Tai kur gyvename – pragare ar rojuje?

Autorius: Vytenis Paulauskas Šaltinis: http://www.komentaras.lt/nauji... 2015-08-24 09:33:39, skaitė 2849, komentavo 1

Ar, gerėjant gyvenimui, žmonių gyvenimas taip pat turi gerėti? Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas gali atrodyti keistas, panašus į klausimą – ar sviestas yra sviestuotas? Lietuvoje parduotuvių lentynos lūžta nuo visokiausių prekių, sunkų rankų darbą pakeitė našiai dirbantys mechanizmai, kompiuterinės darbo priemonės. Tad ko daugiau galima norėti, tik gyvenk ir žvenk.

Būtent taip galvoja ir mėgstantys keliauti, po visą pasaulį besibastantys politikai. Jie sako – pažiūrėkite, kaip žmonės gyvena kur nors Afrikoje, jie net valgyti neturi ko, tačiau, nepaisant to, gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Tad, lyginant su jais, lietuviai gyvena kaip rojuje.

Darbininkų šventes keičia homoseksualų paradai

Vis dėlto, norint gerai gyventi, net ir klestinčioje šalyje yra būtina svarbiausia sąlyga – reikia turėti pinigų bent jau minimaliems savo poreikiams patenkinti. Deja, esant kapitalistinei santvarkai, laisvajai rinkai ir aukštam mokslo ir technikos lygiui tų pinigų gauti tampa vis sudėtingiau. Maždaug prieš šimtą metų ūkininkas, turėdamas vos kelis hektarus žemės, su gausia šeima galėjo daugmaž normaliai pagal tuos laikus gyventi. Darbas tame ūkyje buvo nenašus ir todėl to darbo visiems užteko. Tas, kas dirbdavo, suprantama, gaudavo vienokias ar kitokias pajamas ir galėdavo iš to gyventi.

Šiais laikais ūkininkas, norėdamas turėti pakankamai pajamų, turi turėti ne kelis, bet kelis šimtus hektarų. Maži ūkiai yra nekonkurencingi, nes jie pas save negali įdiegti našios ir brangios technikos. Tačiau net ir dideliame ūkyje darbo vietų skaičius yra labai mažas. Kadangi darbo vietų kaimuose nėra, žmonės darbo ir tuo pačiu pajamų tam, kad, išgyventų, turi ieškoti kur nors kitur – mieste arba užsienyje.

Mieste padėtis panaši – ten darbininkų fabrikuose taip pat reikia labai mažai, nes juos pakeitė automatizuoti, kompiuterizuoti įrengimai. Todėl kadaise buvusi gausi darbininkų klasė beveik išnyko. Į savo – Gegužės 1-osios šventę, susirenka mažiau žmonių negu į homoseksualų paradus.

Kadaise darbininkus atstovaudavo ir jų interesus gindavo socialdemokratai. Tačiau kadangi dabar proletariato ir valstiečių klasės beveik nunyko, socialdemokratai persiorientavo ir, pamiršę darbininkus ir valstiečius, gina homoseksualų, kurių skaičius kiekvienais metais didėja geometrine progresija, interesus.

Peržengus ribą – ne laisvoji rinka, o visagriaunanti stichija

Ką daryti su ta daugybe žmonių, kuriems darbo vietų nėra ir niekada nebus? Daugelį gali suklaidinti verslininkų verkšlenimai, kad jiems trūksta darbo jėgos, ir ekonomistų verkšlenimai, kad ateityje dėl mažėjančio dirbančiųjų skaičiaus nebus kam išlaikyti vis didėjančio pensininkų skaičiaus. Tačiau tie verkšlenantys verslininkai ir ekonomistai turėtų nepamiršti, kad iš Lietuvos išvažiavo maždaug 800 tūkstančiai žmonių, iš kurių absoliuti dauguma yra darbingo amžiaus. Jie išvažiavo todėl, kad Lietuvoje negalėjo rasti darbo arba esamos darbo vietos buvo tokios kokybės, kad jų iš viso neturėtų būti. Jeigu tie visi emigrantai sugrįžtų į Lietuvą, tai ką jie čia galėtų veikti? Nebent tik kapstytis šiukšlių konteineriuose bandydami kaip nors išgyventi.

Visiškai nemotyvuoti verslininkų aiškinimai, kad jiems trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, ir kad dėl to kaltas Lietuvos švietimas, nekokybiškas aukštasis mokslas, kuris nesugeba paruošti gerų specialistų, kad aukštosios mokyklos ruošia ne tokius specialistus, kokių verslui reikia.

