V. Terleckas: Tauta rengiama dvasinei kapituliacijai
Autorius: Vladas Terleckas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/07/06/v-t... 2020-07-06 13:22:00, skaitė 1216, komentavo 5
Vladas Terleckas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras | voruta.lt nuotr.
Šis rašinys buvo paskelbtas knygoje „Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės, Vilnius, 2004, p. 446–454.
Kai norime kalbėti apie tėvynę,
Pirmiausia žodį žuvusiems suteikim,
Kad mūsų žuvusieji mus suprastų.
Justinas Marcinkevičius
Eilinį kartą po pasibaigusių Prezidento rinkimų (laimėtų R.Pakso) pasipylė kaltinimai rinkėjams dėl jų nepilietiškumo, nesusigaudymo, už ką turėjo balsuoti. Rūstinosi politikai, niršo dalis inteligentų, politologų. O ar nevertėtų pirmiausia atsigręžti į save. Gal tuomet būtų suvokta, kad kas per 12 metų pasėta, tas ir pjaunama. Kodėl tautiečiai prisimenami tik per rinkimus? Ar ne jūs juos pravardžiuojate pilvažmogiais, žmogėnais, tamsuoliais, šunauja, mankurtais, mase ir pan. Sėjamà (čia ir užsienyje) per visus galus visais būdais nevisaverčio lietuvio, pasibjaurėjimo mūsų istorija sėkla. Dergiama, tyčiojamasi visokiausiais epitetais, anekdotais, kaltinama iki „pajuodavimo“.
Nei viena valdžios institucija per daugelį metų nė piršto nepajudino tautiškumui, patriotizmui, pilietiškumui ugdyti ir ginti. Per Valstybės dieną aikštėje prie Seimo, Prezidentūroje dažniausiai skamba vakarietiška šiuolaikiška muzika. Kuri įtakingesnė partija savo programose kelia sau tikslą puoselėti tautines vertybes, plėtoti nacionalinę ekonomiką?! Tik skubama parduoti užsieniui net strateginius objektus. Rezultatas: neturime nacionalinių bankų, draudimo bendrovių, tik nuolaužos beliko iš nacionalinio pramonės sektoriaus. Tad nestebėtina, kad svetimieji stumia iš viešojo gyvenimo lietuvių kalbą, nacionalinius spektaklius, koncertus ir t.t. Nusirista iki tiek, kad toks Parma (Telekomo vadovas), leido tyčiotis iš mūsų valdžios institucijų, reikalaudamas, kad jam kvietimas į teismą būtų parašytas suomiškai!!! Tuo tarpu bent XX a. 10-jame dešimtmetyje Vengrijos įstatymai reikalavo, kad užsienio kapitalo įmonių vadovai mokėtų vengriškai.
Apskritai, kaip rašė A.Vyžintas, Vakarų Europos valstybių politinė praktika akivaizdžiai yra tokia, kuri visų pirma rūpinasi savos tautos interesais. Savosios tapatybės, savigarbos išsaugojimas yra prioritetinis valstybinės politikos uždavinys. Ne kitaip yra Rusijoje. Antai I. Sandomirska rašo: Visiškai pagrįstai galėtume priskirti Tėvynę, jei ne rusų kultūros konstantoms, tai bent grupei pačių stabiliausių šiandieninės rusų kultūros konstrukcijų.[1] Telieka tik pavydėti. Švedų mokslininkas H. Olsonas, remdamasis kruopščiais tyrimais, priėjo prie išvados, kad tautinė savimonė ir tautos bendrumo suvokimas yra tikras visuomenės moralinis vadovas, be kurio ji pavirstų dezintegruota, destruktyvia mase, kuria lengva manipuliuoti ir kuri yra viena būdingiausių autoritarinių ir totalitarinių režimų atsiradimo prielaidų. Pridurtina, kad taip atsiranda kuo palankiausios sąlygos manipuliuoti išorės jėgoms. Tai aiškiai matome savo Tėvynėje.
Jau daug metų tauta rengiama dvasinei kapituliacijai. Tai yra tapę kryptingu, organizuotu, intensyviai reklamuojamu reiškiniu. Šiam tikslui pasitelktas Lietuvos istorijos juodinimas, niekinimas, tyčiojimasis iš visų pamatinių mūsų tautos vertybių. Kaip J.Greimas pastebėjo, pasišlykštėjimas Lietuva tampa neuroze. Tuo siekiama įdiegti mums saviniekos, pasidygėjimo lietuviškumu jausmus, pakirsti tautos savimonę.
Šį pragaištingą darbą dirba gausios rašytojų, filosofų, politologų ir ypač istorikų, žurnalistų pajėgos, paprastai save laikančios intelektualais. Ne vienam jų tautos, jos vertybių niekinimas yra tapęs profesija. Priešingai ankstesniems laikams, mūsų praeitį klastoja ne tik kaimynų šovinistai, bet lietuviai, dažnai dirbantys valstybinėse įstaigose, taigi išlaikomi visų Lietuvos žmonių.
