Andrius Martinkus. Lietuva, Ukraina ir prievarta

Ko gero, svarbiausia, kas atsitiko politiniame Lietuvos gyvenime 2021 metais, yra tai, kad visuomenėje ženkliai sustiprėjo pojūtis, jog Lietuvos valdžia vykdo prievartą prieš Lietuvos pilietinę visuomenę ir lietuvių tautą. Aišku, neoliberali Lietuvos valstybė visus tris savo egzistavimo dešimtmečius smurtavo prieš Lietuvos pilietinę visuomenę ir lietuvių tautą. Galima prisiminti žiaurias XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio ekonomines „reformas“, rinkėjų valios išniekinimą nuverčiant režimui neįtikusį prezidentą 2004 metais, gumines kulkas prie Seimo 2009 metais, šturmą Garliavoje 2012 metais, „žemės referendumo“ sabotavimą 2014 metais ir kitus dalykus. Tačiau tik 2021 metais visuomenės ir sąmoningo tautos likučio pasipriešinimas valdžios prievartai surinko tokias minias, kokias matėme gegužės 15 dieną Vingio parke ir rugpjūčio 10 dieną prie Seimo. Tik 2021 metais plačiai nuskambėjo, kad „po trisdešimt metų mums prireikė visgi tiesos“. Po trisdešimt metų. Trisdešimt „tamsos“ ir „melo“, prisidengusių „laisve“, metų. Trisdešimt neoliberalizmo metų. Asmeniškai man esminiu lūžio tašku apmąstant santykį tarp lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės tapo 2009 metai. Tais metais buvo iškilmingai minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis. O aš parašiau tekstą, kuris prasidėjo žodžiais: „Lietuvių tauta miršta. Tai elementarus demografinis faktas.“* Tuo metu Lietuvoje dar gyveno 3,16 milijono žmonių. Tam, kad į Vingio parką, prie Seimo ir Katedros susirinktų minios, prireikė, kad valdžia pasikėsintų į šeimą, verstų užsidėti kaukę ir skiepytis. Aišku, geriau vėlai, negu niekada. O žmonių Lietuvoje – jau tik 2,8 milijono. Prieš tai, kai Lietuvos režimas įžūliai sabotavo „žemės referendumą“ 2014 metų birželį, tų pačių metų sausį ir vasarį jis su tokiu pačiu įkarščiu įžūliai kišosi į Ukrainos vidaus reikalus ir rėmė smurto lydimą valstybės perversmą. Lietuvos (ir apskritai Vakarų) propaganda suokia apie tai, kad, aneksuodama Krymą, Rusija įvykdė „beprecedentį“ tarptautinės teisės pažeidimo aktą Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau šitas beprecedentis aktas ėjo paskui kitą beprecedentį aktą Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Niekur kitur Europoje po Antrojo pasaulinio karo viena pilietinės visuomenės dalis taip brutaliai neprimetė savo politinės valios kitai pilietinės visuomenės daliai, kaip tai įvyko Ukrainoje. Niekur kitur Europoje viena pilietinės visuomenės dalis nenaudojo tokios brutalios prievartos prieš kitą pilietinės visuomenės dalį, turinčią kitokias geopolitines simpatijas. Niekur kitur Europoje nebuvo panaudota tokia prievarta, kokią provakarietiška Ukraina panaudojo prieš prorusišką Ukrainą. Karas Donbase yra šios prievartos pasekmė. Ir apskritai visa dabartinė situacija Ukrainoje ir aplink Ukrainą didele dalimi yra šios prievartos pasekmė. Taip ir žengiame į 2022 metus. Su besitęsiančia antinacionalinio Lietuvos režimo prievarta prieš lietuvių tautą. Su besitęsiančia prievarta Ukrainoje. Su prievarta, kuri gali peraugti į daug didesnę prievartą. Prašykime Dievą taikos. *“Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (1009 – 2009)“, Šiaurės Atėnai, 2009, Nr. 22(944) Teksto autorius yra filosofijos mokslų daktaras

Daugiau:
https://www.sarmatas.lt/01/andrius-martinkus-lietuva-ukraina-ir-prievarta/?utm_source=feedburner&utm_medium=email