M. Tamošiūnas. Laisvė kalbos darkytojams, vargas skaitytojams

Autorius: Mindaugas Tamošiūnas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/11/29/m-t... 2020-11-30 18:46:00, skaitė 312, komentavo 3

Viešas klausimas Kalbos komisijai ir Seimui

Gal pamenate, o gal ir ne, „Respublikoje“ šių metų kovo pradžioje (2020 m. Nr. 10, p. 8) buvo paskelbtas senolio viešas klausimas „Ar tikrai lietuvių kalba valstybinė?“ Tikėjosi žmogelis, kad klausimą išgirs kas nors iš aukštosios valdžios ir pastaroji paaiškins visiems abejojantiems, kas iš tikrųjų dedasi su ta vargše lietuvių kalba. Apsiriko… Paaiškėjo, kad aukštieji pareigūnai nemato reikalo aušinti burnos, jeigu tiesiai į juos nesikreipiama.

Sumanė tada pilietis prašyti Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos (LNVF) pirmininkės Alvitos Armanavičienės tarpininkauti. Ačiū jai, kad sutiko padėti. Kalbos komisija atsiliepė…

Beviltiškas atsakymas

VLKK pirmininko Audrio Antanaičio atsakymo rašte (2020-05-18) skaitome: „Kalbos komisijos nuostatos dėl kitų kalbų asmenvardžių rašybos, o būtent galimybė teksto rengėjui pasirinkti (pagal teksto pobūdį, skaitytojų gebėjimus ir poreikius) vartoti sulietuvintą rašybą ar autentišką (iš šaltinio lotyniškais rašmenimis), pridedant reikiamas galūnes, nesikeičia – nustatyti principai galioja visus tris valstybės dešimtmečius. Atitinkamai vartotojai pasirenka, kuriuo principu rengiamus žiniasklaidos šaltinius skaityti, kur skelbti savo autorinius straipsnius.

Verstinių leidinių autorių vardai ir pavardės knygų viršeliuose, antraštiniuose puslapiuose paprastai yra vartojami autorių teisių saugomomis originaliomis formomis (pagal tarptautinį susitarimą 1961 m., Paryžiuje.), tačiau Kalbos komisija skatina leidėjus greta originalių formų nurodyti ir sulietuvintas (adaptuotas) formas. Tam skirta 2006 m. rugsėjo 26 d. rekomendacija.“

Štai toks viltį teikusios Kalbos komisijos beviltiškas atsakymas. Dabartinei nuostatai galiojant, skaitytojas turėtų galimybę rinktis tik tuo atveju, jeigu visi vieši lietuviški tekstai būtų lygiagrečiai skelbiami su ‚,autentiška“ ir lietuviška svetimvardžių rašyba. Bet tai būtų per daug brangiai kainuojanti kvailystė. Todėl skaitytojai jokio pasirinkimo neturi. Jie priversti srėbti Kalbos komisijos išvirtą jovalą.

Protinga išeitis yra. Kodėl ji atmetama?

Ją prieš 130 metų nurodė mūsų Tautos žadintojas Vincas Kudirka „Statrašos ramsčiuose“ (rašybos taisyklėse, 1890 m.). Jos esmė tokia: svetimvardžius rašome pagal tarimą lietuviškais rašmenimis, o jų tikrai autentišką, lietuviškomis galūnėmis neiškreiptą formą, atitinkamos kalbos rašmenimis prireikus pateikiame čia pat skliausteliuose arba rodyklėse.

LNVF lydraštyje buvo pabrėžtinai prašoma Kalbos komisijos paaiškinti, kodėl ji atsisako nelietuviškų tikrinių vardų rašybą sutvarkyti pagal šią V.Kudirkos išmintingą taisyklę. Deja, nepaaiškino, tik pakartojo seną giesmelę apie pasirinkimą, kurio skaitytojas neturi ir neturės, kol galios dabartinė Kalbos komisijos nuostata. Pasirinkimo laisvę turi tik kalbos darkytojai.

Sektinu pavyzdžiu mums galėtų būti latviai. Svetimvardžių rašybos klausimu jie nesiblaško. Atlaiko europintojų spaudimą. Mūsų Kalbos komisija (visų ligšiolinių kadencijų), deja, turi pernelyg išlavėjusį mėgdžiojimo instinktą. Argumentų kalbos nesupranta…

Labai patogu būti „autentiku“, prof. Vinco Urbučio žodžiais, „nurašinėtoju“, nes gali savo naštą perkelti ant skaitytojo pečių. Paraidžiui persirašai svetimvardį, „papuoši“ jį lietuviška galūne, visiškai negalvodamas apie tartį, o tu, skaitytojau, žinokis: linksniuok į sveikatą lietuviškas galūnes! Štai kokia jų „vakarietiškumo“ ir „autentikos“ esmė. Jiems nesvarbu, kad pridėdami lietuvišką galūnę prie autentiškai rašomo svetimvardžio, jį sudarkome, kartais net sukarikatūriname (iš Trampo atsiranda Trumpas ir pan.).

