Juos būtų nužudę tikraisiais Lietuvos didvyriais tapę „miško broliai“

Autorius: Rubaltic Šaltinis: https://lt.rubaltic.ru/politic... 2021-12-18 23:44:00, skaitė 989, komentavo 55

Oriolo srityje paminėtas Raudonosios Armijos 16-osios Lietuviškosios divizijos karių atminimas. Oficialūs Lietuvos Respublikos atstovai atmintinėje ceremonijoje nedalyvavo: pačioje Lietuvoje tuo metu buvo kaunamasi prieš didvyriško „miško brolio“ įvaizdžio desakralizavimą. Taikius gyventojus žudę banditai Lietuvos valdžioms svarbesni nei antihitlerinės koalicijos kovotojai, kurie 1944 metais išvadavo Lietuvą nuo nacių. Ir tai ne vienkartinis atvejis: RuBaltic.Ru prisiminė tikruosius didvyrius, kuriuos Lietuvos vadovai stengiasi nepastebėti ir kuriuos „miško broliai“ būtų nužudę kaip klasės priešus.

Raudonarmiečiai

Antrojo pasaulinio karo metu antihitlerinės koalicijos pusėje kovojo keli tūkstančiai lietuvių. 1941 metų gruodžio mėnesį iš lietuvių kareivių ir karininkų buvo suformuota 16-oji šaulių Lietuviškoji divizija — vėliau ji buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu ir pelnė garbingą Klaipėdos vardą. 1943 metų pradžioje diviziją sudarė dešimt tūkstančių žmonių, absoliuti dauguma buvo lietuviai. Įsakymai ir komandos iš pradžių buvo skelbiami lietuviškai.

16-oji Lietuviškoji divizija dalyvavo Kursko kautynėse, vaduojant Baltarusijos TSR, kovėsi Lietuvos teritorijoje ir ypač pasižymėjo šturmuojant Memelį (Klaipėdą).

Dvylika Lietuviškosios divizijos kareivių ir karininkų pelnė Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą. Tarp jų — pirmasis lietuvis, pelnęs šį vardą, leitenantas Vaclovas Bernotėnas (vėliau nusipelnęs Lietuvos TSR kultūros ir švietimo veikėjas), žydų kilmės lietuvis majoras Volfas Vilenskis, Lietuvos lenkas vyresnysis seržantas Boleslovas Gegžnas, memuarų apie karą autorius jefreitorius Grigorijus Užpolis, vienas kovos metu sunaikinęs dvidešimt priešo kariškių jefreitorius Kalmanas Šuras, gyvybės kaina vokiečių tankų puolimo metu apgynęs perkėlą jaunesnysis seržantas Stasys Šeinauskas ir kiti didvyriai.

 

Nemirtingasis pulkas“ Maskvoje, 2018 metai, Izraelio premjeras Benjaminas Netanjachu laiko rankose Didžiojo Tėvynės karo veterano, Tarybų Sąjungos Didvyrio Volfo Vilenskio portretą. / Nuotr.: wikipedia.org

 

Raudonieji partizanai

Didžiausio antifašistinio pasipriešinimo metu okupuotoje Lietuvos teritorijoje veikė 67 tarybinių partizanų būriai ir grupės.

Bendras tarybinių partizanų Lietuvos TSR skaičius viršijo 10 tūkstančių žmonių, iš jų 62,5 proc. buvo lietuviai.

Raudonieji partizanai užsiiminėjo žvalgyba, organizuodavo diversijas, užpuldinėjo ginkluotus priešo dalinius. Jie padėjo Raudonąjai Armijai vaduoti Lietuvą — vienuolika Lietuvos partizanų būrių, susijungusių į Vilniaus ir Trakų grupes, dalyvavo vaduojant Vilnių.

Tarybinius valstybinius apdovanojimus pelnė 1800 partizanų ir pogrindininkų, veikusių Lietuvos teritorijoje. Septyniems Lietuvos partizanams suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. Visi jie buvo lietuviai.

II laipsnio Tėvynės karo ordinu buvo apdovanotas partizanų būrio „Birutė-4“ karys Polikarpas Grybauskas, raudonuoju partizanu tapęs dar būdamas paauglys. Lietuvoje jis turėjo gana įtakingą dukrą.

Beje, ši dukra linkusi neprisiminti tėvo ir jo kovų draugų, nes užsiėmė heroizavimu tų, prieš kuriuos rizikuodamas gyvybe kovėsi Polikarpas Grybauskas.

 

 

Trečiafrontininkai

„Trečias frontas“ — tai literatūrinis rašytojų, poetų ir publicistų susivienijimas, Antano Smetonos diktatūros metais leidęs tokio pavadinimo žurnalą. Šio „fronto“ nariais buvo Lietuvos rašytojai ir poetai Antanas Venclova, Petras Cvirka ir Salomėja Nėris.

