A. Gedvilas. Atsakymas politikuojančiam „duomenų mokslininkui“

Autorius: Aidas Gedvilas Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2021-09-01 22:23:00, skaitė 594, komentavo 1

A. Gedvilas. Atsakymas politikuojančiam „duomenų mokslininkui“

Nors tai yra mano pirma kadencija Lietuvos Respublikos Seime ir dar net nesulaukiau vienų darbo metų sukakties, tačiau jau užauginau pakankamai storą odą, kad nereaguočiau į oponentų kritiką, patyčias ir grasinimus, kurie, deja, tapo Lietuvos politikos norma.

Tačiau kai šiuos ne itin patrauklius politikų bruožus pradeda demonstruoti „duomenų mokslininkais“ patys save tituluojantys ir žiniasklaidos plačiai cituojami veikėjai, negaliu nereaguoti.

Iš pat pradžių norėčiau oficialiai pareikšti, kad mano politinės veiklos (kaip ir šio straipsnio) tikslas – nėra raginimas nesiskiepyti arba aklai kovoti prieš skiepus. Įsiklausęs į ekspertų nuomonę, esu absoliučiai tikras, kad tam tikros visuomenės rizikos grupės (vyresnio amžiaus žmonės, sunkiomis arba lėtinėmis ligomis sergantys asmenys ir t. t.) turėtų skiepytis, nes galimi padariniai po užsikrėtimo COVID-19 jiems gali būti daug pavojingesni, nei skiepų sukeltas šalutinis efektas.

Lygiai taip pat esu tikras, kad visi žmonės turi priimti sprendimą dėl skiepijimosi laisva valia, niekieno nespaudžiami ir neverčiami. Ir esu visiškai prieš savarankišką, be tėvų sutikimo, vaikų skiepijimąsi. Sprendimus dėl skiepijimosi savarankiškai turi priimti tik pilnametystės sulaukę asmenys, nes bandymų stadijose esančių vakcinų poveikis žmonių organizmui dar nėra iki galo ištirtas, o ir žalos atlyginimas neturi precedentų.

Todėl esu kategoriškai prieš dabartinės valdžios vykdomą prievartos politiką, kuomet žmonėms nepaliekama pasirinkimo teisė – skiepykis arba tau bus užklijuota blogiečio – „antivakserio“ – etiketė. Man tai yra nepriimtina, nes, mano vertinimu, tai yra nesuderinama nei su mūsų šalies Konstitucija, nei su europietiškomis, žmogaus teisių viršenybę puoselėjančiomis vertybėmis.

Žmonių nenoras skiepytis nėra jų problema, tai yra valdžios problema, kuri nemoka kalbėtis su savo piliečiais, nemoka diskutuoti, įtikinėti ir komunikuoti. Todėl mano tikslas – ne tik oponavimas dabartinės valdžios veiksmams, bet ir alternatyvų pasiūlymas. Būtent tai ir norėčiau padaryti šiame straipsnyje.

Pažintis su „Duomenų analitiku“

Kad ir ką reikštų terminas „duomenų mokslininkas“, vienas iš šios įdomios profesijos atstovų apkaltino mane, kad skleidžiu dezinformaciją ir vykdau atvirai kenksmingą antivalstybinę veiklą, kurią turėtų įvertinti mano kolegos Seime. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos „duomenų mokslininkai“ yra tokio plataus profilio specialistai, kurie gerai išmano teisę ir gali nuspręsti, o kartu ir iš anksto nuteisti žmones už „antivalstybinę“ veiklą. Ačiū Dievui, dar lyg ir gyvename konstitucinėje valstybėje, kur tokie „mokslininkai“ – „influenceriai“ – dirba privačiose kampanijose ir neturi galių įgyvendinti savo grasinimų.

Nežinantiems, nuo ko viskas prasidėjo, priminsiu, kad pasidalijau Jungtinės Karalystės (JK) Delta atmainos statistikos skaičiavimu, kur buvo pavartotas žodis „tikimybė“. Tik tiek reikėjo, kad „duomenų mokslininkas“ įžvelgtų ir sukritikuotų, jog taikytos ne tikimybių teorijos formulės.

