Kristoferis Voiška. „EKSPERTAI“ PRIEŠ RAŠYTOJĄ: VILNIAUS CENTRE CVIRKOS PAMINKLO NEBELIKS

Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/kris... 2021-08-25 16:17:00, skaitė 857, komentavo 34

Štai bene aktualiausia, bet kažkodėl daugumos „antisistemininkų“ kone ignoruojama naujiena: iš Vilniaus centro nuspręsta pašalinti lietuvių literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklą. „Aktualiausia“, nes už tokio – eilinio miesčionio požiūriu, atrodytų, antraeilio, o gal ir trečiaeilio, įvykio (atseit: „na, nuims paminklą – ir ką? koks man skirtumas?..“) slypi gilūs politiniai, pasaulėžiūriniai motyvai. Ir „ignoruojama“, nes – deja – dabartiniame fone daug kam, tame tarpe ir tariamiems „kovotojams prieš sistemą“, šitokie dalykai neįdomūs…

Galėčiau ir aš tiesiog patylėti arba, daugių daugiausiai – parašyti lėkštoką komentarą. Bet, mano galva – kaip tik reikia kalbėti. Apie tai, kas vyksta ir tai, kokia to tikroji reikšmė. Kad nors sveikesnioji, tiek širdimi, tiek protu nepagadintoji mūsų visuomenininkų dalis rimčiau susimąstytų apie klausimus, be kurių nei jokios „tautos“, nei „tėvynės“ būti negali. Nes be jų nėra istorijos.

Vis dėlto, pradėsiu nuo pradžių. O tiksliau – nuo pačio fakto. Taigi: šiandien, rugpjūčio 24 d., į nuotolinį būdu vykusį posėdį susirinko taip vadinamų „nekilnojamų kultūros vertybių ekspertų“ taryba. Ir balsavo klausimu, ar Juozo Mikėno sukurtas paminklas Petrui Cvirkai neturėtų būti išbrauktas iš kultūros vertybių registro. Ir štai, vieno balso persvara (trijų „ekspertų“ prieš tris) – nusprendė jį vis dėlto išbraukti. Šio sprendimo detalių neaptarinėsiu. Apie tai juk galima pasiskaityti sisteminiuose leidiniuose. Čia tik pažymėsiu esmę, o būtent: kad šiuo sprendimu norintiems pašalinti paminklą įjungta žalia šviesa.

Ir savivaldybė, vadovaujama uolaus LGBT sektos adepto Remigijaus Šimašiaus, ne be tam tikro pasitenkinimo, šio darbo jau imasi: paskelbta, kad rugsėjo bėgyje Vilniaus centre paminklo Cvirkai turėtų nebelikti. Ir tikriausiai – nebeliks.

Štai tokie yra faktai. Ir iš tiesų: ko gi sielotis? Buvo paminklas – nebuvo, didelio čia daikto? Verčiau kalbėtume apie kovidą (ir „galimybių pasų“, ir kitas karantininio psichozo apraiškas). Ar apie kylančias maisto kainas. Ar apie kitus, atseit, „pilvo“, klausimus. Bet kam gi plėšytis dėl kažkokio paminklo? Gi XXI amžius – seniai nebėra nei to Cvirkos, nei, galų gale, kažkas ten jį skaito…

Yra ir toks požiūris. Galbūt, jis turi teisę egzistuoti. Nors galėčiau pasiginčyti. Neneigsiu – minėtieji klausimai yra svarbūs. Opūs. Ir apie juos kalbėti privalu. Bet, kaip sakoma – „Ne viena duona gyvas žmogus“… Iš tiesų – jei jis yra žmogus, o ne gyvulys. Ne miesčionis-vartotojas. Štai, neseniai Anglijoje nuspręsta iš universitetinių filologijos programų šalinti Viljamo Šekspyro kūrybą. Atseit, pastarojo būta „šovinisto“, „rasisto“ ir šiaip blogiuko. Manau, įrodinėti tokio sprendimo absurdiškumo (ar, juo labiau – jo amoralumo) nebūtina. Na, panašiai yra ir Cvirkos atveju…

Ką tuo noriu pasakyti?.. Štai, Cvirka irgi šalinamas. Iš viešos erdvės. Už tai, kad yra „netinkamas“. O būtent: už tai, kad buvo kairiųjų (marksistinių / komunistinių) pažiūrų, už tai, kad šias pažiūras reiškė savo kūryboje ir, galų gale, aktyviai prisidėjo Lietuvoje įtvirtinant tarybinę santvarką. O kadangi dabartinė Lietuva visą savo tapatumą grindžia antitarybiškumu, antikomunizmu ir rusofobija – tokie veikėjai tegali būti minimi neigiamai, arba neminimi visai. Tokia jau yra pas mus nusistovėjusi „istorijos politika“. Ir 2020 m. rudenį į valdžią atėję landsbergistai nuo pradžios skelbė, kad aktyviai ją vykdys. Ir vykdo…

