Kaip nedirbantys migrantai atims darbo vietas

Autorius: Domantas Damanskis Šaltinis: http://www.propatria.lt/2021/1... 2021-12-30 20:42:00, skaitė 432, komentavo 3

Penktąją  advento dieną pasirodęs lygių galimybių kontrolierės Vilmos Venckutonytės straipsnis kvietė žiūrėti į  „pabėgėlius“ kaip į galimybes, o ne problemas. Deja, bet gegužės mėnesį atlikta apklausa parodė, jog tik 20 procentų Vokietijoje esančių prieglobsčio prašytojų sutinka skiepytis, todėl patiems galimybių nešėjams galimybių teks palūkėti. Straipsnio autorė į šią tragediją dėmesio neatkreipė, todėl apžvelkime, kas šiai žmogai pasirodė svarbiausia ir kokių turtų (aišku – dvasinių ir materialinių) pasisemsime iš Somalio bei Irako prelegentų?

Galime tikėtis patenkinti klausimo sukeltą smalsumą, kadangi straipsnio autorė remiasi „Diversity Development Group“ tyrėjos, Oksfordo universiteto migracijos studijų absolventės A. Krikščiūnaitės įvairių migrantų integracijos tyrimų analize. Pastaroji teigia: „Tyrimai ir duomenys rodo, kad integracija gali atnešti daug teigiamų pokyčių. Ir ekonominę naudą, ir paprastus dalykus, tokius kaip įvairių pasaulio šalių virtuvės prieinamumą šalyje“. Šis teiginys suponuoja faktinius empirinius duomenis, kuriuos galime patikrinti, todėl pradėkime ir „pafaktčekinkime“. 

Reuters, Statista ir Miuncheno IFO ekonomikos instituto duomenimis, Vokietija nuo 2015 metų migracijos krizės pradžios, migrantų integracijai išleido virš 110 mlrd. eurų. Rekordiniai metai buvo 2019 – ieji, kai 23 mlrd. eurų buvo paaukota šiai „investicijai“. Prognozuojama, jog per ateinančius ketverius metus (2022-2025) integracijai bus skirta maždaug 67 mlrd. eurų, tačiau ši prognozė remiasi optimistiškiausia scenarijumi t.y. kasmetinis imigracijos lygis išliks stabilus ir jau atvykę migrantai įsilies į darbo rinką, didės užimtumas ir smuks nusikalstamumas. Pastaruosius keturis metus (2018-2021), kasmetinių išlaidų skaičius buvo stabilus ir negalima teigti, jog jis palaipsniui mažėjo: 2018 – 20 mlrd.; 2019 – 23 mlrd.; 2020 – 22.9 mlrd.; 2021 – 21.6 mlrd. 

Deja, jokių nuorodų į jokius tyrimus A. Krikščiūnaitė nesiteikė pateikti, tačiau išsakė ne vieną frazę, kurios įsivaizduojamų dogmų pagrindą galime sugriauti pasitelkę elementarius skaičius, tačiau vieno prelegentės išsakyto teiginio niekaip nenuginčysime: „Nėra taip, kad darbo vietų skaičius nepasikeičia ir migrantai didina konkurenciją dėl darbo vietų.“, tačiau toliau teigiama „Kita vertus, apie pusė (49 proc.) priimtų pabėgėlių šiandien turi pastovų darbą, o tai yra gana įspūdingas skaičius.“ Supratome tai jog mokslininkė mano, kad migrantai nedidina konkurencijos dėl darbo vietų ir tuo pačiu metu džiaugiasi, jog apie pusę priimtų pabėgėlių, per 2015 metų krizę, įsidarbino. 

Dabar tampa aišku, ką reiškia tikėti mokslu, bet vis dėl to nepatikėkime ir pažvelkime, kokios tendencijos iš tikrųjų vyrauja migrantų užimtumo srityje. Infomigrants liepos mėnesio duomenys atskleidžia, jog tik 35 procentai darbingo amžiaus sirų yra nepriklausomi nuo valstybės paramos. Toks rodiklis pažymi tai jog vien įsidarbinimo faktas nereiškia naštos valstybės socialinės politikos mechanizmui sumažėjimo. Dalis sirų net ir įsidarbinę yra priklausomi nuo Hertz IV išmokų programos paramos, tačiau yra ir pozityvių duomenų – 2020 metų kovo mėnesį nuo valstybės paramos buvo priklausomi 70 procentų sirų, o jau šių metų kovą – 65 procentai. 

Deja, bet tokie duomenys tėra tik lašas medaus deguto statinėje, nes kultūrinėje ir socialinėje plotmėje - analogiškų prošvaisčių nerandame. DW duomenimis daugiau nei pusė migrantų neišlaiko vokiečių kalbos kurso, kuris yra laikomas praėjus valstybės finansuojamus integracijos kursus. Pažymima, jog 2017 metais pirmą kartą tokius kursus lankė 339578 žmonės iš kurių 289751 laikė galutinį kalbos lygio įsivertinimo testą. Duomenys rodo, jog tik 48.7 procento visų laikiusiųjų sugebėjo pasiekti B1 lygį, kurio ir buvo tikimasi, 40 procentų pasiekė A2 lygį, o likusiems nepavyko pasiekti net ir tokio lygio. 

