ŠEIMOS, NUOSAVYBĖS IR VALSTYBĖS SAULĖLYDIS

Autorius: Komunistas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2021-11-17 00:32:00, skaitė 543, komentavo 10

Įvairaus plauko dešinieji sisteminai ir nesisteminiai Lietuvos politikai, ypač V. Radžvilo vadovaujamo „Nacionalinio susivienijimo“ atstovai visą laiką bando suplakti į vieną ideologinį kokteilį neoliberalizmą ir neokomunizmą, sujungti į vieną „leftistinę“ visumą marksizmą ir liberalizmą, pripaišant šiam „grėsmingam mišiniui“ visas įmanomas ir neįmanomas blogybes: ir vaivorykštinį genderizmą, ir šeimos griovimą, ir globalizmo ataką prieš tradicines vertybes, ir nacionalinių valstybių eroziją bei kitką.

Monizmas ir nacizmas

Radžvilizmas – tai iš esmės atvirkštinis landbergizmas, tai kita to paties medalio pusė. O medalis vienas – tautiškai globalinis arba globališkai tautinis nacizmas, kuris siekia įtvirtinti vienpolį pasaulį ir/ar „liberalios“ diktatūros visuomenę. Socialine- filosofine prasme tai politinio-ideologinio pliuralizmo antipodas, tai fašistinio tipo idealistinis monizmas, kuris yra absoliuti marksizmo metodologijos priešingybė. Marksizmas, kaip žinia, išpažįsta materialistinį-dialektinį monizmą, kurį išsamiai išanalizavo žinomas marksistas G. Plechanovas ir kuris įtvirtina materijos pirmumą būtyje ir ekonomikos prioritetą visuomenėje, bet kartu pripažįsta sąmonės atvirkštinį poveikį materialiam pasauliui bei idėjų reikšmę istorinio proceso eigoje.

Dialektinis materialistinis monizmas tarp kitko teigia, kad visi materialaus pasaulio objektai, tame tarpe ir žmogus, turi vidinį savo evoliucijos bei vystymosi variklį – sisteminių priešingybių vienybę ir kovą. Žmogaus sisteminę esmę sudaro vyro ir moters priešingybė. Jeigu ši priešingybė išnyksta, tai išnyksta ir pats objektas kaip sistema, tai yra išnyksta žmogus. Taigi, „vaivorykštinis genderizmas“ – tai griaunanti patį žmogų politinė praktika, o atitinkama ideologija iš esmės prieštarauja marksistinei filosofijai, jos metodologiniams pamatams.

Šiame kontekste reikėtų vertinti ir LGBT bendruomenės ataką prieš tradicinę šeimą. Marksizmo klasikų išsakyta buržuazinės šeimos ir santuokos kritika dabartinės buržuazinės ideologijos sisteminių ir nesisteminių apologetų pateikiama vos ne kaip vaivorykštinio genderizmo pagrindimas, kaip, neva, neomarksistų ir neokomunistų sąmokslas. Tokia pozicija – tai akivaizdi spekuliacija. Marksizmo metodologija ir teorija sąlygoja tradicinės monogaminės šeimos, kurią sudaro biologiniai vyras ir moteris, išsaugojimą bei išlaisvinimą nuo buržuazinių ekonominio išskaičiavimo ir veidmainystės pančių. Tuo pačiu ir valstybiškai sokralizuota santuoka kaip buržuazinės šeimos formalizavimas turi išnykti. Būtent tokį šeimos modelį savo asmeniniame gyvenime praktikavo F. Engelsas. Pokapitalistinės šeimos pagrindas – individualios lytinės meilės, abipusio prieraišumo, lygybės ir pagarbos vieno kitam jausmai. Žinoma, ekonominė šeimos funkcija visai neišnyks, bet bus nustumta į antrą planą.

Dabartinė monogaminė tradicinė šeima pergyvena gilią krizę būtent dėl savo buržuazinės tradicijos. Ji buvo išlikusi ir buvusio realaus socializmo sąlygomis. Jau keli dešimtmečiai auga skyrybų, nesusituokusių porų, nesantuokinių vaikų, šeimyninės neištikimybės, vienišų vyrų ir moterų, poligaminių santykių kiekis, mažėja gimstamumas. Ši krizė atspindi buržuazinės visuomenės ribotumą, jos reakcingą pabūdį monogaminės šeimos evoliucijos procese. Šeima, iš kurios istoriškai ir išaugo visuomenė, veržiasi iš kapitalistinių visuomeninių santykių, kurie yra praskverbti žūtbūtinio pelno monizmu. Tradicinės šeimos ir buržuazinės visuomenės susidūrimą postmodernizmo spalvomis nuspalvintame gyvenime mes šiandien ir stebime. Šio susidūrimo rezultatas, deja, iki šiol nėra aiškus.

