Penkios priežastys dėl kurių subyrės JevroSojūzas

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-04-25 03:25:00, skaitė 2948, komentavo 31

Penkios priežastys dėl kurių subyrės JevroSojūzas

Europos saulėlydis vyksta mūsų akyse

Ne paslaptis, kad JevroSojūzas iš pat pradžių buvo kuriamas šešių europietiškų krikščioniškų valstybių dėl metalurgijos ir anglies pramonių užduočių sprendimo. Jis buvo kuriamas kaip vienalytis europinis junginys spręsti bendroms problemoms. Pirminis variantas buvo subalansuotas darinys, nes jis vienijo panašaus mentaliteto, bendro tikėjimo, kultūros ir bendros pasaulėžiūros į šalies vertybes žmones.

Šios dienos momentui visa tai virto tuščiu formalumu. 1950 metais susikūrusi anglies ir plieno sąjunga (European Coal and Steel Community) pirmiausia buvo ekonominis projektas, o dabartinė JevroSojūzo versija - yra grynai pederast-biurokratinė. Pirmoji apjungė pramonės ir ekonomikos progreso lyderius Europoje, antroji išsiplėtė iki 28 šalių visiškai be jokios sistemos.

Iš pradžių kuriant šį junginį, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo kapitalas tiesiog pasinaudojo žmonių noru užkirsti kelią dar vienam karui. Pasinaudojo pacifistinėmis nuotaikomis visuomenėse ir prastūmė viršnacionalinį bendraeuropinės biurokratijos projektą. Nepaisant to, atsižvelgiant net ir į dalinį suvereniteto atsisakymą, anglies ir plieno sąjunga vis tik vienijo panašaus ekonominio išsivystymo šalis, todėl buvo sąlyginai stabili, ko negalima pasakyti apie dabartinį JevroSojūzą.

Šiuolaikinio tipo Europa - tai nesuderinamų tarpusavyje elementų susisluoksniavimas, be viso to, kad pagrindiniai jos nariai jau perša mintį apie „dviejų greičių“ eurozonos idėją, o išoriniai žaidėjai jau pradėjo ją "ėsti" ...

Retrospektyva 

Senosios Europos vaidmens pasaulinėje politikoje kritimas prasidėjo jau seniai. Rubikonu tam tapo dirbtinai sukurtas 30-metis karas, kurį istorikai formaliai padalijo į Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Žinoma, tapti tokia ji neplanavo, tačiau padarė tai su netikėta TSRS sėkme ir pergale. Dar XIX amžiaus pradžioje Napoleonas toliaregiškai išsakė nuomonę, kad jei Europa tęs savo ekspansiją į Rusijos pusę, tai anksčiau ar vėliau ji atsidurs tarp dviejų ugnių. Taip ir atsitiko. Dėl Pirmojo, o paskui Antrojo pasaulinio karo rezultatų Europa visiškai prarado hegemono pozicijas.

XX amžiaus pabaigoje Tarybinė Rusija ir JAV galutinai pasidalijo pasaulį, o Senasis pasaulis nusirito iki to, kad pavirto į vieną iš TSRS-USA priešpriešos arenų. Dar didesnis savarankiškumo netekimas vykdant užsienio politiką Europos laukė nuo 1991 metų. Būtent tada sistemoje įvyko mirtinai lemtingas persilaužimas, kada ji vienu ypu prarijo, suėdė, nesuderinamas su savimi rytines Europos „respublikas“.

Tuo pačiu metu, priešingai lukuriavimams, nevyko joks lygiateisis apsijungimas. Vakarų Europa paprasčiausiai prarijo, užgrobė  Rytų Europą o ne priėmė į savo sudėtį. Apiplėšęs ir išpumpavęs resursus, sunaikinęs visą ten TSRS pajėgomis pastatytą pramonę, Senasis pasaulis dar užuomazgoje užmušė nereikalingą konkurentą. Vyriausybės buvo pasodintos ant dotacijų adatos, o gyventojų lojalumas buvo nupirktas kreditais.

Lentynas užplūdusios vakarietiškos prekės greitai nuskandino liaudyje sveiko proto balsus, nors jie ir ragino pažvelgti į ateitį ir į pasekmes. Anot jų, esant tokiai tendencijai, naujosios europinės šalys jau po 10-20 metų galutinai praras savo subjektyvumą. Jos taps visiškai priklausomos ir nieko negalės sukurti pačios (net laikrodžio rodyklių nesukinėti). Įvardinti metai praėjo ir mes matome susiklosčiusį “vaijzdelį”.

