TAUTIŠKŲ MOTYVŲ PYNĖ - PARTIZANAMS PAGERBTI

Autorius: Vytautas V.Landzbergis Šaltinis: http://ldiena.lt... 2021-12-27 02:51:00, skaitė 454, komentavo 3

Režisierius Vytautas V.Landsbergis, tarptautiniame kino forume „Scanorama” pristatęs filmą „Trispalvis”, dar kartą sugrįžo prie neišsenkančios istorinio skausmo temos – partizanų atsiminimų. „Trispalvį” V.V.Landsbergis apibūdino kaip dokumentinę, muzikinę, vaidybinę juostą, nors nevertėtų pamiršti ir jos šviečiamosios paskirties.

Šiais masinės emigracijos laikais, kai jauni žmonės tėvynėje neranda darbo ir žvalgosi į Vakarus kaip į vienintelį išsigelbėjimą, V.V.Landsbergis atkakliai primena, kad „lietuviais esame mes gimę”, ir gręžiasi į praeitį.

Pasitelkęs lyrines, romantiškas intonacijas režisierius nagrinėja neišsenkančią temą, skirtą pokario partizanams ir jų atminimui.

Kilnios mintys įgavo formą

Daugelis per pastaruosius metus sukurtų V.V.Landsbergio dokumentinių filmų išsiskiria pilietine pozicija – išlaikyti gyvą atmintį, užfiksuoti liudijimus tų, kurie atliko patriotinę pareigą tėvynei – išėjo į mišką ir aukojo gyvybę dėl laisvės.

„Baladė apie Daumantą” (1995 m.), „Kai aš buvau partizanas” (2008 m.), dar po trejų metų sukurta apie partizano Daumanto žmoną Nijolę Lukšienę pasakojanti juosta „Partizano žmona” – laisvės kovotojų metraštis, kuriame atsiminimai supažindina su reikšmingais praeities įvykiais, bet nepasižymi menine įtaiga.

„Trispalvis” šioje serijoje – bene brandžiausias V.V.Landsbergio darbas. Galiausiai kilnios mintys įgavo atitinkamą formą, o paskiri samprotavimai apie pasiaukojimą ir garbę susijungė į vientisą reginį.

Apie savo pasirinkimą ir jį lydėjusias pasekmes – suėmimus, kovas, išdavystes, tardymus, tremtį, lagerius, taip pat ne vietoje ir ne laiku užgimusią meilę – filme byloja dvylika garbaus amžiaus sulaukusių žmonių. Keletas jų netrukus po filmavimų iškeliavo į anapilį.

Be kankinystės ir neapykantos

Sukrėtė ne pats būties laikinumas ar kameros galia įamžinti laiką pergudraujant net mirtį.

Įsiminė pragarą žemėje patyrę herojai – jų raukšlių išvagoti, tačiau šviesūs veidai, paprasti žodžiai apie baisius, o kitą kartą juokingus dalykus.

Jokio tragiškai patriotinio patoso, jokių kankinystės kaukių arba neapykantos budeliams pliūpsnių.

Sėdi lovoje susirietusi senolė – kone visą gyvenimą taip, nes per tardymus buvo sulaužytas stuburas.

Prisimena, kaip meldėsi, kad draugų neišduotų, ir šypsosi.

Savo akimis nematytum, turbūt nepatikėtum, kad įmanoma šitiek ištverti ir nepasiduoti, nepulti į neviltį.

Žinoma, visi suprato, kad priešinasi kariuomenei, laimėjusiai Antrąjį pasaulinį karą. Nepaisant to, partizaninė kova vyko iki 1952 metų pabaigos.

Pasak vieno liudytojo, jie būtų atsilaikę dar dešimtį metų, jei ne išdavystės.

Išduodavo ne kas kitas, o tie patys išgąsdinti, įtampos išvarginti vietos gyventojai.

Struktūriškai tiksliai sudėliotuose pasakojimuose pamažu atsiskleidė partizanavimą pasirinkusių žmonių likimai sudėtingomis istorinėmis sąlygomis. Jie pynėsi sudarydami apibendrinantį Partizano paveikslą.

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio

Filmas prasidėjo žuvusio partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištrauka, jo mintis pratęsė likusių gyvų pasipriešinimo dalyvių atsiminimai, aktoriaus Aido Giniočio įgarsinti tekstai.

V.V.Landsbergis paliko keletą polemiškų epizodų, per kuriuos išryškėjo ne buvusių kovų didybė, o greičiau negailestinga karo logika. Nors iš pradžių egzistavo karo lauko teismas ir išdavikai būdavo dukart įspėjami, vėliau imtos vykdyti baudžiamosios akcijos. Niekas labai nesismulkino – tiesiog šaudė priešus, savus ar svetimus.

Režisierius vis dėlto neužaštrino numanomų, atmintyje palaidotų siaubų. Jis pasekė sakmę, į kurią įpynė gerai žinomų liaudiškų motyvų. Ant šakos tupintis sakalas, tipiška lietuviška sodyba prie miško, banguojantis javų laukas, bažnytkaimiai ar girių tankumynai – tai liudijo apie praėjusius laikus, kurie priminė Maironio posmus, tik perteiktus kino kalba.

Tokį jausmingumą lydėjo Ievos Narkutės atliekamos partizanų dainos. Vyravo mitinis, tautosakinis pradas, o pasakojimo distanciją dar labiau pabrėžė pasirinkta stilistika, kai vaidybiniai epizodai filmuojami iš paukščio skrydžio.

Iš aukštai gal ir geriau matyti, kas šioje žemėje dėjosi, nors susidarė įspūdis, kad viskas taip ir liko toje atsietoje istorinėje erdvėje, nutolusioje nuo šių dienų.