Povilas Masilionis. Dar vienas pasivaikščiojimas dvasių pasaulyje

Autorius: Povilas Masilionis Šaltinis: https://www.ekspertai.eu/dar-v... 2020-11-18 14:55:00, skaitė 308, komentavo 0

Povilas Masilionis. Dar vienas pasivaikščiojimas dvasių pasaulyje

Povilas Masilionis

Kai šiek tiek nutolo Seimo rinkimų batalijos bei prislopo vienų to neeilinio renginio dalyvių euforija, o kitų – nusivylimas, laikas būtų pakilti virš smulkių porinkiminių „pasišaudymų“. Šių eilučių autorius, solidų amžių beveik nugyvenęs ir ne vieną pūdą karčios druskos suvalgęs, patikimai liudija: 2020-ųjų metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai savo aštria politinio elito konfrontacija ir priešų paieška beveik prilygo 1990-ųjų metų LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimams. Štai kaip tai vyko.

2016-aisiais metais gavusi rinkėjų mandatą, valdančiosios koalicijos lyderė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), pabandžiusi kiek pajudinti šalyje įsitvirtinusios bendrojo gėrio nesiekiančios ir nacionalines vertybes niekinančios globalios neoliberalistinės SISTEMOS tvirtovę, ketverius metus kentusi nekonstruktyvų, dažniau grubų opozicijoje esančių buvusių tos SISTEMOS kūrėjų – konservatorių, liberalų, padedant net socialdemokratams – puolimą ir „valstietiškų išsišokėlių“ iniciatyvų blokavimą, išmetė rinkimų kampanijos įkarštyje visuomenei išleistą žurnalą „Neliečiamieji“. Jame pabandė dokumentuotai atskleisti SISTEMOS (ją Prezidentas Gitanas Nausėda atvirumo priepuolyje yra pavadinęs Laukinių Vakarų principais ir santykiais) šunybes Lietuvai, ypač per pastarąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį.

Tačiau, kaip nebūtų keista, pagrindiniai tos dokumentuotos kritikos objektai konservatoriai (TS-LKD), matyt, rinkimų politikos formuotojų patarti, po žurnalo pasirodymo net pritildė įprastą arogantišką konfrontacinę retoriką ir visiškai užleido nuolatinę skalikų vietą savo „dvaro juokdariams“ (pagal „Karšto komentaro“ redaktorės Giedrės Gorienės įvardinimą) – sisteminei žiniasklaidai. SISTEMAI ištikimi žurnalistai ir atliko tą juodą darbą, kad jų pavadintos „raudonosios musmirės“ gautų kuo mažiau rinkėjų balsų, kad pagaliau šalyje pasibaigtų neoliberalistinei SISTEMAI svetimas socialinio teisingumo ir nacionalinių vertybių išsaugojimo siekis (aršiausių tų „dvaro juokdarių“ tvirtinimu, – „kolchozinis ledynmetis“).

Seimo rinkimų kampanijos dienomis ypač grubaus sisteminės žiniasklaidos puolimo sulaukė viena iš valdančiosios koalicijos partijų – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS). Mat šios Seimo frakcijos nariai nuo 2016-ųjų metų garsėjo savo neapsimestine socialinio teisingumo Lietuvoje siekiamybe. Jų iniciatyva Seime buvo nutarta paskirti „vaiko pinigų“ išmokas, finansiškai pamaloninti pensininkus ir invalidus. Nedžiaugsmingo SISTEMOS politinio elito reagavimo sulaukė šios Seimo frakcijos siekis teisingesnio mokesčių naštos paskirstymo, ypač turtingiesiems, „lenkų“ bandymas išviešinti septyniasdešimt penkeriems metams oficialiai tarp mūsų pasislėpusius buvusios TSRS slaptųjų tarnybų darbuotojus.

Todėl neatsitiktinai LLRA-KŠS partijai ir buvo surengtas ant įžeidinėjimų ribos balansuojantis ir Seimo rinkimų įstatymą pažeidžiantis „dvaro juokdarių“ puolimas – Andriaus Tapino politinė akcija „Viso gero, Woldemortai“ ir šio žurnalisto įsteigtos VŠĮ „Laisvės TV“ sukurptas vienkartinis laikraštėlis „Viso gero, Valdemarai?“

Pastarasis ne tik buvo išleistas ne politinės reklamos lėšomis, bet ir platinamas nepaliekant laiko atsakyti į kritiką, – net uždraustu rinkimų reklamai laiku. (Į šių eilučių autoriaus pašto dėžutę jis buvo įmestas tik Seimo rinkimų išvakarėse, šeštadienį, spalio 10-ąją.)