Dalis rašytojų, daugiausia besisukinėjančių „Šiaurės Atėnuose“, besiskelbiantys postmodernistais, intelektualais, yra tikri tautiškumo duobkasiai, šaržų, paskvilių apie Lietuvą, mūsų kalbą, šventes, papročius kūrėjai. Iš jų labiausiai reiškiasi rašytojai Marius Ivaškevičius ir Sigitas Parulskis. Pirmasis ypač „išgarsėjo“ romanu „Žali“ ir straipsniais (pvz., „Ketvirtas kartas, arba lietuviškos metamorfozės“). Regis, net okupacijos laikais joks padoresnis rašytojas neišsityčiojo iš partizanų ir neišaukštino jų budelių, kaip dabar juos pavaizdavo M. Ivaškevičius. Paskvilyje jam Lietuva – tai dinozauras, kurį žnaibo Ordino kariauna, trukdantis Vakarų civilizacijai plisti į Rytus; XX a. pabaigos nacionalinis judėjimas – grupelės entuziastų žaidimas lietuvius; 1941 m. trėmimai – tik iškeliavimas į Sibirą įprastu ir gerai pažįstamu maršrutu; lietuvių kalba – niekam tikusi ir t.t. Jis atvirai deklaruoja, kad jam nereikia 1926–1939 m. Lietuvos, t. y. didžiausios pažangos laikotarpio Lietuvos, kadangi ją valdė ne intelektualai. Tokias mintis dėstė ne bet kur, o Minske tarptautinėje filosofų konferencijoje. Deja, randasi kritikų, šūkčiojančių apie netradicinį, modernų M. Ivaškevičiaus mąstymą, naują žodį. Gėda! Anot jo, 1920 m. Lietuvą nuo L. Želigovskio užmačių apgynė ne Lietuvos kariuomenė prie Širvintų ir Giedraičių, bet V. Putna, pagrasindamas J. Pilsudskiui su L. Želigovskiu neliesti likusios Lietuvos teritorijos.
M. Ivaškevičiui mūsų kalba – lubos, pritaikytos žemaūgiams protėviams. Kas gi kalboje kliūna „aukštaūgiui“? Ogi „Neturime ir nacionalinių keiksmažodžių“, „tautinio žargono neturime“. Žinoma, kaip be jų tapsi garsenybe. Jis – ne vienišas. Bendramintis poetas D.Šimonis miknoja: „Kalbos ribos izoliuoja mąstymą“. Tuo tarpu žymus mūsų dailininkas Stasys Eidrigevičius, daug matęs pasaulio, dalinasi tokia savo patirtimi: „Keliaudamas dažnai į publiką prakalbu lietuviškai. Visi paprastai nutyla ir klausosi, o paskui stebisi: kas per dainingumas tos kalbos!“ Gimtoji kalba netrukdo kurti tikram poetui Vladui Braziūnui. Jis įsitikinęs, kad mūsų kalba – didžiulių, svaigių galimybių instrumentas. „Tai – daugybė suderintų registrų, ištisas orkestras“, – tvirtina jis. Nuo betalentystės neišgelbės jokia kalba. Neatsitiktinai P.Žemgulytė pastebi, kad „Daugelis rašytojų tiesiog neturi kalbos pajautos“. Gražiai ir vaizdžiai apie kalbos reikšmę yra sakęs M. Daukša: „Kalba yra bendros meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. Keiksmažodžių adeptui M. Ivaškevičiui nesuprasti M. Daukšos žodžių.
Paklausius M. Ivaškevičiaus, išeitų, jog mano Motina ir jos bendraamžės, laikiusios iš lūpų išsprūdusį žodį „gyvatė“ keiksmažodžiu, taigi ir nuodėme, buvo dvasinės neūžaugos. Išsiversdavo be gyvatės. Joms ji – ilgoji, margoji, kirmėlė ir pan. Kitas dvasines vertybes puoselėjo mano Tėvų karta. Priešingai mūsų kalbos nuskriaustiesiems žymus Rusijos demokratų lyderis hab. dr. J.Afanasjevas pergyveno dėl jo gimtosios kalbos užteršimo kriminaliniu žargonu. Šio reiškinio priežastimi jis laikė bolševikinį terorą, per lagerių pervariusį apie 70 mln. žmonių. Daugeliui abejingai tylint, susidaro kuo palankiausia terpė veikti agresyviems cinikams, naujiesiems trečiafrontininkams. Jau bandoma nuneigti, nuvertinti Maironio, B.Brazdžionio, J. Marcinkevičiaus poeziją, jų talentą. S. Parulskis (kurio eiliavimą Č.Kavaliauskas pavadino seilėjimais, kloaka), vos Lietuvos žemei priglaudus Tautos šauklio, vieno iškiliausio XX a. mūsų poeto B. Brazdžionio palaikus, pasišovė palaidoti ir jo kūrybą. Jis drėbė: „Grynoji patriotinė poezija kartu su B.Brazdžioniu <…> visam laikui pasitraukia į praeitį“. Matyt, S. Parulskis susapnavo, kad dabar atėjo metas jo „poezijai“. O gal vyras sumanė pasekti E. Mieželaičio pavyzdžiu, kuris gūdžiais stalinizmo metais išsėdėjo propagandinį eilėraštpalaikį „Per pasaulį keliauja šuva…“, kuriame parodijavo B.Brazdžionio žinomą kūrinį. Po metų E. Mieželaitis gavo LSSR respublikinę premiją“. Suprantama, kad okupantas negalėjo nekeršyti B. Bradžioniui, šaukusiam tautą, „GPU užguitą“. B. Brazdžionio kūryba ne tik pilietiška, bet ir „˂…˃ išlaisvintos kalbos, naujų poetinių struktūrų meistro“ (S.Geda).
