Aleksandr Rodžers: šlovingas Lietuvos savęs naikinimo kelias

Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://jonaskovalskis.com/202... 2021-11-24 22:47:00, skaitė 531, komentavo 7

Aleksandr Rodžers: šlovingas Lietuvos savęs naikinimo kelias

Vienas iš pagrindinių psichoterapijos postulatų šiandien sako, kad niekas negali padėti žmogui, kol jis pats nesuvokia, kad turi problemų ir neprašo pagalbos. Tiesiog beprasmiška gydyti žmogų, kuris nelaiko savęs sergančiu ir šventai tiki, kad jo deviantinis elgesys yra normalus ir sveikas.

Propaguojama ideologija „ne toks, kaip visi kiti“ yra labai palanki terpė psichikos susirgimams vystytis. Tokioje aplinkoje žmogus jau nėra kvailas, jis – „alternatyviai apdovanotas“, jis jau nėra tiesiog trenktas, bet  „turi nestandartinį požiūrį“. Ir taip toliau. Tai beveik neišvengiamai sukelia tokio paciento emociją – „Į kokius dar durnių namus? Jūs ką, išprotėjote?! ”

Tai taip pat taikoma ir valstybėms. Šiandien mes nagrinėsime šį reiškinį naudodamiesi Lietuvos pavyzdžiu.

Nors kai kurie sektantai neigia geopolitikos egzistavimą, vis dėlto tam tikrų šalių elgesio logika ir jų ekonominio vystymosi galimybės neišvengiamai prasideda nuo geografijos – nuo vietos žemėlapyje, kaimynų, prekybos kelių, gamtos išteklių ir kitų resursų, klimato, ir taip toliau.

Visos Baltijos šalys (šiuo konkrečiu atveju nėra prasmės kalbėti tik apie Lietuvą, nes tas pats galioja ir kitiems dviem „tigrams“) istoriškai visada buvo nuošalus užkampis, tolima provincija – tiek Europai, tiek Rusijai. Naudingų iškasenų beveik nėra, strateginių išteklių taip pat. Šalta, sekli ir purvina jūra yra labai abejotinas malonumas turistams (kai visi kiti privalumai yra panašūs, Juodoji jūra mums (rusams – vert. pastaba) arba Egėjo ir Adrijos jūra europiečiams yra kur kas patrauklesnės). Vieninteliai kažkiek ekonomiškai reikšmingi visada buvo Rygos ir Klaipėdos uostai, per kuriuos nuolat vyko prekyba tarp Europos ir Rusijos (na, dar šiek tiek tranzito iš Rytų, nors Indijos ir Kinijos prekėms tai niekada nebuvo pagrindinis strateginis maršrutas).

Pabrėžiu: be rusiškų prekių, be prekybos su Rusija šiems uostai ir dykai yra niekam nereikalingi (lygiai kaip ir Odesa ar Nikolajevas, kurie be tranzito į Rusiją pastaraisiais metais lėtai miršta).

Todėl pagrindinis Baltijos šalių ekonominis turtas yra uostai, į juos vedantys geležinkeliai ir šiek tiek turizmas, ir būtent turizmas iš Rusijos (nes europiečiams Rygoje ar Vilniuje nėra į ką žiūrėti, o rusai ten kurį laiką vyko iš inercijos dėl tarybinių dar įpročių).

Kitas galimas ekonominis pranašumas yra galimybė gauti pigią elektros energiją iš Rusijos ir Baltarusijos per Vieningą energetikos sistemą (VES) ir panašiai pigias dujas iš Rusijos per dujotiekį. Tai žymiai sumažintų bet kokios produkcijos kainą.

Bet ką Lietuva daro visus savo „nepriklausomybės“ metus? Ji nuosekliai naikina visą savo ir taip gana varganą ekonominį potencialą.

Pradžioje po “kovos su sovietiniu palikimu“ buvo sunaikinta beveik visa vietinė pramonė. Po to jie uoliai bandė atsijungti nuo VES ir uždarė savo atominę elektrinę, kuri tiekė pigią elektros energiją, – ir pradėjo pirkti brangią elektrą Danijoje ir Švedijoje (kur kilovatų kainos yra vienos aukščiausių ES). Dabar jie kruopščiai bando apsiriboti nuo tos pačios pigios elektros iš Baltarusijos.