Šiuo požiūriu, viskas nuoseklu: iš tiesų, Cvirka buvo komunistas. Ir man šlykštu, kaip visokie inteligentai, norintys jį apginti, šitą aplinkybę neigia. Ar, mažų mažiausiai, jos vengia, ją nureikšmina. Lyg čia būtų nuodėmė… Kaipgi? Na, toji Lietuva, kurioje gimė ir augo Cvirka, buvo Lietuva, iš esmės padalyta į dvi dalis: į darbo Lietuvą ir į ponų Lietuvą. „Ponų Lietuva“, be abejo, buvo viešpataujanti: „tautos žiedu“ pasivadinęs kapitalistų, buožių ir biurokratų elitas ramiai sau gyveno, ūkininkavo, bizniavo, statėsi prabangius namus ir dvarus. Ir, pardavę kraštą Vakarų imperijoms (pradžioje anglų ir prancūzų, paskiau – vokiečių), veidmainiškai dangstėsi patriotizmo skraiste. Tuo tarpu dauguma tautos vos galą su galu tesudūrė. Gyveno nuo algos iki algos. Ir dirbo, sunkiai dirbo, kraudama turtus oligarchams ir jų prostitutėms.

Ir Cvirkai tai nepatiko: kaip Antanas Venclova, Jonas Šimkus, Kazys Boruta, Salomėja Nėris ir daugelis, daugelis kitų lietuvių tautos sūnų bei dukrų, jisai įsivaizdavo, kad galima kitokia visuomenės sankloda ir – atitinkamai – kitoks gyvenimas. Be neteisybės, be išnaudojimo, kur pats žmogus, kur jo aukščiausių kūrybinių jėgų išsivystymas – savaiminis ir pagrindinis tikslas. Šią idėją, komunizmo idėją, tuo laiku realiai įkūnijo revoliucija Rusijoje ir, atitinkamai – Tarybų Sąjunga, kuri visiems teisybės ištroškusiems to laiko žmonėms buvo gyvu įrodymu, kad visa tai ne tik teoriškai įmanoma, bet visiškai realiai, žodžiu – praktiškai – apčiuopiama.

Ir Cvirka šia idėja tikėjo. Tai akivaizdu iš jo kūrybos. Štai, pirmasis jo romanas – „Frank Kruk“ (o kartu, pirmasis satyrinis romanas mūsų, lietuvių, literatūros istorijoje): čia, ironiškos vieno į Ameriką pabėgusio ir ten pralobusio buožvaikio istorijoje, turime negailestingą nacionalinės buržuazijos ir jos veidmainiškų pretenzijų į „patriotizmą“ bei „tautiškumą“ kritiką; tikrą to meto valdančiosios klasės portretą… Arba „Žemė maitintoja“, kur be pagražinimų atskleidžiami kapitalistinio Lietuvos kaimo socialiniai prieštaravimai ir, kartu su jais – stichinis darbo liaudies pasipriešinimas, jos klasinė kova… Arba „Meisteris ir sūnūs“, atvaizdavę 1905 m. įvykius ir sveikiausių tautos sluoksnių svajonę apie tikrai laisvų ir lygių žmonių visuomenę… Ką ir bekalbėti apie gausius jo apsakymus bei pasakas vaikams…

Formos požiūriu, literatūrinė šių kūrinių vertė neabejotina. Kaip, pavyzdžiui, norvegų klasiko Knuto Hamsuno. Kuris buvo, beje, idėjinis nyčininkas ir, atitinkamai, Antrojo pasaulinio karo metu rėmė nacius. Ir pats buvo aktyviu, aistringu Hitlerio šalininku… Kodėl, paklausite, čia pateikiu šį pavyzdį? Todėl, kad Norvegijoje niekas nei „Bado“, nei kitų jo kūrinių nedegina. Ir jo atminimo nejuodina (galų gale, pačioje Tarybų Sąjungoje, labiausiai antifašistinėje iš visų valstybių, buvo leidžiami jo raštų tomai!). Tuo tarpu dabartinėje, atseit, „demokratinėje“, „nepriklausomoje“ Lietuvoje, kovojama su Petru Cvirka ir jo atminimo įamžinimu, nes pastarasis buvo… komunistas!

