Vakarai pasirengę susinaikinimo karui

Autorius: Irina Alksnis Šaltinis: https://sputniknews.lt/analyti... 2020-09-07 21:22:00, skaitė 1505, komentavo 2

Pastarųjų dienų pasaulio informacinis fonas su agresyvia isteriška rusofobija akivaizdžiai primena 2014–2015 metų įvykius, kai Vakarai pradėjo beprotiško intensyvumo antirusišką kampaniją planetos mastu

Nenuostabu, kad dabartiniuose įvykiuose daugelis mato tų procesų tęstinumą ir dar vieną ūmios Rusijos ir Vakarų valstybių konfrontacijos raundą. Kai kuriems tai gali atrodyti ypač įžeidžiamai, atsižvelgiant į akivaizdų pastarųjų metų įtampos sumažėjimą: atrodo, kad viskas daugiau ar mažiau pavyksta — ir še tau, kad nori, vėl viskas iš pradžių.

Derėtų nuraminti nerimaujančius: nepaisant tikrai egzistuojančio išorinio panašumo, dabartiniai ir dešimtmečio viduryje vykę įvykiai iš esmės skiriasi.

Per pastaruosius penkerius ar šešerius metus politinė pasaulio tvarka patyrė milžiniškų pokyčių. 2010-ųjų viduryje planeta gyveno įprastoje Pax Americana — Vakarų viešpatavimo sistemoje, kuriai vadovavo JAV kaip vienintelė pasaulinė supervalstybė. Ir nors tuo metu ši sistema jau išgyveno labai rimtus krizės reiškinius, apskritai nebuvo jokių ypatingų abejonių dėl jos stiprumo ir alternatyvų trūkumo.

Tiesą sakant, būtent Vakarų noras sušvelninti jai kylančias problemas, sustiprinti tirpstančią galią ir tuo pačiu metu nuskandinti pernelyg įžūlų ir sąmoningą konkurentą tapo pagrindine Ukrainos konflikto ir nuožmios konfrontacijos su Rusija priežastimi.

Rusija tapo pagrindiniu taikiniu Vakarams, kurie draugiškai priešinosi jai vieningame fronte. Viskas, kas įvyko tada — Vakarų politikų pykčio priepuoliai, kliedesių kupini kaltinimai, rusofobiško žaidimo srautai žiniasklaidoje, sankcijos — buvo nukreipta į visišką geopolitinį Maskvos pasidavimą. Be kita ko, tai leistų paversti nugalėtą priešą išteklių šaltiniu savo viešpatavimui palaikyti ir išplėsti, tai yra, pakartoti tai, kas įvyko žlugus TSRS.

Tačiau Rusija ne tik atsilaikė. Ji davė galingą smūgį pasaulio tvarkai, vardan kurios pratęsimo viskas ir prasidėjo.

Dabar gyvename visiškai kitokiame pasaulyje.

Vargu, ar dabartinė padėtis yra sistemos agonija, tačiau galime drąsiai kalbėti apie sunkiausią jos krizę.

Pagrindinė dabartinio etapo ypatybė yra atvira eskalacija pačiuose Vakaruose. Be to, mes kalbame ne tik apie santykių tarp šalių (Didžiosios Britanijos ir ES, Vokietijos ir JAV ir pan.) pablogėjimą, bet ir apie staigų socialinių ir politinių konfliktų paaštrėjimą pačių Vakarų šalių viduje.

Kolektyvinių Vakarų, kurie prieš šešerius metus priešinosi Rusijai, paprasčiausiai nebėra. 2010-ųjų viduryje nepasiekę savo tikslų, jie dabar ėmė ryti patys save. Užsienio politikos darbotvarkė jiems tapo vidinės pilietinės nesantaikos dariniu. Jos apoteozė, be abejonės, buvo įvykiai Jungtinėse Valstijose — kelis mėnesius gatvėse trukusios riaušės ir stebėtinai nešvari prezidento kampanija, tačiau tuo viskas neapsiriboja.

Aleksejaus Navalno apnuodijimo istorija pirmiausia yra nuožmi vidinė politinė kova Vokietijoje tarp globalistams-amerikiečiams prijaučiančių ir nacionališkai orientuotų Vokietijos elito atstovų dėl "Nord Stream 2" likimo. Lygiai tas pats, nors ir mažesnio intensyvumo, vyksta aplink kinų "Huawei" ar Europos bendradarbiavimą su Iranu.

Tiesiog tos Vakarų jėgos, kurios dabar gina savo šalių teisę į suverenitetą, yra patekusios į spąstus, atsiradusius praėjusiu laikotarpiu, kai Vakarai, vis dar susivieniję savo siekiuose, darė spaudimą "nesąžiningoms valstybėms" ir savo propagandoje pavertė jas pragaro būtybėmis, pasiryžusiomis bet kokiam nusikaltimui. Tai tapo aksioma, kuriai nereikia įrodymų.

Todėl dabar jokia Vakarų šalių politinė jėga tiesiog negali sau leisti pasakyti tiesiai, kad nepasitiki Bundesvero laboratorijos išvadomis apie Rusijos tinklaraštininko apnuodijimą "Novičiok", kol bus atliktas nepriklausomas tyrimas, dalyvaujant visoms suinteresuotoms šalims. Lygiai taip pat negalima viešai suabejoti "komunistinės Kinijos", kuri ruošiasi pavergti planetą valdydama 5G tinklus, grėsmingais ketinimais.

Daugiausia, kas įmanoma, yra išsisukinėjanti retorika, už kurios slypi pasipriešinimas, bandymas užsukti Vokietijos pramonės deguonį, kas nutiks šaliai atsisakius naujojo dujotiekio.

Verta priminti, kad net 2010 metų vidurio akistatos su Rusija viršūnėje Vakarai nesiėmė radikaliausių priemonių. Įvestos sektorių sankcijos pasirodė labai jautrios Maskvai, bet nieko daugiau.

Bet tada liko daug skaudesnių sprendimų. Pavyzdžiui, atjungus nuo SWIFT Rusijos ekonomikai būtų suduotas sunkiausias smūgis. Bet jie nepasinaudojo tuo — akivaizdu, kad ne todėl, jog kažkam buvo gaila Maskvos. Vakarai gailėjosi savęs: kuo galingesnis smūgis, tuo rimtesnis atsitraukimas — "Top 10" priklausančios ekonomikos atjungimas nuo tarptautinės finansinės komunikacijos sistemos reikštų per didelių lėšų praradimą.

Nusprendė, kad ir be to viskas pavyks. Rezultatas yra žinomas: nepavyko.

Atsižvelgiant į nepalankiausią įvykių raidos scenarijų, nesvarbu, ar tai būtų "Nord Stream-2" atmetimas, ar visiškas "Huawei" uždraudimas Europoje, tai nebus lemtinga nei Rusijai, nei Kinijai.

Tačiau taps pražūtinga ištisiems Vakarų pasaulio nacionalinės ekonomikos sektoriams ir dėl to didelei iš jų išaugusio ir jų dėka klestinčio elito daliai.

Ne kartą buvo pažymėta, kad nėra negailestingesnių karų nei pilietiniai. Prieš penkerius metus aštriausiu kovos su Rusija etapu Vakarai nepasinaudojo negailestingiausiomis priemonėmis.

Panašu, kad jie jau subrendo jas panaudoti. Tačiau pagrindinis taikinys bus ne geopolitiniai priešininkai (net jei taip gali atrodyti iš skambių šūkių), bet vidiniai priešai.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.