Kristoferis Voiška. 30 metų be Tarybų Sąjungos (2 dalis: kodėl iširo TSRS?)

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/kris... 2022-01-04 23:04:00, skaitė 811, komentavo 26

Netgi pripažinus TSRS iširimą katastrofa (ir geopolitine, ir socialine, ir metafizine), vis tiktai lieka klausimas dėl šios katastrofos priežasčių. O būtent: kodėl gi iširo TSRS? Juolab, jei ji iš tikrųjų buvo tokia gera, prisiimdama neįtikėtinos svarbos pasaulinį-istorinį vaidmenį.

Būtų labai paprasta, jei ji būtų buvusi nukariauta išorės jėgų. Pavyzdžiui, kaip 1871 m. kovą susikūrusi ir netrukus, tų pačių metų gegužę, karine jėga nuslopinta Paryžiaus Komuna – iš esmės pirmasis tokio, konkrečiai komunistinio pobūdžio, siekius sau kėlęs socialinis-politinis eksperimentas. Tačiau TSRS iširo ne dėl karinės intervencijos: tokias ji pergalingai atmušė tiek 1918-1922 m., tiek 1941-1945 m. karuose. Ir netgi Gorbačiovo laikais, vien konvencinės karinės galios požiūriu, Tarybų Sąjungos pasiruošimas solidžiai lenkė jos pagrindinės priešininkės, Jungtinių Amerikos Valstijų, pajėgas. Tad ne be reikalo „Šaltasis karas“ ir vadinamas „šaltuoju“. Tiktai kodėl TSRS jį pralaimėjo?

Protarybinėje stovykloje populiariausias atsakymas į tai, be abejonės, būtų „Gorbačiovo išdavystė“. Ir jis nėra neteisingas: iš tiesų, M. Gorbačiovas veikė, sąmoningai likviduodamas TSRS. Tačiau ar išdavikas galėtų tiesiog iš niekur nieko patekti į aukščiausius postus tokios šalies politinėje vadovybėje? Žinoma, ne. Ties šiuo momentu dažnas pridurtų: „Taip, Gorbačiovas neveikė vienas, jį rėmė Vakarų spectarnybos bei partijos ir valstybės viduje veikę sąmokslininkai.“ Ir nors JAV čia buvo suinteresuotos ir jų žvalgybininkai TSRS likvidavime dalyvavo, toks jų sureikšminimas būtų ne tik primityvus, bet stačiai klaidingas. Kadangi galų gale TSRS vis dėlto likvidavo ne „svetimi“, o „savi“.

Antai, pamatinį TSRS politinės sistemos principą sudaręs Kompartijos vadovavimas, tada įstatymiškai įtvirtintas 6-ajame 1977-ųjų TSRS Konstitucijos straipsnyje, buvo atšauktas 1990 m. kovo mėn. įvykusiame III Liaudies deputatų suvažiavime, kuriame ir deputatų, ir 6-ojo straipsnio atšaukimo šalininkų absoliučią daugumą sudarė ilgamečiai tos pačios TSKP nariai. O, panaikinus partijos vadovavimą, iki visiško TSRS likvidavimo teliko keli baigiamieji darbeliai. Ir, kaip bebūtų keista, ji pasinaikino pati – kas, savo ruožtu, nebūtų galėję įvykti be tiesioginio TSKP viršūnių palaikymo, o taip pat ir be VSK (TSRS Valstybės Saugumo Komiteto, geriau žinomo rusiškuoju trumpiniu „KGB“) prisidėjimo. Tad TSRS likvidavimas vyko „iš viršaus“, su faktiniu TSKP ir VSK viršūnių palaiminimu.

Negana to, šis procesas buvo įgijęs realų masių palaikymą. Antai, Lietuvoje didžiulė dalis liaudies realiai rėmė Sąjūdį ir, pagaliau, masiškai pasirašinėjo dėl šalies išstojimo iš TSRS (šiuo požiūriu nei tai, kad išstota neįstatymiškai, nei tai, kad dauguma Tarybų Sąjungos piliečių 1991 m. kovą vykusiame visasąjunginiame referendume nubalsavo už Sąjungos išsaugojimą, neturi principinės reikšmės). Analogiški procesai, beje, vyko ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Kaukazo respublikose. Ir netgi Rusijoje, pačioje Tarybų Sąjungos šerdyje, Borisas Jelcinas atėjo į valdžią demokratinių rinkimų keliu.