Sakyčiau, puiku, kad „duomenų mokslininkai“, perskaitę žodį „tikimybė“, jį sieja tik su tikimybių teorija, tačiau jei atsiverstų lietuvių kalbos žodyną, pamatytų, kad žodis „tikimybė“ aiškinamas ir kaip „galimybė“, „tikėtinumas“, tačiau to nepakako ir sulaukiau ne tik kritikos, bet net ir kaltinimų lavinos iš minėto asmens, į kurią norėčiau atsakyti. Bet, prieš atskleidžiant „duomenų mokslininko“ melagienas, trumpa informacija apie jį patį:

  • „Duomenų mokslininkas“ dažnai pretenduoja į neginčijamą tiesą, nes skaičiai gi negali meluoti, tačiau jį pati dėl moksliškumo stokos kritikuoja kiti mokslininkai, habilituoti mokslo daktarai, profesoriai. Prof. habil. dr. Almantas Liudas Samalavičius savo straipsnyje „Kultūros baruose“ taip pat atkreipė dėmesį, teigdamas, kad „Lietuvoje vadinamieji duomenų mokslininkai kažkokiu stebuklingu būdu įgijo ne tik ekspertinę, bet ir politinę galią. Antai aukščiausią valstybės vadovą konsultuojantis ekonometras, pristatomas „Euromonitor International“ duomenų ekspertu, Vaidotas Zemlys-Balevičius, kurio darbų cituojamumas, beje, nusistebėtinai menkas, pastaruoju metu reguliariai hipnotizuoja viešąją erdvę perspektyvinėmis pandemijos kilimo ir nuolydžio kreivėmis, kurias pateikia su tokia reikšminga mina, tarsi jo pranašystės turėtų neabejotiną išsipildymo galią. Keista ir savaip įdomu, kad duomenų mokslo atstovai konsultuoti mūsų valstybės vadovus ėmė būtent tada, kai nepasitvirtino gerokai garsesnių mokslo židinių prognozės – Oksfordo, Londono universiteto Imperijos koledžo, kitų akademinių centrų spėlionės apie galimą pandemijos raidą buvo netikslios, taigi praktinė jų vertė labai abejotina“ [10];
  • daktaro disertaciją apsigynė Prancūzijoje, tačiau dirba vos asistentu Vilniaus universitete;
  • taip pat dirba „Euromonitor International“ – įmonėje, kuri, kaip skelbiama jos tinklalapyje, specializuojasi strateginių rinkos tyrimų srityje, tačiau ne politikoje arba sveikatos apsaugoje. Nekalbant jau apie tai, kad informacijos apie patį „duomenų mokslininką“ įmonės puslapyje internete nerasta;
  • negaliu nepaminėti, kad, mistiškai atsiradęs Vyriausybės sveikatos ekspertų taryboje ir dar balandžio mėnesį skandalingai išėjęs iš jos, „duomenų mokslininkas“ kėlė klausimus Sveikatos apsaugos ministerijai: Koks yra epidemijos valdymo planas? Kaip sekasi jį vykdyti? Kuo jis paremtas? Kas per pastarąjį mėnesį buvo padaryta gerai, o kas ne? Kokios epidemijos valdymo priemonės pasiteisino, o kurios ne? [9] Ir t. t. Aš keliu tuos pačius klausimus, tačiau mano klausimai jam pačiam atrodo antivalstybiniai.

Labai emocingame „duomenų mokslininko“ „kaltinamajame akte“, kurį nesunkiai galima rasti tiek socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje, labai stengiausi surasti mokslui būdingų įrodymų ir analizės, kuriais „mokslininkas“ galėtų paneigti mano išsakytas mintis.

