Mėmelis, arba kieno yra Klaipėda ir Klaipėdos kraštas

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-06-04 21:52:00, skaitė 856, komentavo 39

Mėmelis, arba kieno yra Klaipėda ir Klaipėdos kraštas

1945 metais sausio 28 dieną tarybinė kariuomenė šturmu užėmė Vokietijos miestą Memelį, kuris mums šiandien labiau žinomas lietuvišku pavadinimu Klaipėda. Jei pažvelgsime į šiuolaikinį geografinį žemėlapį, tai Klaipėdą rasime kaip trečią pagal dydį (208 tūkst. gyventojų LTSR laikais , 150 tūkst. pernai) Lietuvos miestą, pagrindinį respublikos uostą. Tarp kitko , jei ir turi kas teisę į šį miestą, tai Rusija, kaip teisėta TSRS teisių perėmėja. Tačiau apie viską iš eilės.

Memelis (kitur Memelburgas) buvo istorinio Rytų Prūsijos regiono dalis. Miestą 1252 metais įkūrė vokiečių kryžiuočiai kuršių genties ir giminingų jiems prūsų žemėje. Pavadinimas kilęs iš vokiško Neman (Nemunas) upės pavadinimo. XVII amžiaus viduryje kuršiai kaip etninė grupė jau neegzistavo. Visi jie buvo asimiliuoti vokiečių. Yra tik prisiminimai apie juos geografinių pavadinimų pavidalu - Kuršių nerija ir Kuršių marios. Dalis kuršių tapo latvių dalimi, tapdami istorinio Kurliandijos regiono (latvių kalba - Kurzeme) gyventojais. Taigi nuo XVII amžiaus vidurio iki 1945 metų Memelis ir jo apylinkėse esančius rajonus reikėtų visiškai pagrįstai laikyti vokiška etnine teritorija.

Memelis priklausė Teutonų ordinui, vėliau - Prūsijai. 1807 metais, Napoleonui užėmus Berlyną, Memelis netgi buvo laikina Prūsijos karalystės sostinė. 1757-62 metais, Septynmečio karo metu, miestas buvo užimtas Rusijos kariuomenės, o miesto gyventojai prisiekė ištikimybę Rusijos imperijai. Bet, kaip žinoma, imperatorius Piotras III, pasižymėjęs išskirtiniu gorbačiovišku keliaklupsčiavimu prieš viską kas vakarietiška, visų pirmą prieš kas prūsišką, grąžino Memelį savo stabui Frederikui II. Beje, Frederikas buvo labai piktas ant  ant rytinių prūsų dėl to, kad jie tapo Rusijos pavaldiniais be perteklinės moralinės savigraužos, ir visus likusius jam valdymo metus iš principo nesilankė Rytinėje Prūsijoje. Po Vokietijos susijungimo 1871 metais Memelis tapo labiausiai į rytus nutolusiu Vokietijos imperijos miestu. Neatsitiktinai įžymaus himno  žodžiuose „Vokietija aukščiau visko!“ skamba - „nuo Maaso iki Memelio...“. Kaip matyti, Memelio miesto istorija niekuo nesiskiria nuo Rytų Prūsijos istorijos.

Ir nors viduramžiais buvo tokia stipri valstybė - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios sienos driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, Memelis niekada taip ir nebuvo Lietuvos sudėtyje. 

Reikšminga yra tai, kad pačios Vokietijos valdžia, siekdama paskatinti XIX amžiaus pabaigos Rusijoje kilusius nacionalinius konfliktus, Memelyje organizavo didžiulę literatūros lietuvių kalba su lotyniška abėcėle leidybą (1865–1904 metais rusiškoje Lietuvoje lietuviškos knygos buvo spausdinamos kirilica, kaip ir LDK Statutas, kuris dabar yra slepiamas nuo visuomenės, LTSR laikais kabėjęs Gedimino bokšte Vilniuje ir buvo visiems prieinamas).

1914 metais Memelyje gyveno 140 tūkst. gyventojų (čia turima omeny visas kraštas). 

