Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (11 dalis)

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2020-08-06 12:08:00, skaitė 570, komentavo 1

Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (11 dalis)

10 dalis: http://lebionka.blogspot.com/2020/07/seseline-europos-sajungos-istorija.html

Tačiau greta oficialių paneuropinių organizacijų, dirbusių greičiau su visuomenės nuomone, buvo kuriamos ir kitos, šešėlinės struktūros, skirtos realiai apjungti Europos viešpataujančią klasę. Viena iš jų tapo slapta transnacionalinė bendrija „Ratas“ (Cercle), suformuota, kaip manoma (tiksliai nežinoma), pačioje 50-jų pradžioje prancūzų premjero A.Pine (iš čia pirmas pavadinimas „Pine Ratas“) ir jungė politikus, verslininkus, bankininkus, pasiuntinius, leidėjus, publicistus, kariškius iš įvairių kontinentinės Europos valstybių. Svarbiausią vaidmenį čia vaidino Vatikano, Maltos ordino ir „Opus Dei“ atstovai, siekę atgaivinti Šventąją Romos imperiją „Nuo Atlanto vandenyno iki Juodosios jūros“, o taip pat Anglijos aristokratijos nariai. Tiesa, pastarieji vėliau ėmė trauktis iš šio projekto, skaitydami, kad jis neužtikrina lemiamo Didžiosios Britanijos vaidmens.

Realiu jos kūrėju buvo Žan Pine Viole padėjėjas, o jo patronu - Kudenhove-Kalergi. Iki karo jis buvo Revoliucinių veiksmų rėmimo komiteto – slaptos fašistinės organizacijos, Sinarchistinio judėjimo šakos, narys. Po karo Viole buvo suimtas už bendradarbiavimą su nacistais, tačiau greitai išlaisvintas nurodžius „iš aukščiau“ ir įstojo į „Opus Dei“ (kai kurie tyrinėtojai mano, kad jis jau buvo ordino nariu, todėl ir pasiekė, kad būtų išlaisvintas). Suėjęs į kontaktą su Pine, kuris taip pat buvo surištas su „Opus Dei“, Viole gavo iš jo užduotį išspręsti problemą vienos iš firmų, esančios Žnevoje ir blokuotos vokiečių karo metu. Jis taip sėkmingai susidorojo su šia užduotimi, kad Pine rekomendavo jį prancūziškoms specialiosioms tarnyboms SDECE. Viole taip pat užverbavo du aktyvius „Opus Dei“ narius – Alfredą Sančesą Bellą ir jau žinomą mums Otto fon Hansburgą, kuris 1949 m. įkūrė Europos dokumentacijos ir informacijos centrą (CEDI), tapęs jo prezidentu iki gyvos galvos. CEDI buvo vienu iš pirmųjų kraštutinių dešiniųjų aristokratijos Vatikano paneuropinių institutų [103].

Pagrindinė „Rato“ užduotis buvo franko-vokiečių sąjungos užtikrinimas, taip kad pagrindinėmis figūromis jame tapo K.Adenaueris, F.I. Štrausas (gynybos ministras antrojoje Adenaurio vyriausybėje). Ž.Monne, surištas su aukščiausiais finansiniais ir politiniais JAV, Anglijos ir Vakarų Europos sluoksniais, buvo, be abejo, svarbiausiu integracijos proceso žaidėju, tuo pačiu „pilkuoju kardinolu“, kuris nustatinėjo pagrindinę kryptį, faktiškai atkūrusiu A.Solterio „Jungtinių Europos valstijų planus“. Kas liečia Italiją, tai ją atstovavo stambus verslininkas K.Pezenti, kurio finansinė imperija buvo kuriama Vatikano banko.

Pagrindiniu Ž.Monne kūdiku tapo 1951 m. įkurta Europos anglies ir plieno sąjunga (EAPS), tapusi tiesioginiu atsaku į JAV spaudimą Prancūzijai, nepatenkintai dėl įtemptų prancūzų-vokiečių santykių. Būtent jis sukūrė taip vadinamą „Šumano planą“, jo su Amerikos ir Vakarų Europos atstovais pasiūlytą Europos valstybių užsienio reikalų ministrams pirminiam aptarimui. Ir būtent jis reikalavo formuoti viršnacionalinį organą, kuriam būtų deleguoti nacionalinių ministerijų įgaliojimai, sprendžiant gavybos ir gamybos anglies ir plieno klausimus, vystymo metalurgijos ir energetinių žaliavų produkcijos rinkų. Sprendimus šiais klausimais naujasis organas galėjo priimti autonomiškai, nors ir vyriausybės vardu, kas apribojo nacionalinį suverenitetą. Tai leido įgyvendinti viršnacionalinę kontrolę Vokietijos ekonomikai ir buvo pirmuoju žingsniu į sukūrimą ūkio šakos Europos federacijos pagrindu – t. y. laipsnišką įvedimą įvairių šakų kontrolės. Galutinis tikslas buvo sukūrimas viršnacionalinės Europos federacijos.

