Prof. G.V. Bossche: Kaip išeiti iš netinkamai valdomos Covid-19 pandemijos

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2021-05-27 16:38:00, skaitė 947, komentavo 2

Pasaulyje žinomas virusologas profesorius dr.Geert Vanden Bossche, dirbęs garsiuose universitetuose ir farmacijos kompanijose (Novartis ir GlaxoSmithKline), Bilo ir Melindos Geitsų fondo Vaccine Discovery skyriaus vadovu, metų radžioje kreipėsi į PSO su perspėjimu, kad masinis vakcinavimas gali suformuoti „koronavirusą žudiką“. Mokslininko puslapyje pateikiamas šio laiško tekstas.

Virusologas būgštauja, kad masinis vakcinavimas nuo koronaviruso pandemijos metu (anksčiau buvo profilaktiškai vakcinuojama prieš prasidedant epidemijoms) padarys virusą labiau užkrečiamu, padidins jo atsparumą vakcinoms. Nei viena iš naudojamų vakcinų neapsaugo nuo viruso perdavimo, todėl sustiprėja taip vadinamas viruso „adaptyvus imuninis pabėgimas“ (adaptive immune escape). Tai reiškia, kad mutavęs virusas pergudraus įgimtą organizmo imunitetą. Prieš mutavusį virusą tuomet jau nepadės ir vakcinavimas. Kuo daugiau žmonių vakcinuojama, tuo daugiau tokių variantų, kurie tampa vis labiau virulentiški. Tokiu būdu, „gana nekaltas virusas tampa nekontroliuojamu monstru“.

Mokslininko žodžiais, tai bazinės vakcinologijos žinios, kad profilaktinės vakcinos niekada nenaudojamos populiacijose, kurios jau patiria didelį infekcinį spaudimą. Tai griauna imuninę sistemą, prognozuoja jis. Žmonija patirs „rimtą įgimto imuniteto suardymą“ nuo vakcinų, blogiausiu atveju net įgimtas imunitetas „bus pilnai prarastas“. Imuniteto suardymas, virusologo nuomone, palies ne tik vakcinuotuosius, nes jie perduoda mutavusius virusus nevakcinuotiesiems ir, tokiu būdu, sukels globalią sveikatos krizę. Tai būtų daug blogiau, negu tai, kas įvyktų normaliai vykstant pandemijai.

Bossche prognozavo, kad valstybės su aukštu vakcinavimo lygiu, tokios kaip Didžioji Britanija, Izraelis ir JAV, gali iš pradžių džiaugtis infekcijos sumažėjimu, bet paskui jos patirs augimą COVID-19 susirgimų skaičiaus.

Bossche ir kitų stambiausių šios srities mokslininkų prognozės pasitvirtino. Nobelio premijos laureato Liuko Montanjė (Luc Montagnier) teigimu, „Kiekvienoje šalyje mirtingumo kreivė atitinka vakcinacijos kreivę“. Būtent skiepus jis kaltina dėl viruso mutacijų.

Šiuo metu A. Montagnier dirba su žmonėmis, kurie užsikrėtė kovidu po skiepijimo, nuo kurio taip pat miršta daug ypač jaunų žmonių. Dabartinę masinio skiepijimo politiką jis vadina didele klaida. Tai „mokslinė ir medicininė klaida. Tai neleistina klaida“, o „skiepai sukuria variantus." Taip yra todėl, kad būtent antikūnai, kurie susidaro po skiepų, priverčia virusą mutuoti, kad išgyventų, sakė jis. Nobelio premijos laureatas teigė, kad epidemiologams šis nuo antikūnų priklausomo sustiprėjimo (ADE) reiškinys yra žinomas, tačiau apie Corona atvejį jie tyli. Be to, mokslininkai teigia, kad ADE nėra Covid 19 vakcinų problema, o jo iškeltos abejonės atmetamos recenzuojamuose straipsniuose.

Montagnier įžvelgia aiškių įrodymų, pagrindžiančių jo nuogąstavimus. Gydytojų, mokslininkų ir teisininkų atvirame laiške Europos vaistų agentūrai (EMA) A. Montagnier teigia, kad ne kartą buvo pranešta apie "Corona" protrūkius slaugos namuose netrukus po to, kai gyventojai gavo "Covid" vakcinas. Be to, pasak M. Montanjė, šiuo metu vakcinų problemas galima stebėti kiekvienoje šalyje, kurioje skiepų kreivė atitinka mirčių kreivę. Be to, Montanjė apkaltino vakcinas dėl didėjančio jaunų žmonių mirtingumo. Šiuo atveju tai daugiausia yra didelė trombozės rizika. Mokslinikas savo žodžius iliustruoja video, kuriame pateikiama mirčių statistika įvairiose pasaulio valstybėse po vakcinacijos. Ji remiasi Vašingtono universiteto Sveikatos statistikos ir sveikatos vertinimo instituto duomenimis.

https://www.youtube.com/watch?v=xSrc_s2Gqfw

Visai nesenai paaiškėjo, kad vakcinų efektyvumas JAV grindžiamas melu - mažinant PGR testo jautrumo ribas, kai testuojami skiepytieji.

JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (Centers for Disease Control, CDC) manipuliuoja duomenimis, kad patvirtintų "vakcinų veiksmingumą." CDC naujosios taisyklės dirbtinai sumažina „proveržio infekcijų" skaičių tarp paskiepytųjų, o senosios taisyklės ir toliau didina neskiepytųjų „susirgimų“ skaičių. Ši naujiena buvo paskelbta JAV portale Zerohedge ir sulaukė plataus rezonanso.

Paaiškėjo, kad JAV Ligų kontrolės centras (CDC) keičia "Covid19" duomenų registravimo ir tyrimų praktiką. Tikslas – meluoti pasaulio visuomenei, kad eksperimentinės genų terapijos „vakcinos“, kurios naudojamos masiniam vakcinavimui, veiksmingai apsaugo skiepytuosius nuo tariamos ligos.

CDC šios aferos net neslėpė. Balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje savo interneto svetainėje paskelbė apie politikos pakeitimus (nors, savaime suprantama, nepripažino gana akivaizdžių pokyčių motyvų).

Apgaulė, straipsnio autoriaus Kit Knightly nuomone, slypi jų pranešimuose apie vadinamąsias „proveržio infekcijas“ (breakthrough infections), t. y. žmones, kurie yra visiškai „paskiepyti“ nuo Sars-Cov-2 infekcijos, bet vis tiek užsikrečia.

Knigtly teigia, kad Covid19 pandemijos naratyvas yra paremtas dviem pagrindiniais veiksniais:

1. Klaidingai teigiami testai. Nepatikimas PGR testas gali būti manipuliuojamas taip, kad būtų gauta daug klaidingai teigiamų rezultatų, keičiant ciklo slenkstį (CT vertę).

2. Išpūstas atvejų skaičius. Dėl neįtikėtinai plačios "Covid atvejo" apibrėžties, naudojamos visame pasaulyje, "Covid19 atveju" laikomas bet kuris asmuo, kurio testas teigiamas, net jei jis niekada nepatyrė jokių simptomų.

Jei nebūtų šių dviejų diagnozės falsifikavimo politikos priemonių, niekada nebūtų kilusi jokia pastebima pandemija, o dabar CDC įdiegė du savo politikos pakeitimus, kurie nebetaikomi skiepytiems žmonėms.

Pirma, sumažinama PGR temperūros ciklų (TC) skaičius, kai tiriami mėginiai, paimti iš įtariamų "proveržio infekcijų" pas skiepytuosius. Iš CDC nurodymų, skirtų valstybinėms sveikatos priežiūros institucijoms, kaip elgtis su "galimomis proveržio infekcijomis" (įkelta į jų svetainę balandžio pabaigoje):

„Atvejų, kai žinoma RT-PCR ciklo slenkstinė vertė (TC), atveju CDC sekos nustatymui pateikite tik tuos mėginius, kurių TC vertė ≤28. (Sekvenavimas neįmanomas, jei TC vertė didesnė.)“

Per visą pandemijos laikotarpį TC vertė viršijo 35, o laboratorijose visame pasaulyje ji siekė iki 40-ies.

Iš esmės laboratorijos vykdė tiek ciklų, kiek reikėjo teigiamam rezultatui gauti, nors ekspertai perspėjo, kad tai beprasmiška (net pats Fauci teigė, kad daugiau kaip 35 ciklai yra beprasmiški, nes beveik visi tampa melagingai teigiami).

Tačiau DABAR ir tik visiškai paskiepytiems žmonėms CDC priims tik mėginius, gautus iš 28 ar mažiau ciklų. Tai gali būti tik sąmoningas sprendimas, siekiant sumažinti oficialiai registruojamų "proveržio infekcijų" skaičių.

Antra, besimptomės arba lengvos infekcijos nebebus registruojamos kaip "kovido atvejai".

Tai tiesa. Net jei iš mėginio, paimto esant mažam TC 28, pavyks nustatyti viruso, tariamai sukeliančio Kovid19, seką, CDC nebefiksuos proveržio infekcijų, kurios nesukelia hospitalizacijos ar mirties, atvejų.

