18 trilijonų skolos

Autorius: Gintaras Butkus Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/08... 2015-08-28 08:39:39, skaitė 2613, komentavo 0

JAV įsiskolinimas viršija 18 trilijonų dolerių. Bet prieš kalbant apie Amerikos įsiskolinimo pasėkmes galima prisiminti buvusią Tarybų Sąjungą. Dabar mažai kas žino, kad tarybinėje ekonomikoje egzistavo vadinamasis pakartotinas skaičiavimas jau sukurtos produkcijos, nes nuo to priklausė atlyginimas. Neteisinga apskaita, kitaip tariant. Šio reiškinio priežastys grynai ekonomines, bet šiuo atveju kalbama ne apie tai. Tačiau įdomios šios neteisingos apskaitos pasekmės. Pakartotino skaičiavimo suma jau 1965 metais sudarė 158 mlrd. rublių arba 37,4% visuminio produkto. 1985 metais šis rodiklis sudarė 541 mlrd. rublių, arba 39,2% visuminio produkto. Kitaip tariant, vos ne pusė viso visuminio produkto egzistavo tik popieriuje.

Kitas pavyzdys. Tarybų Sąjungoje perestroikos metais buvo siekiama įgyvendinti ekonominę reformą. 1987 metais gyventojų piniginės pajamos sudarė 17 mlrd. tuometinių rublių. Plačiai vartojamu prekių gamybos augimas taip pat sudarė 17,7 mlrd. rublių. 1988 metais prasidėjo vadinamųjų ūkiskaitinių modeliu diegimas. Specialistams jau tada buvo aišku, kad iš to nieko nebus, nes tie visi ūkiskaitiniai modeliai rėmėsi tuo, kad įmonės uždirbtų kuo daugiau pinigų visiškai nesusiejant šio reikalavimo su realia gamyba.

1988 metais piniginių pajamų augimas sudarė 42, o prekių gamyba – 18 mlrd. rublių. 1990 metais atitinkamai – 93 ir 23 mlrd. rublių. 1991 metais buvo nuspręsta, kad ekonomika dirbs rinkos sąlygomis. Piniginių pajamų augimas turėjo sudaryti 500 mlrd. rublių, o reali gamyba turėjo sumažėti 7 mlrd. Pagal blogiausią scenarijų gamyba turėjo sumažėti 25 mlrd. rublių.

  Ir šiek tiek priešistorijos. 1983 metais (tai yra dar iki perestroikos) buvo patikrinta 83 tuks įmonių. 40% įmonių buvo aptikti prirašinėjimai. Kitaip tariant, ataskaitose buvo parodoma daugiau, negu buvo sukurta, pervežta arba pastatyta. Dabartiniam skaitytojui reikia papildomai paaiškinti, kad jau sukurtos produkcijos pakartotinas skaičiavimas egzistavo visiškai legaliai. Faktiškai pakartotinas skaičiavimas yra prekių apyvarta. Bet prekių apyvarta ir yra prekių apyvarta – ji neatspindi naujai sukurtos produkcijos. Tiksliau, neišskiria jos bendroj apyvartoje.

Prekių apyvartos rodiklis taip. kaip jis buvo naudojamas (naudojamas nustatyti naujai produkcijai), ir prirašinėjimai sudarė vieną visumą. Bet prekių apyvartos rodiklis egzistavo legaliai, o prirašinėjimas buvo laikomas nusikaltimu. Netgi žiūrint šiuo vienpusišku požiūriu, 40 procentų įmonių visiškai sąmoningai pateikdavo neteisingas ataskaitas.

Šiuos pavyzdžius vienija tai, kad jie parodo – pinigu kiekis pats savaime neatspindi realios gamybos. Pinigu kiekis gali viršyti prekių kieki. Ir tai reiks arba prekių deficitą arba pinigo nuvertėjimą. Pakartotinas skaičiavimas jau pagamintos produkcijos ir prirašinėjimai, kai visiškai sąmoningai buvo falsifikuojamos ataskaitos, reiškia, kad pinigai buvo gaunami už neegzistuojančią produkciją. Arba už nesuteiktas paslaugas.

Dabar galima pereiti prie Amerikos įsiskolinimo problemos. Bet pirmiausia reikia atsižvelgti į niuansus. Tuometinėje tarybinėje ekonomikoje įmonės buvo suinteresuotos pakartotinu skaičiavimu. Jei įmonė sąžiningai būtų vykdžiusi valstybės užsakymus, darbo kolektyvas būtų galėjęs likti be atlyginimo. Nežiūrint į realiai pagamintą produkciją. Arba su minimaliu atlyginimu.

Kapitalistinė įmonė taip egzistuoti negali. Ji skaičiuoja savo išlaidas, tame tarpe ir atlyginimus, remdamasi tuo, kaip jai pavyksta parduoti realiai pagamintą produkciją. Arba suteikti paslaugas. Kapitalistinėje įmonėje niekas nemokės atlyginimų jei nebus realios produkcijos. Bet kapitalistinė įmonė siekia nemokėti mokesčių. Ir kuo turtingesnė įmonė, tuo labiau ji siekia išvengti mokesčių, ieško visokių lengvatų ir pan.