Nemaloniai netikėta, kad į Tautos dainių laidotojų brigadą įsirašė ir S. Geda, niršdamas dėl Maironio neblėstančios aureolės. Gal apmaudui išlieti nusigriebė už jau 27 laidų susilaukusių Maironio „Pavasario balsų“, tariamai neaktualių, nemodernios poetinės kalbos. Ne vienas bandė Maironį palaidoti, bet pergyveno savo laidotojus. Tikriausiai pergyvens ir S. Gedą. Taip manyti verčia įgūdusių literatūros vertintojų ištarmės. Gražiai ir teisingai prof. V. Daujotytė pastebėjo: ˂…˃ negalima įsibūti lietuvių poezijoje, nesusitikus su Maironiu: nenusilenkus ar neatsitrenkus. Santykis su Maironiu iš principo yra santykis su tautinės kultūros ašimi. Jos šiems vertinimams atliepia J. Brazaičio pastebėjimas, kad Maironio aktualumas pagrįstas tuo, kad jo kūryba atitinka mūsų tautos etinį jausmą. Maironis paliko mums poetinį istorijos jausmą. Neseniai prof. V.Zaborskaitė taip apibendrino: Maironio statusas mūsų literatūroje yra toks, kad jis nebegali būti nei ignoruojamas, nei pamirštamas – jis stačiai yra, kaip pamatas ir ataskaitos taškas viskam, kas vyksta poezijoje [2]. M. Martinaitis pabrėžė, kad Maironis – poetinės Lietuvos kūrėjas, su jo poezija patiriame stipriausius ryšius su savo žeme, praeitimi, kalba, į jo kūrybą atsigręžiame, kai mums, mūsų Tėvynei labai sunku.Viskas aiškiai pasakyta. Naujausių sociologinių apklausų respondentai į XX a. žymiausių rašytojų dešimtuką išrinko ir Maironį, ir B. Brazdžionį, bet ne jų vertėjus iš sosto.
Ką tik vos vieną poezijos knygelę teišleidęs Ž. Andriušis (?), galimai pasislėpęs už pseudonimo Maksas Kempinskis, pagieža apdrabstė J. Marcinkevičių, jį išvadino dvasiniu protezu, tipišku opiumu, kurį sumaniai panaudojusi sovietinė valdžia. Kempinskis giriasi, jog jam nuskriausti poetą yra šventas dalykas, o jei jis talentingas – tai daryti žiauriai malonu [3]. Ar tai ne sadizmo ženklas? Vienoje televizijos laidoje J.Marcinkevičiaus „Mažvydas“ kritikuotas todėl, kad jis dramos herojumi pasirinko gimtąja kalba rašiusį Mažvydą, o ne Sarbievijų (lotynų kalba kūrusį poetą).
Niekintojams kliūva mūsų šventes (valstybinės ir bažnytinės), nes esą jos persmelktos liūdesio. S. Parulskis išsišaipė net iš Vėlinių. Kas, būdamas nešališkas, galėtų neigti Velykų, Sekminių, Užgavėnių džiaugsmingą prasmę ir nuotaiką. Be to, nuo seno lietuviams nebūdingas siautulys, palaidumas. Pati rami, susimąsčiusi, gamta lėmė atitinkamą mūsų charakterį. Ne vienas žydų autorius pripažįsta, kad išskirtinį litvakų tipą suformavo Lietuvos gamta. Pagaliau okupantai mums nepašykštėjo kančių ir kankinių dienų. Pagal verslo pasaulio ir globalistų užsakymą propaguojamos svetimos girtuoklystės ir seksualinio siautulio „šventės“ – helouvyno, Valentino. Ko norėti iš rašeivų, jeigu Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis Vasario 16-osios minėjime Vilniaus pedagoginiame universitete atviravo, kad jam ˂…˃ iš visų vasario švenčių pati mieliausia Valentino diena, dar Užgavėnės, o Vasario 16-osios ilgainiui niekas neminės [4]. Nenormalu, kad atvira valstybės tarnautojo nepagarba valstybinei šventei nesulaukė jokios reakcijos.
Beje, ne vienas istorikas pasiūlė švęsti 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos dieną [5]. Jiems brangi Konstitucija, laidojusi Lietuvos savarankiškumą, net jos vardą, Lietuvą galutinai suliejant su Lenkija į vieną valstybę, įteisinusi beteisį valstiečių baudžiauninkų statusą [6].
