Gitanas Nausėda: Lietuva ir JAV – „ypatingas ryšys“ ar vasalo reveransas feodalui?

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-07-29 11:53:00, skaitė 1331, komentavo 7

Su oficialiomis iškilmėmis minėdamas 1940-ųjų liepos 23-iosios dienos, kada Jungtinės Valstijos pareiškė „nepripažįstančios“ ir laikančios „neteisėtu“ tuometės Lietuvos sprendimą dėl įsijungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį, prezidentas Gitanas Nausėda ne tiktai visaip išpliekė taip vadinamą „sovietų okupaciją“, bet ir pareiškė, neva tarp Lietuvos ir Amerikos egzistuojąs kažkoks tai „ypatingas ryšys“... Įdomu, ką gi tai reiškia?

Reiktų pradėti tuo, jog pati „ypatingojo ryšio“ sąvoka čia – importinė: įdomu pažymėti, jog savo tarpusavio santykius „ypatinguoju ryšiu“ (angl.: special relationship) vadina Didžioji Britanija ir JAV, žodžiu – dvi Vakarų anglosaksų imperialistinės valstybės... Iš tiesų, atidžiau pažvelgus, jų ryšys ganėtinai įdomus: kadaise JAV gi būta Britanijos kolonijos, bet, 1776 m. atsiskyrė ir paskelbė atskirą valstybę, kuri – kad ir sparčiai besivystydama ir stiprėdama – visą XIX amžių vienaip ar kitaip, bet gyvavo Britanijos imperijos šešėlyje. Tačiau XX amžiaus bėgyje, o tiksliau – po Pirmojo ir ypatingai po Antrojo pasaulinių karų – Jungtinės Valstijos jau neabejotinai perėmė lyderiaujančią poziciją iš Didžiosios Britanijos, kuri, vis dėlto, išliko vieningame interesų tandeme su JAV. Šiuo požiūriu ir turime „ypatingą ryšį“, tam tikra prasme, lyg ryšį tarp vištos ir kiaušinio – tarp dvejų imperijų, kurių viena pagimdė kitą, kad ši jaunesnioji, savo ruožtu, užimtų ją pagimdžiusiosios vietą... Nepamirškime ir to, jog istoriškai susiformavęs „ypatingasis ryšys“ tarp JAV ir Britanijos šiandien, laimėjus Brexit‘o referendumui ir priėmus sprendimą dėl pasitraukimo iš ES, yra nuosekliai stiprinamas: vien savotiška simetrija tarp Donaldo Trampo ir Boriso Džonsono personų simboliškai daug pasako – ką bešnekėti apie glaudžius ekonominius, karinius, politinius šių dvejų imperijų interesus.

Taigi, ką reiškia „ypatingas ryšys“, žinome. Bet kuo tai susiję su Lietuvos atveju? Ar čia esama kažko panašaus? Be abejo, dauguma mūsiškių „patriotų“ net neabejodami pasakys: tai žinoma, gi JAV gynė, gina ir gins mūsų „laisvę“... Bet realiai nėra nieko panašaus. Nei 1940-aisiais, nei 1990-aisiais, nei dabar: iš tiesų, kaip bežiūrėtume į antikomunistinę „sovietų okupacijos“ mitologiją, Jungtinės Valstijos niekada nežiūrėjo į Lietuvą kitaip, kaip į mažutį žaisliuką, kaip į nepilnavertį pėškiuką savo šachmatų lentoje...

Na taip, XXI amžiaus pradžioje į Vilnių atvyko patsai Džordžas Bušas ir pareiškė, stovėdamas šalia faktinio JAV statytinio (prieš 1992 m. konstitucijos nuostatas prezidento posto užėmusio) Valdo Adamkaus, neva „Lietuvos priešas – tai ir Amerikos priešas“... Be abejo, turėta omeny Rusija... Tačiau apie pastarosios „priešiškumą“ Lietuvai šnekėti – graudžiai juokinga. Gi ne kas kitas, o būtent Rusija – Tarybų Sąjungos pavidalu – išgelbėjo Lietuvą ir lietuvių tautą nuo hitlerininkų rengto „generalinio Ost plano“; ne kas kitas, o būtent Rusija – vėlgi Tarybų Sąjungos pavidalu – po karo ir pinigais, ir ištekliais ir specialistais rėmė masines infrastruktūros bei pramonės statybas mūsų šalyje; ne kas kitas, o būtent Rusija – nors ir kapitalistinė, nors ir iki šaknų ydinga – šiandien sudaro natūralų Lietuvos strateginį partnerį tiek ekonomikos, tiek kultūros požiūrį, kurio atsisakome vien šizofreniškos rusofobijos dėka ir, kas be ko, savo pačių nacionalinių interesų, sąskaita.