Prieš kelias dienas paskelbtoje Prof. G.V. Bossche publikacijoje pasakojama apie vakcinavimo strategijas, kurios gali padėti apsisaugoti nuo naujų labai mutuojančių virusų pandemijų ir kartu išvengti užkrečiamųjų ar net vakcinoms atsparių variantų dauginimosi.

Profesorius rašo:

Šiuo Covid-19 pandemijos etapu svarbiausias tikslas turėtų būti ankstyvas ir visuotinai prieinamas gydymas daugeliu vaistų nuo Covid-19. Iš toliau pateiktų pastabų galima suprasti, kad imunizacija ir ankstyvasis gydymas vienas kitam neprieštarauja, o netgi gali būti puikiai derinami.

Imunizacija Sars-CoV-2 variantų pandemijos metu yra didelis iššūkis. Kadangi virusas nuolat atakuoja šeimininko populiaciją, labai svarbu greitai apginkluoti imuninę sistemą taip, kad būtų užtikrintas veiksmingas laisvai cirkuliuojančio viruso neutralizavimas arba virusu užkrėstų šeimininko ląstelių sunaikinimas. Greitas labai veiksmingų imuninės apsaugos mechanizmų įsijungimas, susidūrus su virusu, padėtų išvengti produktyvios infekcijos arba net ją panaikinti. Tai būtų naudinga ne tik asmens sveikatai, bet ir visuomenės sveikatai, nes apsaugotų neimunizuotus asmenis nuo infekcinio kontaktinio poveikio (reiškinys, vadinamas "bandos imunitetu") ir užkirstų kelią infekciškesniems imuninio pabėgimo variantams prisitaikyti prie neoptimalių imuninių sąlygų ir dominuoti prieš originalų laukinio tipo kamieną.

Nors laukinio tipo Sars-CoV-2 (t. y. Wuhan-Hu kamienas) po vakcinacijos greitai neutralizuojamas vakcinos indukuojamais spaik-specifiniais antikūnais (Abs) po postvakcinacinio poveikio, virusas gali evoliucionuoti taip, kad taptų labiau užkrečiamas ir efektyviau daugintųsi, kai pakartotinai patiria neoptimalų S nukreiptą imuninį spaudimą. Masinio skiepijimo kampanijos, vykdomos labai mutuojančio viruso pandemijos įkarštyje, suteikia daug galimybių virusui, užkrečiant skiepijamuosius, patirti neoptimalų S nukreiptą imuninį spaudimą. Tikimybė, kad toks poveikis pasireikš bet kuriam skiepytam asmeniui, didėja didėjant skiepijimo apimtims. Kuo mažesnis Covid-19 susirgimų lygis ir kuo didesnis skiepijimo lygis vis jaunesnėse amžiaus grupėse, tuo labiau padidėjusio viruso užkrečiamumo indėlis didinant infekcinį spaudimą populiacijoje nusvers sumažėjusio susirgimo indėlį mažinant šį spaudimą. Tai reiškia, kad masinis skiepijimas galiausiai sukels infekcinio spaudimo atsinaujinimą ir padidins tikimybę, kad daugiau infekcinių variantų i) pralauš natūralią Ab pagrindu veikiančią anksčiau besimptomiškai užsikrėtusių asmenų imuninę apsaugą ir ii) toliau evoliucionuos į dar infekciškesnius arba anti-S Ab atsparius variantus. Kitaip tariant, masinis skiepijimas esant mažam sergamumui ir įtraukiant vis jaunesnes amžiaus grupes tik pagreitins dominuojančių, labiau užkrečiamų variantų evoliuciją ir visišką atsparumą vakcinai.

Kita vertus, manoma, kad citolitinių T ląstelių (CTL) valdomas imunitetas yra labai svarbus, kad vėlesnėje infekcijos stadijoje būtų pašalintos virusu užkrėstos ląstelės ir pacientai galėtų pasveikti nuo klinikinės Covid-19 ligos. Kadangi antigeniniai determinantai (epitopai), į kuriuos taikosi šie antigenui (Ag) specifiniai CTL, yra labai konservatyvūs tarp Sars-CoV-2 variantų (o kartais net ir tarp kitų koronavirusų), ir kadangi CTL iš asmenų, turinčių skirtingą genetinį MHC I klasės foną, taikosi į skirtingus epitopus, mažai tikėtina, kad viruso imunitetas išvengs CTL medijuoto imuninio atsako. Tai jau paaiškina, kodėl tikimybė pasveikti nuo ūminės Covid-19 ligos nepriklauso nuo šeimininko genetinio MHC I klasės fono. Dėl savo citolitinio pajėgumo užkrėstos Ag specifinės CTL gali lengvai sunaikinti Sars-CoV-2 užkrėstas ląsteles ir, atsižvelgiant į tai, panaikinti infekciją bei apsaugoti užsikrėtusius asmenis nuo (sunkios) ligos.