Po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, remiantis Versalio taikos sutarties sąlygomis, Vokietija prarado 1/8 savo teritorijos, tačiau Memelis 1919–1923 metais faktiškai liko vokiškas, ir labai neaiškus kieno juridiškai. 99 Versalio sutarties straipsniu, Memelis ir gretimai esanti teritorija - 20 kilometrų pločio ir 140 kilometrų ilgio - buvo kolektyvinio Antantės valdymo objektas. Krašto vadovu buvo Prancūzijos karinis komisaras ir vietinė valdžia (Direktorija), susidedanti iš vietinių vokiečių. Mieste buvo nedidelis prancūzų garnizonas, Memelio policija taip pat buvo pavaldi Antantės vadovybei. Antantė planavo padaryti Memelį „laisvu miestu“, tokiu kaip Dancigas. Vietiniams gyventojams ši idėja patiko, nes Memelio gyventojai bijojo tais metais Vokietijoje karaliavusios ekonominės krizės. 1922 metais gruodžio mėnesį įvykusiame referendume 90% Memelio gyventojų balsavo už laisvo miesto statusą. Lygiai taip pat kaip 2014 metais balsavo Krymo gyventojai. Tiesą sakant, faktiškai Memelis jau buvo toks. Memelis 1919–23 metais turėjo teisę sudaryti prekybos sutartis su užsienio valstybėmis, turėjo savo teismą, vėliavą ir muitinį suverenitetą. Toliau egzistavo gyventojų vokiška pilietybė, ir toliau iš esmės liko galioti ankstesni įstatymai. Bet oficialus naujo laisvo miesto paskelbimas neįvyko - Memelis tapo agresijos iš Lietuvos pusės auka.

Žlugus Rusijos imperijai, užgimė maža, neturtinga, bet labai ambicinga Lietuva. Tuometinės Lietuvos sienos visiškai nebuvo tokios, kaip šiuolaikinės buvusios LTSR sienos. Wilno miestas (šiandien jis vadinamas Vilniumi) priklausė Lenkijai. Tarp kitko, 1931 metais iš 195 tūkstančių miesto gyventojų, Wilno buvo tik 1,6 tūkstančio lietuvių, arba 0,8% gyventojų (beje, didžioji dauguma šiuolaikinių vilniečių lietuvių yra pokario lietuviškai kalbančių įmigrantų palikuonys). Pribaltikos respublika Lietuva turėjo vieną jūrinį miestą - Palangą, seklių vandenų kurortą. Bet Lietuvos valdytojai negalėjo praleisti progos užgrobti uostamiestį Memelį, pasinaudoję tuo, kad Vokietija yra susilpnėjusi.


Prancūzai jureiviai prie Memelio rotušės 1923 metai

1923 metais sausio 11 dieną, pasinaudodama Vokietijos atsisakymu toliau mokėti reparacijas, Prancūzijos vyriausybė pasiuntė kariuomenę į Vokietijos Rūro (Rūras - upė Vokietijoje) regioną. Lietuvos valdytojai nusprendė nepraleisti progos užgrobti svetimą turtą.

Tiesa, šiek tiek buvo nepatogu atvirai įsiveržti į svetimą teritoriją, todėl Lietuvos valdžia nusprendė savo kariuomenės invaziją paversti laisvę mylinčių memeliečių „sukilimu“, trokštančiu susivienyti su "didžiąja laisva" Lietuva. Sausio 13 (!!!) dieną 1500 Lietuvos karių, apsimetusių „sukilėliais“, įsibrovė į Memelio krašto teritoriją ir po penkių dienų okupavo miestą. Valdžia atiteko kažkokiam nežinia iš kur išdygusiam  „Mažosios Lietuvos komitetui“ su savo manifestu, kuris, be abejo, nedelsdamas paskelbė miesto prijungimą prie Lietuvos.

Vokietija, neturėjusi armijos pagal Versalio sutarties straipsnius, galėjo sureaguoti į tai tik protesto notomis. Kita vertus, 200 prancūzų kareivių, dislokuotų Memelyje, turėjo pasipriešinti visiems bandymams įsiveržti į miestą, tačiau kaip tai buvo galima padaryti, jei pati Prancūzija provokavo lietuvių invaziją, kad tik dar labiau susilpnintų Vokietiją? Todėl „kariniai veiksmai“ Memelyje atrodė kaip šiuolaikinė aksominė revoliucija. Ištisas 5 dienas mieste vyko „mūšiai“, kuriuose žuvo 2 prancūzai, 12 lietuvių ir 1 vokiečių policininkas. Panašu, kad priešininkai be atvangos šaudė į orą, kad susidarytų kovos įspūdis.