O jėgos, rimtai siekusios išsaugoti Tarybų Sąjungą ir socializmą, iki 91-ųjų pabaigos tiesiog buvo nušluotos. Ir tam neprireikė nei pilietinio karo, nei tikrai masinių, kruvinų represijų (įvykiai prie Maskvos Baltųjų rūmų čia – tik atskira ir, be to, labai sąlygiška, dalinė išimtis, iš esmės patvirtinanti bendrą taisyklę). Pakako palyginti minimalių represinių priemonių – ir dauguma TSRS likvidavimo oponentų su situacija realiai susitaikė.

Tai pripažinus, dalyko suvedimas tiesiog į Gorbačiovo išdavystę (ar užsienio agentų sąmokslą) atkrenta. Ties šiuo momentu, paprastai išlenda antitarybinio požiūrio šalininkai ir teigia: kad TSRS iširimas buvo natūrali visiškai natūralaus ir, be to, neišvengiamo, vidinio proceso pasekmė, kad tarybinė socialistinė ekonomika buvo tokia neveiksni, ir tarybinė socialistinė visuomenė tokia perpuvusi, kad kitų variantų, be visiško tarybinio projekto žlugimo, tiesiog nebebuvo, o tiksliau – net būti negalėjo.

Ir dalinai jie yra teisūs. Kadangi tokia valdančio elito išdavystė ir tokia plačiųjų „apačių“ apatija į ją reaguojant, kokią pamatėme TSRS iširimo atveju, tegali įvykti stipriai negaluojančioje visuomenėje. Vadinasi, su Tarybų Sąjunga toli gražu nebuvo „viskas gerai“. Atvirkščiai, tai buvo giliai defektuota valstybė ir visuomenė. Ir, pažvelgus iš esmės – ne jankiai ir net ne Gorbačiovas, bet šie defektai, savo ruožtu kilę iš paties tarybinio gyvenimo vidaus procesų, tegalėjo sužlugdyti TSRS. Tad belieka išsiaiškinti: kokie gi jie buvo, tie defektai? Ir kokios jų priežastys? Šio klausimo reikšmė yra principinė, nes nuo atsakymo į jį priklauso, ar socializmas / komunizmas, nežiūrint TSRS iširimo, visgi yra iš tiesų įmanoma ir dargi būtinai reikalinga alternatyva šių laikų kapitalistiniam beprotnamiui, ar tėra nereali utopija, kurios įgyvendinimas negalimas ne dėl kažkokių kintamųjų veiksnių ar aplinkybių, bet iš principo ir iš esmės. Žinoma, ši tema tiek gyliu, tiek pločiu – itin didelė bei sudėtinga. Greičiausiai, reikalaujanti visos eilės mokslinių (ir politikos, ir visuomenės, ir ekonomikos, ir kultūros) veikalų. Tad, atsižvelgiant į kuklią šio straipsnio apimtį, čia apsiribosime tik, mano supratimu, pačiu pagrindiniu, struktūrinių priežasčių nulemtu faktoriumi: prieštaravimu tarp darbo ir darbo valdymo…

Antai, kapitalistinėje visuomenėje turime pasidalijimą klasėmis, pasireiškiantį prieštaravimu tarp darbo ir kapitalo (visuomeninį produktą pagaminančių darbininkų ir jų darbo jėgą perkančių bei, atitinkamai, produktą pasisavinančių kapitalistų). Tarybinėje visuomenėje, tuo tarpu, tokių klasių nebebuvo, nes nebebuvo privačios gamybos priemonių nuosavybės. Bet tai nereiškia, kad joje nebuvo prieštaravimų. Marksas savo darbuose kėlė dvi pagrindines problemas: išnaudojimą ir susvetimėjimą. Pirmoji tiesiog reiškia vienų lobimą kitų darbo sąskaita. Ir jos socialinėmis ištakomis Marksas įvardijo pasidalijimą klasėmis: viena, privačiai gamybos priemones valdančioji klasė, pajungia sau kitą, jomis dirbančią, tačiau nuosavybės teisės į jas neturinčią, klasę, ir savinasi sukuriamą produktą (tai gali būti ne tik kapitalistai, bet, pavyzdžiui, feodalai arba vergvaldžiai). Tačiau visuomenės pasidalijimas klasėmis neįvyksta lygioje vietoje, bet pats (kartu su išnaudojimu), tegali atsirasti dėka susvetimėjimo.