Tačiau, kadangi T ląstelės yra apribotos MHC I klasės, T ląstelėmis pagrįstų vakcinų, galinčių kontroliuoti virusinę infekciją genetiškai įvairiame MHC I klasės fone, kūrimas tebėra vienas didžiausių šiuolaikinės vakcinologijos iššūkių. Tai reiškia, kad iki šiol nė vienai T ląstelėmis pagrįstai vakcinai nepavyko sukurti funkcinės atminties T ląstelių, kurias būtų galima veiksmingai atšaukti, kad jos visuotinai (t. y. nepriklausomai nuo šeimininko imunogenetinės kilmės) naikintų virusu užkrėstas taikinio ląsteles. Vis dėlto vakcinos, galinčios sukelti tokį citotoksinį, "sterilizuojantį" imunitetą užkrėstai populiacijai, būtų labai pageidautinos, nes jų veiksmingumui neturėtų įtakos prieš tai buvęs Abs ir galėtų būti naudingos net pacientams, kurie jau yra užsikrėtę Covid-19 liga. Pagal dar labiau pageidaujamą scenarijų vakcinos, kurios būtų naudojamos labai mutuojančio viruso pandemijos metu, sukeltų imuninį atsaką, kuris atsišaukus (t. y. susidūrus su patogenu) galėtų sunaikinti virusu užkrėstas ląsteles labai ankstyvoje infekcijos stadijoje, t. y. prieš susidarant subrendusiems virionams. Kadangi tokio tipo vakcina užkirstų kelią produktyviai infekcijai, ji taip pat užkirstų kelią infekcijos perdavimui, taigi padėtų sukurti bandos imunitetą.

Nesant veiksmingų T ląstelėmis pagrįstų vakcinų, gyvas virusas gali būti veiksmingas Ag specifinių atminties B ir T ląstelių induktorius. Gyvas virusas efektyviai paruošia imuninę sistemą ir užtikrina ilgalaikį ir įvairesnį imuninį atsaką. Tai jau paaiškina, kodėl atminties B ląstelės, pakartotinai paveikus anksčiau gyvu virusu užkrėstus tiriamuosius, susidaro Ag specifiniai imunitetai, kurie gali neutralizuoti įvairias užkrečiamųjų virusų atmainas (1-5). Iš tiesų vis dažniau pripažįstama, kad asmenims, pasveikusiems nuo ūmios Covid-19 ligos, nebūtina skiepytis Covid-19 vakcina, nes jų imuninė sistema yra pakankamai gerai paruošta, kad apsaugotų juos nuo (sunkios) Covid-19 ligos galimo pakartotinio užsikrėtimo atveju. Tai tik dar kartą pabrėžia ankstyvo Covid-19 gydymo svarbą, kaip siūlo Dr. Peter McCullough ir kiti (6). Ankstyvas gydymas ne tik padeda išvengti hospitalizacijos ir išgelbėti gyvybę, bet ir pagreitina pasveikimą nuo ligos, taip sudarydamas sąlygas pacientams greičiau sukurti visavertį ir ilgalaikį imuninį atsaką. Pastarieji ne tik apsisaugo nuo sunkios, o kartais net lengvos Covid-19 ligos, kai vėl susiduria su virusu ar bet kuriuo iš jo variantų, bet ir lengvai prisideda prie populiacijos bandos imuniteto kūrimo. Ankstyvas gydymas primena imunizacijos strategiją, vadinamą "užsikrėtimas ir gydymas" (7). Pastaroji strategija reiškia apsauginio imuniteto sukėlimą sutrumpinant infekcijos eigą gydant vaistais. Ši strategija ypač naudinga tuo atveju, kai patogenas yra linkęs išvengti specifinių imuninių reakcijų ir (arba) turi pažeidžiamų Ags, kurie vis dėlto yra labai kintantys. Manoma, kad užsikrėtimas ir gydymas suteikia didelį potencialą apsaugoti nuo padermės (7). Nors ši strategija pirmiausia buvo aprašyta imunizacijai nuo parazitinių ligų (pvz., maliarijos ir šistosomozės), galima daryti prielaidą, kad ji gali būti tokia pat veiksminga ir prieš labai mutuojančius virusus, kurie yra linkę išvengti neoptimalaus selektyvaus imuninio spaudimo, kurį viruso užkrečiamumui daro šeimininko imuninė sistema. Galima daryti prielaidą, kad natūralios CoV pandemijos metu suboptimalus atrankinis imuninis spaudimas gali pasireikšti anksčiau besimptomiškai užsikrėtusiems asmenims, kai jie pakartotinai užsikrečia tuo metu, kai jų mažo giminingumo S-specifinių Abs koncentracija nebepakanka, kad slopintų jų natūralius, CoV nespecifinius Abs. Kai po ankstesnės Covid-19 ligos bangos sumažėjus infekciniam spaudimui, imamasi griežtų ir plačiai įgyvendinamų infekcijos prevencijos priemonių, neoptimalus selektyvus (t. y. į S nukreiptas) imuninis spaudimas gali tapti labiau apibendrintas visoje šeimininkų populiacijoje. Dabar prie imuninio spaudimo galės prisitaikyti "infekciškesni" imuninio pabėgimo variantai. Dėl to šie variantai dabar dauginsis efektyviau nei originalus laukinės padermės virusas ir taps dominuojančiu cirkuliuojančiu virusu. Kita situacija, kuri gali sukelti neoptimalų imuninį spaudimą viruso užkrečiamumui, susiklosto tada, kai pandemijos metu vykdomų masinių skiepijimo kampanijų metu naudojamos vakcinos, nukreiptos į viruso infekciją medijuojančius Ags (t. y. dažniausiai viruso paviršiaus Ags, pavyzdžiui, S baltymą iš Sars-Cov-2). Masinio skiepijimo kampanijos, vykdomos pandemijos metu, paprastai padidina tikimybę, kad skiepytieji bus užkrėsti infekcinės atakos metu, kai bus sukaupta vakcinos Abs. Tokiu atveju nesubrendęs anti-S Ab atsakas darys neoptimalų selektyvų imuninį spaudimą viruso užkrečiamumui, nes ankstyvieji Abs su viruso paviršiuje ekspresuojamu S baltymu jungiasi su mažu afinitetu ir (arba) maža koncentracija.