„Trečio fronto“ nariai daugumoje buvo komunistai, o pažiūros kėlė grėsmę jų gyvybėms, vedant pogrindinę veiklą prieš Smetonos režimą.

Pavyzdžiui, poetė Salomėja Nėris trečiojo dešimtmečio metais buvo Paryžiuje Kominterno ir Lietuvos su Lenkija Komunistų partijų ryšininkė, o Kauno universitete vadovavo pogrindinei komjaunimo organizacijai.

Nėries mokinys ir literatūrinis perėmėjas Eduardas Mieželaitis nuo 15 metų buvo pogrindinės komjaunimo organizacijos narys: mokydamasis Vilniaus universiteto teisės fakultete, dirbo vyriausiuoju lietuviškosios „Komjaunimo tiesos“ redaktorium. „Lietuviškąjį Če Gevarą“ ir „lietuviškąjį Garsija Lorką“ — 27 metų poetą Vytautą Montvilą Smetona įkišo į katorgą už polinkį komunizmui, o pirmosiomis Lietuvos nacių okupacijos dienomis jis, 38 metų, buvo sušaudytas už antifašistinius eilėraščius.

 

 

Steponas Darius

Lietuvos ir Amerikos karo lakūnas, sportininkas, Olimpinių žaidynių dalyvis. Būdamas vaikas pateko į JAV, vėliau kaip JAV kariuomenės savanoris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Po karo grįžo į Lietuvą, dalyvavo kovose už Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.

1933 metais Steponas Darius ir lietuvių kilmės amerikiečių lakūnas Stasys Girėnas žuvo bandydami be nutūpimų perskristi Atlantą iš Niujorko į Kauną lėktuvu Lituanica.

 

Lakūnų žygdarbis pavertė juos didvyriais ne tik Lietuvos, bet ir už jos ribų. Eilėraštį apie Dariaus ir Girėno žūtį parašė į Prancūziją emigravęs didysis rusų poetas Konstantinas Balmontas.

Tarybų Sąjungoje Lietuvos kino studijoje 1983 metais buvo sukurtas filmas apie Lituanicos skrydį — „Skrydis per Atlantą“.

Steponas Darius ir Stasys Girėnas. / Nuotr.: 15min.lt

 

Lietuvos krepšininkai

Po Antrojo pasaulinio karo atrodė, kad dar neseniai Lietuvoje klestėjęs nacionalinis sportas mirė — žymūs Lietuvos krepšininkai bėgo nuo karo už vandenyno. Tačiau jau 1944 metais buvo sukurtas legendinis krepšinio klubas „Žalgiris“, kuris penkis kartus tapo TSRS čempionu. O 1947 metais suformuotoje pirmoje TSRS krepšinio rinktinėje žaidė keturi lietuviai. Tais pačiais metais rinktinė pirmą kartą tapo eurokrepšinio nugalėtoja ir nuo to laiko reguliariai laimėdavo pasaulio bei Europos čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse.

Pagrindinį vaidmenį TSRS krepšinio rinktinės pasiekimuose pastoviai atlikdavo lietuviai: žaidimas TSRS rinktinėje išgarsino Lietuvą pasaulio mastu kaip didžiąją krepšinio tautą.

Žvelgiant iš šių dienų Lietuvos ideologijos pozicijų, čia slypi sudėtingas moralės klausimas: ar buvo tikrais lietuviais ir Lietuvos patriotais įžymūs krepšininkai Modestas Paulauskas ir Arvydas Sabonis, jeigu jie žaidė „okupantų“ rinktinės sudėtyje, stovėjo po „okupantų“ vėliava ir po pergalės giedojo „okupantų“ himną?

Beje, ši ideologija tokia sąlygina ir supuvusi, kad Lietuvoje panašius klausimus stengiamasi nutylėti.

Todėl apie pasaulio, Europos ir Olimpinių žaidynių čempioną, TSRS rinktinės dalyvį Arvydą Sabonį „tautos tėvo“ sūnus Landsbergis jaunesnysis nieko nepaisydamas sukūrė filmą „Sabas“.

XVI Europos krepšinio čempionatą tarp vyrų komandų laimėjo TSRS rinktinė. 1969 metų spalio 1 d. / Nuotr.: RIA Novosti

 

O štai kino režisieriaus Landsbergio senelį ir tėtušį, prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos tėvą — raudonąjį partizaną, o taip pat visus Lietuvos tarybinių laikų krepšininkus „miško broliai“ būtų sušaudę kaip kolaborantus, kurie išdavė lietuvių tautą ir bendradarbiavo su „okupaciniu režimu“.