Šimtai milijardai eurų paramos, formaliai turėję „pritempti“ Rytų Europą iki to, kad ji galėtų savo jėgomis gyventi Vakarų Europos lygyje, prasmego. Nėra jokios net kalbos apie kažkokį savarankiškumą net ir dabartinio lygio išlaikymą be dotacijų iš Briuselio. O juk pagalbos programa baigėsi jau nuo 2020 metų. 

Iš esmės tai yra pirmoji JevroSojūzo žlugimo priežastis

Vakarų Europa nebegali „šerti“ rusofobiško kordono susiklosčiusiomis sąlygomis, ypač Vokietija, kuri nustebusi stebi, kaip vien Lenkijai buvo skirta daugiau lėšų nei visai Europai kartu paėmus pagal Maršalo planą. Vien nuo 2004 iki 2014 metų Varšuva iš Briuselio, specializuotų programų rėmuose, gavo 101,3 milijardo eurų. Vienok, Vokietija sugebėjo panaudoti daug mažiau lėšų, tapusi europiniu donoru, tuomet kada Lenkija ir šiandien vis dar nori gauti kasmet po 11–18 mlrd dolerių į savo sąskaitą.

Antra priežastis: ES ir USA

Nuo vienapolio pasaulio atsiradimo ir uraganiško JevroSojūzo gretų plėtimosi, trintis tarp JevroSojūzo politikos ir atskirų šalių interesų tik stiprėjo. Kada Maskva staigiu šuoliu grįžo į didžiųjų valstybių areną, o anglosaksai nusprendė sulėtinti jos vystymąsi svetimomis rankomis, Briuselį pradėjo "nešioti į šmotus". Niekieno nerinkti funkcionieriai, spaudžiami USA ir Britanijos, ėmė nuleidinėti destruktyvias direktyvas JevroSojūzo šalims.

Nuo debiliškų sankcijų ir kitokių kvailų žingsnių kentėjo ne tik liaudis, bet ir verslas, o tai jau palietė kiekvienos šalies valdančiosios klasės ar valdančios chuntos ambicijas. Antirusiškas lojimas iš inercijos dar tęsėsi, tačiau JevroSojūzo gretose ėmė bręsti skilimas. Šiai dienai jokie susitikimai ir derybos šių sunkumų neišsprendžia, nes juose nėra atsižvelgiama į problemų esmę. Jei USA nebūtu užviręs dabar vykstantis elitų karas ir į valdžią būtų atėję senasis transnacionalinis elitas, atstovaujamas Bušų, Klintonų ir kt., tada skilimas būtų įvykęs savaime.

Tačiau pažadus  kompensuoti žalingus JevroSojūzui antirusiškus sprendimus dalijo senoji Amerika,  o į valdžią atėjo visiškai nauji žmonės. D.Trampas nusispjovė ir atsisakė mokėti pagal sąskaitas, ir rusofobija gulė ant pačių europiečių pečių. Tame ir slypi priežastis netikėtai audringos reakcijos iš daugelio JevroSojūzo politinių jėgų ir didesnės Europos dalies raginimai nutraukti antirusiškas sankcijas. Be viso to, ankstesnis amerikoniškas “elitas” laikėsi labiau konservatyvesnio požiūrių į JevroSojūzą..

Buvo planuota, kad pagarsėję TTP tipo prekybiniai susitarimai apjungs Europos ir kitų amerikoniškų vasalų rinkas ir atskirs jas tarifų barjerais nuo KLR formato konkurentų. JevroSojūzas būtų išlikęs, tačiau antrajame etape labiau žemesnė mokesčių našta gamybai padarytų jį USA rinka.

Amerikos ekonomika pamažu butu išstūmusi europietiškas prekes net iš europietiškų rinkų, jau nekalbant apie jų pačių, amerikonų rinkas, toks buvo švelnus scenarijus. Vėliau pasaulinėje arenoje pasirodė Maskva, ir hegemono sostas susvyravo. Todėl dabartinis amerikoniškas šūdelitis jau nebegali ieškoti alternatyvų, lėšos kovai reikalingos tiesiog dabar, ir todėl JevroSojūzas yra aktyviai griaunamas.

Biurokratinis Europos šūdelitis iš inercijos bando įtikinti kitus narius savo naudingumu, tačiau iš tikrųjų jis yra niekam  nereikalingas. Jo užduotis buvo vykdyti biurokratinio USA prievaizdo JevroSojūze funkcijas, tačiau kadangi šis planuojamas nurašyti, šis antstatas pasirodo yra nenaudingas. Ironiška, tačiau šiuo atveju turėti reikalą su atskiromis šalimis, o ne su sąjungomis, yra naudinga ir Rusijai, ir USA.

