Cituojant Iljičių: Protestų mieste teorija ir praktika

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-12-26 09:59:00, skaitė 693, komentavo 7

 

 

1905 metų spalį Vladimiras Leninas parašo teorinį darbą apie sukilimą mieste – „Revoliucinės armijos būrių užduotys mieste“. Vėliau šis darbas taps staline knyga pažengusiems XX amžiaus „disidentams“.

Štai dalis šito darbo (norintieji gali jį visą rasti Lenino darbų rinkiniuose):

„Pagal galimybes būriai turėtų būti sudaromi iš arti gyvenančių. Todėl kiekvienas būrys turi iš anksto parengti bendrų veiksmų būdus ir metodus: ženklus ant langų ir pan., kad būtų galima lengviau rasti vienas kitą; sutartiniai šūksniai ar švilpimas, siekiant atpažinti bendražygį minioje; sutartiniai ženklai naktinio susitikimo atveju ...

Net ir be ginklų, būriai iš 2–4 žmonių gali atlikti rimtą vaidmenį: gelbėjant suimtuosius ir sužeistuosius, lipti į namų viršūnes ir apmėtyti kariuomenę akmenimis, užpilti verdančiu vandeniu ...

Parengiamieji darbai apima atpažinimo, žvalgymo darbus: išsiaiškinti įkalinimo įstaigų, nuovadų, ministerijų ir kt. planus, išsiaiškinti darbų pasiskirstymą valdiškose įstaigose, bankuose, jų apsaugos sąlygas, stengtis užmegzti tokius ryšius, kurie galėtų būti naudingi (policininkas, tarnautojas banke, teisme, kalėjime, pašte, telegrafe) ... "

 

 

1905 m. gruodžio 11 dieną Maskvos RSDDP komitetas išleidžia dar labiau išsamesnę instrukciją:

„1. Pagrindinė taisyklė – neveikti minia, veikti mažais būriais po 3-4 žmones, ne daugiau. Policija ir kariuomenė bus bejėgiai, jei visa Maskva bus padengta mažais, nesugaunamais būriais.

2.Be to, draugai, neužiminėkite įtvirtintų vietų. Kariuomenė visada gali jas užimti. Tegul mūsų tvirtovėmis būna pereinami kiemai, visos vietos, iš kurių lengva išeiti. Visų juk suimti negalima, nes tam kiekvieną name reikia apgyvendinti kazokais.

3. Todėl, draugai, jei jus kas nors ragins eiti didele minia ir užimti įtvirtintą vietą, laikykite tą kvailiu ar provokatoriumi. Jei tai kvailys – neklausykite, jei provokatorius – užmuškite. Visada ir visiems sakykite, kad mums labiau apsimoka veikti pavieniui, dviese, trise, kad tai policijai apsimoka šaudyti ir griebti mus urmu, tūkstančiais.

4. Venkite vaikščioti į didelius mitingus. Greitai mes juos pamatysime laisvoje valstybėje, bet dabar reikia - kovoti. Vyriausybė tai puikiai supranta ir naudojasi mūsų mitingais, kad mus sumuštu ir nuginkluotu.

5.Geriau rinkitės mažomis grupelėmis į karinius pasitarimus, kiekvienas į savo rajone, ir kai tik pasirodys kariuomenė, išsiskirstykite po kiemus.

 

 

6. Griežtai skirkite savo sąmoningus priešus nuo nesąmoningų, atsitiktinių. Pirmuosius naikinkite, antrųjų pasigailėkite. Jei tik įmanoma, nelieskite pėstininkų. Kareiviai - tai liaudies vaikai. Juos nukreipia karininkai ir aukštesnioji vadovybė. Kiekvienas karininkas, vedantis kareivį mušti darbininkus, yra laikomas liaudies priešu ir atskiriamas nuo įstatymų. Jį, be abejo, užmuškite.

7. Negailėkite kazokų. Ant jų daug liaudies kraujo, jie yra amžini darbininkų priešai. Tegul jie nešdinasi į savo kraštus, kur jų žemės ir šeimos, arba tegul neišlisdami sėdi kareivinėse. ten jų nelieskite. Kai tik jie išeis į gatvę - žiūrėkite į juos kaip į pikčiausius priešus ir be gailesčio naikinkite.

8. Pulkite ir naikinti dragūnus ir patrulius.

9. Kovoje su policija elkitės taip: užmušinėkite visus pareigūnus iki antstolio imtinai. Nuginkluokite rajoninius, tuos, kurie garsėja savo žiaurumu ir niekšiškumu, taip pat užmuškite. Iš paprastų policininkų tiesiog atimkite ginklus ir priverskite juos tarnauti ne policijai, o jums.

10. Drauskite kiemsargiams rakinti vartus. Tai labai svarbu. Stebėkite juos, o jei kas nors neklauso, tada pirmą kartą sumuškite, o antrą kartą užmuškite. Priverskite kiemsargius vėl gi mums tarnauti, o ne policijai. Tada kiekvienas kiemas bus mūsų prieglobstis ir pasala“.

(Citata iš S. Černomordiko (P. Larionovas). Maskvos ginkluotas sukilimas 1905 m. gruodžio mėn. M. 1926, p. 221-222).