Kodėl? Dabar madinga komunizmą prilyginti nacizmui. Ir net jei šis prilyginimas būtų teisingas, turime gi K. Hamsuno pavyzdį: vien to pakaktų Cvirkai, kaip rašytojui, apginti. Bet dar bjauriau – kad šis prilyginimas neteisingas. Kad jis – iš pagrindų melagingas. Ir netgi niekšiškas: nes būtent nacizmas paskelbė, kad vieni – antžmogiai, o kiti – nepilnaverčiai, netgi nežmonės (vokiškai: „Unternmenschen“). Ir atvirai pareiškė, kad pastarieji gali būti naikinami. Kuo tai baigėsi, matėme Aušvico, Buchenvaldo ir kitų panašių mirties fabrikų pavyzdžiais. Tuo tarpu komunizmas, atvirkščiai – rėmėsi tūkstantmete, tiek Kristaus, tiek Zaratustros, tiek kitų didžiųjų Gyvenimo Mokytojų kelta humanistine žmonijos vienybės idėja. Ir ją visiškai naujai bei savitai įgyvendino, Antro pasaulinio karo metu, galų gale, nugalėdamas nacizmą ir išgelbėdamas tiek Europą, tiek visą pasaulį nuo grėsusios fašistinės vergijos.

Bet grįžkime prie Cvirkos. Jis buvo rašytojas-komunistas. Jis buvo Tarybų Lietuvos kūrėjas. Lietuvos, kuri – nors toli gražu netobula, vis dėlto buvo Lietuva, kurioje lygybės ir teisybės būta nepalyginamai daugiau, nei smetoninėje. Kurioje kiekvienas lietuvis turėjo galimybę sąžiningai dirbti, uždirbti ir oriai gyventi. Ne kažkur už jūrų marių, o čia – savoje žemėje. Kurioje klestėjo ne tiktai pramonė ir žemės ūkis, bet ir dvasinė kultūra. Kurioje netrūko nei aukščiausios klasės rašytojų, nei muzikų, nei mokslininkų. Kuri, šiaip ar taip, augo ir turėjo aiškią, daug žadančią vystymosi perspektyvą. Tai yra faktas. Kaip faktas ir tai, kad šiandieninė, XXI amžiaus Lietuva, sugrįžusi į smetoninę nelygybę, į smetoninę neteisybę, žodžiu – į kapitalizmą (tiktai dar baisesnį – kriminalinį, mafijinį potarybinį kapitalizmą!) – realiai negali suteikti nieko panašaus. Tiktai „laisvę“ dirbti vietiniams ponams arba bėgti į Vakarus „geresnio“ pono ieškotis… Visa tai pateisinant daina apie „puolantį rusą“…

Ir šiame kontekste, Tarybų Lietuvą, kaip ir jos kūrėjus, tiesiog būtina sumaišyti su purvais… Kad Tarybų Lietuva, kad 50 metų mūsų istorijos iš atminties išnyktų, kad būtų traktuojami kaip kažkokia „juodoji skylė“… Ir tai yra dėsninga. Ir čia, sakyčiau, yra du labai konkretūs aspektai, dėl kurių kariaujama su Cvirka, kaip su komunistiniu, kaip su tarybiniu rašytoju. O būtent:

a) klasinis – Petras Cvirka, kaip jau kalbėjau, buvo kairiųjų pažiūrų žmogus, kapitalizmo kritikas, marksizmo / komunizmo šalininkas, savo kūryba kritikavęs neteisybę, kėlęs žmonių pasipiktinimą ir troškimą dirbti, kovoti dėl kitokios, teisingesnės visuomenės;

b) civilizacinis – Cvirka, kaip tarybinis rašytojas, kaip vienas iš Tarybų Lietuvos kūrėjų, prisidėjo prie Lietuvos įsijungimo į Tarybų Sąjungą, kas kartu reiškė jos įsijungimą (o tiksliau – grįžimą) į rusiškąjį pasaulį, į Rusų Civilizaciją (kurios tuomete forma, kurios bene aukščiausiu įsikūnijimu TSRS ir buvo), vietoje Vakarų.