Deja, be politikavimo, prielaidų, emocijų ir retorinių klausimų, toje rašliavoje nieko nepavyko rasti. Nors ne, dar pavyko aptikti daug melo, manipuliacinio teksto, kuris neturėtų būti norma į Lietuvos politiką siekiančiam įžengti „mokslininkui“.

Melas numeris 1: Lietuvoje nėra priverstinio vakcinavimo


„Duomenų mokslininkas“ rašo, kad visi gali rinktis ir vakcinacija be žmogaus sutikimo nėra galima.

Ar tikrai? Ar tikrai mokytoja, ketverius metus studijavusi universitete, paskyrusi daugybę metų tik tam darbui, turi galimybę rinktis? Ji dėl įvesto priverstinio skiepijimosi klinikinių tyrimų stadijoje esančia vakcina ir nuolatinio testavimosi turi keisti profesiją, atsisakyti savo mylimo darbo, netekti pajamų?

Ar tai nėra prievarta? Net žalos nuo šalutinių nepageidaujamų reakcijų, tikėtina, kad niekas neatlygins. Galvojate, kad atlygindami nemokamais cepelinais už pasiskiepijimą nupirksite Tautą?

O kaip apie nuo darbo nušalinamus su valdžios politika nesutinkančius darbuotojus, kurie dėl savo noro gyventi sveikai netenka pajamų – ar tai nėra prievarta? O ką pasakysite apie neskiepytų žmonių apribotas galimybes lankytis parduotuvėse, viešose vietose ir renginiuose.

Tuo metu, kai paskiepytiems žmonėms, kurie gali platinti virusą, ten galima lankytis net be kaukių?

Žinoma, oficialiai Lietuvoje nėra įpareigojimo skiepytis – matyt tam, kad būtų galima apsiginti teismuose. Tačiau žmonėms yra taip „išsukinėtos rankos“, kad nepaskiepytieji valdžios yra paversti raupsuotais, kurie turi vis mažiau teisių. Ar tai nėra prievarta?

Melas numeris 2: „Vakcinų efektyvumą patvirtina mokslinės publikacijos“; „<…> kai vakcina bus pilnai patvirtinta, realiai niekas nepasikeis“


Dar kartą priminsiu, kad „Comirnaty“ vakcinos charakteristikų santraukoje teigiama: „Siekiant patvirtinti „Comirnaty“ veiksmingumą ir saugumą, registruotojas pateikia atsitiktinių imčių, <…> klinikinio tyrimo ataskaitą tik 2023 m. gruodžio mėn.“ [1].

Faktas, kad atsakymų į visus klausimus dar nėra ir negali būti, yra patvirtintas paties gamintojo. Pats „duomenų mokslininkas“ teigia, kad dabartinės studijos bus tik dalis galutinės ataskaitos, nes kitos studijos dar tik yra rengiamos.

Ir čia dar ne pabaiga, štai dar vienas perliukas: „Visos dabar jau publikuotos studijos neišvengiamai bus šios galutinės ataskaitos dalis. Reikia pastebėti, kad kai galų gale vakcina bus pilnai patvirtinta, realiai niekas nepasikeis. Jau dabar yra pakankamai duomenų, kad vakcinos yra saugios ir efektyvios ir duomenys renkami tik tam kad realiai patikslinti skaičius po kablelio. Ar efektyvumas yra 95,1 proc. ar 95,2 proc.“

Tiesa yra ta, kad trumpalaikis vakcinų efektyvumas ir saugumas gal ir nustatytas, tačiau mokslininkai pripažįsta, kad efektyvumo ir saugumo ilgalaikiam vertinimui reikalingi papildomi tyrimai [2].

Reikėtų pabrėžti, kad vakcinų efektyvumas yra santykinis ir absoliutus. Santykinis efektyvumas aprašo tai, koks infekcijų skaičiaus skirtumas yra tarp vakcinuotų ir nevakcinuotų tyrimo dalyvių. Prestižiniame žurnale „Lancet“ paskelbtame tyrime pateikiama vakcinų efektyvumo apžvalga. Joje rašoma, kad „Pfizer-BioNTech“ vakcinos santykinis efektyvumas siekia 95 proc., „Moderna-NIH“ – 94 proc., o „J&J“ kaip ir „Astra-Zeneca-Oxford“ – tik 67 proc. [3].