 

 

Nemažai RSDDP kovotojų aprašė kovos praktiką. Taip kovotojas M. Vinogradovas prisimena:

„Žmonių trūkumo nebuvo, ir kovinė draugovė iš 48 žmonių buvo greitai suorganizuota. Draugovė buvo padalintas į 3 dalis po 16 žmonių. Be įvairių rikiuotės būdų, namažai praktikavomės nematomai judėti po miestą. Išeidami iš Miuskio tramvajų parko, mūsų pratybų vietos, susitardavome kur susibursime, ir, išeidami po vieną, ėjome ten, kiekvienas savo keliu. Atvykę į susitartą aikštę, cirkuliavome po ją. Nuo pirmojo ir paskutinio draugovininko atvykimo praeidavo ne daugiau kaip 5 minutės. Pagal sutartą signalą žmonės susiburdavo į 48 žmonių pilnos kovinėje parengties draugovę .

Kol kas turėjome tik revolverius, šaudyti praktikuodavomės Miuskio parko dirbtuvėse. Tačiau kada apsiginklavome šautuvais, reikėjo galvoti apie naują šaudyklą. Tokią radome Sokolnikuose.

Mes arenduodavome tramvajų, dėdavome ženklą „tarnybinis“, susėsdavome į jį visi 48 žmonės ir po kelių minučių jau buvome ties Sokolnikų rato. Vagonas  buvo pastatomas į atsarginį kelią, o mes patys eidavome į šaudyklą, vienas po kito pėda pėdon, kad sniege liktų tik vienišas pėdsakas. Atvykę į vietą, mes taip pat, netrypdami sniego, sustodavome į eilę prieš malkų rietuves.

Kada Miuskos draugovė buvo apmokytas, partija pradėjo ją naudoti mitingų apsaugai".

(Cituojama iš rinkinio „Kaip mes kovojome. Krasnaya Presnia 1905-1917 mm: Krasnaya Presnya draugovininkų atsiminimų rinkinys", Maskva, 1930, p. 76-77)

 

 

Dar viena miesto protesto stadija – tai lygiagrečių valdžios organų kūrimas. 

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui visai nereikėjo A.Butkevičiaus “deleguoti” į Bostoną, į "Einšteino institutą", CŽV filialą, pas Džiną Šarpą (Šarpas ir pats buvo atvykęs į pribaltiką) mokytis "spalvotų revoliucijų" technologijų, reikėjo tik Lenino veikalus kaip D. Šarpui skaityti. 

1905 metais jais tapo profesinės sąjungos ir Tarybos. Buvo prieita iki to, kad net policininkai pradėjo kurti profesines sąjungas. Pamažu šioms struktūroms pradėjo pereiti vykdomosios valdžios funkcijos. A. Gerasimovas, 1905-1909 metų Peterburgo slaptosios policijos (ochrankos) vadovas prisiminė:

 

 

„Pamenu, kaip pas mus į Sankt Peterburgo apsaugos skyrių atėjo Darbininkų tarybos deputatų atstovai ir pareikalavo, kad parodytume patalpas suimtiesiems. Tai buvo įvykdyta.

Taryba tuo metu elgėsi kaip antroji vyriausybė. Ji siuntė užklausas visoms įstaigoms, reikalavo informacijos ir paaiškinimų – ir blogiausia buvo tai, kad įstaigos, net vyriausybinės, net policija šią informaciją ir paaiškinimus Tarybai duodavo. Netrukus Tarybos ėmėsi kurti miliciją. Šios milicijos atstovai kišosi į policijos pareigūnų veiksmus – ir pasimetusi policija jų klausydavo".

Protestinio judėjimo kasdienybė buvo kupina nuolatinio darbo. Taigi, siekiant sėkmingai pasipriešinti policijai ir specialiosioms tarnyboms, kuo kruopščiausiai buvo studijuojami ir apibendrinami jų darbo metodai. „Disidentai“ turėjo savo stebėjimo ir kontrastebėjimo grupes. Buvo praktikuojamas žinomų policijos ir žandarmerijos pareigūnų sekimas, kad nustatyti konspiracinius butus ir slaptąją agentūrą. Savi slaptieji  agentai taip pat buvo įtaisomi į policiją, į telegrafą ir žiniasklaidą.

 

 

Beje, šitas laikotarpis, apibūdinamas A. Butkevičiaus “mokytojo” D. Šarpo, atrodo kiek kitaip: 

„Aš skaičiau Piotrą Tkačiovą (jakobinų krypties ideologas), nuo Tkačiovo perėjau prie socialistinių minčių tyrinėjimo ir galiausiai priėjau į 1905–1906 metų. Tai buvo neįtikėtinas judėjimas, neklasinis – net aukštuomenė dalyvavo revoliucijoje su tikslu nuversti carą! Mano knygoje „Nesmurtinės kovos vykdymas“ netgi yra skyrius skirtas apie 1905 metų revoliucijai. Ta revoliucija daugiausia buvo nesmurtinė ir pakirto sistemos pamatus... Vasario revoliucija vėlgi buvo nesmurtinė. Kaip matote, pati Rusija turi didžiulę nesmurtinės kovos patirtį. Gandi taip pat mokėsi iš Rusijos".

(Citata iš D. Šarpo intervių Galinai Sapožnikovai)

Vienu žodžiu - mokykitės iš istorijos, o ne jos draiskanų perkramtytų Šarpo.