Tačiau verslininkai gali teikti savo pasiūlymus aukštosioms mokykloms tiek viešojoje erdvėje, tiek per valdžios struktūras, tiek ir tiesiogiai, nes į aukštųjų mokyklų valdymo organus buvo integruoti verslo atstovai. Manau, kad jeigu verslininkai pasakytų, jog jiems reikia kokios nors rūšies specialistų, kurių šiuo metu Lietuvoje niekas neruošia, tai aukštosios mokyklos verslininkų patarimais mielai pasinaudotų, nes tai reikštų papildomas mokyklos pajamas.

Deja, pasiklausius verslininkų lyderių R. Dargio, D. Arlausko ir kitų, susidaro įspūdis, kad jie patys nežino, ko nori. Galima nebent nujausti, kad jiems reikia pigios darbo jėgos iš atsilikusių pasaulio šalių, nepriklausančių Europos Sąjungai.

O gal būt verslo organizacijų vadovai svajoja apie tokį verslo modelį – vadinamas verslininkas paima iš banko paskolą arba gauna iš valstybės subsidiją, kurios grąžinti nereikia, ir už tas lėšas už minimalų arba dar mažesnį atlyginimą pasamdo labai kūrybingus, kvalifikuotus darbuotojus, kurie sugalvoja idėją, ją įgyvendina ir asmeniui, gavusiam paskolą arba subsidiją, uždirba didžiulį pelną. Kitaip sakant – nori, kad iš dangaus tam „verslininkui“ imtų kristi kepti karveliai.

Deja, realiame gyvenime taip nebūna. Jeigu verslininkai nenori mokėti net ir minimalaus atlyginimo, kvalifikuotų darbuotojų jie niekada neturės.

Susidaro įspūdis, kad verslininkai ir jų vadai, nesuvokdami nei elementarių makroekonomikos dėsnių, nei šiuolaikinio pasaulio realijų, gyvena kažkokiame savo iliuzijų pasaulyje užvaldyti tik vienos idėjos – kaip žūt būt dar labiau praturtėti.

Laisvoji rinka iš tikrųjų paremta žmonių egoizmu. Tačiau kai tas egoizmas peržengia tam tikras ribas, kuriančios laisvosios rinkos jėgos pavirsta viską griaunančia stichija.

Kai premjeras – liberalas

Būtent šią ribą siekia peržengti verslininkai, stumdami naująjį socialinį modelį. Šio modelio tikslas yra dar labiau išnaudoti dirbančiuosius, didinant jų darbo krūvį ir mažinant jų gaunamas pajamas.

Ypač turėtų stebinti tas faktas, kad tokią strategiją siekia įgyvendinti socialdemokratai ir jų lyderis A. Butkevičius, kuris nuolat pabrėžia, kad socialdemokratams rūpi kiekvienas žmogus. Socialiniame modelyje tas rūpestis paprastu žmogumi visiškai ignoruojamas. Vadovaujantis naujuoju Darbo kodeksu bus galima ignoruoti net ir patį Darbo kodeksą, tokiu būdu įteisinant absoliučią darbdavių savivalę. Mat Darbo kodekse numatyta, kad Darbo kodekso bus galima nesilaikyti, jeigu sutartyje tarp darbdavio ir darbuotojo bus numatyta kitaip.

Ministras pirmininkas A. Butkevičius akivaizdžiai palaiko darbdavius, nepaisydamas dirbančiųjų interesų. Nelaukdamas, kol Trišalėje taryboje darbdaviai su profsąjungomis suderins atskiras Darbo kodekso nuostatas, jis socialinį modelį perdavė svarstyti į Seimą, matyt, tikėdamasis, kad su liberalų ir konservatorių pagalba socialinį modelį buldozeriniu metodu nesunkiai bus galima patvirtinti.

Tokiais savo veiksmais socialdemokratas A. Butkevičius eilinį kartą patvirtino savo kadaise pasakytą frazę, kad jis yra liberalas.

Per pastaruosius 25 Lietuvos nepriklausomybės metus socialdemokratai ir LDDP valdė daugiau kaip pusę to laiko. Viso to jų valdymo rezultatas yra tas, kad šiuo metu Lietuvoje yra pati liberaliausia Europos Sąjungos šalis – Lietuvoje iš visų ES šalių yra mažiausi mokesčiai, todėl viešosioms išlaidoms skiriami pati mažiausia bendrojo vidaus produkto dalis tarp visų ES valstybių. Nepaisant to A. Butkevičius nori tas viešąsias išlaidas įgyvendinus naująjį socialinį modelį sumažinti dar maždaug 20%.

