Ainis LIETUVIS: Su švente! (Bet ne šita)

Autorius: Ainis LIETUVIS Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2021-12-26 00:51:00, skaitė 535, komentavo 1

Jei Kristus šiandien sugrįžtų, jis, matyt, vėl išvartytų prekystalius, išvaikytų prekijus. Vien jau todėl, kad šie kasmet spekuliuodami jo vardu kraunasi sau pinigą. Manau, jis išvaikytų ir daugelį bažnyčių hierarchų. Bet kliūtų ir avelėms, kurios toleravo tokius ganytojus.

Kita vertus... cituojant vieną klasiką, o kas galėtų paneigti, kad Kristaus žodžiai ir visas mokymas nebuvo iškraipytas? Tad mums belieka kliautis keliais įvykiais, kuriuos patvirtina keli skurdūs to meto šaltiniai. Buvo toks žmogus. Kaip ir daugelis Izraelio pranašų, jis skelbė dievo žodį. Dažniausiai žydų pranašai skelbdavo atgailos būtinybę. Grūmodavo pasaulio galingiesiems už nuolatines skriaudas mažutėliams. Grąsindavo dievo rykšte. Todėl valdžia ar net pati liaudis dažnokai pranašus... užmušdavo.

Bet, matyt, Kristaus būta ypatingo pranašo. Nes keturios jo mokinių surašytos evangelijos sklidinos ypatinga šviesa. Jas persmelkia meilės idėja. Iki Kristaus meilė nebuvo padaryta dievu. Ko gero tai jis pirmasis ją pavertė dievu. Lietuviškas žodis „meilė" ir slavų žodis „milost" yra vieningi. Tad jis turi ir gailesčio atspalvį. Mylėti žmogų reiškia gailėtis jo.

Tačiau beveik visi pranašai iki Kristaus irgi skelbė gailestį, ypač vargšams. Kristaus įvesta naujovė buvo ta, kad jis gailėjosi visų, o ne tik savosios tautos. (Kita vertus, jei Kristus skelbė meilę/gailestį, tai kaip jis dera su jo skelbtu pragaru kaip amžina (amžina!) kančia nusidėjėliams? Čia kažkas ne taip...)

Labai panašias idėjas skleidė Romos filosofas-stoikas Seneka, vos ketveriais metais vyrenis už Kristų, ir apskritai visa stoikų mokykla. Tuo metu Romos imperija, kurios sudėtyje buvo Izraelis, jau išgyveno moralinį ir kitokį nuopolį. Valdžia darėsi absoliuti, siautėjo žiaurusis Neronas, klestėjo korupcija ir ištvirkimai, tad gausybė oficialių Romos dievų nebeteikė paguodos nei patricijams, nei plebėjams. Senekos laiškai skleidė šilumą, atjautą, nors ir pramaišiui su apatija, su kvietimu susitaikyti su viskuo, kas beįvyktų.

Bet tykus ir švelnus Senekos tonas Romos neišgelbėjo. Imperija nyko. Imperatoriai jautė tą ir ieškojo išeities. Visuotiniame pesimizme reikėjo naujos ideologinės ašies. Be jos neišgyvens nė viena visuomenė. (Mūsiškė irgi.)

Galop jų akį patraukė keista žydų (ir nežydų) sekta - kriščionys. Kurie žadėjo amžiną išganymą mainais į paklusimą Kristaus mokymui. Pasaulio beprasmybės fone romėnai griebėsi šios idėjos. Suteikė jai valstybinės ideologijos statusą. Bet Imperijos tai neišgelbėjo. Netrukus ją, taip ir likusią moraliai išsekintą, užtvindė gaivalu pritvinkusios vandalų ir kitos germanų gentys. Sudaužė imperiją į šipulius.

O sekta, virtusi valstybine? Kuklia mano nuomone, Romos pripažinimas sektai tik pakenkė. Iki tol krikščionys buvo ugninga, drąsi grupė, kuri savo tarpe kurė laisvą ir savanorišką komunizmą, jos nariai jautėsi broliais ir sesėmis, kovoję su blogiu, už gėrį. Nesmurtiškai. Bet kai jų kunigams Roma uždėjo valstybines sutanas... O, šios velnio pagundos jie neatlaikė. Gundymui valdžia ir duona dauguma jų neatsispyrė.

Todėl bažnyčia šiandien sunykusi. O Kristus veikė kitaip. Jis ėjo prieš visas to meto valdžias.
Nes nematė jose Teisybės. Bažnyčia, kiek tavyje Teisybės?

Bet yra ir Geroji Žinia mums visiems. Priešingai biblijos teiginiams, biologijos ir kiti mokslai įrodė, kad žmonijai (homo sapiens) jokie ne 4000 metų, o kaip minimum 150 000. Ir pridėkime dar kelis milijonus metų, kai buvome žmogbeždžionėmis. Kaip sąmoningos būtybės, mes tebesame vystykluose. Mes be reikalo visą laiką matuojame viską smėlio dėžės masteliais, taigi kelių dešimtmečių ar kelių šimtmečių matuokliu. Matuoti reikia ilgais laiko ir erdvės matais.

Tokių faktų kontekste ir Kristus tebuvo klystantis žmogus. Natūralu, kad jo sekėjai - irgi, todėl ir žlugo jų projektas. Mes, žmonės, tebesame savo vaikystėje - ir gaila, kad tai suvokiantys žmonės nesiima kooordinuotų veiksmų tai atskleisti visiems. Juk reikėtų tik metodiškai skleisti gerai patikrintas žinias. Per žiniasklaidos kanalus, per mokyklas. Ir neremti pramanų sklaidos.

Bet ne, tai nedaroma. Kodėl? Dėl minėtos vaikystės tamsumo. O dar ir todėl, kad tai trukdytų pasauliniam kapitalui, tai mažumai, kurios tikslas ne žmogaus branda, o pelnai. Kam gi išsilavinę žmonės? Tokie gali užsinorėti teisingesnio pasaulio. Tai mažumai reikalingi tamsuoliai. Tokius legviau supriešinti ir valdyti. Supriešinti pagal rases, tautas, šalis, lytis, sąmokslų teorijas. Arba atitraukti žmonių dėmesį nuo esmės prie blizgučių, prie pasakų. Mes, vaikai, jas mėgstame.

Ko gero supainiojau kai ką iš jūsų, prašau atleisti, nes ir pats esu vaikas. Ir prašau suprasti teisingai: nesu prieš tikėjimus. Esu už teisingą tikėjimą. Teisingas tikėjimas - tai skepsio ir optimizmo mišinys. Anot vieno filosofo, mums reikalingas proto skepsis ir valios optimizmas. Padėtis pasaulyje dar šlykštoka, skepsis mums neleis užsisvajoti - bet valios optimizmas skatins peržengti tamsos ir stereotipų sienas. Nės nėr sienų žmogui. Jis tai įrodė, kai per 2 milijardus metų žuvis virto ropliu, roplys - gauruotų keturkoju, o šis - Leonardu da Vinčiu.

Su šia pergale, su šia švente sveikinu.