Remiantis tais pačiais argumentais, būtų galima imunizuoti CoV seronegatyvius asmenis gyvu (t. y. replikacijos atžvilgiu kompetentingu) susilpnintu heterotipiniu CoV (pvz., susilpnintu endeminiu peršalimo virusu), siekiant sukelti kryžminės apsaugos citotoksines T ląsteles (CTL). Tokia gyva susilpninta vakcina sukeltų S specifinius Abs, kurie neapsaugo nuo Covid-19 infekcijos, todėl viruso imunitetas nuo jos nepabėgtų ir neskatintų didesnio viruso užkrečiamumo. Tačiau Ag specifinių atminties CTL prisiminimas lemtų šių ląstelių kloninę ekspansiją ir tokiu būdu susidarytų didelis kiekis Ag specifinių, MHC I klasės apribotų efektorinių T ląstelių. Sunaikindamos virusu užkrėstas taikinio ląsteles, citotoksinės efektorinės T ląstelės panaikintų infekciją ir taip užkirstų kelią Covid-19 ligos progresavimui. Gyvos susilpnintos vakcinos buvo ypač naudingos vykdant plataus masto imunizacijos kampanijas, kuriomis buvo siekiama išnaikinti tokius virusus kaip raupai ir poliomielito virusas (nors pastarasis dar nėra visiškai išnaikintas). Tačiau tik S-seronegatyvūs asmenys gali būti skiepijami parenteraliai gyvais susilpnintais CoV, nes heterotipiniai anti-S Abs vis dar gali surišti Sars-CoV-2 ir todėl gali sutrukdyti priimti vakciną arba sukelti vakcinuotam asmeniui ligos sustiprėjimo dėl Ab priklausomybės (ADE) riziką. Be to, visada yra rizika, kad gyva susilpninta vakcina sukels ligą imunosupresiniams asmenims. Tačiau šią problemą galima lengvai išspręsti stebint, ar po imunizacijos skiepytiesiems nepasireiškia klinikiniai simptomai, ir prireikus juos gydyti antivirusiniais vaistais.