Laimė, kad dar turime sąžiningų, ne mažesnės, net didesnės, kvalifikacijos kalbininkų, lituanistų, apskritai mokslo ir kultūros žmonių, tarp jų – teisininkų, kurie seniai reikalauja nelietuviškų tikrinių vardų rašybą sutvarkyti būtent pagal minėtą kudirkišką taisyklę.

Šiemet sukako 20 metų, kai „Dienovidyje“ 2000 m. vasario mėn. buvo paskelbtas net 158 kultūros ir mokslo veikėjų viešas prašymas tai padaryti. Po to buvo dar ne vienas panašus kolektyvinis prašymas ir žinomų teisininkų (dr.Algimanto Dziegoraičio, dr. Stasio Šedbaro, prof. habil. dr. Alfonso Vaišvilos ir kt.) išvada, atskleidžianti antikonstitucinį minėtos VLKK nuostatos pobūdį. Išvadai (įteikta LR Seimo valdybai ir Vyriausybei 2004-06-21) pritarė Lietuvos teisininkų draugijos valdyba ir Lietuvos advokatų taryba. Už kudirkišką problemos sprendimą buvo pasisakyta taip pat Lietuvos kultūros kongreso tarybos ir Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo 2008 m. spalio 7 d. surengtos konferencijos „Lietuvių kalba XXI a. pradžioje“ priimtoje deklaracijoje, daugeliu kitų atvejų, tačiau visų jų likimas vienodas. Kalbos komisija, piktnaudžiaudama savo įgaliojimais, tuos prašymus, siūlymus atmetė, dorai nepaaiškindama, kodėl.

Lietuvos Respublikos Seimas, kuris tvirtina Kalbos komisijos sudėtį ir kuriam komisija yra atskaitinga, į šią jos savivalę žiūri pro pirštus. Netenka stebėtis, nes pačiame Seime nesiliauja mėginimai net Lietuvos piliečio pase įteisinti asmenvardžių įrašus kitomis kalbomis lietuviško įrašo sąskaita.

Ne iš gero gyvenimo 2017 m. rugsėjį Vilniuje buvo įkurta piliečių organizacija „Talka kalbai ir tautai“. Tik jos surengtos visuotinės piliečių apklausos dėka anuomet pavyko apginti asmenvardžių įrašus valstybine lietuvių kalba Lietuvos piliečio pase, taigi ir kituose asmens dokumentuose. Ši piliečių organizacija 2020 m. gegužės 27 d. viešai kreipėsi į visas Lietuvos politines partijas prašydama, kad jos savo programose užsibrėžtų tikslą ir numatytų būdus, kaip stiprinti valstybinės lietuvių kalbos pozicijas. Deja, panašu, kad ir naujojo Seimo valdančiąją koaliciją sudariusios partijos šio raginimo neišgirdo…

Piliečių konstitucinė teisė – valdžios pareiga

Kodėl piliečiams tenka nuolat sukti galvą, kaip perskaityti vieną ar kitą svetimvardį ar viešą informacinį užrašą? Kodėl sistemingai pažeidžiama jų konstitucinė teisė visą viešą informaciją gauti taisyklinga valstybine lietuvių kalba? Valstybės pareiga – šią piliečių konstitucinę teisę nepriekaištingai įgyvendinti. Šį darbą atlikti tiesiogiai įpareigotos Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija, bet jo deramai neatlieka.

Štai išsirinkome naują Seimą. Dvi naujosios valdančiosios koalicijos narės – Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, – konservatoriams neprieštaraujant, yra užsibrėžusios tikslą Lietuvos piliečio pase įteisinti autentišką svetimvardžių rašybą lietuviško įrašo sąskaita.

Iš kur tokia nepagarba valstybinei kalbai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai? Konstitucinio Teismo 1999-10-21 išvadoje aiškių aiškiausiai parašyta: „Asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas valstybinės kalbos statusas.“ Tokia yra ir Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostata.

Prisiminkime V.Kudirkos kadaise išmintingai suformuluotą svetimvardžių rašymo taisyklę. Pasirodo, ji puikiausiai tinka ir asmens dokumentams! Tai įrodė Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutarimu išaiškindamas, kad „Lietuvos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, nelietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja.“

Manyčiau, kad tai būtų galima puikiausiai padaryti pirmame paso papildomų įrašų puslapyje. Atvertę dokumentą, iš karto matytume abi asmenvardžio formas.

Taigi išvada ir siūlymas toks: Seimo, Vyriausybės nariai, prieš duodami priesaiką, privalėtų būti išlaikę aukščiausio lygio Konstitucijos egzaminą. Atitinkamo lygio Konstitucijos egzaminą turėtų išlaikyti visi, kuriems tenka duoti priesaiką. Iš Kalbos komisijos narių kažkodėl priesaikos nereikalaujama, bet tai neatleidžia jų nuo pareigos savo nutarimais nuosekliai įgyvendinti piliečių konstitucinę teisę visą viešą informaciją gauti taisyklinga (ne bet kokia) valstybine lietuvių kalba.