Tautiškai arba globaliai nuspalvintas idealistinis monizmas, kurį deklaruoja landsbergistai ir radžvilistai, remiasi viena „teisinga“ nuomone ir pasiryžęs materialinį – ekonominį žmonių gyvenimą paaukoti vardan idėjos, ką šiandien galima akivaizdžiai stebėti Lietuvos valdžios politikoje Rusijos bei Baltarusijos atžvilgiu. Toks siekis gali atrodyti net kilnus. Kiek iškilių žmonių aukojosi vardan idėjos ir net dėl to buvo deginami inkvizicijos laužuose. Deja, visas kilnumas baigiasi už individualaus pasirinkimo ribų. Misionieriško tipo asmenybės, politinės grupės ar religinės sektos idėjos dažnai nuveda mases žmonių prie socialinės bedugnės krašto. Kaip sakoma, kilniais ketinimais grindžiamas kelias į pragarą. Žinomas Lietuvos nacis Jonas Noreika (slapyvardis – Generolas Vėtra) savo laiškuose žavėjosi „Hitlerio idealizmu“. Reikalas dar ir tas, kad yra idėjos ir …idėjos. Yra mokslinės ir utopinės, pažangios ir reakcingos socialinės idėjos. Visas jas karts nuo karto bandoma realizuoti visuomenės gyvenime. Bet jų realizavimo pasekmės būna labai skirtingos. Ir šis skirtumas apsprendžiamas idėjų santykiu su realiu gyvenimu, visų pirma su materialiniais-ekonominiais ir dvasiniais gyvenimo pamatais.

Nuosavybės santykiai

Štai šioje vietoje marksizmas vėlgi kardinaliai skiriasi nuo liberalizmo ir konservatizmo bei logiško šių buržuazinių ideologijų tęsinio – nacizmo, kadangi dialektinio materializmo filosofija skyriasi nuo idealistinės filosofijos ir ideologijos. Utopinės idėjos gimsta tiesiog iš galvos, realistinės – su galvos pagalba iš žmogaus ir visuomenės gyvenimo. Ir visų pirma iš materialaus-ekonominio gyvenimo, kurio pagrindą sudaro gamybos priemonių nuosavybės santykiai. Iki šiolei istorijoje yra žinomos 3 pagrindinės jos formos: privati, visuomeninė ir valstybinė bei įvairios jų atmainos. Priešingybę šia prasme sudaro būtent privati ir visuomeninė nuosavybės formos, tuo tarpu valstybinė nuosavybė užima tarpinę vietą ir gali būti pajungta vienos ar kitos naudai.

Kapitalizmo sąlygomis, kaip žinia, viešpatauja privati nuosavybės forma, ji yra „šventa“ ir neliečiama. Ir tai įrašyta į visas buržuazines Konstitucijas. Valstybinė nuosavybė, be kurios nei viena visuomenė vienaip ar kitaip negali apsieiti, kapitalizmo sąlygomis pajungiama privačios nuosavybės interesams. Dabartinis korporacinis kapitalizmas yra alternatyva ne tik socializmui/komunizmui su visuomeninės – valstybinės nuosavybės dominavimu, bet ir priešingybė klasikiniam kapitalizmui su jo privačia-valstybine nuosavybe. Dabartinis kapitalizmas neigia pats save, pasėkmė naikina priežastį.

Skaitmeninis finansinis-informacinis kapitalas visiškai pavergia valstybę ir paverčia pastarąją savo intereso realizavimo lauku. Būtent šis interesas sudaro visos kapitalistinės formacijos pagrindą ir yra klasiškai paprastas – pelnas bet kokia kaina. Kadangi, kaip nustatė K. Marksas, pelno norma turi tendenciją nuolat mažėti, tai kapitalui realizuojant savo interesą lieka 2 išeitys: mažinti išlaidas arba didinti kainas. Šie dalykai tarpusavyje susiję. Globalinės ekonomikos resursai (žemės plotai, gamtiniai ištekliai, darbo jėga, gamybinė infrastruktūra ir kt.) dėl įvairių ekonominių, geografinių, politinių, kultūrinių, civilizacinių, nacionalinių ir kitokių žmonijos skirtumų ir paties kapitalo invazijos nuolat brangsta, todėl belieka tik unifikuoti pasaulį ir žmogų kaip vartotoją bei didinti kainas, nepaisant jokio ekonominio pagrįstumo.

