiau svarbus
yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas bei siekis juos
saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga,
kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų
nesuteikiama prioritetinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose N r. 2K-
451 /2012, 2K-315/2013, 2K-213/2014).
Kasacinio skundo teiginiai, kad nuteistojo elgesys po pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio paskelbimo neva leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir
be realios laisvės atėmimo bausmės, nurodytos aplinkybės, kad D. Gulinas labai gerai
mokosi Vilniaus kolegijoje, dirba, jokių konfliktų su teisės normomis neturėjo, nusikalto
pirmą kartą ir iki nusikaltimo padarymo nebuvo padaręs jokių teisės pažeidimų, nėra ir
negali būti laikomos tokiomis reikšmingomis aplinkybėmis, dėl kurių nuteistajam būtų
galima atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nei jaunas nuteistojo amžius,
nei siekis atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nėra tokios reikšmingos aplinkybės,
dėl kurių asmeniui turėtų būti taikoma BK 75 straipsnio 1 dalis ir paskirtos laisvės atėmimo
bausmės vykdymas atidėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-115-648/2016).
Pažymėtina, kad nors kasaciniame skunde yra kalbama apie nuteistojo tariamą siekį
atlyginti žalą, civiliniam ieškovui ir nukentėjusiajam Ž. Kvietkui iki šiol nėra nė kiek
atlyginta priteista žala, nuteistasis nesiima jokių veiksmų, kad pradėtų atlyginti šią žalą,
nors nuo įvykio praėjo beveik treji metai. Todėl atsižvelgiant j tai. kad nuteistasis nesiima
jokių realių veiksmų žalai atlyginti, manytina, kad jo tariamas siekis atlyginti žalą yra
Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas 2017 rugsėjo 28 d. įstatymu BK 75 straipsnio 1 dalyje
nurodytų nuostatų taikymą susiaurino, nustatydamas, kad nuo 2017 m. spalio 5 d.,
įsigaliojus minėtam įstatymui, bausmės vykdymo atidėjimas nebetaikomas asmenims,
nuteistiems už sunkių nusikaltimų padarymą. Nors veikos, už kurią nuteistas D. Gulinas,
padarymo metu vis dar galiojo BK 75 straipsnio nuostatos, leidžiančios bausmės vykdymą
atidėti ir už sunkų nusikaltimą ne daugiau kaip ketveriems metams nuteistam asmeniui,
vėlesnis įstatymo pakeitimas rodo aiškią ir griežtą valstybės politiką, kad asmenims,
{vykdžiusiems sunkius nusikaltimus, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas.
Atsižvelgiant i nurodytus įstatymų leidėjo padalytus BK 75 straipsnio pakeitimus po trijų
mėnesių nuo nusikalstamos veikos padarymo, teismų praktiką dėl BK 75 straipsnio taikymo
(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405∕2012, 2K-459-697/2016. 2K-115-
648/2016, 2K-449-942/2016). j nukentėjusiųjų interesų užtikrinimo principą, taip pat ypač
atsižvelgiant j nuteistojo padarytos veikos pavojingumą, j tai, kad šiuo atveju buvo
padarytas sunkus smurtinis nusikaltimas, sukėlęs sunkiausius ir negrįžtamus padarinius,
darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino D. Gulinui paskirtos
bausmės vykdymo atidėjimą ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. Gulino gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl 13K 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama, kai
kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar
bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininkas suteikė
nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti
sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad
padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinės
nutartys baudžiamosiose bylose 2K-299∕2012, 2K-370/2013). Teismų praktikoje nustatomos
ir situacijos, kada aktyvūs veiksmai turi turėti tam tikrą, konkrečią išraiškos formą, kaip antai
kai, įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs vairuotojas nevykdo Kelių eismo taisyklių 219.5 punkte
nustatytos pareigos imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba
nukentėjusiesiems, taip pat iškviesti greitąją medicinos pagalbą (kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-648/2019).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino dvi D. Gulino baudžiamąją
atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti
sunkesnių padarinių – iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino greitą specialių tarnybų atvykimą
ir K. Kvietkui operatyvios medicinos pagalbos suteikimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
– ir kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią
veiką, nes iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino pagalbos kvietimą ir policijos informavimą,
liko, iki atvyks iškviestos tarnybos (BK 59 straipsnio I dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo pripažintą D. Gulino
atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl
netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, padarius išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis – liudytojo T. Petrulio
