Liepsningoji siela – Salomėja Nėris

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-11-18 14:12:00, skaitė 639, komentavo 24

Liepsningoji siela – Salomėja Nėris

Lapkričio 17-oji, eilinis lietuvių poetės, Salomėjos Nėries, gimtadienis. Nedaugelis jį temini. Bet iš mininčiųjų, dauguma pasiduoda štai tokiai schemai: „Poetė buvo gera, net geniali, bet visas tas komunizmas, toji „Stalino saulė“ – tai jau ne...“ Ir seka atitinkami išvedžiojimai – būk tai, Salomėja Nėris – „Lietuvos išdavikė“. Arba, kitu atveju – „paklydusi“ ar, sakykime, kažkieno ir kažkaip „suklaidinta“ siela... O kad „Tautos Lakštingala“ iš tikrųjų buvo idėjiškai apsisprendusi, sąmoningai atitinkamą (t. y. tarybinę, komunistinę) poziciją priėmusi ir dėl to nei kiek ne mažiau lietuviška, nei kiek ne mažiau patriotiška, asmenybė – tai tiesa, kurios nei literatūriniai, nei akademiniai „nepriklausomosios“ Lietuvos miesčionys negali sau leisti pripažinti. Tad būtent šią poetės pusę ir reikėtų nušviesti. Šiuo tikslu dabar siūlome „Kibirkšties“ skaitytojams susipažinti su Salomėją Nėrį asmeniškai pažinojusio rašytojo, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus memuariniu straipsniu – „Liepsningoji siela“.

LIEPSNINGOJI SIELA

Pirmą kartą su Salomėja susitikau 1931 m. gruodžio mėn. Kaune, Žaliakalnyje, A. Venclovos bute.

Aš buvau ką tik atvykęs į Kauną dirbti Lietuvos Komunistinio Jaunimo Sąjungos Centro Komitete, o kadangi tebebuvau smetoninės policijos paieškomas, turėjau gyventi nelegaliai.

Man labai rūpėjo susitikti su trečiafrontininkais, nes kai kuriuos jų kūrinius jau buvau skaitęs Maskvoje ir vertinau juos, kaip nuoširdų revoliucinės dvasios pa-sireiškimą. Tuo metu apie Z. Angarietį ir V. Mickevičių-Kapsuką besispiečiančių draugų tarpe buvo labai daug kalbama, aptariant „Trečio fronto“ grupės dalyvius. Prieš išvykdamas iš Lietuvos, buvau pažįstamas tik su P. Cvirka ir J. Šimkum. Išėjus iš spaudos „Saulėlydžiui Nykos valsčiuje“, aš karštai stojau už P. Cvirką, nors tuo metu buvo gana griežtų kalbų prieš šitą knygą. Dar labiau pagriežtėjo kalbos, kai ruošiausi grįžti į Lietuvą ir pasisakiau už santykių užmezgimą su „Trečiu frontu“.

Prieš išvykdamas iš Maskvos, Tarybinių rašytojų sąjungoje aplankiau Bruną Jasenskį, kuriam jau buvo žinoma, kad Lietuvoje susidariusi pažangi jaunųjų rašytojų grupė, pageidaujanti užmegzti kontaktą su Komunistų partija. Pokalbyje dalyvavo ir B. Pranskus-Žalionis. Mes svarstėme būdus, kaip galima būtų padėti „Trečio fronto“ grupės dalyviams, kad jų nepasmaugtų fašistinė Lietuvos buržuazija, kad nepriverstų jų klauptis ant kelių prieš reakcinę spaudą. Prisimenu, Brunas Jasenskis davė man keletą adresų, kad, būdamas Berlyne, tuo padu reikalu pasikalbėčiau su Liudvigu Renu ir Johanu Becheriu.

Berlyne man nepavyko jų rasti. Vokietijos kompartija gyveno savo veiklos uždraudimo išvakares. Vieni darbuotojai konspiravosi, keitė adresus, kiti kėlėsi į užsienį arba ėjo į pogrindį.

Lietuvoje gi radau priešingai: penkerius metus kėlusio fašistinio režimo sąlygomis į viešumą veržėsi pogrindyje gyvenančios revoliucinės darbininkijos alsavimas! „Trečias frontas“, nors ir ne visai nuosekliai, vis dėlto garsiai ir viešai paskelbė žodį apie revoliuciją! Aš pasiryžau būtinai susitikti su tais rašytojais...

Ir netrukus Žaliakalnyje, pas A. Venclovą, buvo sumoktas nedidelis pobūvis. Iš dalyvavusiųjų ten trečia- frontininkų gerai prisimenu tiktai S. Nėrį ir patį A. Venclovą. Tarp kitų ten dar dalyvavo P. Morkūnas ir B. Raila .

Baigės 1931 metai, kuriais S. Nėris visu balsu pasisakė, kad suradusi tiesą revoliucinėje proletariato stovykloje ir kad iki pergalės eisianti tiesos keliu petys į petį su darbininkais–

Mes kalbėjomės apie šį bei tą, vis nuslysdami į didėjantį fašizmo pavojų ir aštrėjantį reikalą sieti kūrybą su proletariato kova. Aš minėjau, kokie pavojai stovi tame kelyje, pasakojau apie elementariškiausius savisaugos-konspiracijos dėsnius...

Man baigus, pasisakė S. Nėris.

