Nuspręsta: Kiniją "smaugs" dešimt susirinkusių. Ar bus pakviesta Rusija?

Autorius: Ivanas Danilovas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-08-06 13:35:00, skaitė 1390, komentavo 6

Šaltojo karo su Kinija neišvengiamumo suvokimo, kuris greičiausiai apims sankcijas, ekonominių ryšių ribojimą, abipusį šnipinėjimą ir kitas konfrontacijos formas, fone, Vakarų ekspertai pradeda ieškoti kažkokio stebuklingo būdo nugalėti Pekiną

 Vienokiu ar kitokiu pavidalu, beveik visos Vašingtone, Londone ar Briuselyje aptariamos Kinijos drakono "nugalabijimo" galimybės reiškia tam tikros plačios antikinietiškos koalicijos sukūrimą, siekiant kolektyviai izoliuoti, neutralizuoti ir sugriauti Kiniją pagal maždaug tą patį modelį, kuris buvo sėkmingai naudojamas kovoje prieš TSRS.

Tačiau, jei kai kurių pagrindinių principų lygmeniu nėra įvairovės, tai konkrečių šių principų įgyvendinimo lygmenyje iškyla rimta problema, kurią bandant išsispręsti lūžta prezidentų, ministrų pirmininkų, diplomatų ir analitikų ietys.

Faktas yra tas, kad tiek kai kuriose Europos sostinėse, tiek JAV "minčių rinkiniuose" jau susidaro pagrįstas įspūdis, kad dėl tam tikrų priežasčių išsiskiria daugelis ES šalių (ypač šiuo klausimu išsiskiria Vokietija, Prancūzija ir Italija), taip pat kai kurios Azijos šalys, kurios nenori dalyvauti kaip JAV pėstininkai naujame Šaltajame kare prieš Kiniją.

Be to, jos nenori mokėti pinigų už JAV pergalę šiame kare (tai išreiškiama amžinuose skandaluose dėl Vokietijos ir Prancūzijos nenoro mokėti du procentus BVP už Amerikos teikiamą "karinę priedangą") ir jie net nėra pasirengę tuoj pat taikytis su visiškais apribojimais, pvz., tiekia Kinijos bendrovės "Huawei" 5G tinklams įrangą į Europos Sąjungą, kas neįtikėtinai pykdo "antikiniškus vanagus" Vašingtone ir Londone. Atsižvelgiant į europiečių pareiškimus apie realų savo armijos sukūrimą ir Makrono pareiškimus apie norą vykdyti nepriklausomą (tai yra ne "prorusišką", bet ne "proamerikietišką") užsienio politiką, kyla įtarimų, kad bus labai sunku ir brangu išplėsti aljansą prieš Kiniją. Šiuo metu tik suintensyvėjo šios problemos sprendimų paieška.

Autoritetingame žurnale "Foreign Affairs", kuris leidžiamas globojant įtakingos užsienio reikalų ministro tarybos, analizuojami du požiūriai į šią problemą, iš kurių vieną galima pavadinti "Donaldo Trampo požiūriu", o kitą — "Boriso Džonsono". Atsižvelgiant į didžiulę įtaką, kurią "Council on Foreign Relationsine" daro Amerikos elitui ir proamerikietiškam elitui Europoje, ("smegenų centras" yra kelių populiarių sąmokslo teorijų herojus, kuriuose jis laikomas vos ne "šešėline JAV vyriausybe), verta pasidomėti metodais, kurie siūlomi išspręsti į amerikiečius orientuotos pasaulio tvarkos krizę ir sėkmingai kovoti su "Kinijos problema", juo labiau kad jie yra tiesiogiai susiję su Rusija.

Nepaisant to, kad paskutinis straipsnis užsienio reikalų tema buvo paskelbtas antrašte "Demokratijų taryba gali išgelbėti daugiašališkumą (tarptautiniuose santykiuose. - Sputnik)", Siūlomi metodai vis dar yra sutelkti į faktinį Vašingtono dominavimo (bent Vakarų) pasaulyje išsaugojimą ir skirtumas slypi konkrečiuose Amerikos hegemonijos palaikymo būduose.

Kaip atspirties tašką argumentavimui, autoritetingo amerikiečių leidinio autoriai pradeda nuo teiginio, kad egzistuojanti pasaulio tvarka vos kvėpuoja, o pagrindinė grėsmė dabar yra ne koronavirusas, o Kinija ir Rusija.