Apie planą buvo daug kas perspėti. Monne ir Šumanas patys parinko administraciją, patronatą, iš anksto išanalizavę K.Adenauerio poziciją, kuris pilnai palaikė šį planą, gerai suderinamą su jo remiama „Vatikano Europos“ idėja. Svarbu tai, kad Amerikos vyriausybė buvo informuota apie planą ankščiau prancūzų ir ji buvo pasirengusi suteikti visą reikiamą pagalbą. Britai nerodė didelio entuziazmo. Amerikiečiai Europos judėjimo vadovo poste pakeitė Sandį Duncan P.-A.Spaaku ir skyrė papildomų lėšų organizacijai.

ЕAPS tapo pirmu tikrai integraciniu susivienijimu, pagal kurio modelį federalistai stengėsi sukurti organizacijas kitoms ūkio sritims. Antruoju žingsniu tapo bandymas sukurti vieningą Europos kariuomenę, sudarytą iš visų valstybių narių nedidelių padalinių su viršnacionaliniu gynybos ministrų vadovavimu (taip vadinamas „Pleveno planas“). Anglija atsisakė dalyvauti. Šiuo plano pagrindu 1952 m. buvo galiausiai pasirašyta sutartis dėl Europos gynybos bendrijos (EGB), kuri turėjo veikti NATO rėmuose. Buvo numatyta sukurti EES asamblėją, kuri galėjo integruoti EAPS. Ryšium su tuo federalistai ėmė ruošti projektą jau Europinės politinės bendrijos. Europiniai judėjimai vykdė lobistinę veiklą formuojant Asamblėją kaip bazę deryboms, parengė atitinkamą susitarimą, numatantį europinių institutų susiliejimą ir rinkimus į Europos parlamentą. Tačiau šie planai žlugo dėl Prancūzijos parlamento atsisakymo ratifikuoti EGB sutartį, vietoj kurios 1954 m. buvo sukurta Vakarų Europos Sąjunga.

Po derybų dėl ЕGB sukūrimo galutinai susiformavo tos pozicijos, kurios jau pasireiškė viduje europinio judėjimo. Federalistai, ginę paneuropinius planus, dominavo aukščiausiuose valdančiuose sluoksniuose, bet jiems truko susitelkimo, nebuvo pakankamos veiksmų koordinacijos su amerikiečių globėjais, be to per daug aiškus ir atviras dalyvavimas amerikiečių pastebimai erzino visuomenę. Todėl paneuropistai pakeitė taktiką: europiniame judėjime buvo įvykdyta pertvarka, pagrindinė veikla buvo perkelta į slaptų, šešėlinių struktūrų lygį. Greta „Rato“ organizacijos, padedant „Amerikos draugams“ Žanas Monne sukūrė dar vieną struktūrą – Jungtinių Europos Valstijų palaikymo komitetą (JEVPK), apjungusį EAPS valstybių politinį elitą. Įtakingais jo nariais tapo A.Pinne ir M.Konstam, buvęs asmeninis karalienės Vilhelminos sekretorius. Ši organizacija pinigus gaudavo iš CŽV, bet, žinoma, ne tiesiogiai, o per įvairius fondus. Pagrindiniu procesų valdymo organu 1954 metais tampa Bilderbergo klubas.

Šio klubo istorija gerai žinoma, todėl mes norėtume atkreipti dėmesį tiktai į štai ką. Ši organizacija tapo forma derinimo interesų amerikiečių ir anglų elitų, rokfelerių ir rotšildų grupių. Tačiau esant lemiamam finansiniam Rotšildų vaidmeniui, jie liko šešėlyje, iškeldami į pirmą planą Rokfelerių grupuotę, kuri tapo naujos struktūros „veidu“. Tikraisiais klubo vadovais buvo Edmundas Rotšildas ir Lorensas Rokfeleris, bet labiausiai žinomi jo veikėjai – tai Dž.Retingeris, P.Raikensas, prezidentas Unilever, ir Niderlandų princas Bernhardas, vyras kronprincesės Julianos, dukters Niederlandų karalienės Vilhelminos.