Galiausiai, yra dar viena galimybė, kaip pasiekti greitą, perdavimą blokuojantį imunitetą, neskatinant selektyvių imuninių pabėgimo variantų plitimo. Kadangi šis metodas pagrįstas ne adaptyviųjų citolitinių T ląstelių, o įgimtųjų NK ląstelių veikimu, šeimininko ląstelėms nereikėtų pirmiausia užsikrėsti gyvu virusu, kad būtų galima veiksmingai sukelti apsauginį imuninį atsaką. Ši koncepcija nebėra visiškai teorinė, tačiau reikia atlikti daugiau darbų, kad ją būtų galima pritaikyti klinikoje (8). Panašiai kaip ir galimą Ag specifinių CTL indukciją, kai Ag prisijungia prie adaptyvių, Ag specifinių Abs, NK ląstelių sensibilizaciją galėtų sukelti polispecifinių natūralių Abs prisijungimas prie viruso dalelių. Autorius kelia prielaidą, kad CoV infekcijos atveju polispecifinių natūralių Abs (pvz., B1 ląstelių IgM) prisijungimas prie CoV dalelių tarpininkauja pateikiant iš CoV gautus antigeninius modelius Ag pateikiančių ląstelių paviršiuje, o pastaruosius atpažįsta NK ląstelės. Nors jų prigimtis yra kitokia ("įgimta", o ne "adaptyvi"), sukurti saugius ir veiksmingus NK ląstelėmis pagrįstus vakcinos prototipus buvo ne mažiau sudėtinga. Idealiu atveju pastarosios turėtų būti nukreiptos į su virusu susijusių motyvų molekulinius modelius, kurie ankstyvuoju infekcijos etapu pateikiami ant infekuotų ląstelių paviršiaus už MHC I klasės Ag surišimo plyšio ribų. Akivaizdu, kad iššūkis kuriant tokias vakcinas yra ne genetinis Ag specifinių imuninių ląstelių MHC apribojimas, o tai, kad šie su virusu susiję motyvai vis dar beveik nežinomi. Nors šie motyvai iš prigimties yra "nesavarankiški" ir yra patogenų ar patologiškai pakitusių šeimininko ląstelių (pvz., virusais užkrėstų ar vėžinių ląstelių) paviršiuje, šeimininko imuninė sistema juos ignoruoja arba atpažįsta neefektyviai. Yra įtikinamų įrodymų, kad šie motyvai gali sutrikdyti įprastinių patogenų sukeltų antigenų imuninį atpažinimą nuo ankstyvosios natūralios infekcijos ar imuninės ligos patogenezės stadijos (asmeninis bendravimas). Teigiama, kad imuninio pakrikimo mechanizmą lemia šių su patogenais susijusių antigenų ir ląstelės paviršiuje ekspresuojamų Ag pateikiančių savaiminių molekulių arba galinių savaiminių glikanų struktūrinė mimikrija. Galima daryti prielaidą, kad patogenai evoliuciškai prisitaikydami prie natūralaus šeimininko išvystė tokią molekulinę mimikriją. NK ląstelėmis pagrįstos vakcinos kūrimo tikslas - atskleisti neišnaudotą įgimtų, Ag nespecifinių, MHC neribojamų NK ląstelių potencialą ilgai atpažinti platų ir įvairų su patogenais susijusių save imituojančių peptidų ar glikanų determinantų spektrą. Kadangi šie determinantai pasižymi dideliu homologiškumu tarp daugelio antigeniškai skirtingų patogenų (net tarp filogeniškai nesusijusių patogenų), NK ląstelių pagrindu sukurtos vakcinos būtų neįkainojama ginkluotė kovojant su įvairiomis naujomis ligomis. Kadangi jų sukeliamas imuninis atsakas gali būti nukreiptas prieš kelis skirtingus patogenus vienu metu, NK ląstelių vakcinos padėtų išvengti būtinybės pradėti didelio masto naujų vakcinų gamybą pandemijos metu. Be to, NK ląstelėmis pagrįstos vakcinos, sukurtos taip, kad būtų nukreiptos į su patogenais susijusius save imituojančius motyvus, panaudotų imuninius mechanizmus, kurie natūraliai saugo "save", todėl pasižymėtų puikiu saugumo profiliu. Kadangi jos nukreiptos į infekuotas arba patologiškai pakitusias ląsteles, jas netgi būtų galima naudoti terapijoje (tai, žinoma, neįmanoma naudojant gyvas vakcinas). Tinkamai suprojektuotos, NK ląstelėmis pagrįstos vakcinos turėtų precedento neturintį potencialą patenkinti medicininius poreikius, kurių prevencija ar gydymas šiuo metu yra neįmanomi arba labai ekonomiškai neefektyvūs, ir reikšmingai prisidėti prie pasirengimo pandemijoms gerinimo.