Kol visuotinai teigiama, kad vakcinos gerai apsaugo nuo viruso, mokslininkų grupė ištyrė, kad „Modernos“ vakcinos efektyvumas siekia 76 proc., o „Pfizer“ – vos 42 proc. [4]. Tokius pokyčius liepos mėn. įtakojo Delta atmainos paplitimas. Štai prieš kelias savaites CDC paskelbė, kad JAV piliečiai vengtų vykti į Izraelį dėl labai aktyvaus COVID-19 protrūkio (paskelbtas 4, aukščiausias įmanomas, pavojaus lygis) [5], nors žmonės ten vakcinuojami jau trečia vakcina.

Priminsiu, kad Izraelyje pilnai vakcinuotų asmenų skaičius yra 62 proc., o iš beveik 4000 per parą naujai užsikrėtusiųjų apie 50 proc. žmonių būna skiepyti [6]. Izraelio sveikatos ministras dar liepos 22 d. pareiškė, kad „Pfizer-BioNTech“ vakcinos efektyvumas krito nuo 90 iki 39 proc. dėl Delta atmainos protrūkio [7].

Taigi, „duomenų mokslininkas“ meluoja teigdamas, kad 2023 m. gruodžio mėn. niekas nepasikeis ir vakcinų efektyvumas bus 95,1 arba 95,2 proc. Todėl ateityje, skaitydami tokio „duomenų mokslininko“ pareiškimus, turime atkreipti dėmesį į tai, kad jų tikslumas yra labai abejotinas.

Apibendrinant galima teigti, dėl vakcinos efektyvumo ne tik man kyla pagrįstų klausimų, į kuriuos turėsime rasti atsakymus tik kartu. Temų yra ir daugiau, pavyzdžiui, Izraelyje persirgę COVID natūraliai net 7 kartus rečiau vėl tampa šio viruso nešiotojais nei skiepyti asmenys. Ar teko girdėti apie tokius atliekamus tyrimus Lietuvoje?

Melas numeris 3: švedai ir danai su virusu gyvena skiepydamiesi, todėl Lietuva turi eiti jų keliu

„Duomenų mokslininkas“ teigia: „Danijoje pilnai vakcinuotų yra 64 proc., Švedijoje 48 proc., Lietuvoje 50 proc. Pirmą dozę gavusių Danijoje yra 74 proc., Švedijoje 65 proc., o Lietuvoje 57 proc. Švedija paspartino vakcinaciją vasarą, todėl jie kol kas atsilieka pagal pilnos vakcinacijos skaičius, bet stipriai lenkia mus pagal pirmą dozę. Seimo Sveikatos reikalų komitetas buvo pakvietęs Švedijos vyriausias epidemiologą A. Tegnelį pasidalinti Švedijos patirtimi. Esminiai jo teiginiai yra kad: „<…> tokia pasirinkta pandemijos valdymo strategija nebūtinai pasiteisintų kitose valstybėse, nes švedai įpratę klausytis ir gerbti valdžios institucijų sprendimus. <…> Situacija buvo suvaldyta tik kai prasidėjo vakcinacijos procesas.“

Toliau mokslininkas klausia: „Jei švedai ir danai su virusu gyvena skiepydamiesi, kodėl mes turėtume daryti kitaip?“ Galimybių pasui Tegnelis, anot jo, irgi neprieštarauja: „Manau, kad visokia motyvacija, dėl kurios žmonės galėtų priimti sprendimą skiepytis, yra gera. Manau, kad „žaliasis pasas“ yra geras dalykas. Tačiau yra tam tikrų etinių klausimų, kurie turi būti gerai išdiskutuoti prieš priimant tokias priemones.“