Ir to dar negana. Po pirmojo rinkimų turo vienas aršus „dvaro juokdarys“ Arūnas Valinskas, kažkada „žaidęs“ net Seimo pirmininku konservatorių valdomoje koalicijoje, viešai pasiūlė (!) sušaudyti SISTEMAI neįtinkantį LLRA-KŠS pirmininką Valdemarą Tomaševskį. Atrodo, net be teismo sprendimo – sušaudyti, ir viskas.

Čia ne paprasta, o jau ypatinga konfrontacija. Ne tarp žmonių, o tarp dvasių. Čia jau žūtbūtinai susikovė virš žmogiškųjų įstatymų esanti pati Neoliberalizmo Dvasia. Ji grūmėsi su ankstesniųjų Seimo rinkimų „išsišokėle“. Pavadinkime pastarąją Naisių Protėvių Dvasia.

O Lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškųjų šeimų sąjunga – „ne prie ko“, anot buvusios Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasakymo kita proga. Ji tiktai įkyriai painiojosi po kojomis Neoliberalizmo Dvasiai, kasdienėje veikloje paremdama aną 2016-ųjų metų „išsišokėlę“. Tikrasis tos nežmoniškos konfrontacijos adresatas – Naisių Protėvių Dvasia, vos pabandžiusi (kartais – vykusiai, o kartais – ir nelabai vykusiai) pajudinti globalaus neoliberalizmo monolitą. Reikėjo tuo puolimu pasiekti, kad ji nebeturėtų net partnerių.

Dabar pats laikas būtų sugrįžti į šio straipsnio pradžioje minimus 1990-uosius metus – istorinius LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus, atvedusius Persitvarkymo sąjūdį ir visą Lietuvą į Kovo 11-ąją. Tų rinkimų kampanijoje kartu su nepriklausomos valstybės siekiu buvo sukurti konfrontacijos ir priešų paieškos standartai, gyvuojantys jau trisdešimt metų, o ypač suvešėję pastarąjį dešimtmetį.

Tada, 1990-aisiais, ypač siautėjo Laikinosios Sostinės Dvasia (vėliau mutavusi į Neoliberalizmo Dvasią). Jos puolimo smaigalyje atsidūrė ne Sąstingio Dvasia, kuriai atstovavo LKP (TSKP platformoje), o 1989-ųjų metų gruodyje, dar gerokai prieš Kovo 11-ąją, nuo TSKP atsiskyrusi Lietuvos komunistų partija, tuo savo ryžtingu žingsniu surengusi politinį Lietuvos atsiskyrimą nuo Maskvos. (Po metų ši partija tapo Demokratine darbo partija.)

Konfrontacijos ir priešų paieškos standartų kūrimo procesas po Kovo 11-osios, 1990-ųjų metų balandyje, buvo aprašytas šių eilučių autoriaus straipsnyje „Pasivaikščiojimas dvasių pasaulyje“, kuris išspausdintas tada įkurtame ir vos kelis metus tuose „standartuose“ išsilaikiusiame žurnale „Politika“. (Šį straipsnį galima paskaityti ir publicistikos knygoje: Masilionis P. Sukryžiuotų kalavijų karalystėje. V., 1999.)

Pagrindiniai tų standartų kūrėjai buvo dešinieji radikalai, privatizavę visos tautos judėjimą – Persitvarkymo sąjūdį. (Vėliau jie pasiskelbė konservatoriais ir veikė dažniausiai kartu su liberalais, – P. M.) Jų pastangomis nepriklausomybės atkūrimas ir buvo panaudotas globaliam neoliberalizmui įsitvirtinti Lietuvoje.

Iš buvusios autoritarinės, bet vis tiktai socialiai orientuotos santvarkos jie perėmė ir įgyvendino ne socialinei valstybei būdingus elementus, bet jiems labiau patikusį anos santvarkos lozungą: „Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų...“ Ir ypač jo tęsinį: „Kas buvo niekas – taps viskuo“. Todėl nenuostabu, kad lietuvių tauta po dvejų metų ryžtingai atsisakė tų griovėjų paslaugų.