Taigi, joks rusas čia nepuola. Betgi Lietuvos „saugumą“ garantuoja Amerika, kuriai faktiškai ir priklauso NATO... Kokį saugumą? Tai jau galime pamatyti per visokiausias „žaibo“ ir kitokias Lietuvos kariuomenės ir šiaip represinių struktūrų pratybas, kuriose treniruojamasi... Kovoti prieš rusą? Ne – treniruojamasi kovoti prieš pačios Lietuvos piliečius, kurie – susiklosčius krizinei situacijai – išeitų į gatves reikalauti darbo, duonos ir teisingumo. Šiuo požiūriu turėtų būti aišku, kokių sluoksnių interesams tarnauja tokie štai „saugumo“ garantai...

Tačiau ir to negana: Lietuva gi moka Amerikai – kaip tai kadaise įvardijo VU profesorius Zenonas Norkus – „vasalo duoklę“, pasireiškiančią 2% BVP skyrimui kariniams reikalams. Žinoma, nepamirštant ir auksinių šaukštų, ir kitų „smagių“ aferų, iš kurių paprastos liaudies sąskaita kaip lobo, taip ir toliau lobsta mūsų vadinamasis „elitas“...

Pagaliau – be viso to, ką jau pasakėme – reikia turėti omeny, kad Ameriką, net jei Rusija kažin kodėl ir nuspręstų kraštą užpulti, vargiai tikėtina, ar NATO kažką tai padarytų... Nes nėra gi intereso. O imperialistiniai grobuonys vadovaujasi ne altruizmu, ne kokiais tai idealais, bet labai paprastu, vieno iš jų didžiųjų autoritetų XX amžiaus istorijoje, Vinstono Čerčilio, išsakytu principu: amžinų draugų nebūna – amžini tik interesai... Būtent šioje šviesoje ir turėtume suprasti neva „ypatingąjį ryšį“ tarp Lietuvos ir Amerikos, apie kurį postringauja Gitanas Nausėda, faktiškai atlikdamas nei daugiau, nei mažiau, kaip nuolankaus vasalo reveransą savajam ponui-feodalui...

Ir ar šisai ryšys – toksai jau ypatingas? Tiesą sakant, nei velnio. Tokių ir panašių pusiau kolonijų, sakykime, santykinai privilegijuotų satelitų – Jungtinės Valstijos turi ne vieną ir ne du. Valdantieji šitokių kraštai sluoksniai, kaip ir jų aptarnaujantysis personalas, be abejo, gauna savotišką „otkatą“ ekonominės, finansinės naudos ir politinio „stogo“ pavidalu. Bet Vašingtono šeimininkai – laikui atėjus – niekada nesusvyruoja, kada reikia štai tokius savo „klientus“ išmesti už amerikoniškojo laivo borto...

Kada šis likimas pasitiks potarybinę – kriminališkai kapitalistinę, rusofobinę Lietuvą, tiksliau – atitinkamų savybių jos režimą? Klausimas yra atviras. Bet naivu manyti, jog toks laikas neateis. Jis ateina, jis neišvengiamai ateina. Ir klausimas tėra vienas: ar paprasti ir dori lietuviai norės būti šio gėdingo istorinio fiasko dalimi? Į jį, be abejo, atsakys praktika. Tačiau jį apsvarstyti vertėtų jau dabar ir čia kiekvienam mūsų skaitytojui, nes nuo atsakymo į jį priklausys Lietuvos gyvenimas, jos būtis ar nebūtis.

Kibirkštis