Pastarasis visuomenės lygiu kyla iš darbo pasidalijimo arba, paprasčiau kalbant, iš siauros specializacijos, per kurią žmogus nuasmeninamas, jį suvedant į atskirą funkciją (profesiją, amatą), o ne jo žmogiškąją esmę. Kapitalizme, anot Markso, kur išardomi bet kokie kolektyviniai (religiniai, bendruomeniniai, gimininiai) ryšiai, išskyrus piniginiai, susvetimėjimas pasiekia kraštutinę ribą, žmogui susvetimėjant ir su savo darbu, ir su kitais žmonėmis, ir su pačiu savimi. Marksas komunizmą suprato ne tik išnaudojimo panaikinimą ir socialinę lygybę. Komunizmą jis laikė ir žmogaus esmės, jo žmogiškumo, jo pilnumo susigrąžinimu, taigi – susvetimėjimo visuomenėje įveikimu, kiekvieno tos visuomenės žmogaus visapusišku išsivystymu. To įgyvendinimui aukštas materialinis-techninis visuomenės lygis sudaro būtiną, bet toli gražu ne pakankamą sąlygą. Čia kalba jau eina apie naują humanizmą ir naują žmogų. Šiuo požiūriu, TSRS išnaudojimas buvo panaikintas: kadangi klasės, kuri privačios nuosavybės teise savintųsi kitų pagaminamą visuomeninį produktą, nebuvo. Tačiau nei darbo pasidalijimas, nei susvetimėjimas niekur nedingo – tarybinėje visuomenėje jis visų pirma reiškėsi prieštaravimu tarp darbo (ir darbininkų, ir valstiečių, ir inteligentų), ir darbo valdymo – biurokratinio, administracinio aparato.

O būtent: nors privačių gamybos priemonių savininkų klasės TSRS nebeliko (TSRS įvardijo save kaip darbininkų ir valstiečių valstybę), tiek valstybinę, tiek kooperatinę nuosavybę reikėjo valdyti, administruoti. Teoriškai, tai galėtų daryti pati liaudis, piliečiams dalijantis atitinkamomis valdymo funkcijomis (todėl Leninas ir teigė, kad nors ne kiekviena virėja pajėgi valdyti valstybę, bet kad tarybų valdžia privalo mokyti mases valdymo). Tačiau realiai, tokia visaliaudinė savivalda reikalautų itin gausios techninės inteligentijos ir, atitinkamai, itin aukšto tiek materialinio-techninio, tiek kultūrinio visuomenės išsivystymo lygio ir tebūtų realizuojama per ilgalaikę evoliuciją. Juo labiau, nuo tada, kai Tarybų Sąjunga pradėjo tvarkytis planinio ūkio pagrindais – tai reikalavo milžiniškų pajėgumų skaičiavimams bei apskaitai atlikti. Tad praktiškai TSRS teko atsiremti į iš esmės tradicinį biurokratų sluoksnį, kuris suaugo su Kompartija (kurioje koncentravosi visiška – ir įstatymų leidžiamoji, ir vykdomoji, ir teisminė valdžia) ir įgijo garsųjį nomenklatūros pavadinimą.

Nomenklatūra ir sudarė valdantįjį TSRS elitą, kuris – skirtingai nei kapitalistinėse šalyse – neturėjo privačios nuosavybės. Tad tai buvo ne savininkų, bet tarnautojų sluoksnis. Ir šie tarnautojai, kad ir likusios visuomenės atžvilgiu privilegijuoti (pavyzdžiui, su vėliau atsiradusiomis specparduotuvėmis), lyginant su Vakarų elitu, gyveno itin kuklų gyvenimą. Realiai, jų pralobimo galimybes smarkiai ribojo visa tarybinė santvarka. Tačiau prieškarinė TSRS, suorganizavusi ūkį visiškai centralizuoto planavimo principu, gyveno lyg viena didelė karinė stovykla. Ir todėl nekeista, kad Stalino laikais nomenklatūrai taikyta pati griežčiausia kontrolė, kai kuriais atvejais privesdavusi prie represijų. Tuometė TSRS veikė mobilizaciniu režimu: pirma – techniškai atsilikusios, pasaulinio ir pilietinio karų nustekentos šalies industrializavimui, jos žemės ūkio kolektyvizavimui (kas buvo būtina, norint laiku pasivyti Vakarus materialinio-techninio išsivystymo požiūriu), o paskui – hitlerizmo sutriuškinimui. Taip pasiekti kartu ir stulbinantys, ir labai konkretūs, kasdienybėje apčiuopiami rezultatai (pavyzdžiui: atsilikęs, nustekentas kraštas per porą penkmečių tapo vienu galingiausių pramonės centrų pasaulyje; ties pražūties riba atsidūrusi šalis atsitiesia ir nugali visą kontinentinę Europą pajungusį nacistinį reichą). Tai ir telkė, ir įkvėpė liaudies mases, ir, palaikant tarnystės liaudžiai bei valstybei dvasią, neleido išsigimti valdančiajam nomenklatūros sluoksniui.