Šių eilučių autorius, darbavęsis tada kairiosios spaudos frontuose, kaip šiandien prisimena nevienkartines diskusijas su atėjusios po dešiniųjų radikalų į valdžią, socialdemokratines vertybes propaguojančios Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) ideologais Justinu Karosu ir Gediminu Kirkilu. Nuomonė, kurią tada teko ginti, buvo tokia: be ryškiai socialiai orientuotos rinkos ir ši partija neišsilaikys valdžioje.

Deja, LDDP ideologai, matyt, jausdami savo partijos lyderio Algirdo Brazausko suliberalėjimą, manė kitaip: socialinių problemų esą imsis tik tada, kai suklestės ekonomika. O Justinas Karosas kartą net atskleidė ir pagrindinę tokio požiūrio paslaptį: „Matai, koks negailestingas dešiniųjų puolimas – neleidžia mums net pajudėti. Ne be jų paskatinimo Pakaunėje maištauja savanoriai, sprogsta „bombelės“ mūsų renginiuose... Baisu ką nors liaudžiai ir pasiūlyti, – dar apkaltins grįžimu į sovietmetį“.

Po tokio LDDP ideologo prisipažinimo jau tada tapo aišku kaip dieną: 1990-aisiais metais dešiniųjų radikalų įdiegti konfrontacijos ir priešų paieškos standartai ne tik sukūrė svetimą lietuvių tautai neoliberalistinę SISTEMĄ, bet ir sunaikins (kas vėliau ir įvyko!) socialdemokratinių partijų ideologinį išskirtinumą, kurio iki šių dienų pasigendame.

Atkurtos nepriklausomybės trisdešimtmečio istorijoje visų buvusių Seimų (pastarasis Seimas – tryliktasis) rinkimų kampanijose vis atsirasdavo naujų ar atnaujintų politinių darinių, norinčių kurti socialinio teisingumo siekiančią, nacionalinių vertybių neatsisakančią valstybę. Ne išimtis buvo ir 2020-ųjų metų Seimo rinkimai – pirmieji po to, kai Prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė gerovės valstybės kūrimo idėją.

Tačiau Neoliberalizmo Dvasia, atrodo, tik su šypsena stebėjo nemažą būrelį tų naujų išsišokėlių, norinčių sudrebinti SISTEMĄ. (Buvo tarp jų net siūlančių išstoti iš Europos Sąjungos.) Prieš juos, vis nenorinčius toje kovoje susivienyti, net nereikėjo panaudoti efektyvaus 1990-aisiais sukurtų konfrontacijos ir priešų paieškos standartų ginklo (išskyrus tik panaudotą prieš tą „seną pažįstamą“ LVŽS ir jos partnerius). Tegu mažyliai laisvai pacypsi kaip viščiukai Jie kol kas nepavojingi SISTEMAI.

Viena iš tų „mažylių“ – šiuose rinkimuose dalyvavusi, tačiau vos 2,13 proc. rinkėjų balsų gavusi politinė partija „Nacionalinis susivienijimas“, – verčia suklusti. Galima net pritarti jos siekiams „susigrąžinti valstybę“, nes dabar iš tiesų turime tik „fasadinę valstybę“ ir „fasadinę demokratiją“. O nelaimėta, deja, todėl, kad buvo kažkodėl vaizduotas nereikalingas elitinis išskirtinumas ir nejučiom imtas propaguoti tautai nieko gero nežadantis senasis tarybinis ir „sąjūdinis“ lozungas: „Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų...“ (Šio lozungo įvaldymo požymiai iš dalies pakenkė net Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, kuri dabar nebelaimėjo Seimo rinkimų, – P. M.)

Nacionalinio susivienijimo ideologai teisūs ir dėl globalios neoliberalistinės SISTEMOS sąstingio – esą ji „kaip Brežnevo laikais“. Nors mūsų neoliberalai iš džiaugsmo net krykštauja, atėję į valdžią Lietuvoje po 2020-ųjų metų Seimo rinkimų, lenkai, vengrai, čekai Europos Sąjungoje jau sukėlė tam tikrą tos SISTEMOS eroziją.

Todėl Nacionalinio susivienijimo pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas ne veltui irgi trykšta optimizmu. Jam atrodo, kad „apie tą partiją dar išgirsite...“

Jei gyvensim – pamatysim.