Tiesa: leiskite būti nuosekliam ir paklausti – tai kodėl Švedijoje Galimybių paso ir šiandien nėra? Taip, puikiai pamenu tą gegužės 12 d., kuomet pats dalyvavau minimame susitikime ir išklausiau kardinaliai kitaip pandemiją valdančios Švedijos patirtį [8]. Esminiai Švedijos vyriausiojo epidemiologo Anderso Tegnelio teiginiai, kurių garsiai neįvardija „duomenų mokslininkas“, buvo šie:

– Galimybių paso švedai atsisakė, nes ne visi gali skiepytis, todėl tai buvo įvertinta kaip diskriminacinis sprendimas. O mažėjant sergamumo rodikliams renginius galima atidaryti ir be „žaliojo paso“;

– pradinės mokyklos, priešingai, buvo atidarytos sveikiems vaikams. Tai buvo gera strategija, nes vaikai turi eiti į mokyklą. Vaikų sveikata tiesiogiai priklauso nuo jų socialinio gyvenimo. Taip pat svarbu pažymėti, kad mokytojai nebuvo atsidūrę didesnėje rizikos zonoje;

– Švedijoje lockdown‘as buvo itin švelnus, nes lockdown‘ai kainuoja ne tik ekonomikai, bet ir psichikos sveikatai;

– skiepijami tik didžiausioje rizikos grupėje asmenys;

– labiau pasitikėta gyventojų asmenine atsakomybe, o ne griežtais ribojimais;

– buvo pateiktos tvirtos rekomendacijos dėl distancijų laikymosi viešosiose erdvėse, kavinėse, dėl likimo namuose, turint bent menkiausių simptomų;

– buvo ir kelios privalomos taisyklės, pavyzdžiui, uždrausta lankytis slaugos namuose, įvestas nuotolinis mokymas trumpam laikotarpiui universitetuose;

– vertinant vaikų testavimą, pabrėžta, kad dažnai testai gali duoti neteisingus rezultatus ir taip sudaryti papildomų problemų. Jie nėra įsitikinę, kad tai apskritai yra gera idėja;

– galutinis tikslas – apsaugoti pačius pažeidžiamiausius piliečius, mažinti kontaktų skaičių.

Belieka apgailestauti, kad Lietuvos „duomenų mokslininkai“ girdi tik jiems palankias frazes. Tuo pačiu, deja, bet mano nuolat pateikiamos įžvalgos ir kritika Vyriausybei pasitvirtina. Akivaizdu, kad tiek priemonės, tiek rezultatai gali būti absoliučiai kitokie ir Švedijos patirtis tai įrodo.

Atkreipsiu dėmesį į tai, kad, remiantis Ourworldindata.org duomenimis, šiuo metu COVID-19 užsikrėtimų paplitimas Švedijoje yra vienas mažiausių Europoje ir mažiausias Šiaurės šalyse, nors pilnai vakcinuotų skaičius buvo 47 proc.

O tuo tarpu Islandija pagal užsikrėtimų skaičių užima aukščiausią vietą Šiaurės šalyse ir 9 vietą Europoje, nors pasiskiepijusių skaičius siekia 72 proc. Natūralu būtų paklausti, ar šalių, kurių gyventojai yra tokio užkrečiamumo su vyraujančia Delta atmaina turi laisvai patekti į Lietuvą be izoliavimosi ir testavimosi?

Melas numeris 4: skiepytų ir neskiepytų žmonių sergamumo rodikliai

„Duomenų mokslininkas“ štai taip atsako visuomenei į mano iškeltą retorinį klausimą „Kiek pasiskiepijusių asmenų nesusirgo?“: „Nuo vakcinacijos pradžios Lietuvoje bent vieną dozę gavo apie 1,5 milijono žmonių. Per tą laikotarpį užfiksuota apie 150 tūkstančių naujų COVID-19 atvejų. Tad jeigu laikytumėme, kad visi susirgę buvo vakcinuoti, gausime, kad Lietuvoje COVID-19 nesusirgo apie 1,3 milijono žmonių. Kadangi mūsų prielaida akivaizdžiai per griežta, nesusirgusių skiepytų skaičius tikrai didesnis.“