Žinoma, vakcinų gamintojai teigia, kad jau dabar "atnaujina" savo vakcinas, kad jos geriau atitiktų labiau užkrečiamų variantų antigenus. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip tai galėtų padėti išspręsti pirmiau aprašytą problemą, susijusią su imuninės sistemos išvengiamais variantais. Pirma, reikės sustiprinti į S nukreiptų vakcinų adjuvantaciją, kad būtų įveikta gerai žinoma "antigeninės nuodėmės" problema ir sudarytos sąlygos epitopų sklaidai, pavyzdžiui, kad būtų padengta daugiau Sars-CoV-2 variantų (9). Tačiau naujų adjuvantų pridėjimas prie vakcinų yra svarbiausias šiuolaikinės vakcinologijos kliuvinys. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad virusas ir toliau evoliucionuos link didesnio užkrečiamumo ir atsparumo vakcinoms, kol bus sudarytos sąlygos tokiai evoliucijos dinamikai, t. y. kol masinių skiepijimo kampanijų, vykdomų labai mutuojančio viruso pandemijos įkarštyje, metu bus naudojamos vakcinos, kurios negali blokuoti perdavimo.

Teorinės saugių ir veiksmingų imuninių intervencijų galimybės, kurios nekelia pavojaus sukelti viruso atsparumą vakcinai, kai jos taikomos Kovid-19 variantų pandemijos metu (šiuo metu esamos galimybės pažymėtos paryškintu šriftu):

Geriausia, jei gydymą vaistais lydėtų griežtos infekcijos prevencijos priemonės ar net uždarymas maždaug dviem mėnesiams, kad būtų dar labiau sumažintas viruso plitimas apskritai ir ypač dar labiau sumažinta tikimybė, kad neskiepyti žmonės vėl užsikrės, būdami labai imlūs(1) Kovid-19 ligai. Tačiau gali būti, kad nebus įmanoma ilgą laiką chemoprofilaktiškai naudoti nė vieno iš šiuo metu siūlomų virusus naikinančių vaistų, jei yra mokslinio pagrindo manyti, kad dėl to vaistams atsparūs variantai gali daugintis veiksmingiau. Todėl siekiant suvaldyti pasaulinę COVID-19 pandemiją, gali būti labai svarbu koordinuoti ir įgyvendinti gydymo vaistais programą visame pasaulyje, tačiau tik ribotą laikotarpį, o ne vykdyti atskiras ir ilgalaikes gydymo vaistais kampanijas atskirose šalyse ar regionuose. Tačiau nėra jokių garantijų, kad vieno gydymo kurso - net jei jis būtų įgyvendintas visame pasaulyje - pakaks Sars-CoV-2 variantams išnaikinti. Tačiau įprastinė viruso išskyrimo ir apibūdinimo stebėsena (bent jau skiepytųjų!) ir šių duomenų registravimas pasaulinėje duomenų bazėje leistų stebėti viruso plitimą ir įvertinti galimą viruso užkrečiamumo padidėjimą, kol dar nepasireiškė atviros Covid-19 ligos atvejai. Atsižvelgdamos į duomenis, pasaulio sveikatos institucijos galėtų nuspręsti pakartoti šį gydymą po kelių mėnesių. Kai pandemija bus suvaldyta, nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros institucijos gali numatyti vieną didelio masto gydymo kampaniją tose vietose ir (arba) regionuose, kuriuose pranešama apie aktyvų viruso perdavimą ir didesnį užkrečiamumo lygį. Trumpalaikį gydymą vaistais gali tekti kartoti kasmet arba sezoniškai, atsižvelgiant į vietinę viruso perdavimo dinamiką. Tai kartu su pagrįstomis infekcijos prevencijos priemonėmis (pvz., masinių susibūrimų uždraudimas ir apskritai vengimas perpildytų patalpų; informuotumo apie asmens ir aplinkos higieną didinimas) turėtų leisti išlaikyti pakankamai žemą viruso perdavimo lygį, kad, nesant pakankamo bandos imuniteto, būtų išvengta užkrečiamųjų variantų dauginimosi ir Kovid-19 ligos atvejų atsinaujinimo. Tokia strategija gali būti daug prasmingesnė nei kelionių apribojimai ir sudėtingų, daug laiko ir lėšų reikalaujančių infekcijos sulaikymo priemonių taikymas (pvz., karantinas, kontaktų atsekamumas, sudėtingos tyrimų procedūros, vietiniai uždarymai ir t. t.), kurios šiuo metu įgyvendinamos daugelyje šalių, kuriose infekcijos plitimas yra nedidelis, siekiant užkardyti ligos protrūkius (pvz., Kinijoje).