parodymais, nusprendė, kad nuteistasis D. Gulinas realios pagalbos nukentėjusiajam
Kvietkui nesuteikė ir pats naudojo smurtą prieš jį. K. Kvietkui parkritus po smūgio,
kaltininkas ne bėgo, o kvietė K. Kvietkų vardu, taip bandydamas prikelti, bet. tai nepavykus,
tiesiog stovėjo šalia. Taigi, kaltininkas nerodė visiško abejingumo savo nusikalstamos veikos
padariniams, bet vien šios aplinkybės nepakanka, kad D. Gulino veiksmai, bandymas prikelti
nuo jo smūgio parkritusį ir sąmonę praradusį bičiulį, būtų vertinami kaip realios pagalbos
suteikimas nukentėjusiajam aktyviais veiksmais, todėl šių veiksmų negalima ir pripažinti
atitinkančiais BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Susipažinus su bylos medžiaga ir jos pagrindu priimtomis skirtingomis teismų išvadomis
akcentuotina, kad nagrinėjamas įvykis yra susijęs su labai jauno amžiaus žmonių, neturinčių
gyvenimiškos patirties, tarpusavio konfliktu, kuris kilo dėl itin jautrios jiems intymaus pobūdžio
priežasties, įvyko sąlyginai trumpu laikotarpiu (skaičiuojant nuo susirašinėjimo pradžios ir
nuotraukos persiuntimo iki susitikimo – apytiksliai per valandą), o vaikinams susitikus truko
labai trumpai – vos kelias sekundes. Nuo D. Gulino suduoto smūgio K. Kvietkui pargriuvus ir
atsitrenkus galvą į asfaltuotą kelio dangą. D. Gulinas iš karto prišoko priė jo, pakėlė galvą nuo
asfalto, ją prilaikė. Tuo metu prie jų priėjo šalia esantis ir įvykį šoniniu žvilgsniu matęs
liudytojas T. Petrulis, jo D. Gulinas paprašė iškviesti medikus, atvažiavus medikams,
Kvietkus buvo skubiai išvežtas į ligoninę.
Primintina, kad teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę
lengvinanti aplinkybė apibrėžiama alternatyviais veiksmais – t. y. kaltininkas aktyviais
veiksmais siekė įsiterpti j įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies
jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-299/2012,
2K-370/2013). Įvertinus D. Gulino amžių, elgesį iš karto po atliktų veiksmų – iš karto pribėgo
prie nukentėjusiojo, prilaikė nukentėjusiojo galvą, primygtinai prašė liudytojų iškviesti pagalbą,
jos sulaukė, darytina išvada, kad jie visiškai atitinka situaciją, kurioje kaltininkas aktyviais
veiksmais siekia užkirsti kelią pasekmių padaugėjimui. Atsižvelgiant į tai. kas išdėstyta,
teigtina, kad šioje situacijoje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas
ir jų pagrindu suformuluota išvada yra atitinkantys tiek įstatymais įtvirtintą reguliavimą, tiek
teismų praktiką. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria panaikinta
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte
nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo D. Gulinui. naikinta ir dėl šios
dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
Vienas iš kasacinio skundo argumentų yra BK 75 straipsnio nuostatų tinkamo taikymo
klausimas, nes žemesniųjų instancijų teismai priėmė skirtingus sprendimus dėl galimybės šioje
byloje taikyti aptariamo straipsnio nuostatas.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, vertindamas galimybę taikyti
bausmės vykdymo atidėjimo institutą D. Gulinui, teismas atsižvelgė j tai, kad jis nusikalto
pirmą kartą, naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs, pripažino savo kaltę ir objektyvius
neteisėtos veikos požymius, dirba, iš dalies pripažino pareikštą byloje civilinį ieškinį, teismas
nustatė dvi jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis kitais aktyviais
veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių – iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino greitą
specialių tarnybų atvykimą ir K. Kvietkui operatyvios medicinos pagalbos suteikimą
(BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas) – ir kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir
nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią veiką, nes iš įvykio vietos nepasišalino, užtikrino
pagalbos kvietimą ir policijos informavimą, liko, iki atvyks iškviestos tarnybos
(BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, baudžiamojo įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu
reglamentuojančias BK 3 straipsnio nuostatas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio (2015 kovo
19 d. įstatymo redakcija) nuostatomis, pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė, kad
bausmės tikslai D. Gulinui gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo,
bausmės vykdymą atidedant nustatytam maksimaliam trejų metų terminui, vykdant teismo
paskirtus griežtus įpareigojimus per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo
22.00 iki 6.00 vai., jeigu tai nesusiję su darbu, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto
(rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat pirmus šešis
mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.