Vartotojiškumas – kapitalistinės visuomenės funkcionavimo moto. Savo laiku prancūzų filosofas R. Dekartas sufromulavo žinomą posakį: „Mąstau, vadinasi, esu“. Kapitalizmo sąlygomis jį reikėtų perfrazuoti taip: „Perku, vadinasi, esu“. Svarbiausia, kad ir pirkimo procesas faktiškai jau vyksta ne objektyvioje laisvoje rinkoje, o subjektyviai sukurtoje ekonominėje erdvėje. Vartotojo poreikiai ir paklausa formuojami dirbtinai. Prekės pirkimas nėra laisvas pirkėjo pasirinkimas, jis primestas jam iš privačios išorės su valstybinių resursų pagalba. Kita vertus, galima pastebėti, kad ir valstybininkai, ir privatininkai vienodai (gal net susitarus tarpusavyje) didina kainas ir tarifus.

Ir vieni, ir kiti su savo privačia ar valstybine nuosavybe vis daugiau pajungiami naujiems pasaulio šeimininkams – jau minėtoms informacinio – skaitmeninio kapitalizmo korporacijoms. Jų nuosavybė – tai privačios ir valstybinės nuosavybės mišinys, kuris naikina ne tik tradicinę valstybinę, bet ir klasikinę privačią nuosavybę. Pagrindiniai gamybiniai resursai koncentruojasi vis siauresnio skaitmeninių gigantų savininkų rate. Jų biznis – leisti „bizniauti“ kitiems, kadangi dabar verslauti galima ir neturint privačios nuosavybės, pavyzdžiui arenduojant gamybines priemones. Žmonės pratinami gyventi net ir be asmeninės nuosavybės. Jie jau neretai per visą gyvenimą neturi savo būsto, savo automobilio, savo pinigų ir pnš. Viskas arenduojama, išnuomojama, sąskaitizuojama ir skaitmenizuojama. Viskas laikina ir nepastovu. Stabilumas, kaip ir sąžinė -“ne šio pasaulio dimensijos“.

Taigi, privatininkus, įskaitant smulkų ir vidutinį verslą šiandieniniame pasaulyje „eksproprijuoja“ ne marksistinė proletariato diktatūra, o transnacionalinės korporacijos, kurias ir „transnacionalinėmis“ jau vadinti neteisinga, nes nelieka nacionalinių valstybių. Ir kapitalistiniai sistemininkai ir kapitalistiniai nesistemininkai šioje vietoje, gal net patys to nesuvokdami, pučia į vieną antivalstybinę dūdą.

Nacionalinių valstybių erozija

Valstybinės funkcijos (karinės, finansinės, informacinės ir kt.) vis dažniau perduodamos privačioms korporacinėms struktūroms. Ypač aktyviai šis procesas vyksta globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV. Tuo tarpu periferinio kapitalizmo kraštuose nacionalinės valstybės privatizuojamos užsienio ir transnacionalinio kapitalo naudai. Tokiu būdu kuriama visuotina privačių korporacijų kontrolės sistema, kuri turi ne tik savo ekonominius, informacinius ir politinius svertus, bet ir savo represines teisines institucijas (Hagos tribunolas ir kt.). Visų šių struktūrų diktatas grindžiamas žinomu principu: tarptautinė teisė turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu. Šis principas įrašytas į daugumos „demokratinių“ šalių Konstitucijas.

Taigi, šiai dienai faktiškai egzistuoja nacionalinės pagal formą ir transnacionalinės pagal turinį valstybės. Reali valdžia šiose valstybėse priklauso globalioms privačioms korporacijoms, valdančiai globaliai klasei. Deja, net ir iš esmės formalus nacionalinis valstybingumas trukdo korporaciniam kapitalui pilnai realizuoti savo interesus. Todėl kuriamos įvairios viršnacionalinės struktūros. Viena tokių yra Europos Sąjunga kaip stambaus transnacionalinio kapitalo projektas. ES tikslas ne valstybių ar tautų (kaip apie tai svajoja kai kurie mūsų sisteminiai ir nesisteminiai veikėjai), o regionų, mažumų ir emigrantų Europa, kurioje visiškai „išplauti“ nacionaliniai – valstybiniai reliktai.

Gamybos, prekybos ir finansų liberalizavimas per visas valstybines senas išjudina darbo rinką, į kurią skverbiasi pigi darbo jėga iš įvairių kraštų ir tai pasitarnauja kapitalo interesams. Tuo pačiu formuojasi nauja vartotojų konglomeracija su nauju “gyvenimiškos sėkmės“ kultu, kuriam pasiduoda net musulmonai ir kuris realizuojamas pirmiausia per prekinį-ekonominį diskursą. Tai vėlgi didina transnacionalinių korporacijų pelnus. Šiai dienai imanentinis kapitalizmo prieštaravimas tarp valstybės ir kapitalo sprendžiamas pastarojo naudai. Nors visa kova dar priešakyje. Apie tai byloja ir 2021 m. birželio 9 d. JAV prezidento Dž. Baideno pasirašytas dekretas, kurio tikslas – apriboti didelių technologinių korporacijų monopolijas ir sukurti konkurencinę aplinką JAV technologijų sektoriuje.

