Jau ir „Žalgirio mūšis“ nebešvenčiamas – ir tam yra rimta priežastis

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/jau-... 2021-07-15 22:23:00, skaitė 1683, komentavo 20

Jau ir „Žalgirio mūšis“ nebešvenčiamas – ir tam yra rimta priežastis

Lietuvoje „ant bangos“ partizanai, o tokie kaip Žalgirio mūšis tampa nebemadingi. Mankurtais paversta tauta atstatinėja kryžiuočių pilis ir kai kurie garbina fašizmą. 

Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Kryžiuočių ordino.

Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) – Didžioji Lietuvos, Rusijos, Žemaitijos ir kitų [žemių] kunigaikštystė (rusėn. Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных).

Šis mūšis buvo ilgo karinio konflikto tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat latentinės Ordino ir Lenkijos Karalystės priešpriešos, kulminacija. Mūšio metu sutriuškinus Ordino pajėgas prasidėjo Ordino valdžios Prūsijoje silpnėjimas, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis.

Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių ir nuo XIX a. tapo Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniu mitu. Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.

Mūšis įvyko tuometinėje ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo, Tanenbergo (dab. Stembarkas) ir Liudviksdorfo (dab. Lodvigovas) kaimelių (tuo metu − Prūsijoje, dabar − Lenkijos teritorijoje). Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis (vok. grün „žalias“ + vok. Wald„miškas, giria“), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).

Mūšis buvo vienas iš didžiausių viduramžių Europoje ir yra laikomas svarbiausia pergale visame LDK gyvavimo laikotarpyje. Mūšiu, kaip įkvėpimu, remtasi kuriant romantines legendas, jis yra laikomas nacionaliniu pasididžiavimu, ilgainiui tapo reikšmingas simbolis kovai prieš įsibrovėlius.

Žalgiris po truputi pamirštamas

Atsidarome lietuviškus portalus liepos 15 dieną ir nei vieno paminėjimo apie Žalgirio mūšį. Ką tai sako? Tai akivaizdus istorijos klastojimas, kai nutylimi tokie faktai. Tam yra priežastis, nes vien pilnas LDK pavadinimas kai kam drasko akis ir negali su tuo susitaikyti, kad pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) – Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė (rusėn. Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных).

Žemaičiai minimi kaip atskira tauta, o kartu dar ir Rusija. Statutai LDK parašyti kirilica. Baisu! O jeigu paanalizuoti mūšyje dalyvavusius pulkus, tada išvis plaukai kai kam pasistoja.

Vytauto Didžiojo kariuomenę sudarė 40 pulkų (vėliavų) iš 18 žemių: Trakų, Vilniaus, Gardino, Kauno, Lydos, Medininkų, Žemaičių, Smolensko, Polocko, Vitebsko, Kijevo, Pinsko, Naugarduko, Bresto, Volkovysko, Drogičino, Melniko, Kremeneco ir Staradubo. Jogailos kariuomenę sudarė 50 raitelių pulkų iš 14 Lenkijos žemių. Ordino karines pajėgas sudarė 52 vėliavos.

Žemaičiai

Kodėl per Žalgirio mūšį nebuvo nei vienos Žemaičių vėliavos? Todėl, kad Žemaičių karių vadai buvo su meškos kailio apsiaustais, kurie tarnavo Žemaičiams ir simboliu, ir atpažinimo ženklais, buvo kaip vėliavos ir dar baidydavo priešų arklius. Visi šie atvėjai, kai mūsų Protėviai naudodavo meškos apsiaustus, vilko apsiaustus (vilko apsiaustus naudodavo tiems patiems tikslams, vilkas taip pat buvo mūsų šventas gyvūnas, dėl to iki šiol iškiliai ir didžiuojasi ant Vilniaus miesto herbo), puikiai aprašyti pačių kryžiuočių kronikose : Livonijos, Prūsijos, Brandenburgo, Austrijos ir kitose.

Dėl to ir Rusijos neoficialus simbolis yra meška. Nes rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusai, lietuviai ir žemaičiai,ir net germanai kol nepadarė jų kryžiuoičiais, visi buvo žmonės vienos kultūros, vienos civilizacijos.

Žemaičiai paskutiniame laiške Lietuvos kunigaikščiui Vytautui rašė: mes esame Laisvi Dievo Vaikai ir tu neturi jokios teisės taip su mumis elgtis! Jie norėjo šiais žodžiais pasakyti, kad jie nėra nuosavybė, nėra vergai nei Vytauto, nei kryžiuočių. Nes Vytautas pripažindavo Žemaitiją, tai savo nuosavybe, tai ją iš politinių paskatų atiduodavo kryžiuočiams.

BV inf.