"Bet dar prieš koronaviruso pandemiją daugiašalė sistema, kurią JAV padėjo sukurti po Antrojo pasaulinio karo, buvo vos pajėgi išspręsti aktualiausias pasaulio problemas. COVID-19 parodė, kad karalius — nuogas, tačiau iš tikrųjų karalius kurį laiką buvo netinkamai apsirengęs. 

Visuotiniam ekonominio svorio centrui persikėlus į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną, struktūroms, turinčioms pasaulinių ambicijų, tapo neįmanoma reikalauti patikimos lyderystės be reikšmingo atstovavimo šiame regione.

Tačiau G7, atsiradęs po 1973 metų naftos šoko, vis dar turi tik vieną narė —Japoniją — už euroatlantinio regiono ribų. G20, kuris buvo suformuotas po 1997 metų Azijos finansų krizės ir parodė savo vertę per 2008 metų pasaulinę finansų krizę, pasirodė esąs per daug nesuderinamas politiniu požiūriu ir pagal savo galimybes patikimai išspręsti tarptautines problemas. Tuo tarpu JT saugumo taryba buvo pažeista "agresyvaus autoritarizmo atgimimo Kinijoje ir Rusijoje".

Tai labai drąsi diagnozė, kurią galima sumažinti iki šios tezės: "Viskas pražuvo ir niekas neveikia!"

Atitinkamai, siūlomi du sprendimai: vienas — Trampo, kitas — Džonsono. Džonsonas pirmasis sugalvojo naujos struktūros idėją. Gegužės mėnesį jis pasiūlė sukurti dešimties didžiausių demokratijų aljansą, sudarytą iš G7 šalių bei Australijos, Indijos ir Pietų Korėjos, pavadintą D10, kad būtų galima koordinuoti telekomunikacijų politiką ir plėtrą.

Alternatyva Kinijos rinkos lyderei "Huawei", kurios dominavimas 5G technologijoje sukėlė plataus masto susirūpinimą dėl saugumo. Netrukus po to, kai Trampas atšaukė G7 susitikimą birželio mėnesį ir pasiūlė G11 formatą rudenį vyksiančiame viršūnių susitikime. Įveikusi Džonsono pasiūlymą, naujoji Trampo grupė apims tas pačias šalis kaip D10, bet čia taip pat numatoma įtraukti ir Rusiją.

Užsienio reikalų ekspertai nerekomenduoja kviesti Rusijos į šį klubą ir jie renkasi "D10 variantą", tai yra, Džonsono schemą, tačiau tai nėra svarbiausias dalykas. Šios rekomendacijos motyvacija kelia didelį susidomėjimą, ir ji slypi tame, kad net jei Rusiją bus galima kažkaip įtikinti dalyvauti kovoje prieš Kiniją, Trampo schema vis tiek atrodys labai prastai ir ilgainiui taps beviltiška dėl to, kad pirmiausia turi būti pastatyta antikiniška darbotvarkė, tačiau iš Džonsono schemos tariamai galima išgauti tam tikrą pozityvią kryptį, tai yra, tam tikrą vienijančią idėją, kuri leis sukurti ne "sąjungą prieš Kiniją", bet tam tikrą "aljansą visų labui".

Teigiama darbotvarkė, be abejo, apima tuščių šūkių rinkinį — "Demokratija", "Laisvė" ir "Žmogaus teisės".

Ypač smagu, kad tokios pozityvios darbotvarkės atsiradimas yra priešpastatomas dabartinei užsienio politikai Vašingtone: "JAV gali priešintis Kinijos vadovaujamam Azijos infrastruktūros investicijų bankui, "Belt and Road" iniciatyvai ir Rusijos tiesiamam dujotiekiui "Nord Stream-2"i, tačiau bus sunku įtikinti kitas šalis padaryti tą patį, nebent jos sugalvos įtikinamų alternatyvų. Vašingtonas negali ką nors įveikti niekuo nepasinaudodamas."

Šio požiūrio problema yra ta, kad mažai tikėtina, kad "Demokratija" ir "Laisvė" su užrašu "Pagaminta JAV" pakeis Rusijos dujas Vokietijai arba Kinijos investicijas Italijai. Čia galėtų dirbti amerikiečių pinigai, tačiau Vašingtonui tokių santykių nereikia nepriklausomai nuo konkretaus būsimojo prezidento vardo: tiek Baidenui, tiek Trampui reikia kolonijų, tačiau mažai tikėtina, kad pavyks grąžinti Europos Sąjungą į šią poziciją, ir nesvarbu, D10 ar G11 formatu, o apie Rusiją neverta net kalbėti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.