Memelio sukilėliai 1923  sausio 10 

1923 metų sausio 23 dieną Memelis, pervadintas į Klaipėdą, buvo oficialiai prijungtas prie Lietuvos. Taigi, Lietuva, įvykdžiusi agresijos aktą, pažeidė Versalio sutartimi nustatytas Europos sienas. Apimti marodieriško niežulio ar aistros, Lietuvos valdytojai negalėjo pagalvoti, kad savo veiksmais sukūrė precedentą peržiūrėti Versališkas sienas.

O to, kad sienas galima keisti ir į kitą pusę, mažieji mažos šalies valdytojai nesuprato (nes iki šių dienų skamba tebesitęsiantys graudūs pavirkavimai apie slaptus Ribentropo-Molotovo pakto protokolus). Po viso šito visi Lietuvos pusės skundai, kad TSRS užgrobė Lietuvą pažeidžiant tarptautinę teisę, švelniai tariant, nėra korektiški.


Lietuvos šarvuočiai Memelyje 1923 metų pavasaris 

Nacijų lyga 1924 metų pradžioje pripažino Lietuvos suverenitetą dėl Memelio su plačios viso krašto autonomijos sąlyga, įtvirtintą ypatingoje  konstitucijoje - „Memelio Statute“. 1924 metų gegužės 8 dieną tarp Lietuvos ir Antantės  valstybių sąjungininkių (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos) buvo pasirašyta Paryžiaus Konvencija, kuri nustatė Memelio statusą Lietuvoje. (Taip pat žinoma kaip Klaipėdos ar Memelio Konvencija). Ne toks jau ir didelis buvo pasirinkimas kam atiduoti Memelį - Lietuvai arba Lenkijai. Konvencija perdavė Memelio kraštą Lietuvos suverenitetui. Konvencijos 2 straipsnyje teigiama, kad Memelio kraštas esantis po Lietuvos suverenitetu yra „subjektas, turintis įstatymų leidybos teisę, juridinę, administracinę ir finansinę autonomiją“. Tokiu būdu Lietuva gavo tik apribotą suverenitetą Memelio atžvilgiu, ir gana griežtai apribotą. Panašiai kokį turėjo autonominė Krymo respublika Ukrainos sudėtyje. Taęiau Lietuvos valdžia net nemanė laikytis Konvencijos sąlygų, kaip kad ir Memelio Statuto, kas automatiškai sutrypė Nacijų Lygos sprendimą.

Tačiau reikia pripažinti, kad  tuometiniai Lietuvos vadovai - skirtingai nei dabartiniai Pribaltikos šalių politikai ( latviški), nediskriminavo „vokiškai kalbančių“ Klaipėdos gyventojų - jie gavo tokias pačias teises kaip ir lietuviai (nors 1926 metais Lietuvoje įsigalėjus policinei diktatūrai, šitos teisės jau nieko nereiškė). 1926 metais Lietuvos valdžia išvaikė vietos parlamentą ir uždraudė vokiškas partijas. Norint nuslopinti Klaipėdos vokiečių pasipiktinimą, Klaipėdoje buvo įvesta karinė padėtis, gyvavusi 12 metų - iki 1938 metų (aliuzija į dabar įvesta ypatingą padėtį dėl kovidorastijos, iš dalies atsakymas į klausimą kiek gali tęstis YP).  Tačiau, spaudžiant šalims - Memelio Statuto garantams, Lietuvos valdžia leido surengti naujus rinkimus (karinės padėties metu !!!), tad vėl daugumą vietų, 25 iš 29, parlamente gavo vokiškos partijos, savo tikslu iškėlusios „grįžimą į Faterlandą“. Žinoma, civilizuotoje laisvoje Lietuvoje tai buvo atsakyta išrinktos Krašto valdžios areštu. Nacijų Lygos Teisėjų Palatai liko tik eilinį kartą sukandus dantis konstatuoti Memelio Statuto pažeidimą. 

Kaip matyti, Lietuvos valdžios spjaudymas į Europos žmogaus teisių teismo sprendimus (pvz., dėl Pakso) turi gilias istorines šaknis ar tradicijas.

1923 -39 metais į Klaipėdos kraštą vyko tūkstančių lietuvių imigrantų invazija, lietuvių kalba buvo priverstinai įvedinėjama mokyklose ir kanceliarijose, tačiau miestas išlaikė vokišką charakterį, jame absoliučiai dominavo vokiečių kalba ir kultūra. Klaipėda davė trečdalį Lietuvos BNP, nors apskritai Lietuvos, kaip ir visų  limitrofinių valstybių, pramoninė gamyba taip ir nepasiekė buvusio 1913 metų lygio. Juk be Klaipėdos Lietuva tebuvo Centrinės Amerikos bananinių respublikų išsivystymo lygyje.