Ir šis modelis veikė tol, kol TSRS gyvavo apsiausties, akivaizdžios ir nepertraukiamos kovos dėl išlikimo sąlygomis. Tačiau 1949-aisiais, kai Tarybų Sąjunga po laimėtojo karo ne tiktai atsistatė, bet dar ir susikūrė branduolinį ginklą (išlygindama ankstesnį strateginį atotrūkį nuo pastarąjį pirmiau susikūrusių Jungtinių Valstijų), panašių grėsmių nebeliko. Tad turėjo kilti klausimas: kas toliau? O tiksliau: ar apskritai bereikia mobilizuotis ir, jeigu taip – dėl ko? Be to, TSRS tuomet turėjo ir pakankamai gausią (bei augančią) techninę inteligentiją, o 40-aisiais atsiradusi kibernetika teikė realią galimybę ilgainiui pakelti ūkio planavimą į visiškai kitą kokybę ir dargi žymiai sumažinti biurokratinį aparatą.

Atsižvelgiant į tai, Stalinas galvojo atitinkamai pertvarkyti TSRS politinę sistemą, atskiriant partiją nuo tiesioginio ūkio valdymo (taigi, biurokratijos), jai paliekant išimtinai idėjinio vadovavimo funkciją. Tokia reforma būtų leidusi ir spręsti šalies ūkio problemas, ir kurti alternatyvius tarybinės visuomenės mobilizavimo modelius. Tačiau pravesti jos Stalinas nespėjo. O po jo mirties 1953 m. (ar toji mirtis natūrali, ar Stalinui visgi „padėta“ numirti, čia nesiaiškinsime), jos apskritai atsisakyta. Mat, kokia naudinga ir reikalinga bebūtų, šnekamoji reforma kartu grasino išmušti valdžios monopolį nomenklatūrai iš rankų. Ir kadangi pastarosios viršūnės šito nepanoro, TSRS vairą perėmus N. Chruščiovui, vietoje šnekamosios reformos ir, taipogi, vietoje ligtolinio socializmo modelio, buvo pasukta visiškai kitu keliu…

Pirmuoju žingsniu tapo „destalinizacija“: ne objektyvi, dalykiška Stalino ar stalininio kurso kritika (kokios ir reikėjo), bet su 1956 m. įvykusiu XX TSKP suvažiavimu prasidėjęs Stalino juodinimas. Tai, žinoma, turėjo žymų demoralizuojantį poveikį tiek tarybinei visuomenei, tiek tarptautiniam komunistiniam judėjimui apskritai. Bet, kas dar svarbiau, „destalinizacija“ žymėjo esminį TSRS kurso pasikeitimą. O būtent: perėjimą nuo savotiškai spartietiškos stalininės mobilizacijos prie visiško sociumo demobilizavimo ir, galų gale, prie socializmo, kaip vartotojiškos visuomenės supratimo. Esminį lūžį žymėjo 1961 m. priimta naujoji TSKP programa, kurioje išsikeltas tikslas tarybinei visuomenei kasdienio vartojimo galimybėmis pralenkti JAV bei tenkinti vis didėjančius ir didėjančius žmonių materialinius poreikius. Ir šis tikslas, pirma, buvo iš principo neįgyvendinamas socialistinio ūkio (kurio prigimtis savaime riboja perteklinio vartojimo galimybę) rėmuose. Ir, antra, jisai parodė, kad tuometės TSKP supratimu komunizmas – ne susvetimėjimo įveika, žmogaus žmogiškojo pilnumo atgavimas, kaip svajojo Marksas, bet tiesiog tuomečiams Vakarams alternatyvi vartotojiško gyvenimo forma. Tuo būdu, TSRS prieita prie to, ką filosofas Ėrichas Fromas įvardijo „guliašo komunizmu“…

