Vakarai puikiai žino, kur Putinas nubrėžė "raudoną liniją"

Autorius: Piotras Akopovas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2021-04-28 17:02:00, skaitė 3045, komentavo 5

Vakarai puikiai žino, kur Putinas nubrėžė

Rusija niekam nepataria peržengti "raudonos linijos" tarpusavio santykiuose, o kur ji bus, kiekvienu konkrečiu atveju Rusija nuspręs pati

Šie Vladimiro Putino žodžiai iš pranešimo Federalinei asamblėjai jau buvo palyginti su jo Miuncheno kalba ir pavadinti naujuoju Rusijos užsienio politikos manifestu.

Iš tiesų prasidėjo naujas istorinis laikotarpis, tačiau prezidento žodžiai tik pabrėžia tai, kas jau įvyko. Rusija klupo, Rusija atsigavo, Rusija susikaupė — o dabar Rusija žengia į priekį. Ne į Ukrainą ar Vakarus — Rusija eina prie atviresnio ir griežtesnio savo nacionalinių interesų gynimo.

Tai nereiškia, kad anksčiau Rusija jų negynė — visus Putino valdymo metus tai buvo šalies užsienio politikos doktrinos esmė. Kuo daugiau jėgų Rusija įgijo, kuo giliau įsitikino savo teisumu, ir kuo stipresnė įvykių eiga įrodė išorinės situacijos vertinimų teisingumą, tuo atkaklesnis ir griežtesnis Rusijos balsas girdėti pasaulio scenoje, tuo aktyviau Rusija įsitraukia į žaidimą didžiulėje pasaulinėje šachmatų lentoje... Ir tuo labiau Rusija buvo demonizuojama — vaizduojama kaip kelianti grėsmę taikai pasaulyje, blokuojama ir izoliuojama.

Septyneri metai po Krymo prisijungimo prie Rusijos parodė, kad tai ne tik nenaudinga — tai paprasčiausiai neveikia pasauliniu mastu (Vakarų demonizavimo pastangos paveikė tik pačius Vakarus — ir net tada tai nėra labai veiksminga, jei atsižvelgiame į gyventojų nuotaikas). Patys Rusijos sulaikymo politikos rezultatai liudija, kaip pasikeitė pasaulis. Be to, jis pasikeitė tiek dėl objektyvių priežasčių (2000 metais prasidėjo nebaigtos Atlanto pasaulio tvarkos naikinimas), tiek dėl tikslingų Rusijos veiksmų, kurie pagreitino istorijos eigą.

Savo atviru maištu 2014 metais Rusija pagreitino Vakarų pasaulio vadovavimo projekto krizę (turint omenyje viešpatavimą) — nors situacijoje su Krymu Rusija pirmiausia gynė savo nacionalinius interesus. Vakarai atvirai neigė net teisę juos suformuluoti — taigi, visos kalbos apie "šalį-degalinę", apie regioninę galią, apie suplėšytą į gabalus ekonomiką. 90-aisiais Rusija buvo nurašyta — ir jie buvo labai nustebinti, kai per Miuncheną ir Krymą ji pradėjo grįžti į supervalstybės padėtį.

Taip, ne TSRS mastu — bet tiek, kad "kazino lošėjams" buvo sugadintas visas žaidimas. Nes tuo metu Vakarai patys patrūko statydami Babilonijos globalizacijos bokštą — ir net riboti Rusijos pajėgumai leido jai veikti taip, kad paspartintų Atlanto pasaulinės tvarkos žlugimo procesą.

To suvokimas (globalistinio projekto vidinės krizės ir aktyvaus Rusijos žaidimo derinys) privedė "atlantus" prie isterijos — "rusai puola!", tai yra, rusai kišasi į viską ir visur.

Krymo ir Sirijos jiems nepakako, jie taip pat išrinko Trampą ir organizavo "Brexit" — Rusija stebėjo visus šiuos karštligiškus kliedesius daugelį metų.

Bandymai izoliuoti Rusiją davė visiškai priešingą rezultatą: Vakarai ėmė jaustis nesaugūs, ieškodami rusų "po kiekviena lova" ir matydami juos už kiekvienos savo problemos ir nesėkmės. O pastarųjų, savaime suprantama, tapo vis daugiau.