Trečia priežastis - vidinė ekonomika

Ekonominiu požiūriu JevroSojūzui pakanka praktiškai tų pačių valstybių, nuo kurių jis ir prasidėjo: Vokietijos, Prancūzijos, Beneliukso šalių (Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas), taip pat ir Italijos. Visi likusieji gyvena iš dotacijų jų sąskaita ir tik stabdo sistemą. Visa Rytų Europa vienu metu tiesiog atsidavė ar parsidavė už pinigus, pardavė savo suverenitetą, nors būtent dėl jo formaliai pasitraukė nuo Maskvos. Dabar ekonominė realybė yra tokia, kad ankstesnė pašalpų politika yra nutraukiama, Senasis pasaulis patiria sunkumus ir pats tapo užjūrinio šantažo objektu.

Ekonominio žlugimo šaknys slypi tame, kad dabartinis JevroSojūzas negali kitaip išspręsti susidariusios dilemos. Savo laiku jis savo rankomis sunaikino Graikijos, Pribaltikos, Lenkijos, Vengrijos ir kitų valstybių-narių pramonę ir ekonomiką, turėdamas tikslą užgrobti jų rinkas, darbo jėgą ir mokslinį potencialą. Ko pasekoje Senasis pasaulis pats juos pasodino ant subsidijų adatos ir tuo pasmerkė save dar didesniam pačio savęs stabdymui.

Teisybės dėlei svarbu patikslinti, kad iš pradžių subsidijos veikė jo naudai, o formulė buvo įprastai kolonijinė - sunaikinti vietinių aborigenų gamybą, o paskui jiems skolinti pinigus. Juk akivaizdu, kad tuos pinigus jie išleis prekėms iš metropolijos. Tačiau dotacijų šaltinis jau išseko. Didžioji Britanija, palikdama JevroSojūzą ir mokėjusi apie 12 milijardų eurų, nustojo tai daryti, o ant slenksčio Europos-USA prekybinis karas.

Ketvirta priežastis - migrantai

Europos žlugdimui, USA tarnaujantis šūdelitis, naudoja senus mechanizmus. Visų pirma jie atgaivina dirbtinos migracijos projektą, kuris iš vidaus pakerta vienos ar kitos šalies visuomenę. Skirtumas tik tas, kad išorinį scenarijų sustabdė Maskva, todėl dabartinėje versijoje yra naudojami jau esantys Europoje migrantų ištekliai.

Kaip šio proceso paleidimo įrodymas yra Prancūzijos geltonų liemenių judėjimas, tiksliau, tai, kas vyksta už jo dulkėtų užuolaidų. Kol Europa entuziastingai diskutuoja apie Prancūzijos policijos, demonstrantų veiksmus ir valdžios žingsnius, respublikos prezidentas tyliai ir nepastebimai pasirašo aktą apie migraciją, kurio Prancūzija pažadėjo niekada nepasirašyti prieš prasidedant streikams. Ir apie kokį sienų uždarymą gali būti kalba - Paryžius užuot mažinęs migrantų skaičių, nuolankiai išskėstomis rankomis priima juos toliau.

Iš paprastos logikos požiūrio taško tai atrodo absurdiška, ypač esant dideliam gyventojų nepasitenkinimui migrantų parazitavimu prancūziškoje aplinkoje. Tačiau situacijos ironija yra ta, kad dirbtinai sukeltų protestų organizatoriai ir tie, kurie yra suinteresuoti JevroSajūzo žlugimu, yra tie patys žmonės. Būtent todėl Prancūzijos gatves dokumento pasirašymo metu staiga nustojo dominti  ši aktuali imigrantų  tema.

Suskaldymui nėra nieko geresnio už dirbtinius atotrūkius tarp realybės ir fake news spaudos pozicijos. Todėl, kol prancūzai masiškai išsikelia iš miestų su migrantais į ramesnes vietas, nors iš užkulisių angažuota fake news žiniasklaida teigia priešingai.

Prieš kiek laiko, spaudžiant "Independent Press Standards Organisation" - Didžiosios Britanijos MIP kontrolės organo, gerai žinomas tabloidas „Daily Mail“ buvo priverstas paskelbti pataisymų ir papildymų skiltį. Paprasčiau tariant, jis atsiprašė visų, kad išdrįso išleisti reportažą apie realią padėtį su migrantais. Straipsnyje buvo pasakojama apie totalią ištisų rajonų islamizaciją įvairiuose Europos miestuose, o taip pat apie kritinę situaciją šiuo klausimu Prancūzijoje.