Marksizmas ir valstybės klausimas

Nacionalinių valstybių erozijos reiškinys išoriškai panašėja į marksistinę „valstybės atmirimo“ teoriją, kas ir sudaro pagrindą įvairioms spekuliacijoms. Bet esmė tame, kad marksizmo klasikai suvokę valstybę pirmiausia kaip klasinės priespaudos aparatą ir apie jos „atmirimą“ ateities komunizmo sąlygomis kalbėjo būtent šia prasme – nebebus antagonistinių klasių, įvairių socialinių susirėmimų ir prievartos, nereikės ir valstybės. Nacionalinių gi valstybių likimą jie matė kaip bendros internacionalinės darbo žmonių kovos už savo socialinį išsivadavimą išdavą. Socialinis išsivadavimas – tai ir realaus nacionalinio išsivadavimo sąlyga. Šioje kovoje užkariavęs politinę valdžią proletariatas kuria savo valstybę – pereinamojo laikotarpio proletariato diktatūros valstybę. Jos evoliucija sąlygoja ne transnacionalinio kapitalo interesai, o darbo žmonių poreikiai ir tarptautinių santykių specifika. Pastarieji, deja, marksistinės valstybės teorijos kontekste nebuvo išsamiai analizuojami marksizmo pradininkų veikaluose, kadangi jie manė jog socialistinė revoliucija laimės iškart visose išsivysčiusiose valstybėse. Vėliau V. Leninas ir ypač I. Stalinas atkreipė į tai dėmesį ir teigė, kad nacionalinės valstybės išlikimas ar išnykimas net ir komunizmo sąlygomis priklausys būtent nuo socialinio – klasinio tarptautinės aplinkos konfliktiškumo būsenos. Šiandien prie viso to dar prisideda ir tarpcivilizaciniai bei kultūrologiniai prieštaravimai. Visa tai formuoja „konfliktiškumo židinius“ nacionalinių valstybių teritorijose ir tarp pačių šių valstybių. Transnacionalinės korporacijos tokiu būdu dirbtinai silpnina nacionalinių valstybių galią ir sudaro sąlygas savo sukurtoms tarptautinėms institucijoms kištis į suverenių valstybių vidaus reikalus ir tuo pačiu plėsti globalinį valdymą. Taigi, nacionalines valstybes naikina ne proletariatas, o kapitalas. Kapitalizmas kadaise sukūrė nacionalines valstybes, dabar jis jas ir naikina.

Bendra proletarinės valstybės evoliucijos tendencija pagal marksizmo teoretikų idėjas ir realaus socializmo praktiką – proletariato diktatūros valstybės peraugimas į valstybinės liaudies demokratijos sistemą. Šioje vietoje tik svarbu neužbėgti per daug į priekį, kas ir atsitiko su TSRS valstybingumu. Liaudies demokratijos valstybinėje sistemoje kiekvienas žmogus, atsižvelgiant į savo ekonominius, tautinius, kultūrinius ir kitokius interesus, yra laisvas spręsti savo ir savo valstybės tolimesnį likimą – izoliuotis nuo pasaulio, jungtis į sąjungas su kitais, arba išvis pasirinkti asimiliacijos kelią. Bet kuriuo atveju socialistinės valstybės evoliucija – tai natūralus savaiminis procesas ir marksistinės pozicijos šiuo klausimu centre – darbo žmogus su jo asmenybiniu socialiniu identitetu ir tradicinėmis vertybėmis, kurios priešpastatomos dekadentiškam, o dabar ir postmodernistinam, buržuazinių sluoksnių išsigimimui.

***

Transnacionalinio kapitalo ir jo aptarnaujančios liberalios konservatoriškos arba konservatoriškai liberalios ideologijos pozicija visiškai kita – valstybingumas vis daugiau totalitarizuojamas ir virsta antivalstybiškumu. Žmogus paverčiamas unifikuotu kosmopolitiškai nutautėjusiu arba, atvirkščiai, nacistiškai sutautėjusiu skaitmenizuotu kiborgu be individualios nuosavybės ir asmenybės, tampa manipuliuojamu de fakto išvalstybinto pasaulio objektu. Ir šiam procesui pagrįsti šiandien kaip tik ir tarnauja idealistinis monizmas, kuriuo remiasi sisteminai landsbergizmo ir nesisteminai radžvilizmo ideologai. Visa tai neturi nieko bendro su marksizmu, kuris grindžiamas objektyvia ekonomine privačios nuosavybės individualizuoto suvisuomeninimo tendencija bei iš jos išplaukiančios žmogaus visapusiško ir laisvo, o ne primesto, vystymosi idėjos.