Žinoma, tokia situacija negalėjo trukti ilgai. 1938 metais Lietuva pasidavė Lenkijos spaudimui, oficialiai atsisakydama pretenzijų į Wilno. Lietuvos valdytojai bandė užmegzti sąjunginius santykius su Vokietija kaip atsvarą Lenkijai. Tačiau, žinoma, mažos šalys negali būti lygiaverčiais sąjungininkais. Hitleris, kuris prireikus galėtų būti ugningas demokratas, staiga priminė Lietuvos politikams, kad Lietuvoje ne viskas yra tvarkoje su žmogaus teisėmis, ypač su vokiškos mažumos. Žinoma, vienos fiurerio užuominos užteko, kad Lietuvoje prasidėtu demokratizacija. Karinė padėtis Memelyje buvo atšaukta 1938 metų lapkričio mėnesį. Tų pačių metų gruodžio 11 dieną įvykusiuose laisvuose rinkimuose į Memelio parlamentą už vieningą vokiškų partijų sąrašą buvo atiduota 87% balsų. Atkreipkime dėmesį į šių rinkimų demokratizmą, nes juose dalyvavo visi Klaipėdos krašto gyventojai, įskaitant ir lietuviškai kalbančius imigrantus, atvykusius po 1923 metų.

1939 metų kovo 22 dieną Hitleris pareikalavo, kad Lietuva grąžintų Memelį Vokietijai,  kas ir tai buvo nedelsiant padaryta - Ribentropo - Urbšio paktas. Reikšminga tai, kad niekas Lietuvos parlamente neprieštaravo šiam paktui. Dar daugiau,  Lietuvos vyriausybė net nemėgino kreiptis į šalis - Memelio Statuto garantus, tuo pripažindama, kad 1924 metų sutartis dėl Lietuvos suvereniteto Memelio atžvilgiu nebegalioja.


A. Hitleris sako iškilmingą kalbą 1939 m. kovo 23 iš Memelio dramos teatro balkono

1939 metų gegužės 15 dieną Anglija, o paskui ir kiti Nacijų Lygos nariai de-jure pripažino Memelio perėjimą į Vokietijai.


“Sveiki atvykę vokiškieji broliai !” - 1939 metų pavasaris Memelyje

Didžiojo Tėvynės karo metu, stumdami priešą, tarybiniai kariai užėmė Rytų Prūsiją, įskaitant ir Memelį. Pagal Didžiojo Trejeto konferencijų sprendimus, Rytų Prūsija buvo padalinta tarp Lenkijos ir TSRS. 1945 metų rugpjūčio mėnesį Potsdamo konferecijoje sąjungininkės  -  TSRS, USA, DB - priėmė sprendimą perduoti dalį Rytų Prūsijos TSRS, būtent TSRS o ne LTSR, kada Menelis vėl atgavo Klaipėdos pavadinimą. Šio 

krašto gyventojai vokiečiai buvo buvo deportuoti. Atsilaisvinusioje teritorijoje greitai apgyvendino naujakuriai iš visos Tarybų Sąjungos. Savo buvusios Rytų Prūsijos dalyje tarybiniai lyderiai sukūrė Kaliningrado sritį RTFSR sudėtyje. Bet tik 1950 metų gegužės 20 dienos TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dekretu prie Lietuvos TSR buvo prijungtas Memelis, jau pervadintas į Klaipėdą. Tą paskatino tik būtinybė sukurti respublikinį uostą, nes Palanga nebuvo tinkama šiam vaidmeniui.

Stalinas jautė nuoširdžią pagarbą lietuviams, ypač Sniečkaus politinei grupei už pasipriešinimą nacistiniams fašistiniams okupantams  - užpuolikams ir respublikinio partizaninio judėjimo štabo vadovybei.


Antanas Sniečkus, respublikinio Lietuvos partizaninio judėjimo štabo vadovas, Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius

Tarybinė Klaipėdos vadovybė atliko didelio masto miesto rajonų, sunaikintų dėl karo veiksmų, atnaujinimą. Pramonės išsivystymo lygis smarkiai pakilo, padaugėjo gyventojų, o uoste buvo pastatyti nauji terminalai. 1987 metais pradėjo veikti tarptautinė keltų linija Klaipėda - Mukdenas.