Apeliacinės instancijos teismas šiam apylinkės teismo sprendimui nepritarė, nurodęs, kad
apylinkės teismas nusprendė atidėti paskirtos bausmės vykdymą, atsižvelgdamas į nuteistojo
asmenybę apibūdinančius duomenis, o kartu su šiais duomenimis turi būti įvertintas ir
nusikaltimo pobūdis, nusikaltimo padarymo aplinkybės, nusikalstama veika sukeltos pasekmės,
nukentėjusių asmenų interesai ir kt. Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos
teismas nusprendė netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėti paskirtos laisvės atėmimo
bausmės vykdymo, įvertinęs nusikaltimu sukeltus sunkius negrįžtamus padarinius
nukentėjusiajam ir todėl konstatavęs didesnį veikos pavojingumą, kurį papildomai argumentavo
ir kaltės forma – tyčią apibūdinančiais požymiais, bei akcentuodamas nukentėjusiojo interesų
svarbą bausmės individualizavimui.
Sprendžiant dėl priešingų teismų sprendimų BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimu,
būtina atkreipti dėmesį į keletą teisinio reguliavimo nuostatų ir teismų praktikos aiškinimų,
aktualių tinkamam teisiniu požiūriu sprendimui šioje byloje priimti:
Visų pirma atsižvelgtina į tai, kad paskiriant tinkamą bausmę kaltininkui yra itin svarbus
teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris
neatsiejamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir tiek
kaltininko asmenybės, tiek nukentėjusiojo, jam padalytos žalos įvertinimo. Kasacinio
teismo praktikoje išaiškinta, kad teisingumo principas, kuriuo vadovaujamasi ir skiriant
bausmes, reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko
asmenybės įvertinimą. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių
asmenų teisėtų interesų suvokimas bei siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme
nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir
kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė
reikšmė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-567∕2006, 2K-451/2012,
2K-315/2013 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, kad teisingumo principas neapsiriboja
vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, bet turi ir kitų
aspektų. Negali būti pamiršta ir taikinamoji teisingumo funkcija, t. y. tai, kad teisingumas
gali būti įgyvendintas tik užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant
atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d.. 1998 m. spalio 27 d.. 2003 m. kovo
4d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2016 m. spalio 27 d. ir kiti
nutarimai). Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip
pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra
nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Be to, ir nubaudimo tikslas, net
ir sunkaus nusikaltimo padarymo atveju, pasiekiamas ne vien tik nuteistojo įkalinimu.
Antra, pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją baudžiamajame įstatyme
negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas j visas bylos
aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės,
skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Konstitucinio
Teismo 2003 birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui
turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų
įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Todėl BK nuostatos suteikia teismui pakankamai
plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam
taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir dydį
(BK 54 straipsnio 1,2 dalys, 55-61 straipsniai), bet ir. esant pagrindui, paskirti švelnesnę
nei įstatymo nustatytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis), atidėti laisvės
atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis), atleisti asmenį nuo baudžiamosios
atsakomybės (BK 36-40 straipsniai). Taigi bausmės vykdymo atidėjimas savo esme nėra
priešingas bausmės tikslams, o yra viena iš teisinių priemonių, padedančių juos pasiekti
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018).
Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje įtvirtinta, jog bausmės vykdymo
atidėjimo (BK 75 straipsnio nuostatų) taikymas galimas tik tuomet, kai. be nustatytų
BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir
paskirtos bausmės dydžio), būtent konkrečią bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad
bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo
aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų
taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo
atveju teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos
bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo
asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis,
nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje,
polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos
padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina
savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti
atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje
nedarys kitų veikų), taip pat ir tai. kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus
socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą.
15
kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu
siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje,
suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su
kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus
laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti
baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo
elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai
pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti
BK41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose
bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746∕2016, 2K-179-693/2017).
Ir galiausiai pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš
baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, leidžianti kontroliuoti nusikalstamas
veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių,
apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo
tikimybę. Taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias priemones skatina ir Europos Tarybos
Ministrų Komiteto rekomendacijos valstybėms narėms: 1992 spalio 19 d. rekomendacija
Nr. R (92) 16 „Dėl Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių”; 2000 m.
lapkričio 29 d. rekomendacija Nr. Rec (2000) 22 „Dėl Europos visuomeninių sankcijų ir
priemonių taisyklių taikymo tobulinimo“; 2010 m. sausio 20 d. rekomendacija
Nr. CM/Rec (2010) 1 „Dėl Europos probacijos taisyklių“. Šiose rekomendacijose
deklaruojama, kad plėsti tokių priemonių taikymą reikalauja pagrindiniai kiekvienos
teisinės sistemos principai, o probacija traktuojama kaip tinkama priemonė siekiant teisingo
baudžiamojo proceso, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos ir kalinių
skaičiaus mažinimo tikslų. Probuojamų asmenų elgesio kontrolė vykdoma
remiantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymu ir yra susijusi su tam tikrais asmeninės
laisvės suvaržymais ir atsakomybe. Tais atvejais, kai probuojamas asmuo be pateisinamų
priežasčių nevykdo nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali priimti
sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo
prilyginimas nebaudžiamumui ir nepagarbai įstatymui kaip teisinis argumentas nepriimtinas
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015). Taigi reikšmingų
baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą,
įvertinus veikos pavojingumą, nuteistojo asmenines savybes, resocializacijos poreikį,
svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis, o realią laisvės
atėmimo bausmę taikyti tik kaip paskutinę priemonę.
Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad dėl nukentėjusiojo interesų, kurie ypač akcentuojami apeliacinės instancijos teismo sprendime, reikia pasakyti, jog nukentėjusysis, nors ir būdamas lygiavertis proceso dalyvis, yra kitoje teisinėje situacijoje nei nuteistasis (kaltinamasis), nes visas baudžiamasis persekiojimas vykdomas ne tik tam, kad būtų tinkamai nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BPK 1 straipsnis), bet ir tam. kad kiekvieno nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teisė reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą būtų pakankamai realizuota (BPK 44 straipsnio 10 punktas). Tačiau nukentėjusio asmens ir valstybės požiūris į nusikalstamą veiką ir tai. kaip į ją turi būti reaguojama, skiriasi. Nukentėjusiam asmeniui nusikalstama veika yra asmeninis reikalas, sietinas su neigiamais išgyvenimais dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, artimo asmens netektis, liga, reikalaujantis patirtos materialinės ir emocinės žalos atlyginimo. Valstybei tai baudžiamosios teisės pažeidimas, reikalaujantis nuoseklaus, prognozuojamo ir teisingo atsako pagal įstatymą. Taigi, vertinant nukentėjusiojo interesų užtikrinimą ir pusiausvyrą, svarbu nustatyti jų materialinio teisinio ir procesinio teisinio interesų realizavimo pakankamumą.