Būtent Dž.Retingeriui, toliau ėjusiam Europos judėjimo generalinio sekretoriaus pareigas, buvo pavesta palenkti į savo pusę aukštas pareiga užimančius Europos valdininkus su tikslu kartu diegti europinę integraciją į laisvos prekybos zoną EAPS pagrindu. 1952 m. rugsėjo mėn. Paryžiuje įvyko parengiamasis susitikimas, kuriame buvo sukurtas organizacinis komitetas, į kurį įėjo princas Bernhardas, vokiečių pramonininkas Fridrichas Flikas, Edinburgo hercogas (karalienės Elžbietos II vyras), V.Donovanas, van Zeeland, A.Gasperi, Gi Molle, A.Pine, I.Lunc, G. Abs (buvęs nacių bankininkas), G.F.Fale (buvęs „IG farbenindustri“ direktorius) ir kiti. Daugumas iš jų vienaip ar kitaip buvo surišti su įvairiomis organizacijomis, patronuojamomis CŽV. O pirmasis posėdis įvyko 1954 metais viešbutyje „Bilderberg“, olandų mieste Osterbek – jis ir tapo Bilderbergo klubo veiklos pradžia.  

Pirmajame klubo posėdyje jo pirmininku tapo princas Bernhardas, kuris anaiptol nebuvo atsitiktinis veikėjas. Turėjęs sudėtingą biografiją (kilęs iš vokiečių dvarininkų šeimos, buvęs Vokietijos slaptosios tarnybos darbuotoju, dirbusios koncerne „IG Farbenindustri“, buvęs SS narys, Nyderlandų princas, karo metu dirbęs britų žvalgybai, o vėliau vadovavęs Nyderlandų ginkluotosioms pajėgoms, pagaliau pagrindinis akcininkas Rotšildų kompanijos „Royal Dutch Shell“ ir didžiausių Vakarų Europos automobilių ir oro linijų bendrovių valdybos narys), jis buvo puikus transnacionalinės valdančiosios klasės pavyzdys.

Šio klubo, subūrusio pirmaujančių Vakarų pasaulio korporacijų ir bankų atstovus, gilumoje buvo kuriami keliai ir metodai, kaip pasiekti galutinius finansinio elito planus, susijusius su bendros pasaulinės rinkos ir bendros pasaulio vyriausybės sukūrimu, kurio pirmasis etapas turėjo būti Europos supervalstybė, turinti savo centrinį banką ir bendrą valiuta. Kadangi TSRS ir socialistinės šalys atstovavo alternatyvų susivienijimo būdą, pagrindinis uždavinys buvo susipriešinimas su socializmu ir integracijos kryptis maksimalios ekonominės plėtros „socializacijos“ keliu, sukuriant „socialinę valstybę“. Būtent Bilderbergo klubas ėmėsi kontroliuoti realizavimą tikslų Paneuropos sąjungos, kuri pratęsė veiklą vadovaujant Kudenhove-Kalergi, neišėjusiam į pirmą planą.

Vėlesniais metais Bilderbergo klubas tikrai suvaidino lemiamą vaidmenį įveikiant išcentrines tendencijas viduje valdančiosios Europos klasės. Pirmos penkios klubo konferencijos, vykusios 1954―1957 m. buvo skirtos kovai su „raudonuoju pavojumi“ Vakaruose ir priėmimui atitinkamų politinių, ideologinių ir ekonominių priemonių, parengusių Romos sutarties pasirašymą. 1957m. kovą šešios Europos valstybės pranešė apie sukūrimą Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos [104]. Prieš pasirašant susitarimą įvyko slapta konferencija 1957 m. Šv.Simono saloje, tame pačiame rajone, kur 1908 m. įvyko suokalbis kuriant JAV Federalinio rezervo sistemą.

Romos susitarimas atvėrė duris muitų sąjungai, bendrai ekonomikos politikai ir bendrai darbo, paslaugų ir vidinio kapitalo rinkai. Šalys-dalyvės susitarė vykdyti bendrą politiką žemės ūkio ir transporto srityse, siekti suartėjimo ekonominių įstatymų ir standartizacijos ir kai kurių politinių procedūrų vykdant ekonomikos politiką, kas neišvengiamai ateityje vedė į standartizaciją ir kai kurių politinių procedūrų ir tam tikrų politinės integracijos formų vystymą. Pagal susitarimą buvo kuriami nauji organai: Komisija, Ministrų taryba, Europos teismo rūmai, Parlamentinė asamblėja. Britanija neprisijungė prie EGS, skaitydama, kad jos dalyvavimas sužlugdys „imperines preferencijas“ - lengvatinių tarifų prekybos sąlygų su Bendrijos valstybėmis, kurioms 1956 m. teko virš 45% užsienio prekybos. Anglai sukūrė savo bendradarbiavimo formą, 1959 m. sukurdami Europinę laisvos prekybos asociaciją dalyvaujant Švedijai, Norvegijai, Danijai, Šveicarijai, Austrijai ir Portugalijai.