Dabartinė Lietuvos vadovybė išsiskiria ypatinga rusofobija ir tarybofobija. Panašu, kad Lietuvos vadovybė visiškai pamiršo savo istorines sąsajas su Tarybų Sąjunga. Tačiau istorinė tiesa ta, kad Klaipėda, lygiai kaip ir Vilnius, tapo tikrai neatsiejama Lietuvos dalimi būtent Tarybų Sąjungos ir asmeniškai Josifo Visarionovičiaus Stalino dėka.


Teritorijos, kurios dėl geros draugo Stalino valios buvo priskirtos Lietuvai

Pagaliau šis teritorinis TSRS įsigijimas buvo įteisintas 1970 metais rugpjūčio 12 dieną Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartimi (Maskvos sutartimi). Vokietija oficialiai pripažino TSRS teisę (ne Lietuvos TSR) į Rytų Prūsiją, įskaitant ir Memelį (Klaipėdą). Atkreipkite dėmesį į tai , kad miesto savininku buvo pripažinama visa Tarybų Sąjunga, o ne jos respublika.

Įdomu tai, kad nėra jokių dokumentų, teisiškai pagrindžiančių Lietuvos teises į Klaipėdą, ką pripažino ne kas kitas, o A. Brazauskas (buvęs Respublikinės komunistų partijos vadovas, tuometinis jau potarybinės Lietuvos ministras pirmininkas, Lietuvos Respublikos Prezidentas). Lietuvos išėjimas iš TSRS, Pribaltikos veikėjų yra pagrindžiamas tuo,  kad pats Pribaltikos respublikų prijungimas prie TSRS buvo neteisėtas. Ką gi, na, tokiu atveju Klaipėdos, kaip, beje, ir Wilno,  laikymas Lietuvos sudėtyje taip pat yra lyg ir neteisėtas. Istorines teises į Klaipėdą turi tik TSRS teisių (įsipareigojimų ir skolų) perėmėja - Rusija.

Klaipėdos gyventojai, pusiau rusai, pusiau lietuviai, vienodai susideda iš pokarinių naujakurių ir jų palikuonių. Kaip ir visoje Pribaltikoje, verslas ir materialinė gamyba Klaipėdoje yra rusų rankose. Vietiniai baltai pasirodo yra gabūs tik europietiškoms manieroms ir vykdyti hotentotinę politiką (jei trumpai - tai dvigubų standartų politika, tautelės Afrikoje pavadinimas). Tiesa, lietuviai dar gerai moka žaisti krepšinį ir užsiimti žemės ūkiu. Tačiau rusų migrantai su jų tarybiniu mentalitetu pasirodė nepalyginamai labiau gabesni verslui, nei „europietiški“ pribaltai aborigenai (aborigenas reiškia tą patį ką ir čiabuvis, vietinis).

Kokią galimą daryti išvadą iš šių istorinių samprotavimų? Ji paprasta - Klaipėda (arba Memelis, vadinkite tai kaip norit) turėtų tapti Rusijos miestu. Nereikia pulti į isteriją ar depresiją nuo tokios minties, kad Lietuva, kuri dabar yra inkorporuota į JevroSojūzą ar okupuota  NATO, taip lengvai miesto neatiduos. Nėra jokio pagrindo manyti, kad JevroSojūzas yra labiau gyvybingas darinys nei kažkada egzistavusi Nacijų Lyga. JevroSojūze vyksta tiek ją sudarančių valstybių irimo procesas, tiek pačio JevroSojūzo byrėjimo procesas. Ryškėja tokie autonominiai regionai kaip Valonija, Padanija, Katalonija, atsiranda Vyšegrado ketvertukas, “dviejų greičių Europa”. Didžioji Britanija su Brexit jau palinkėjo visiems ilgai gyvuoti. Tik laiko klausimas kas bus sekantis. Jau girdėti kalbos apie Polexit, tą patį šneka net Vokietijoje - partija Alternatyvi Vokietija. O subyrėjus JevroSojūzui , automatiškai išnyks ir NATO.

Procesas jau prasidėjo, ir jis yra negrįžtamas.

P.S. Visi staraipsnyje panaudoti istoriniai fotodokumentai yra skirti išskirtinai visuomenės informavimo apie istorinius ir dabarties įvykius, totalitarinius režimus, tikslais.