Iš pradžių gali pasirodyti, kad paklusnumas, su kuriuo „pati laisviausia spauda pasaulyje“ koreguoja pranešimus po pirmo valdžios reikalavimo, yra neįtikėtina, tačiau situacijos realybė yra tokia, kad anglosaksų MIP visada buvo tik įrankis. Vienintelis skirtumas yra tas, kad anksčiau jie tai darė ne JevroSojūze, tai dabar jo viduje. Kurstant liaudies masių pasipiktinimą siekiama susprogdinti seniai verdantį europietiškos tolerancijos arbatinuką, ir tai yra dar vienas JevroSojūzo žlugimo pretekstas.

Penkta priežastis - pasaulinė avantiūra

Europos diržų veržimasis ekonomine prasme nulemtas ne  vidinių, o pirmiausia išorinių priežasčių. Problemos šaknis susiveda į tai, kad kapitalizmo krizė ir rinkų deficitas vis aktyviau sugrąžina išoriškai civilizuotą vakarietišką pasaulį į jo tikrąją „laukinę“ formą. Kinija neleidžia Vakarams atverti naujų rinkų finansiniam parazitavimui,  įžiebti lokalinius konfliktus, perversmus ir karus - trukdo Rusija, todėl rezultate jie yra priversti skerdimui atiduoti savus.

Amerikoniškų ketinimų įrodymui pakanka paprastos logikos. Europa turi technologines galimybes ir gamybinį potencialą tam, kad galėtų patenkinti visus JevroSojūzo ir USA poreikius, o USA savo ruožtu taip pat turi technologijos ir gamybos potencialą, kad galėtų tiek USA , tiek Europos rinkas aprūpinti savo prekėmis. Vadinasi vienam iš jų reikės pasitraukti. Arba jeigu tiksliau - tapti maistu kitam.

Tokios situacijos trigeriu tapo pačios USA ekonominė padėtis. Tiksliau, momentas, kada pasaulinė skolinimų ekonomika prarado pagrindinį savo augimo variklį - galimybę kurti naujus burbulus. Dolerinės sistemos funkcionavimui, visiškai paremtos USA kariuomene ir investuotojų tikėjimu, USA reikėjo nuolat sukurti naujus konfliktus. Revoliucijos ir karai, galintys atverti vieną ar kitą dar dolerio neužimtą regioną. Šalys, kurių resursai buvo nacionalizuoti, - žlugo, sistemos, kuriose doleris jau buvo - yra "perkraunamos" revoliucijomis. Pučiant burbulus ir eksportuojant dolerį į išorę, spausdinimo mašinos galia nesilpo. 

Tačiau nuo 2015 metų ir Maskvos atėjimo į Siriją viskas pradėjo vystytis kitaip. Didelis konfliktas, ant kurio statė amerikonai, taip ir neįvyko. Sirija išstovėjo, nacionalinių valstybių "nunulinimo" ir trilijonų dolerių į anksčiau nacionalizuotą turtą įliejimo neįvyko, pagrindiniai maršrutai ir energijos šaltinių ištekliai neperėjo į USA rankas,  o rankinių  teroristinių armijų kontrolė buvo prarasta.

Nuo to laiko bandymai pratęsti dolerinės sistemos egzistavimą, kuriant naujus finansinius burbulus ir chaotizaciją, pradėjo aktyviai kliūti ir klupti ant bendros Maskvos ir Pekino priešpriešos. JevroSojūzas vėl papuolė tarp dviejų ugnių. Norint atidėti USA dolerinės ekonomikos krizę, reikia „suėsti“ Europą, o tam ji turi būti sužlugdyta.

 P.S. Šiame tekste nė karto nėra paminėtas korona-virusas, jo sukelta šizofrenijos banga, debiliškos priemonės priimtos “kovai” su juo ir panašūs kovidiniai  bei šizofreniški su tuo susiję paistalai. Neminima ne todėl kad buvo pamiršta ar iš principo. Niminima vien dėl to, kad visa šita dabar vykstanti kovidorastinė beprotybė nėra niekaip susijusi su JevroSojūzo žlugimu ir neturi nieko bendro su vykstančiais ekonominiais bei politiniais procesais. Virusas ir juo paremta bei eskaluojama beprotybė tėra širma, pretekstas pasiteisinti, parodyti kas yra “kaltas”. Jei ne virusas būtų sugalvota kažkuo kitu ar kitaip pateisinti, pridengti kapitalistinės sistemos ir jos ekonominio modelio žlugimą. Būtų paskirtas kažkoks kitas atpirkimo ožys ar surastas “išmininkas”.Karo, kaip kad buvo daroma iki šiol, sukelti negalima, nes tai tolygu civilizacijos išnykimui.