Piktų išpuolių objektu tapo Dainų šventė (2003 m.), mūsų dainos. S. Parulskis dainininkus išvadino sadistais sektantais, savo dainavimu kankinančiais niekuo nekaltus piliečius, ir kvietė būti budriems, per daug arti neprisileisti dainininkų bei šokėjų, nes jie būtinai pažeisią kitų asmeninę laisvę [7]. Taigi atvirai kvietė boikotuoti Dainų šventę. Ko norėti iš šio žmogaus, drįstančio prisipažinti, kad ˂…˃ turėti kokių nors principų ir dėl jų kovoti, jau yra blogas skonis [8]. Tik pamiršo, kad jam profesija tapęs tyčiojimasis absoliučiai iš visko irgi yra principas. Tai apie juos sakoma: Burna kalba tai, ko pertekusi širdis (Mt 12,34). Siekdami save sureikšminti, kalba visos savo kartos vardu. Skaitytojai turėtų žinoti, jog minėti ir neminėti asmenys yra apsiskelbę intelektualais, t. y. laisvais nuo tautos, krikščionybės. Matote, jie – pasaulio piliečiai, atsitiktinai gimę lietuviais. Vienas profesorius intelektualus įvardino kaip žmonijos nelaimę. A. Juozaitis tvirtina, jog ˂…˃ intelektualai – visų revoliucijų, perversmų, idiotiškiausių idėjų pradininkai [9]. Tai jie, anot R. Ozolo, skleidžia keikimosi „kultūrą“, internautų kultūrą, kuria labai patogu remtis šiandieniniams marksistams įrodinėjant kultūrų ˂…˃ ir tautų susiliejimo neišvengiamumą ir gėrį [10]. Jie savąjį marksizmą (posovietinėje erdvėje nemadingą) dangsto kosmopolitizmu, globalizmu.
G. Beresnevičiui mūsų dainos – barbariškos, kietos, nieko gero nežadančios anei dainininkams, anei klausytojams, pasibaisėtinai neinformatyvios, be jokio turinio ar vyksmo [11]. Kažkas pasistengia, kad mūsų intelektualų antilietuviškos nuostatos pasiskleistų svetur. M. Ivaškevičiaus rašiniai atstovavo Lietuvos literatūrai Frankfurto prie Maino mugėje. Dabar jis su S. Parulskiu vyksta į 12-ąją Šiaurės šalių festivalį dalyvauti literatūrinėse diskusijose.
Apie vadinamosios žiniasklaidos neuroziškai keliamą pasišlykštėjimo Lietuva, lietuviais kakofoniją beveik nesinori rašyti. Jau prof. O. Voverienė yra šitaip diagnozavusi: „Respublika“ savo nuodingu sarkazmu neturi sau lygių, kuriai visko kaltininkas – Lietuvos nepriklausomybė. Anot jos, „Kauno diena“ pati agresyviausia, nuolat keikianti visa, kas lietuviška, eskaluojanti aklą marksistinę neapykantą Lietuvai [12]. Žinoma, panašių leidinių, televizijos ir radijo kanalų per akis. Ir kokių tik „herojų“ pasityčiojimui nesukuriama! Žurnalistai stačiai lenktyniauja, kuris užgauliau, bjauriau atsilieps apie lietuvį. Štai T. Kavaliauskas postringauja: esame ištižėliai, maži, šalis be idėjų, vis dar garbinanti žemę, jos purenimą, sėklos dygimą ir derlių, santykį su gamta, „Šioje dimensijoje nėra intelektualizacijos ˂…˃ [13]. Istorikas A. Bumblauskas bubena: esame skysti, režisierius R. Tuminas atitaria: „˂…˃ kas antras lietuvis nepilnavertis“ (kviečiasi Hitlerį?). G. Trimakaitė padarė stulbinantį „atradimą“: ˂…˃ lietuvių tingumas buvo jų nykimo priežastis. Susitaikykime su mintimi, kad dauguma esame buki [14]. Nepatarinėsiu jai paskaityti vokiečių kronikos apie savo priešus lietuvius šia tema. Pusiau juokais sakoma, kad išgėręs lietuvis užtraukia dainą „Ariau ariau…“, o kitos tautos atstovas kviečia: „Ech raz, esčio raz…“ Čia esama dalies tiesos.
Apskritai per 12 metų klausydamas ar skaitydamas „žiniasklaidininkus“ gali pagalvoti, kad lietuvis – vagis, žudikas, tinginys, kad mafija, kileriai yra lietuviškos kilmės. Nemanau, kad mūsų valstybės, tautos dergliotojai nesuprastų, jog įžeidinėjami mirusieji ir gyvieji žmonės su savo garbe, jos supratimu. Argi nesupranta, kad nusideda ketvirtajam Dievo įsakymui – „Gerbk savo tėvą ir motiną“, kuris, pagal Popiežiaus XIII išaiškinimą, reiškia Aukščiausiojo paliepimą mylėti Tėvus ir Tėvynę. Matyt, dalis besityčiojančių galvoja, kad niekinimu atsiribojama nuo kitų, manant ir pabrėžiant, jog mulkiai yra kiti tautiečiai, bet ne aš.
Kas galėjo patikėti, kad Nepriklausomybės laikais pagal Lietuvos istorijos klastojimo mastą bus pralenktas J. Žiugžda su pasekėjais? Bet taip atsitiko! Kaip esu rašęs, autoritetingas istorikas, akad. V. Merkys nustatė Lietuvos istorijos mokslo sunkų pasiligojimą. Pagal jį, ligos simptomai yra šie: 1) ciniškas požiūris į savo istoriją, arogancija ir cinizmas vertinant savo pirmtakų darbus; 2) siekimas tariamų mitų „demaskavimu“ iškilti, patraukti visuomenės, o ypač užsienio istorikų dėmesį; 3) matomos tendencijos lietuvių tautą eliminuoti kaip savo istorijos kūrėją (subjektą); 4) bandymai išteisinti kryžiuočius ir jų ekspansiją aukštesnes europinės kultūros platinimu. Tik jis nepastebėjo ar neįvardijo siekimo dvasiškai tautą nuginkluoti. Akademikas įtaria, jog kai kuriuos mūsų istorikus įtakoja įsipareigojimai šalių fondams ir institucijoms. Tiesiau sakant, akademikas sviedė sunkų kaltinimą – tarnystę užsieniui už pinigus.