Ir vienu, ir kitu aspektu – Cvirka elitui nepakenčiamas. Klasinį aspektą jau aptarėme. Savaime suprantama, kad autentiškos kairiosios idėjos (būtent – autentiškos, klasikinės, nepainiojant jų su taip vadinamu vakarietišku „leftizmu“!) pavojingos. Nes, galbūt, jų įsikrovusi liaudis ištrokš permainų… Na, tuo tarpu civilizacinis – irgi ne mažiau svarbus. Kadangi istorija taip susiklostė, kad ne Vakarų Europa, o būtent Rusija ir galėjo tapti, ir tapo kapitalizmui alternatyvaus socialinio modelio, Raudonojo projekto namais. Kaip, kodėl – atskira tema. Bet tai buvo Rusija. Ir su Rusija Lietuvą siejo bei sieja ilgaamžiai kultūros bei istorijos ryšiai. Drauge su Rusija, su slavų žemėmis buvo nugalėti kryžiuočiai ir mongolai-totoriai. Drauge su Rusija vystėsi mūsų tauta ir tėvynė. Ir tai niekada – nei Zečpospolitos, nei XX amžiuje, nei dabar, XXI amžiuje – nepatikdavo nutautėjusiems, Vakarų kišenėje nugulusiems lietuviškojo „elito“ sluoksniams… Tai – neginčytinas faktas. Ir todėl nekeista, kad rusofobija – vienas dabarties politikos prioritetų. Štai kodėl svarbus civilizacinis aspektas.

Štai kodėl Cvirka nekenčiamas. Ir štai kodėl siekiama pašalinti jo paminklą. Ir tai aš laikau aktualiausia šiandienos naujiena. Nes tai – būtent šios, t. y., antitarybinės ir rusofobinės politikos, triumfo ženklas. Kaip suprasti? Ogi paprastai: dabar Lietuva yra kapitalistinė. Paremta 50 metų tarybinės liaudies kurtų turtų – ir pramonės, ir žemės ūkio – išvogimu, išgrobstymu ir suniokojimu. Ir ji, žinoma, eina „į Vakarus“… Tik, aišku, ne į tikruosius, klasikinius Vakarus (kokių faktiškai nebėra) – o į vaivorykštinį „Geiropos“ cirką… Į Sodomą ir Gomorą… Į Vakarų mutantą – į tai, ką istorikas Andrejus Fursovas vadina „postVakarais“… Štai į ką.

Ir vadinamoji „desovietizacija“ – tai neatskiriama šio ėjimo, šio „žygio“ (į Vakarams pajungtą kriminalinį kapitalizmą) dalis. O Cvirkos paminklo pašalinimas – tai vienas paskutiniųjų šio „desovietizacinio“ proceso simbolinių taškų.

Todėl šis įvykis aktualus. Ir dar daugiau: jis nusikalstamas. Nes taip kovojama ne su kuo kitu, kaip su lietuvių tauta ir jos istorija. Būtent, su ta istorija, o tiksliau – su tuo istoriniu palikimu – kuris sieja mus su kairiąja / komunistine idėja ir, taipogi, su rusiškąja civilizacija. Ir kodėl tai nusikalstama? Todėl, kad be šio palikimo, be šio paveldo – negalima ir ateitis. Kadangi esama Lietuvos trajektorija teveda į viena: ištirpimą vaivorykštinėje „Geiropos“ pelkėje. Alternatyvų faktiškai nėra. O norint, kad jos atsirastų, be socialinio teisingumo ir geros kaimynystės (su Rusija, Baltarusija, žodžiu – Rytais) idėjų niekur nepasidėsi. Tokia, patinka kam ar ne, yra realybė.

Kaip, beje, realybė ir tai, kad jokio masinio protesto dėl paminklo pašalinimo nebus. Tautos sąmonė šiuo požiūriu, deja – dar nepribrendusi. Juo labiau, kai tikri ar tariami jos lyderiai dėl šios temos ypatingai nesisieloja. Ir vis tiktai tikiu, kad anksčiau ar vėliau, tauta pribręs. Žinoma, nebe paminklo išsaugojimui. Bet, galbūt, jo sugrąžinimui, kuris taps neišvengiamu tada, kada tikrai pribręsime savo šalies susigrąžinimui – susigrąžinimui iš tų ponų, iš tų uzurpatorių (tiek landsberginių, tiek visų kitų), kurie paskutinius 30 metus šeimininkauja šioje valstybėje.

Štai šiam tikslui ir verta dirbti. Ir neabejoju, kad tiems, kuriems nesvetima meilė lietuvių literatūrai, kaip ir klasikai apskritai, šiame procese semsis jėgų bei įkvėpimo iš Petro Cvirkos ir jo kūrybos. Šia prasme neabejoju, kad paminklo nors ir nebebus, bet nei Cvirka, nei jo dvasia niekur nedings. Ji toliau gyvuos ir veiks mus bei mūsų gyvenimus. Ir jokios valdžios, jokie merai ir jokie „ekspertai“ jos neištrins. Ir tai yra svarbiausia.

Kristoferis Voiška, 2021-08-24