Ir nors TSKP viršūnės N. Chruščiovą nuvertė, jį pakeitus L. Brežnevui šis, atseit, „guliašizavimo“, procesas ne tik nesustojo, bet vystėsi toliau. 1965 m. prasidėjusi Kosygino reforma, į tarybinio ūkio valdymą įvedusi rentabilumo (taigi, pelno) kriterijų bei išplėtosi atskirų įmonių direktorių valdžią, tapo svarbiu žingsniu per decentralizavimą ardant ankstesnįjį, stalininį socializmo modelį (kurio veikimas natūraliai orientavosi pirmiausiai ne į pelną, bet į visuomenės reikmės arba tai, ką Marksas vadino „vartojamąja verte“ ir, atitinkamai, kuris buvo neatsiejamas nuo griežtos centralizacijos). Tokios pat krypties laikėsi ir 1973 m., ir 1979 m. Kosygino reformos. Žadėta tokiu būdu padidinti ūkio našumą, realiai išaugo tik direktorių galios bei tiek materialinė, tiek apskritai socialinė atskirtis tarp įmonių „viršūnių“ ir „apačių“. Tuo tarpu alternatyvus, akademiko Viktoro Gluškovo siūlytas Visavalstybinės automatizuotos informacijos apskaitos ir apdorojimo sistemos arba „OGAS“ (Общегосударственная автоматизированная система учёта и обработки информации – „ОГАС“) planą, galėjusį tapti šiuolaikinio interneto prototipu ir pagrindiniu TSRS ūkio apskaitos ir centrinio planavimo priemone, atsisakyta. Vėlgi, kaip anksčiau Stalino sumanytų politinių reformų – dėl to, kad „OGAS“ taipogi kėlė grėsmę nomenklatūros turėtam valdžios monopoliui.

Šiame fone, chruščiovinio „guliašo komunizmo“ pažadais maitinta liaudis darėsi vis apatiškesnė. Ir dėl šnekamųjų pažadų pobūdžio (kuris buvo iš esmės vartotojiškas, taigi, svetimas socializmo / komunizmo esmei), ir dėl jų neatitikimo realybei, kadangi TSRS „amerikietiškoji svajonė“, gera ji ar bloga, buvo iš principo neįmanoma. Prasidėjo kriminalo, „šešėlinė ekonomikos“, o taip pat ir narkomanijos augimas. Nomenklatūra, tuo tarpu, vis labiau ir labiau panašėjo į nuo liaudies atskirą, privilegijuotą kastą. Bet, kaip žinia, šios „kastos“ atstovai vis tiktai buvo tarnautojai, o ne savininkai. Ir todėl, pavyzdžiui, nei savo sukauptų turtų (kurio kaupimo ar juolab realizavimo galimybės, kartoju, buvo itin ribotos), nei privilegijų negalėjo perleisti savo palikuonims. Tuo jie iš esmės skyrėsi nuo savininkiško Vakarų elito. Ir šiame fone tarp tarybinio elito (ir TSKP, ir VSK viršūnėse) formavosi grupė, išsikėlusi sau tikslą integruotis į Vakarus, tiek norint įvesti TSRS „į Europą“, tiek pačiam įeiti į vakarietiškąjį elitą. Ėjimą „Europon“ charakterizavo vieningos ekonominės erdvės „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ idėja. O įėjimą į vakarietišką elitą – idėja dėl perėjimo prie rinkos ekonomikos. Tuo būdu, ketinta ne tik iš tarnautojų virsti privačių savininkų sluoksniu, bet, suėjus su Europa, netgi apžaisti JAV. Bet Tarybų Sąjungos pilnoje sudėtyje niekas įsileisti nesiruošė. Antai, dėl Pabaltijo ir Vidurio Azijos respublikų atsiskyrimo atitinkami TSKP ir VSK sluoksniai buvo nutarę iš anksto. 1986 m. Gorbačiovo paskelbtoji „Perestroika“ šiuo požiūriu tebuvo baigiamasis Tarybų Sąjungos ir socializmo / komunizmo demontažo etapas. Išankstinio jo suplanavimo vėliau neneigė nei Gorbačiovas, nei „Perestroikos architektu“ pramintasis Aleksandras Jakovlevas. Tai žinant, greičiausiai neturėtų kelti nuostabos, kad, pavyzdžiui, Vyt. Landsbergio paskyrimas Lietuvos Sąjūdžio lyderiu buvo sprendimas, patvirtintas tuometės LKP CK nutarimu, kuris, savo ruožtu, tebuvo „nuleistas“ iš Maskvos.