Manau, kad dalies istorikų darbų antilietuvišką tendencingumą veikia jų pažiūros. Štai N. Neporožnia rašo: E.Gudavičiaus istoriosofija ir politinis tendencingumas – nostalgiškai prosovietinis, monarchiškai-rusiškai imperialistiškas <…> [15]. Jis ne kartą viešai prisipažino esąs marksistas. Neatsitiktinai R. Ozolas nerimauja: <…> tarybinis marksizmas ciniškai tebetriumfuoja Lietuvoje [16]. Pagal išpažįstamas pažiūras apsišaukusieji Lietuvos istorijos mitų griovėjais tendencingai parenka faktus. A. Bumblauskas atvirai kviečia nebijoti istorijos subjektyvumo, <…> aiškiai deklaruoti, iš kokių pozicijų rašoma istorija“. Tai, anot jo, <…> iš karto leidžia atpažinti autorių, kaip jis atrenka istorijos faktus [17]. Vadinasi, iš šios krypties istorikų net neverta tikėtis maksimalaus objektyvios istorinės tikrovės atkūrimo, nes atsisakoma elementaraus mokslo principo – faktų visumos analizės. Jie visiškai nutyli archeologų, kitų mokslininkų tyrimų išvadas, iš istorinių šaltinių parenka savo išankstinėmis nuostatomis parankias žinias.
Labai iškalbingi šių istorikų skelbiami šūkiai arba reikalavimai: nesendinti, negrąžinti mūsų praeities. Kviečiama jauninti, juodinti. „Novatoriai“, kosmopolitai agresyviai puola istorikus, kurių mąstymas remiasi S. Daukanto, A. Šapokos linija – nacionalinės valstybės linija. Skaitome, girdime tokias ištarmes: Lietuva – nuolatinio skurdo, atsilikimo šalis, lietuviai – imperialistai, visi didieji kunigaikščiai neverti vieno 1918–1919 m. savanorio, Lietuva sutrukdė Vakarų civilizacijos plėtrą Rytų slavų žemėse, atplėšė baltarusius ir ukrainiečius nuo rusų. Pagal A. Bumblauską, baltarusiai yra tauta, gimusi Lietuvai nuskriaudus rusus; Vilnius – „ruskaja storona“. Jam valstybingumas nėra savaiminė vertybė. A. Nikžentaitis bando įrodinėti, jog XIII a. lietuvių kariuomenė buvo prastos kokybės (vyravo pėstininkai), blogai ginkluota, naudojo primityvią taktiką ir t. t. Jam nė motais V. Kazakevičiaus, J. Stankaus, S. C. Rovelo (Rowell) kruopščių tyrimų pagrindu padarytos priešingos išvados, kad baltų kalavijai atitiko Europos standartus, kad Lietuvos kariuomenė buvo gerai vadovaujama ir aprūpinta, ji išmanė kavalerijos taktiką, naudojosi puikia karine žvalgyba ir t. t. Žymus anglų istorikas R. Bartletas yra pasakęs, kad nors pagonių lietuvių dievai buvo pasenę, tačiau jų ginklai buvę nauji. A. Nikžentaičio, V. Vareikio rašiniuose randi tarsi iš Vokietijos revanšo ideologų ir bolševikų propagandistų ištrauktą teiginį, kad 1923 m. Klaipėdos sukilime vietos gyventojai nedalyvavo. Tai juos suartina su bolševikinio „Priekalo“ prasimanymu, kad Lietuva – Klaipėdos krašto okupantė. Groteskiška, kad Lietuvos istorijos tendencingi perrašinėtojai vykdo LR Prezidentūros užsakymus, pagerbiami aukščiausiais ordinais. Tai ne kas kitas, kaip pritarimas ir palaiminimas tęsti „novatorišką“ mūsų istorijos „permąstymą“. Manau, jog šiuo atveju buvo neapseita be Prezidento vieno patarėjo, kuris neseniai Šiaulių mokytojams nurodinėjo, jog norinčių anglų kalba mokytis mokinių negalima versti klausyti pamokų lietuviškai. Skleidžiamas lygiai taip pat pavojingas melas – dėl kančių, bėdų, atsilikimo esame kalti mes patys. Tai akivaizdi pastanga reabilituoti mūsų engėjus, okupantus ir pažeminti mus.
Istorikas prof. E. Aleksandravičius dėstė: Valdovų rūmų atstatymas – tai gręžimasis į praeities miražus“, kuris esąs senas ir patikrintas, bet į ateitį atatupstom vedantis nacionalizmo veteranų metodas [18]. Pagal jį, Vilniaus universitetas labiau priklauso lenkiškajai kultūros tradicijai.