Tuo pačiu metu kapitalistinė įmonė, siekdama sau visokių mokesčių lengvatų, siekia gauti iš valstybės finansinių garantijų, neatlyginamų paskolų ir t. t. Bet kadangi taip elgiasi visos kapitalistinės įmonės, ypatingai stambios, tai reiškia, kad valstybei ima trūkti pinigų. Atsiranda biudžeto deficitas. Valstybė būna priversta skolintis iš privačių bankų, leidžia vertybinius popierius, viliodama pirkėjus grąžinimo garantijomis.

Arba parlamentas (kongresas) kasmet leidžia didinti biudžeto deficitą. Kitaip tariant, kapitalistinė valstybė stengiasi elgtis taip, tarsi pinigų pas ją būtų užtektinai. Bet ilgalaikėje perspektyvoje tai reiškia, kad pinigų kiekis ima viršyti prekių kiekį.

Lygiai taip pat funkcionuoja ir Amerikos ekonomika. Amerikos biudžeto deficitas yra milžiniškas. Amerika dolerius spausdina iš oro, kad padengtų savo finansinius įsipareigojimus. Ir, nežiūrint į tai, finansiniams įsipareigojimams apmokėti skirta valstybės biudžeto dalis pastoviai auga. Kai valstybes išlaidos pasieks tam tikrą dydi ir išmokėti valstybė turės daugiau, negu surinks mokesčių, tada ateis Amerikos, kaip valstybės, galas.

Trumpai apie tai, kaip viskas prasidėjo. Reiganas – atstovas karinės pramoninės grupuotės, kuri savo egzistavimą susiejo su karinėmis išlaidomis. Būtent nuo 80-jų metų pradžios karinės išlaidos staigiai išaugo, staigiai išaugo ir biudžeto deficitas, kuris iki tol buvo minimalus. Kad ekonomika nesužlugtų, buvo sugalvotas vadinamasis refinansavimas: bankai pradėjo duoti kreditus, kad žmogus galėtų išmokėti jau paimtus kreditus.

Kredito kreditavimas. Faktiškai finansinė piramidė. Galima netgi pasakyti, kad 2008 metų krizės priežastys – būtent Reigano epochoje. Klintonas, kuris valdė 90-iais, siekė užkimšti šią skylę. Buvo sudarytas grafikas ir įtvirtintas įstatymiškai kaip priemonė išmokėti Amerikos valstybės skolą. Valstybės išlaidos turėjo mažėti ir sutaupyti pinigai turėjo eiti valstybės įsiskolinimui padengti. Neaišku, kaip butu buvę, jeigu…

Bet po Klintono atėjo veidmainingi moralizuotojai (Džordžas Bušas Jaunesnysis ir jo komanda), ir viskas sužlugo. Galima netgi manyti, kad garsusis skandalas dėl Klintono ir jo meilužės buvo dirbtinai išpūstas, nes finansininkų sluoksniams nepatiko, kad buvo apkarpytos jų galimybės melžti valstybę. Džordžo Bušo Jaunesniojo ir jo komandos politika savo pačių valstybės atžvilgiu – labai geras pavyzdys, kaip pasaulį mato žmonės, kuriems milijonai nuo vaikystės yra įprastas dalykas. Jie tiesiog nieko nesupranta.

Dabar jau atvirai šnekama apie Amerikos saulėlydį. Tiesa, Amerikoje yra kiek kitokia situacija, nei buvusioje Tarybų Sąjungoje. Rublis buvo vietinė valiuta ir kai perestroikos pabaigoje labai staigiai išaugo pinigų kiekis, finansinė katastrofa pasimatė labai aiškiai.

Doleris yra tarptautinė valiuta, įtvirtinta tarptautiniais susitarimais, ir tai veikia kaip šydas, maskuojantis tikrąją padėtį. Bet, nežiūrint į jokius tarptautinius susitarimus, dolerio kursas krenta, ir tai mato visi. Kiek yra dolerių pasaulyje, nežino niekas, bet jų kiekis mažų mažiausiai keletą kartu viršija viso pasaulio ekonomiką.

Tarybų Sąjungoje dešimtmečiais apie realią gamyba buvo sprendžiama ne tiek pagal tai, kiek ko pastatyta, pagaminta ir pan., kiek pagal tai, kaip buvo panaudoti pinigai, skirti atlyginimų fondui.

Amerikoje apie ekonomiką sprendžiama ne tiek pagal realią gamyba, kiek pagal akcijų kursus, kurie, savo ruožtu, priklauso nuo bankų veiklos, o šie – nuo centrinio banko. Centrinio banko veikla, tai yra, Federalinės rezervų sistemos, priklauso nuo biudžeto deficit, nuo kongreso politikos. Ir, žinoma, nuo bendro paklausos-pasiūlos santykio.

Kitaip tariant, abiem atvejais žiūrima ne tiek į realia gamybą, kiek i pinigų kiekį.

Kuo baigiasi toks požiūris, parodo Tarybų Sąjungos likimas. Dabar ne visi atsimena, kaip beveik prieš 30 metų Reiganas ir jo komanda džiaugėsi būsimu Tarybų Sąjungos žlugimu. Dabar istorija kartojasi – tik atvirkščiai.