„Perestroika“ prasidėjo po tariamo „grįžimo prie lenininių principų“ iškaba. Tačiau iš pradžių šitokia skraiste prisidengusių „perestroikininkų“ retorika netruko peraugti į atvirą visos TSRS, jos santvarkos, istorijos ir ideologijos juodinimą. Ir tarybinė liaudis, kaip aukščiau minėta, rimčiau tam nesipriešino. Žymi jos dalis dargi tai palaikė. Žadėta, atseit, nusikračius ligtolinio vystymosi modelio, nusikračius komunistinės ideologijos, o – kartu su ja – nusikračius ir ekonominių įsipareigojimų (pavyzdžiui, Varšuvos pakto sąjungininkams) bus galima gyventi „kaip Švedijoje“. Taigi, apeliuota į vartotojiško „rojaus“ svajonę Tiktai šįsyk – nebe „guliašo komunizmo“, bet tariamo „gerovės kapitalizmo“ rėmuose. Ir tai daugelį žmonių patraukė. O tarp jų – ir darbininkų (šiuo požiūriu, manau, ir simptomiška, ir paradoksalu, kad prieš TSRS, kaip darbininkų valstybę, itin aršiai stojo darbininkai – B. Jelciną rėmę Donbaso šachtininkai; arba, pavyzdžiui, kad pats pirmasis „perestroikinio“ pobūdžio judėjimas – Lenkijos „Solidarumas“ – buvo profsąjunga). Taipogi paradoksalu, kad „Perestroikos“ laikotarpiu netrūko kritikos strėlių nomenklatūrai, biurokratizmui ir t. t. Paradoksalu, kadangi pati „Perestroika“ baigėsi ne kuo kitu, kaip orientaciją į Vakarus pasirinkusių ir, atitinkamai, TSRS išdavusių TSKP nomenklatūros sluoksnių pergale… Pergale, kadangi 1991 m. įvykęs valstybės perversmas, o su juo, TSRS iširimas į atskiras ją sudariusias nacionalines respublikas ir šitai iš karto sekusi „laukinė“ 90-ųjų privatizacija (pagimdžiusi iš esmės kriminalinio pobūdžio kapitalizmą), tai ir buvo ne kas kita, kaip šnekamojo elito virsmas iš tarnautojų sluoksnio į privačių savininkų klasę.

Šio virsmo, reiškusio kartu ir TSRS iširimą, reikšmę bei pasekmes jau esame aptarę. Bet dabar išsiaiškinome ir virsmo pagrindines priežastis. O būtent: kad TSRS iširimas, faktiškai įvykdytas TSKP nomenklatūros viršūnių bei paremtas (arba bent pasyviai priimtas) tarybinės liaudies masių, buvo ilgamečio proceso išdava; proceso, kurio ištakos siekia dar Stalino laikais išryškėjusį pagrindinį socialistinės visuomenės prieštaravimą ir, galų gale, chruščiovinį posūkį link „guliašo komunizmo“, t. y., link vartotojiškos visuomenės „tarybinėje“ formoje pastatymo.