Kol kas nagrinėjome tik teiginius apie ekonominę migrantų padėtį bei jų gebėjimą išmokti kalbą, o ši dalis nušvies pačių „lygių“ galimybių kontrolierių galimybes samprotauti, neįsiveliant į paradoksus ir išlikti nuosekliems nešant šviesių fondų rytojų. „Tyrimais lengviau pamatuoti ekonominę migracijos naudą, tačiau, pasak ekspertės, nemažiau svarbi yra ir abstraktesnė nauda – galimybė pažinti kitas pasaulio kultūras, geriau suprasti skirtingų pasaulių regionų istoriją, plėsti akiratį“ – taip teigia V. Venckutonytė. 

Tyrimais jau „pamatavome“ migrantų ekonominę naudą, o dabar atkreipkime dėmesį į kultūrinio praturtinimo argumentą. Pastarajame pastebime išreikštą konjunkciją tarp imigracijos bei galimybės t.y. jeigu patiriama imigracija tai atsiranda ir galimybė pažinti kitas pasaulio kultūras. Žodis „galimybė“ neišreiškia jokio būtinumo, o tik tikėtinumą, todėl akivaizdu, kad svetimas kultūras ir regionų istoriją galime pažinti ir iš rašytinių šaltinių. Šiuo atveju kuriama tik iliuzija, kurios pagrindinė premisa yra ta kad kiekviena visuomenė turi heterogenišką kultūrą galinčią sugyventi su kitomis kultūromis. „Sugyvenimo“ implikavimas yra aklumas ir neišprusimas kultūriniams skirtumams, o pačio „sugyvenimo“ diegimas viešajame gyvenime yra tik kultūrinių skirtumų naikinimas homogenizuojant pačią kultūrą. Integracijos siekis reiškia skirtingų arba kitų visuomenės elementų susiliejimo su „idealiuoju“ visuomenės elementų tipu. 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos mechaniniai sraigteliai nesugeba įsisavinti jų pačių postuluojamo paradokso: a. praturtinsime savo kultūrą pabėgėliais ir b. juos integruosime. Musulmoniškų kraštų tradicinės vertybės yra diametraliai priešingos neoliberalioms postmodernių Vakarų visuomenių vertybėms. Fizinis susidorojimas su seksualinėmis mažumomis, santuokos su nepilnamečiais asmenimis, moterų teisių suvaržymas – tik keletas elementų, kurie vis dar gajūs Islamą išpažįstančiuose kraštuose, tačiau ar mes pasirengę ir šitam praturtinimui, ir ar šito nori lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba? Gal todėl ir advokataujama Stambulo konvencijos atžvilgiu, nes kaip kitaip susitvarkysime su islamiškuoju praturtinimu?

Galutinai atmerkti akis ir suprasti, kokį propagandinį krūvį savyje talpina minėtasis straipsnis, privertė jame išsakytas teiginys: „Nusikalstamumo lygis tarp migrantų yra mažesnis nei tarp vietinių žmonių, rodo Vokietijoje atlikti tyrimai“, – sako A. Krikščiūnaitė. Oksfordo absolventė neskiria absoliutaus skaičiaus nuo reliatyvaus – yra tas sakinys, kurio teisingumu patikėčiau paskiausiai, todėl racionaliausia būtų spėti, jog toks tvirtinimas buvo išsakytas sąmoningai klaidinant skaitytoją. Neabejojame, jog Vokietijos pilietybę turinčių asmenų nusikaltimų skaičius gerokai viršija jos neturinčių, tačiau turime suprasti, jog tokių žmonių yra apie šešiasdešimt kartų daugiau nei tos pilietybės neturinčių pabėgėlių atklydusių per 2015 metų krizę. 2019 metais Vokietijos federalinis nusikaltimų policijos biuras atskleidė duomenis, kurie parodė, jog migrantai, kurie atvyko į Vokietiją 2015 m. sudarė tik 2 procentus populiacijos, tačiau buvo atsakingi už 15 procentų mirtinų smurtinių nusikaltimų ir 12 procentų seksualinių nusikaltimų. Taip pat, buvo atskleista, jog 2016 metais Berlyne pusė nusikaltimus įvykdžiusių asmenų neturėjo vokiško paso.

Apibendrindamas galiu teigti, jog toks straipsnis galėtų būti pateiktas kaip pavyzdys žodyne prie sąvokos „melagiena“, tačiau protinis įgalumas neleidžia liežuviui apsiversti ir sąmoningai ištarti tokio žodžio. Tokį ir panašius žodžius palikime vartoti mūsų mažiesiems visuomenės ligoniukams, bet nepamirškime, jog šiems nepakaltinamiesiems su diplomais ir toliau leidžiama žaisti su degtukais dėl vienos aplinkybės, kurią galime pastebėti kiekvienoje panašaus „straipsnio“ pabaigoje: „Straipsnis parengtas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai įgyvendinant projektą „#NoPlace4Hate: Lietuvos institucijų atsako į neapykantos kalbą tobulinimas”. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Europos Komisija neprisiima atsakomybės už galimą pateiktos informacijos panaudojimą.“