Baigiamosios pastabos:

Vis didėjanti pasaulinio lygio mokslininkų ir ekspertų bendruomenė ragina nedelsiant sustabdyti masinio skiepijimo kampanijas, nes tai yra svarbiausia tarptautinio masto pasaulinė sveikatos problema. Tuo pat metu ir taip pat skubiai jie ragina priežiūros ir sveikatos priežiūros institucijas oficialiai pripažinti ir skatinti nuoseklų gydymą keliais vaistais kaip medicininį standartą kovojant su Covid-19 liga. Ankstyvasis gydymas, kaip nustatė P. McCullough ir kiti, dabar turėtų būti plačiai prieinamas, nes jis pasirodė esąs labai veiksmingas, praktiškas ir ekonomiškas. Įrodyta, kad ankstyvosios ligos stadijos Covid-19 pacientų gydymas labai sušvelnina dabartinę Covid-19 krizę, išgelbėdamas daugybę gyvybių ir labai sumažindamas hospitalizacijų naštą. Ankstyvasis gydymas, kaip poinfekcinė gydymo intervencija, taip pat greičiau suteiktų pacientams stiprų ir ilgalaikį apsauginį imunitetą nuo Covid-19 ir taip padėtų stiprinti bandos imunitetą. Patobulintos, vakcinomis pagrįstos imuninės intervencijos užtruks ilgiau, tačiau turėtų būti toliau tiriamos, nes greiti dabartinių Covid-19 vakcinų "atnaujinimai" greičiausiai neišspręs pandemijos problemos, nes jos vis dar pagrįstos ta pačia imunologine koncepcija ir mechanizmu. Kadangi jomis nesprendžiamas evoliucinio imuniteto išsisukimo pavojus, neišvengiama labiau užkrečiamų ir galiausiai vakcinoms atsparių viruso variantų vyraujanti cirkuliacija. Atsižvelgiant į tai, vakcinų bendruomenė gali norėti daugiau dėmesio skirti vakcinų, kurios blokuotų perdavimą ir sukeltų imuninį atsaką, nelinkusį į antigeninę nuodėmę, kūrimui. Labai tikėtinu atveju, jei tęsiant masinį skiepijimą Sars-CoV-2 ilgainiui taps atsparus dabartinėms Covid-19 vakcinoms, reikės tokio naujo tipo vakcinų, kad būtų apsaugoti visi anksčiau skiepyti bet kuria iš šių vakcinų. Kadangi taip pat yra aiškus visapusiškesnės pasirengimo pandemijai būtinybės poreikis, mokslo ir vakcinų bendruomenė gali norėti apsvarstyti galimybę kurti vakcinų koncepcijas, kurios galėtų išnaudoti NK ląstelių potencialą, nes pastarosios geba atpažinti platų su patogenais susijusių modelių spektrą.

Kol nesukursime vakcinų, galinčių kontroliuoti Covid-19, nesukuriant imuniteto židinių, galinčių paskatinti didesnį viruso užkrečiamumą, gali tekti pasikliauti trumpu, bet plataus masto antivirusiniu gydymu vaistais, naudojant saugų, veiksmingą ir ekonomiškai efektyvų junginį, kurį galima įsigyti dideliais kiekiais ir už nedidelę kainą (tai turi nuspręsti ekspertai, bet panašu, kad ivermektinas būtų tinkamas). Gerai koordinuota ir tikslinga gydymo vaistais programa galėtų pakeisti situaciją ir pakeisti šios pandemijos eigą, nes ji galėtų smarkiai sumažinti viruso perdavimo grandinę, bent jau skiepytiems asmenims. Tikėtina, bet neįrodyta, ar protingai nukreipta virusocidinė chemoprofilaktika užtikrins gyventojams ilgalaikę apsaugą nuo Covid-19 po pandemijos ir taip taps visaverčiu bandos imuniteto pakaitalu. Tačiau atrodo, kad virusocidinė chemoprofilaktika yra daug žadanti galimybė, kurios veiksmingumą būtų galima greitai ištirti mažomis sąnaudomis ir nesukeliant saugumo problemų, susijusių su vykstančiomis masinio skiepijimo kampanijomis.

Nuorodos:

(1) Sveiki asmenys gali tapti jautresni Covid-19 ligai, kai jų natūralūs, CoV nespecifiniai Abs slopinami trumpalaikiais S specifiniais Abs, gautais nuo ankstesnės, simptomų neturinčios infekcijos.