Pradėkime nuo to, kad pirminiuose mano pateiktuose duomenyse buvo vertinamas ne Lietuvos, o JK pasiskiepijusių dvejomis dozėmis ir nepasiskiepijusių gyventojų mirštamumas nuo Delta atmainos. Nebuvo nė žodžio apie pasiskiepijusius viena doze. Vakcinuotų asmenų viena vakcinos doze statistika nėra tas pats, kaip pasiskiepijusių dviem dozėmis. Bet čia tik detalės.

Realiai, norint palyginti dvi grupes, joms turi būti sukurta vienoda bazė. Paprastai skaičiuojama 100 000 tos grupės žmonių. Taip pat reiktų imti amžiaus grupes (bent kas 10 metų). Pvz., 30–39 amžiaus grupėje turime skiepytų 500 000, neskiepytų 400 000 (skaičiai atsitiktiniai, metodikos demonstracijai). Tarkime, skiepytų susirgo 10, neskiepytų – 15. Tada skaičiuojame, kiek tenka 100 000 skiepytų ir neskiepytų:

– pavyzdžiui, skiepyti: 10 susirgusių daliname iš 500 000 paskiepytų ir dauginame iš 100 000 grupės, gauname, kad iš 100 000 skiepytų asmenų susirgo 2;

– skaičiuojame neskiepytus: 15 susirgusių daliname iš 400 000 neskiepytų ir dauginame iš 100 000 grupės, gauname 3,75 susirgusio žmogaus 100 000 neskiepytų asmenų.

Tik tokia statistika atspindi tikruosius susirgimo mastus. Viskas tiek paprasta, kad bet kuris mokinys įtaikys skaičius į formules. Tad kritikuojant tiesiog reikėjo pateikti tikslų skaičiavimą arba nepateikti iš viso. Dėl ko „duomenų mokslininkas“ iš esmės devalvuoja mokslininko vardą, man nežinoma, o dabartiniu atveju išvada peršasi viena – kai mokslas tampa politikos dalimi, nieko gero nelauk.

Pabaigai

Kaip politikas, matau Lietuvos visuomenės susiskaldymą, matau daug abejonių, nepasitikėjimo ir baimių, matau daug valdžios arogancijos ir net patyčių iš žmonių, kurie nesutinka su jiems primetama nuomone. Matau alternatyvas dabartinei valdžios politikai ir apie tai kalbu.

Tačiau vis dar negaliu suprasti, kodėl net žmonės, vadindami save „mokslininkais“, užuot bandydami sumažinti tą vis didėjančią prarają Lietuvos visuomenėje, tą konfliktą bando gilinti ir stiprinti, patys pradėdami politikuoti ir išduodami tikrąsias mokslo vertybes.

Žmonės pavargo nuo kurstomos baimės, žmonės pavargo nuo valdžios blaškymosi ir nuolatinių nenuspėjamų ir nediskutuojamų „pokyčių po pokyčių“, žmonės pavargo nuo premjerės ir ministrų desperacijos, kai per vieną dieną galima pažadėti panaikinti ribojimus ir tą pačią dieną toliau toleruoti priverstinius vakcinavimus ir testavimus, žmonės pavargo, kad juos laiko kvailiais ir dėl visų mūsų šalies problemų yra kaltinami priešai iš užsienio.

Su virusu gyvensime ilgai, tad visiems linkiu ne skaldytis, o telktis, nes tik kartu galime pasiekti tikslą.

Todėl kviečiu tiek politikus, tiek „duomenų mokslininkus“ gyvam pokalbiui. Aš atviras. O Jūs? Visiems labai patogu „purkštauti“, bet visuomenei labai trūksta viešos ekspertų diskusijos. Matematika nėra ir niekada nebus lygi ekonomikai ar medicinai, tad pagaliau sutelkime jėgas, kad kartu surastume išeitį iš dabartinės krizės.