Ukrainai – Lietuvos patirtis

Vienas iš Ukrainos ministrų yra lietuvis A.Abromavičius. Matyt, todėl jis atvyko į Lietuvą pasisemti patyrimo iš Lietuvos valdžios, kaip būti Europos Sąjungoje pačia paskutine valstybe beveik pagal visus rodiklius.

A.Abromavičius žiniasklaidai papasakojo apie savo planus. Ukrainoje bus vykdoma plataus masto privatizacija, kurios metu privatizuojami objektai bus perduodami ne vietiniams verslininkams, bet užsieniečiams.

Ką gi, lietuvis A.Abromavičius tiki tuo pačiu mitu, kuriuo tiki ir visi kiti lietuviai – kad valstybę gali išgelbėti ne vietiniai čiabuviai, bet tik šlubas vokietis arba storas amerikonas. Šiuo atveju ukrainiečiai iš lietuvių tikrai turi ko pasimokyti. „Storam amerikonui“ kadaise konservatoriai atidavė „Mažeikių naftą“, o „šlubas vokietis“ uždarinėjo atominę elektrinę. Deja, po tokio užsienio investuotojų valdymo lietuviai iki šiol spjaudosi.

Ukrainos valdžia ori kovoti su savais „blogais“ oligarchais ir atiduoti savo ūkio vladymą „geriems“ užsienio oligarchams, pasaulinėms monopolijoms. Tokiu būdu bėgdami nuo vilko ukrainiečiai pateks į meškos glėbį.

A.Abromavičius, kalbėdamas apie būsimas reformas, nieko originalaus nepasakė. Jis tik pakartojo tuos pačius nuvalkiotus neoliberalų šūkius, užkeikimus, kuriuos mes kasdien girdime iš Laisvosios rinkos instituto atstovų ir kitų panašių veikėjų.

Po Maidano revoliucijos Ukrainos valdžia dujų kainas padidino keturis kartus, o oligarchams A. Abromavičius mokesčius žada sumažinti dvigubai.

Oligarchų gimdytoja – valstybė

Oligarchus pagimdo valstybėje egzistuojanti santvarka. Įteisinus laisvosios rinkos santykius vyksta tiek turto, kapitalo, tiek ir pajamų koncentracija. Jeigu valdžia tos koncentracijos nestabdo, tai susiformuoja kelios finansinės, verslo grupuotės, atsiranda keli labai turtingi oligarchai, kurie ir užsakinėja muziką, faktiškai valdo valstybę.

Tokia padėtis po M.Gorbačiovo valdymo ir Sovietų Sąjungos žlugimo susidarė tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje ir daugelyje kitų buvusio socialistinio lagerio valstybių, manau, daugiausia dėl to, kad jis bandė savo šalyje įvesti bent šiokią tokią tvarką po ankstesnio Rusijos prezidento B. Jelcino valdymo. V. Putino bandymai pažaboti vietinių oligarchų apetitus ir didinti valstybės įtaką valstybės ūkiniame gyvenime sulaukė vakarietiškų verslo ryklių, laukusių, kada ir jie galės pasimaitinti Rusijos turtais, pasmerkimo.

Lietuvos valdžia klusniai šoko tiek pagal vietinių, tiek ir pagal užsieninių oligarchų dūdelę, todėl susilaukė pagyrimų. Jeigu valdžia norėtų apriboti oligarchų apetitus, tai ji turėtų stengtis, kad tarp visuomenės narių pajamos būtų paskirstomos kiek galima tolygiau.

Ne vieną kartą esu rašęs, kokiu būdu būtų galima tai padaryti – reikėtų didinti minimalų atlyginimą. Didinant minimalų atlyginimą atsirastų spaudimas didinti ir kitus atlyginimus, kuriuos gauna aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai. Didėjant atlyginimams didėtų ir pajamos į valstybės biudžetą, iš kurių būtų galima didinti atlyginimus biudžetininkams ir pensijas pensininkams. Didėjant atlyginimas mažėtų ta naujai sukurtos pridėtinės vertės dalis, kurią oligarchai išsimoka sau pelno ir dividendų pavidalu. Tokiu atveju nei valstybei, nei dirbantiesiems nebūtų didelio nuostolio net ir tuo atveju, jeigu darbdaviai, taikydami įvairias mokesčių išvengimo schemas, stengtųsi sumažinti pelno apmokestinimą.

Lietuvos valdžia, priešingai, įgyvendindama naująjį socialinį modelį – sumažindama Sodros mokestį nuo 34 iki 22%, siekia perskirstyti pajamas oligarchų, verslininkų naudai tam, kad jie gautų didesnius pelnus, o dirbančiųjų ir pensininkų pajamų dalis bendrajame vidaus produkte sumažėtų.