"Rusai kalti" — ši frazė tapo ironišku memu, bet ne tik juo. Antirusiška propaganda Rusijai pradėjo veikti jau pasauliniu mastu — jei rusai yra tokie visagaliai, kaip sakoma Vakaruose, tuomet reikia su jais turėti reikalų ar net draugauti. Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos akimis, Rusija sulaukė papildomos reklamos, kuri labai laiku buvo pritaikyta šalies sugrįžimui į įvairius planetos regionus. Jie norėjo išgąsdinti Putiną, tačiau stengėsi sustiprinti jo, kaip galingiausio mūsų laikų politiko, reputaciją.

Todėl kitas etapas buvo tas, kurį Putinas Gogolio stiliumi vadina "negarbingu papročiu": jie tiesiog dėl bet kokios priežasties ėmė kabinėtis prie Rusijos, o dažniausiai ir be jokios priežasties. Rusija prie to jau pripratusi, bet turi duoti atsaką. Ir net ne todėl, kad tai įžeidžia valstybę, nors, žinoma, būtina ginti vėliavos garbę, bet todėl, kad susiduriama su nauja spaudimo forma.

Kur glaudžiai susipynę vidaus ir užsienio politikos veiksniai, tai yra, tai, ką galima pavadinti kišimusi į šalies vidaus reikalus ir sąmoningu Rusijos nacionalinių interesų nepaisymu. Istorijos su Navalnu ir Ukraina persipynimas yra aiškiausias to įrodymas.

Sankcijos ir grasinimas sustabdyti "Nord Stream-2" dėl Navalno (pirmiausia dėl "apnuodijimo", o vėliau — dėl arešto), keliama isterija dėl "Rusijos invazijos grėsmės" Ukrainoje, kuriai turi būti nustatyta kaina.

Rusijai dabar bandoma nubrėžti "raudonas linijas" — Vakarai visa tai bando pateikti kaip "naują normą". Bet Rusija nesitaikys prie jai siūlomų žaidimo taisyklių — jai kategoriškai netinka nei kišimasis į šalies vidaus reikalus, nei temos "gelbėkit Ukrainą nuo Rusijos" eskalavimas. Tai reiškia, kad Rusija nežais su Vakarais pagal šias taisykles, nes suprantama, kad jos reikalingos tik kaip pretekstas Rusijai pakenkti. Propaganda, politinė, ekonominė ir, svarbiausia, geopolitinė. Tai yra, Vakarai nori atimti iš Rusijos iniciatyvą, atitraukti ją nesibaigiančiais pasiteisinimais — tiek dėl Navalno, tiek dėl Ukrainos. Be to, abi šios temos yra už tų pačių "raudonų linijų", apie kurias kalbėjo Putinas. Ir Vakarai tai puikiai supranta, bet vėl bando prastumti, pabandyti. O jei tai pasiteisins?

Ne, geriau net nebandyti, neprovokuoti, kad vėliau nereikėtų gailėtis, nes jau seniai Vakarai dėl nieko nesigailėjo. Šie Putino žodžiai galioja iš karto viskam — ir provokacijoms Ukrainos fronte, ir provokacijoms bet kuriame kitame taške, kur yra Rusijos nacionaliniai interesai.

Daug jų? Žinoma: Rusija yra pasaulinės reikšmės valstybė — ne valstybė, turinti pasaulinio dominavimo ambicijų (tai yra JAV), bet šalis, turinti pasaulinius interesus. Jie yra ne tik posovietinėje erdvėje — jie yra Sirijoje ir Venesueloje, Vietname ir Serbijoje, Egipte ir Angoloje. Dar svarbiau, kad ji kuria naują pasaulio tvarką, Maskva ir Pekinas daro tai vis aktyviau ir koordinuotai. Šiame darbe Rusijai nenaudinga brėžti "raudonas linijas" — Rusija neleis, o "šachmatininkams" nebepakaks jėgų.

Bet ar ne per daug pasitikėjimo savimi sakant, kad Rusija pati nustatys, kur "raudona linija" bus nubrėžta kiekvienu konkrečiu atveju? Tai yra, Rusija neleidžia Vakarams jos varžyti ir pati yra pasiruošusi diktuoti sąlygas apie tai, kas jiems leidžiama? Ne, ne per daug — nes mes nekalbame apie Rusijos plėtrą į užsienio teritorijas, į užsienio nacionalinių interesų zonas. Kalbama apie savo ir to, ką Vakarai bandė ar vis dar bando atimti iš Rusijos, gynimą ir grąžinimą. Ir nereikia daugiau tikslinti, aiškinti jiems, nes katė žino, kieno mėsą suvalgė. Tiksliau — bandė suvalgyti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.