Kokia ji buvo paprasta ir meili, taip ji ir kalbėjo– paprastai ir meiliai. Ir vienas jos sakinys įkrito man į atmintį, kaip sakoma, ant amžių:

– O juk reikės ir į barikadas stoti!

Visi nutilo. Buvo girdėti, kaip tiksi laikrodis. Aš sėdėjau, nugrimzdęs į staiga užplūdusius mane samprotavimus:

„Štai kuo gyvena, ko laukia toji liepsnojanti siela: į barikadas!.. Kova jai atrodo tokia skaisti, aiški kaip ugnis: čia savi, ten – priešai. Byra šūviai, kurių nereikia bijoti, ir mes jų nebijome, nes mes teisūs ir mes laimėsime!..“

Vėliau, po kelerių metų, ir kalėjime būdamas, aš vis sekiau, kur ir kaip eina liepsningoji Saliamutė. Juk kova pasirodė ne tokia lengva ir aiški! Dažnai nebuvo matyti, kur draugas, kur priešas! Antai B. Raila pavirto žvalgybininku. Kartais smūgis krisdavo ir nekaltam, kartais nukentėdavo net nuo savųjų ir pats doriausias draugas !Teko smūgių ir tai jautriausiai sielai... Bet ji neužgeso! Tvirtu žingsniu ji ėjo pasirinktu keliu, neklūpo, nepasitraukė, rašė savo širdies krauju... Ir kada mes, politkaliniai, skaitėme: „Ir bėgu per lūžtantį ledą skenduolių keliu“, ne vienam lūpos drebėjo iš mūsų bejėgiškumo nuojautos...

*    *    *

Politinių kalinių kamerose niekad nenutrūkdavo mokymasis. Šalia reguliariai leidžiamo politkalinių kolektyvo organo ėjo jo literatūrinis priedas. Nemažas literatūros mėgėjų būrelis atidžiai sekė visą kairesniąją, kiek pažangesnę literatūrą, kuriai pavykdavo prasiveržti pro fašistinę cenzūrą ir kalėjimo mūrus. Pamenu, kaip su draugais, pradedančiais poetais, mes nagrinėjome poetikos pagrindus ir „studijavome“ jos pavyzdžius. Iš tų pavyzdžių tarpo niekados neišnykdavo S. Nėries eilės.

– „Kaip gėdos žymė ant išbalusio veido!“ – skanduoja vienas kuris „mėgėjų“, o mes, kaip mokame, taip aiškinamės tų eilučių grožį ir jėgą: kiekvienas skiemuo turi svorį ir krenta lyg lydyto švino lašai...

S. Nėries poetinės priemonės tokios laisvos nuo šablonų ir mados mėgdžiojimo, tokios ekspresingos ir kartu subtilios, kad jos pagauna kiekvieną ir tampa artimos, savos, tarsi pasakytos pakuždomis tik tau vienam, nors ir kalba jos apie tokį visiems priklausantį dalyką, kaip pareiga ieškoti kelio ir gyvenimo tiesos:

Eitum, eitum užsimerkęs –
Tamsoje tamsus
Ir negirdimas prabiltum:
– Mirštu už visus! 

*    *    *

TSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose dažnai tekdavo sėdėti su S. Nėrim drauge. Įspūdžių buvo gausybės, o prie to – dar visokiausių naujų pareigų ir stambių rūpesčių begalės. Apie poeziją aš buvau tada nustojęs ir svajoti... O ši liepsningoji siela net ir per Tarybos posėdžius vis kažką protarpiais pasibrėždavo į bloknotėlį... Vieną kartą ji man pakišo iš po alkūnės paskaityti eilėraštį apie sakalus – kažkokio ramaus patoso ir gilaus įsitikinimo kupinus posmus – ir tuoj atsiėmė jį atgal. Tie posmai buvo gimę TSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdžio metu Kremliuje, bet niekur jų vėliau nemačiau išspausdintų ir šiandieną jau nebegaliu net atpasakoti jų turinio. S. Nėris taip greit tada išrovė lapelį iš rankų, kad nei nusirašyti, nei įsidėmėti nespėjau. Ir, gėda prisipažinti, nieko tada nesugebėjau jai pasakyti apie tuos posmus.

Kaip gaila, kad kartais nepraplėšia lūpų reikalingas žodis – žodis iš širdies!

S. Nėris, tiesa, ir taip jau buvo visų draugų dėmesio, pagarbos ir meilės apsupta, bet kažin ko tada ji buvo reikalinga: galbūt ji nebūtų abejinga tam, ką mes kalbėdavome apie jos kūrybą kalėjime...

Karo metais ji daug padarė, keldama mūsų kovotojų dvasią savo giliai širdingu žodžiu. Kas neprisimena jos liepsningos „Pergalės“:

...Mielas broli, galvos nenuleisk,
Kad ruduo, ir namai – pelenai.
Štai minuotais dar karo keliais 
Jau ateina, ateina jinai.
...Kyla, kyla – kaip saulė karšta,
Mūsų Pergalė teka šviesi.

1958. 01. 28.

* Bronys Raila – vienas Iš trečiafrontninkų, vėliau nuėjęs į fašistinį lagerj. Po karo gyvena emigracijoje. – Aut. past.

Šaltinis: A. Gudaitis-Guzevičius. Didvyriškumo estafetė. V., 1981, p. 184-188.