Su dujomis analogiškai. Yra pigios dujos iš Rusijos, kurias būtų galima tiekti tarybiniu dar dujotiekiu, tačiau jie pasistatė brangų SGD terminalą, išsinuomojo nuostolingą dujovežį “Independence) ir iš už jūrų marių gabenasi amerikietiškas suskystintas dujas, „ kad tik rusams būtų blogiau“. Visa tai didina ne tik bet kokios produkcijos savikainą, bet ir aukštus komunalinius mokesčius sparčiai mažėjančiai gyventojų populiacijai.

Su savo rusofobija jie atbaidė turistus iš Rusijos. Kam nuo to tapo blogiau? Tikrai ne Krymo gyventojams Sočio mieste.

Paskui su savo nuolatine isterija apie Rusijos agresiją jie iš esmės Rusiją privertė statyti uostą Ust-Lugoje. Tai brangu, užima daug laiko ir sudėtinga, tačiau tam tikru momentu Rusijos vadovybė nusprendė, kad lengviau pastatyti naują uostą, nei priklausyti nuo  kaimiečių rusofobų kaprizų. Ir viskas, dabar Klaipėda nereikalinga (beje, kaip ir Ryga). O tai Lietuvai minus beveik pusė krovinių srauto per uostus ir Lietuvos geležinkelį. Minus trečdalis Lietuvos BVP.

Ir dabar, net jei kas nors padarytų stebuklą ir atkurtų normalius santykius su Rusijos Federacija, vis tiek nėra prasmės gabenti prekes per Lietuvą. Rinkas, tame tarpe ir tranzito rinkas, lengva prarasti, tačiau beveik neįmanoma susigrąžinti.

Ir ką? Po to bent kas nors susimastė dėl pasekmių? Kažkas bandė pagalvoti „Ką mes darome ne taip?“ Niekas, nei karto.

Vietoje to jie pradėjo įnirtingai gadinti santykius su Baltarusija. Visų pirma jie pasiekė, kad nuo gruodžio mėnesio Baltarusijos kalis nebevažiuos tranzitu per Lietuvą. Dar vienas trečdalis likusio krovinių srauto vėl minus.

Štai ir viskas, Klaipėdos uostas su sumažėjusia tranzito apimtimi tampa nuostolingu, o geležinkelį galima tiesiog pjaustyti į metalo laužą (beje, kai kur tai jau daroma).

Ir tada karšti Lietuvos vyrukai sako: „Jeigu tvartas sudegė, lai dega ir troba“. Ir jie pas save atidaro Taivanio pasiuntinybę. Dėl to Kinija pareiškė atšaukianti savo ambasadorių, nutraukianti sutartis ir po dešimties dienų nutraukianti bet kokį savo prekių tranzitą per Lietuvą.

Pats laikas parašyti „Kas paskutinis išvyks iš Lietuvos, išjunkti šviesą oro uoste“. Bet elektros nebus daug anksčiau, o paskutiniai ne skris lėktuvu, o išvažiuos vežimais arba išeis pėsčiomis.

Dar būtų gerai, suprasčiau, jei už tokią Lietuvos rusofobiją Vakarai dosniai mokėtų. Bet nieko panašaus, vieni nuostoliai! Jie užsiima savęs naikinimu prieštaraudami bet kokiai logikai ir sveikam protui.

Levas Nikolajevičius Gumiljovas buvo teisus – chimeros yra negyvybingos. Kad ir kaip stengtumėtės vykdyti „nacijos kūrimą“, bet jei tai yra dirbtinis darinys, tai prasmės tame vis tiek nebus.

Jei kas nors nusprendė nusižudyti, tai tokių žmonių dažniausiai yra neįmanoma atkalbėti. Kai tik sanitarai praras budrumą, toks žmogus būtinai įvykdys savo planą. O čia dar ir amerikiečiai neprileidžia gydytojų arčiau, kad jie galėtų ištirti pacientą ir nustatyti jam teisingą diagnozę, iškart pradeda rėkti apie Rusijos agresiją.

Na, iš tikrųjų, tegul daro, ką nori. Kaip rašė rusų klasikas: „Jo pavyzdys yra kitiems pamoka“.

 

Šaltinis: https://jpgazeta.ru/aleksandr-rodzhers-besslavnyj-put-samounichtozheniya-litvy/