R. Čepaitienė ir R. Šermukšnytė (istorikės?) neigia paminklo Vilniuje Žalgirio mūšiui paminėti reikalingumą, mat Vilnius tiesiogiai su tuo nesusijęs. Apskritai joms paminklai – ˂…˃ vienas tipiškų nacionalizmo ideologijos vizualinių atributų [19]. Manau, kad komentarai nereikalingi.
Istorikams skleisti pramanus, melą padeda ir ne vienas menininkas, rašytojas. Neseniai Dalia Kuodytė paskelbė pasipiktinimą skandalingais tremties istorijos iškraipymais numatomo statyti filmo „Sibiro madona“ scenarijuje. Ji rašo: Būsiu kategoriška – scenarijus ne tik neparemtas jokiais faktais, bet, atvirkščiai, tuos faktus iškraipo ir supainioja [20]. Net sunku patikėti, kad scenarijuje figūruoja tokios „tikroviškos“ scenos: sovietų kareivis apgailestauja dėl neva per neapsižiūrėjimą tremiamos gimdyvės, lageryje vaikai maudosi kubiluose, visi laisvai net naktimis vaikšto, karceryje sėdi įsimylėjėlių porelė ir t. t.
2006 m. mokinių ir studentų apklausa rodo, kad kosmopolitiniams istorikams pavyko sujaukti jaunimo protus, vertybinę orientaciją. Mat jie stambiausiu mūšiu laiko Saulės mūšį (62,1% teigiamų atsakymų), o Žalgirio kautynėms skyrė antrąją vietą (53% teigiamų atsakymų); tarp iškiliausių Lietuvos veikėjų Mindaugui atiteko pirmoji vieta (24,5% teigiamų atsakymų), jis gerokai pralenkė Vytautą (gavusį 16,5% teigiamų atsakymų). Kęstutis atsidūrė tik 8-oje vietoje (3,7% teigiamų atsakymų) [21].
Taigi didelės jėgos sutelktai klibina mūsų istorinę atmintį, kasasi po patriotizmo pamatais, kurį J. Girnius teisingai vadina tautos širdimi ir dinamiškiausia jėga. Įsiklausykime į V. Džoberčio teiginį, kad „Patys didžiausi laisvės priešai ne tie, kurie ją slopina, o tie, kurie ją išniekina. Iki šiol politikai, patriotiški inteligentai neišgirdo G. Trimakaitės perspėjimo: Valstybę laikyti okupuota galima vien tada, kai didžiosios žmonių dalies sąmonė pavergta. Kaip žinoma, J. Basanavičius yra perspėjęs: Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities“. O kas laukia tautos, kurios atstovai niekina praeitį?!
2008 m. Žmogaus studijų centro specialistai, išanalizavę savižudybių, savidestrukcinio elgesio priežastis, nustatė, kad tai glaudžiai susiję su anomalija – visuomeninių ryšių silpnėjimu, tradicinės tautinės kultūros nykimu. Jie perspėja: iškilo grėsmės Lietuvos išlikimui! [22]
Negi nematome, jog Lietuvoje mažėja Lietuvos, seimūnas E. Skarbalius su pasekėjais jau nusitaikė į Lietuvos vientisumą. Niekas jam neprimena duotos priesaikos LR Konstitucijai laužymo. Vilniaus universitete jau nebėra Lietuvos istorijos katedros, bet užtat turime Vidurio ir Rytų Europos institutą. Tarp inteligentų geru tonu tapo šaipymasis iš savo tėvynės, jos istorijoje ieškojimas kraujo, lavonų, atsilikimo ženklų. Ar galima tikėtis iš mūsų diplomatų tvirtumo ginant Lietuvos interesus? Didelė tautos dalis jau subrandinta vadinamajai Sniečkaus konferencijai. Jos organizatoriai tai tiksliai suvokė. Antraip aktyviausi kolaborantai nebūtų apdovanojami, aprūpinami geromis pensijomis. Kodėl neskambiname pavojaus varpais, kai tik 55% lietuvių didžiuojasi jais esą?! Juk 94% vengrų ir slovėnų, 91% lenkų jaučia pasididžiavimą savo tautomis.
Šitaip pasitinkame globalizacijos ir stojimo į Europos Sąjungą keliamas grėsmes. Nerimauti turėtų versti jau vien Vokietijos kultūros ministro požiūris, kad platesnę integraciją silpnina seniai atgyvenęs idealas – tautinė valstybė [23]. Ar lietuvybę išsaugosime vien mūsų krepšininkų pergalėmis, kurios nebus nuolatinės?
Nepramiegokime Lietuvos!
Rašytojas Romualdas Lankauskas perspėja, kad laiko atsipeikėti likę nedaug [24]. Antraip dar šiame šimtmetyje būsianti eliminuota lietuvybė ir tapsime svetimųjų pastumdėliais. Tik aklas ar abejingas gali nematyti, kaip, mūsų valdžiai nuolaidžiaujant, abejingai stebint, o kartais savo veiksmais talkinant, išplaunamas lietuviškumas, stiprinamas separatizmas ir rausiamasi po mūsų valstybingumo pamatais. Ne vien globalizacija kalta, kad lietuvių kalba stumiama į nuošalę. Tam pasitarnauja ir valdžios priimti ar nepriimti norminiai aktai. Tad retai kur pamatysi lietuviškus organizacijų, įmonių, kontorų pavadinimus. Grupelė parsidavusių mūsų kalbininkų ir Lietuvių kalbos komisija teikiamu siūlymu svetimvardžius rašyti originalia forma (rašmenimis) siekia sugriauti rašybos sistemą ir padidinti lietuvių kalbos eroziją. Yra įstatymas, draudžiantis nežmoniškai elgtis su gyvūnais, bet nėra jokio įstatymo, draudžiančio darkyti mūsų gimtąją kalbą. Bet kas ją, taip sunkiai išsaugotą, gina?