Europos federalistų planai laipsniškai buvo įgyvendinami, tačiau 1958 m. Prancūzijoje atėjus į valdžią generolui de Goliui situacija staigiai pasikeitė. Š. de Golis turėjo savo asmeninį suvienytos Europos matymą (suverenių nacijų Europa), visiškai nesutampanti su paneuropiniu projektu, ir, svarbiausia, jis neįėjo į „Amžius“ bendriją ir į jos ryšių sistemą, kas padarė neįmanomu šešėlinėms struktūroms juo manipuliuoti. Taip kad realiai de Gaolio fenomenas, kaip ir Stalino, Rusijos atveju, kenkė globalistų planams ir tapo pagrindine kliūtimi Europos federalizacijos kelyje, atidėdamas jį dešimčiai metų. 1960 m. amerikiečiai buvo priversti paleisti Amerikos vieningos Europos komitetą ir nutraukė slaptą finansavimą paneuropeistų finansavimą per CŽV [105].

Tačiau „Ratas“ ir Ž.Monne, A.Pine ir Ž.Viole vaidino ankstesnį vaidmenį jungiant europines elitas. 1961 m. Ž.Monne pakeitė Europos Ekonominio bendradarbiavimo organizaciją, sukurtą kontroliuoti „Maršalo planą“, platesne Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacija (EBVO), kuri tapo vienu iš pačiu įtakingiausiu institutų remiančiu globalizaciją ir laisvą prekybą, veikiančiu partnerystėje su PB, TVF ir GPTS (Generalinis prekybos ir tarifų susitarimas, A.L.). Tuomet sukuriamas ir JAV-Europos Atlantinis tarptautinių santykių institutas, kuriame Europos nariai, tampriai susieti su europiniais lyderiais, buvo kontroliuojami savo amerikiečių kolegų, atstovaujančių Piligrimų draugiją. Kas tiesiogiai liečia Ž.Viole, tai jo veikla buvo sukoncentruota į suartėjimą prancūzų ir vokiečių elitų. Jis tapo tarpininku slaptuose susitikimuose tarp A.Pine, iš vienos pusės, ir K.Adenaueriu ir F.-I.Štrausu – iš kitos, kas paklojo dirvą prancūzų-vokiečių Eliziejaus susitarimui, kuris buvo pasirašytas de Golio ir K.Adenauerio susitikimo metu 1963 m. [106] Tačiau, kaip žinoma, de Golis matė prancūzų-vokiečių sąjungoje paramą atlantinei Europai, kas prieštaravo federalistų planams. Taip kad „Rato“ nariai dar 1965 m. charakterizavo generolą kaip „priešą“ ir dirbo, kad pašalinti ji iš valdžios (nors Ž.Viole tuomet buvo pagrindiniu slaptu prancūzų prezidento agentu) [107]. „Rato“ vaidmuo 1968 m. įvykiuose, nukreiptuose nušalinti de Golį, nežinomas, bet aišku, kad generolo išėjimas iš prezidento posto ir atėjimas į jo vietą Ž.Pompidu, vieno iš Rotšildų banko Paryžiuje valdytojų, artimo britų finansiniams sluoksniams, buvo jo interesas. Būnant Pompidu prezidentu ir dėka jo pozicijos 1973 m. Didžioji Britanija tapo EES nare, prieš ką taip kategoriškai pasisakė de Golis.

Tuo tarpu pagrindinis pavojus federalistams buvo de Golio finansinė politika ir jo bandymai panaikinti dolerį kaip tarptautinės pinigų sistemos pagrindą. Taigi septintajame dešimtmetyje jie sutelkė dėmesį į valiutų sąjungos planų rengimą, kuris buvo patikėtas mažai žinomam šiuolaikiniams prancūzams Robertui Maržolenui, kurio karjera nuo karo metų vystėsi globojant Žanui Monne. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Monne paskyrė jį Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos vadovu, o 1958–1967 m. jis buvo Europos ekonominės bendrijos (EEB) viceprezidentas ekonomikos ir finansų reikalams. Maržolenas buvo glaudžiai susijęs su sinarchistų būreliais ir pagrindiniais anglo-amerikiečių finansinės oligarchijos atstovais (jis dirbo „Royal Dutch Shell“, „Chase Manhattan Bank“ ir kt. administracinėse valdybose), faktiškai kontroliuojamas Rokfelerių šeimos. Taigi jis gerai žinojo apie „pasaulio valstybės“ planus ir būtent su jo pagalba Amerikos finansiniai sluoksniai bandė perimti Europos finansų valdymą [108].