Ir negalima nepastebėti, kad minėtasis posūkis turėjo labai aiškias ideologines prielaidas. Kadangi TSRS ir TSKP vadovavosi marksizmu. O pagrindiniai marksizmo klasikų veikalai, iš esmės sudarę tarybinės ideologijos „kanoną“, koncentravosi pirmiausiai ne į susvetimėjimo, bet į išnaudojimo problemą. Ir ne be suprantamų priežasčių: kadangi XIX amžiuje, neretai pusbadžiu lūšnynuose gyvendavusio Europos proletariato kontekste, kova dėl atlygio ir būsto, dėl paprasčiausio duonos kąsnio, buvo pats opiausias, tiesioginis uždavinys. Šią kovą moksliškai pagrindė ir Markso „Kapitalas“, išnagrinėjęs prieštaravimą tarp darbo ir kapitalo. Tačiau Tarybų Sąjungoje, kaip jau kalbėjome, jo nebebuvo. TSRS turėjome socialistinę visuomenę. Ir socialistinėje visuomenėje į pirmą planą išeina jau nebe išnaudojimo, bet susvetimėjimo įveikimo klausimas, kuris kartu yra klausimas apie žmogų. O, jį nagrinėjęs tik savo ankstyvuosiuose darbuose (antai, „Žydų klausime“, „1844 metų ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose“ ir kt.), kuriais rėmėsi visa tolimesnė jo veikla, Marksas šios problemos detaliau neišplėtojo. Engelsas, tuo tarpu, Markso filosofiją savaip aiškino ir supaprastino. To rezultatu tapo vadinamasis ortodoksinis marksizmas, kurio spraga ir tapo klausimas dėl susvetimėjimo ir, atitinkamai – klausimas dėl žmogaus, dėl dvasios. Jį pirmi XX amžiuje iškėlė marksizmui svetimi mokslininkai (antai, M. Vėberis), nagrinėję socialinės aplinkos, dvasinės kultūros faktorių visuomenėje, kaip lygiavertį materialinei aplinkai (gamybinėms jėgoms, gamybiniams santykiams – ką nagrinėjo Marksas). Šiuo pagrindu, visumą tebūtų apėmusi koncepcija, paremta šių dvejų aspektų sinteze. Ir, atitinkamai, labai konkrečia dvasios filosofijos arba metafizikos, samprata. Tačiau tarybinis marksizmas liko nuošalėje, kadangi tai laikyta nukrypimu nuo ortodoksinio marksizmo (o tiksliau: vulgariojo materializmo) raidės. Tokio dogmatizmo ir iš jo natūraliai sekusios cenzūros veikiama, tarybinė ideologija nebesivystė. Ji sustingo, ilgainiui išsigimdama į tą karikatūrą, kurią daugelis tarybiniais laikais besimokiusių marksizmo ir mokslinio komunizmo dalykų pašiepia iki šiol. Na, o tarybinė visuomenė ne mažiau natūraliai atprato tiek nuo savarankiško teorinio mąstymo, tiek ir nuo politinės kovos.

Šiame kontekste pilnai dėsninga, kad TSRS iširimas vyko ne siekiant kitų, nei komunizmo, idealų, bet vaikantis aukso veršio (atseit, pasiturimo vakarietiško gyvenimo). Nes iš tikrųjų: kam gi tasai komunizmas, jei žmogus tegyvas viena duona, o tokios ir daugiau, ir skanesnės, gali pasiūlyti kapitalizmas? Tiesa, ne visiems ir netolygiai, bet vis dėlto… Šį klausimą keliu, kadangi Tarybų Sąjunga buvo ne šiaip išardyta. Ji iš esmės buvo PARDUOTA – ne tik viršūnių, bet ir apačių! Tai buvo pardavimas, o tiksliau – parsidavimas. Ir to nesupratus, to nepripažinus, jokia konstruktyvi diskusija dėl TSRS iširimo neįmanoma. Juolab, nekeliant klausimo: o kas gi turėjo įvykti pačiame žmoguje, pačioje visuomenės sąmonėje, kad buvo parsiduota?..

Iš tiesų: TSRS iširo ne dėl, atseit, natūralių, neišvengiamų priežasčių. Ar tai būtų ekonominės ar, kaip išvedžioja V. Putinas, nacionalinės (dėl Sąjungos iširimo kaltinant bolševikus, nacijų apsisprendimo teisę ir t. t.). Ji iširo dėl ilgalaikio vidaus proceso, palietusio ir ekonomiką, ir politiką, ir kultūrą, ir patį žmogų. Viską. Bet šis procesas pats savaime nebuvo nei būtinas, nei neišvengiamas: jis kilo iš ideologinių, politinių ir apskritai iš žmogiškų klaidų, kurių buvo įmanoma išvengti. Ir kurias ir galima, ir būtina bus ištaisyti. Todėl atmesti tarybinį patyrimą kaip kažkokį tai nesusipratimą būtų giliai klaidinga. Dargi priešingai: jis privalo būti priimtas, kritiškai permąstytas, įvertintas ir, pagaliau – praktiškai pritaikytas. Nes priešingu atveju – ateitis mūsų laukia itin niūri…

(Bus daugiau)