Žinotina, kad Rusijos valdžiai artimi geopolitikai (pvz., Aleksandras Duginas) Lietuvos silpninimui yra numatę skatinti regioninį separatizmą, religinių sektų sklaidą ir kt. Ir tai vyksta. O kas vyksta pietryčių Lietuvoje?! Mažinamas lietuviškų mokyklų, darželių finansavimas, norima statyti paminklą (-us) J. Pilsudskiui, gatvių pavadinimai rašomi lenkiškai ir t. t. Tai, kas dėjosi šių metų (2008 m.) vasarą Vilniaus krašte, kitaip kaip atvira provokacija prieš Lietuvą nepavadinsi. Prieš mūsų Valstybės dieną ir po jos Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių rajonuose ir Vilniuje prie bažnyčių bei mokyklų vyko Lenkijos kariuomenės paradai; lenkų karių susitikimai su vietos valdžia (!), lenkų organizacijomis ir kt. Renginiai vyko priminti Lenkijos įvykdytą Vilniaus krašto užgrobimą ir okupaciją vietinių gyventojų protėvių garbingas kovas [su Lietuvos kariuomene – V. T.], pagerbti maršalą J. Pilsudskį ir t. t. 2008 m. birželio 16 d. Lenkijos ambasadoje Vilniuje paminėta ne Gedulo ir vilties diena, ne SSSR įvykdyta Lietuvos okupacija, o pagerbtas Rytų Lietuvos užgrobimas Lenkijos ginkluota jėga. Šie beprecedenčiai įvykiai labai aiškiai parodo, kam ir kodėl reikalingos bumblauskų spekuliacijos, jų pamokymai.
Tikrai nepriklausomos ir save gerbiančios valstybės vadovus iš letargo miego turėtų pažadinti 2008 m. kovo mėnesį Lenkijoje pradėjęs veikti Lenko kortos įstatymas, kuriuo įtvirtinama lojalumo bei ištikimybės Lenkijai sklaida ir buvusi LDK gyventojų polonizacija. Lenko korta iš dalies atstoja Lenkijos pasą ir neteisėtai suteikia dvigubą pilietybę. Ją gauna asmenys, kurie gyvena ar kurių tėvai, seneliai gyveno Lenkijos užgrobtose Lietuvos žemėse. Suklusti verčia tos kortos įteikimo Lietuvos piliečiams Lenkijos prezidento pasakyti žodžiai: Baltąjį erelį ilgus metus nešiokite prie širdies. Didžiuokitės juo! Lenkija laukia jūsų! (cit. pagal 24). Ar tai strateginio partnerio valstybės vadovo kalba?!
Vaiva Radikaitė-Žukienė kelia klausimą – kam tarnauja Lietuvoje leidžiami lenkiški laikraščiai? Ji pažymi: Nesu perdėtai jautrus žmogus, bet paėmus lenkišką laikraštį, tiesiog fiziškai jaučiu, kaip iš jo smelkiasi neapykanta [25].
Laikas parodys, ar Lenkijos kampanija nupirko Mažeikių naftą vien ekonominių interesų vedama. Spaudoje buvo pasirodžiusių žinučių apie ten tretiruojamus lietuvius darbininkus. Atidesnio dėmesio reikalautų ir tos kampanijos kainų politika.
Man savi lito „tėvo“ prof. Vlado Jurgučio tvirti principai – niekam nesilenkti, tautinės garbės neišduoti, trokšti daugiau Lietuvos. Dvasiškai nepasijuskime esą atėjūnai Lietuvoje. Neklausykime melo – buvome barbarai, atsilikėliai. Mūsų protėviai pikčiausių priešų vokiečių vadinti barbarais ne dėl atsilikimo, charakterio, bet dėl kito (nekrikščioniško) tikėjimo. Jiems visi (ne vien lietuviai) kitatikiai buvo barbarai. Mūsų protėviai „barbarystės“ laikais gamino europinio lygio ginklus (kryžiuočių vertintus kaip puikų karo grobį), papuošalus – meno kūrinius, su diplomatinėmis misijomis pasiekdavo Italiją, turėjo navigacinių sugebėjimų plaukioti jūromis, geopolitinį mąstymą ir matymą, modernią karo strategiją, proobservatoriją (Palangoje), kalendorių ir t. t. Net vokiečių kronikose randame lietuvių svetingumo, vaišingumo, darbštumo pripažinimą. Vokiečių mokslininkams C. F. Heilsbergiui ir E. Kantui patrauklūs lietuvių charakterio bruožai buvo šie: išdidumas, savigarba, santūrumas, patikimumas.