1945 m. Maržolenas Užsienio ekonominių ryšių departamento vadovu paskyrė rusų kilmės filosofą Aleksandrą Koževą, kuris buvo vienas pagrindinių Europos bendrosios rinkos ir GATT (General Agreement on Tariffs and Trade) kūrėjų. Dvidešimt metų užimdamas šį strategiškai svarbų postą, jis stengėsi įgyvendinti savo viršnacionalinės statybos koncepciją, siekiančios sukurti „universalią ir homogenišką valstybę“ [109]. Susijęs su Leo Štrausu (Strossu) ir Karlu Šmitu, jis laikomas vienu iš neokonservatyviosios ideologijos įkvėpėjų. Kartu su Bernardu Klapie ir Olivje Vormseru jis veikė iš biurokratinio aparato vidaus, dažnai prieštaraudamas savo pačios vyriausybės interesams, o tai nebuvo taip sunku padaryti Ketvirtosios Respublikos metais, kai Prancūzijoje nebuvo stiprios politinės valdžios.

Būtent ši grupė žmonių ir sukūrė „Programą veiklos antram aukštui Europos ekonominės bendrijos (1962―1965)“, kurio sudaryme aktyviai dalyvavo belgų-amerikiečių ekonomistas Robertas Triffen, Tarptautinių santykių tarybos narys ir ekonomikos patarėjas veikloje Komiteto palaikymui Jungtinių Europos valstijų, kuris dar iki sudarymo EES siūlė sukurti Europos rezervų fondą, kurio 10% rezervų suformuotų centriniai bankai ir būtų skirtas Briuselio biurokratijos finansinio savarankiškumo užtikrinimui. Ši programa numatė reformuoti Romos sutartį siekiant centralizuoti šią ekonominę ir valiutų sąjungą.

103. Le Cercie and the struggle for the European continent. Private bridge between Vatican-Paneuropean and Anglo-American intelligence. https://wikispooks.com/ISGP/organisations/Le Cercle.htm

104. Mike Peters М. The Bilderberg Group and the project of European unification //bilderberg.org/bblob.rtf

105. Kauffer R. Opt. cit.

106. 12 https://wikispooks.com/ISGP/organisations/Le_CercIe.htm

107. Ibid.

108. Bierre С. L’union economique et monetaire еигорёеппе: Ces fran^ais qui ont ouvert PEurope aux finan-ciers anglo-americains. http://www.cheminade2012.ff/Ces-ffancais-qui-ont-ouvert-l-Europe-aux-financiers-angl o#nh Encadr_C 3_ A9_203

109. Būdamas Hegelio pasekėju, Kožev skaitė save dalyvaujančiu statyboje „postrevoliucinės valstybės“, kuri bus sukurta „istorijos pabaigoje“. Antrojo pasaulinio karo metais, manydamas, kad Vokietija nugalės, jis ją vertino kaip pasaulio valstybės prototipą ar embrioną ir neatmetė, kad jis privalės stoti į tarnybą šioje valstybėje, kad prisidėtų prie jos „dialektinės transformacijos“. Po nacizmo pralaimėjimo jis pradėjo sieti pasaulio likimą su Anglija-Amerika, nors vėliau nuo to pasitraukė.

Vertimo pradžia:

1d. http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos.html

2d. http://lebionka.blogspot.com/2020/06/pradzia-httplebionka.html

3d. http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos_28.html

4d. http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos.html

5d. http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos_4.html

6d. http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos.html

7d. http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos_11.html

8d. http://lebionka.blogspot.com/2020/07/hitleris-ir-es-seseline-europos.html

9d. http://lebionka.blogspot.com/2020/07/sionistu-ir-nacistu-bendradarbiavimas.html

10d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/seseline-europos-sajungos-istorija.html

Vertimo pradžia (portale www.manolietuva.com):

1d. https://manolietuva.com/?p=3037

2d. https://manolietuva.com/?p=3044

3d. https://manolietuva.com/?p=3057

4d. https://manolietuva.com/?p=3104

5d. https://manolietuva.com/?p=3114

6d. https://manolietuva.com/?p=3138

7d. https://manolietuva.com/?p=3164

8d. https://manolietuva.com/?p=3168

9d. https://manolietuva.com/?p=3184

10d. https://manolietuva.com/?p=3272