Patikrinus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nors savo ruožtu kritikavo pirmosios instancijos teismą dėl kaltinamajam palankių aplinkybių sureikšminimo, pats taip pat neišvengė šios klaidos akcentuodamas nukentėjusiojo interesus ir jų svarbą, tačiau niekaip nepasisakydamas apie tai, kokie nukentėjusiųjų interesai nukentės ar kaip jie bus apriboti bei kodėl bus nepakankamai užtikrinti atidedant nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai remiasi kasacinės instancijos teismo praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose 2K-213∕2014, 2K-115-648/2016 ir kitose, nes jose susiklosčiusi situacija yra skirtinga nuo nagrinėjamos, pvz.. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016. nors kaltininkas buvo jauno amžiaus, tačiau veiką įvykdė plaktuku, buvo nustatytos dvi sunkinančios aplinkybės ir t. t.
Darytina išvada, kad būtent pirmosios instancijos teismo sprendimas, įvertinus situaciją ir bylos aplinkybių visumą, nuteistojo asmenybės ypatumus, kurių tinkamą vertinimą rodo ir tolesnis nuteistojo elgesys (studijos, darbas, nuobaudų nebuvimas), atidėti bausmės vykdymą maksimaliam pagal galiojusią ir taikytiną šiai situacijai BK 75 straipsnio redakciją terminui neprieštarautų nukentėjusiųjų materialiųjų interesų, t. y. žalos padengimo, įgyvendinimui ir sukeltų kaltinamajam pakankamai suvaržymų, kad jie užtikrintų bausmės tikslų pasiekimą.
Atsižvelgiant į tai. kas išdėstyta, žemesniųjų instancijų teismų sprendimų dalys dėl bausmės skyrimo keistinos.
Dėl proceso išlaidų kasacinės instancijos teisine
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė Monika Kvietkienė ir jos atstovas advokatas Gintaras Ruseckas pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti iš nuteistojo D. Gulino patirtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme, jos pagal pridedamus dokumentus sudaro 600
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai. pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).
Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme nagrinėta rašytinio proceso tvarka pagal nuteistojo Danieliaus Gulino gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą, kuris yra BPK 374l straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad. kasacinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, išskyrus prokuroro, kitų proceso dalyvių atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikimas netrukdo nagrinėti bylos rašytinio proceso tvarka, taigi jie nėra privalomi. Dėl to nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Kvietkienei turėtos atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidos nepriteistinos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendį.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendis ir panaikinta Danieliaus Gulino atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir palikti dėl šios dalies galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendį.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo D. Gulinui jas išdėstant taip:
pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, skirti Danieliui Gulinui ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Taikyti BK 64l straipsnio 1 dalį ir paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu, t. y. iki dvejų metų šešių mėnesių. Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą Danieliui Gulinui atidėti dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 vai., išskyrus, jeigu tai susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei pirmus šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.
Kitas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
Tomas Šeškauskas
Arturas Ridikas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
P.S.: Pagal teismo medicinos tanatologiją, žmogaus neveiksnumas - socialinė ir teisinė mirtis, 1996 metais priimtame "Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatyme" aiškiai užfiksuota, kad: "Mirtis - tai negrįžtama žmogaus organizmo, kaip visumos, žūtis, arba negrįžtama galvos smegenų veiklos baigtis, rodanti, jog žmogus neegzistuoja kaip asmenybė, nors kai kurie jo organai bei organų sistemos dar veikia".
Vadinasi, 2020 m. birželio 11 d., sukanka 3 (treji) metai kai Karolis yra miręs. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) galutinė ir neskundžiama nutartis yra niekinė, kaip ir nukentėjusiųjų advokato Mindaugo Bliuvo komentaras, kad "nebuvo teisinio pagrindo teisti kaltininką už nužudymą. (...) Bylos niekas neatnaujintų". Kaip sakoma: be komentarų, jeigu taip kalba nukentėjusiųjų advokatas.