Česlovo Milošo brolis Andžejus (žinomas lenkų dokumentininkas) yra sakęs: Drąsiai galiu teigti, jog lietuviai geri žmonės <…> [26]. Kitas lenkas – Leonas Brodovskis rašo: Nuostabi yra nedidelės gyventojų skaičiaus tačiau didelės dvasia lietuvių tautos istorija [27]. Dvasines mūsų vertybes pastebėjo ir įvertino JAV prezidentas Dž. Bušas: „Jūs sumokėjote laisvės kainą, todėl žinote jos vertę. Jūsų indėlis – ne tik ginkluotosios pajėgos, bet nemažiau svarbu, kad jūsų dalyvavimas sustiprins NATO dvasią“.
Gėriuosi savo buvusiais studentais, kurie gerai moka po kelias užsienio kalbas, laimi didžiulius konkursus studijoms užsienio universitetuose arba darbui prestižinėse organizacijose. Studijuodami svetur nesijautė atsilikėliais nuo kitataučių. Anot jų, paprastai kitų šalių (Vakarų) studentai paruošiami gerais, bet siaurais specialistais („fachmanais“), o mūsiškiai išsiskiria platesniu išsilavinimu, akiračiu. Apie tai spauda nerašo, jos bosams neįdomu. Turėtume pasigėrėti ir mūsų verslininkais, kurie, neturėdami patirties, sugebėjo įsiskverbti į Vakarų rinkas, reguliuojamas kitokių įstatymų, tradicijų. Taip pat ne iš kelmo spirti pasirodė mūsų derybininkai. Buki, skysti, atsilikę tokių rezultatų nepasiekia.
Didžiuojuos esąs lietuvis, didžiuojuosi savo protėviais, kurie apgynė mūsų kalbą ir laisvės idėją. Ypač didžiuojuosi, kad jų sielose labai suderėjo patriotizmas ir pagarba kitoms tautoms, jų atjauta nelaimių atvejais. Toli pavyzdžių neieškosiu, apsiribosiu tarpukario ir karo laikais. Tada mano tėvų karta kaip savo nelaimę išgyveno dėl Hitlerio ir Stalino kariaunų naikinamos Lenkijos, žydų žudynių. Ne tik pergyveno, verkė, bet kuo galėjo, tuo padėjo: draugiškai priglaudė, maitino lenkų pabėgėlius, internuotus karius; gelbėjo žydus ir tiesiog dvasiškai izoliavo jų žudikus. Su atjauta tiesė duonos riekę atbėgėliams vokietukams ir Leningrado blokadą išgyvenusiesiems.
Gerbiami skaitytojai, kai ateis mintis savo Tėvynę pavadinti bananų šalimi, nepamirškite, kad ji yra vienintelė, nesutapatinkite jos su valdžia. Ir netikėkite piktybiška, be paliovos kai kurių istorikų kartojama maldele „Lietuva – nuolatinio atsilikimo šalis“, nes jie stengiasi nuslėpti, kad iš pradžių apie 400 m. mus žudė, plėšė, degino rusinai, vokiečiai, nuo XVI a. siaubė Rusija, Švedija, kad 125 m. vilkome Rusijos kolonijinį jungą, vėliau – besikartojančias okupacijas. Tad kada ir kiek ilgai mūsų Tėvynė turėjo galimybę rūpintis ekonomika, kultūra?! *
Autorius yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, ekonomikos mokslų daktaras
Nuorodos:
* Pavydžiu Turkijai, nes jos įstatymai gina tautos garbę. Kaip žinoma, pastaraisiais metais ėmė reikštis tautinė nepakanta tautinėms mažumoms. Prisiminkime skustagalvių eitynes. Ar tokios dalies jaunimo reakcijos neprovokuoja nežabotas lietuvių tautos niekinimas? Juk kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.
[1] Kultūros barai, 1997, Nr. 12, p. 5.
[2] Lietuvos žinios, 2008 05 23–29. Ar Dienovidis, 2003 01 03?
[3] Šiaurės Atėnai, 2003 09 13.
[4] Ten pat, 2002 05 05.
[5] Naujasis židinys–Aidai, 2003, Nr. 5.
[6] Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas, 1936.
[7] Šiaurės Atėnai, 2003 06 24.
[8] Ten pat, 2003 08 23.
[9] Kauno diena, 2003 04 05.
[10] Šiaurės Atėnai, 2003 09 20.
[11] Lietuvos aidas, 2003 07 05.
[12] Ten pat, 2003 04 01.
[13] Kultūros barai, 2002, Nr. 12.
[14] XXI amžius, 2002 04 17.
[15] Voruta, 2001 06 02.
[16] Šiaurės Atėnai, 2003 09 20.
[17] Respublika, 2003 03 13.
[18] Kultūros barai, 2001, Nr. 12.
[19] Naujasis židinys–Aidai, 2003, Nr. 5.
[20] Lietuvos žinios, 2008 05 23–29.
[21] Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje, Šiauliai, 2007.
[22] Respublika, 2008 12 12
[23] Lietuvos rytas, 2002 01 26.
[24] Atgimimas, 2008 09 05–11.
[25] Voruta, 2002 08 09.
[26] Lietuvos rytas, 2002 10 29.
[27] Kultūros barai, 2002, Nr. 12.