46 tūkstančius žmonių sušaudęs „Minsko mėsininkas“ gyvenimo pabaigoje bijojo savo paties šešėlio
Autorius: Lietuvis Patriotas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-01-08 22:35:00, skaitė 598, komentavo 38
Jam pasisekė pabėgti nuo teisingumo, tačiau pastaruosius 8 savo gyvenimo metus jis praleido panikoje, beveik niekada neišeidamas iš namų.
1962 m., Kubos raketų krizės įkarštis. TSRS ir Amerikos konfrontacija pasiekė kulminaciją. Pasaulis atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio. Kariškiai, politikai, diplomatai – niekas nenorėjo ir niekuo negalėjo pasiduoti. Nenuostabu, kad Sovietų Sąjungos prašymas išduoti karo nusikaltėlį iš JAV teritorijos buvo kategoriškai atmestas.
Nuo vaikystės neapykantoje
Antanas Impulevičius savo veiksmuose visada buvo nuoseklus. Jei jis tikrai ko nors nekentė, jis taip nekentė iš visos širdies. Jis rado dirvą savo neapykantai, kai atėjo tarybų valdžia ir Lietuva įstojo į Tarybų Sąjungą. Jo vaikystė neįdomi. Gimė Rusijos imperijoje, Poneveže, 1907 m. Jis augo, augo, ir tai viskas, kas apie jį žinoma iki to momento, kai jo pavardė atsidūrė Kauno karo mokyklos absolventų sąrašuose. Nuo tada lėtai, bet stabiliai padarė karinę karjerą. Tarnavo pėstininkuose, vadovavo pulkui ir net buvo atsakingas už saugumą Kauno prezidentūroje. Su baltarusiais Antanas buvo pažįstamas dar tada, kai mokėsi Aukštaitijos apylinkėse karininkų kursuose. Baigęs mokslus, Impulevičius sugebėjo vadovauti Lietuvos generalinio štabo informacijos skyriui. Ištarnavęs šias pareigas dvejus metus, 1939 metais išvyko į Lietuvos šaulių sąjungą – sukarintą organizaciją, kuri rengė civilius milicijoje, mokė juos savigynos ir partizaninio karo. Tais metais „šaulių“ organizacija sudarė beveik 61 tūkst. Mažai Lietuvai tai didžiulis skaičius.
Vokiečių buvo laukiama kaip išvaduotojų
1940 m., Lietuvą prijungus prie TSRS, Šaulių sąjunga buvo uždrausta. O į majoro laipsnį pakilęs Impulevičius buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams už antisovietinę veiklą. „Strėlės“ kol kas tylėjo. Bet kai tik 1941 m. birželio 22 d. vokiečiai smogė TSRS, iš karto buvo sukeltas sukilimas, kurio metu lietuviai masiškai dezertyravo iš Raudonosios armijos (iš 16 000 liko tik 2 tūkst.), vadų, bolševikų aktyvistų ir jos simpatikų žudynės. Tą pačią dieną šimto tūkstančių sukilėlių kariuomenė užėmė ištisus miestus. Tuo pat metu buvo atidaryti kalėjimai, o Impulevičius kartu su kitais kaliniais buvo paleistas. Šiam sukilimui vadovavęs Lietuvos aktyvistų frontas (LFA) dėjo daug vilčių į vokiečius, sutikdamas juos kaip išvaduotojus. Vyriausybė, iškart sukurta iš LFA narių, tikėjosi iš Vokietijos „mažos, bet išdidžios“ šalies nepriklausomybės pripažinimo. Tačiau vokiečiai turėjo visiškai kitokius planus dėl baltų. Jie tuoj pat išformavo Lietuvos valdžią, panaikino LFA, uždraudė bet kokias organizacijas, kurios nebuvo tiesiogiai pavaldžios vokiečių vadovybei, o Lietuvą padarė vokiška apygarda. Buvusiems LFA nariams maloningai leista papildyti okupacinės pagalbinės policijos gretas. Impulavičius suprato, kad gali būti naudingas naujiems šeimininkams.
Sargybinis šuo
Antanas skubiai atėjo į vokiečių komendantūrą ir pasiūlė savo paslaugas. Okupuotose teritorijose vokiečiai labai keitėsi savo sargybiniais. Įskaitant baudžiamąsias operacijas, vietos policijos kontrolę, antipartizaninę veiklą. Apskritai viskas, kas gali sukelti vietos gyventojų nepasitenkinimą. Impulavičiaus nesugėdino nei tai, kad jo pasiųsti myriop žmonės gyveno kartu su juo metų metus, nei tai, kad juos kadaise siejo sena draugystė. Matydami naujai įsigyto darbuotojo uolumą, ūkiški vokiečiai Antaną perkėlė į Baltarusiją, kur jam buvo pavesta vadovauti 12-ajam Schutzmanschaft policijos batalionui, kuris Minske vykdė apsaugos ir baudžiamąsias funkcijas. Poste Impulevičius apsisuko pilnai. Jo parašas yra ant daugiau nei 46 000 vykdomųjų dokumentų. Būtent Impulevičiaus batalionas vykdė iš viršaus duotą nurodymą dėl „galutinio žydų klausimo sprendimo“. Pokario metais buvo nustatyta ir suimta daug policininkų, kurie tarnavo vadovaujant Impulevičius. Iš buvusių jo pavaldinių parodymų galite sužinoti, koks jis buvo pabaisa. Kartą, norėdamas pasilinksminti, vidury nakties pakėlė būrį su ginklais, pakvietė visus į valgyklą, kur buvo padengti stalai su degtine ir užkandžiais. Įsitikinęs, kad visi geria, pasakė: „Eime pašaudyti“. Tada iš kalėjimo buvo išvežta apie keturiasdešimt žmonių ir visi sušaudyti. Tiesiog taip, nes Impulavičiui buvo nuobodu. Už šiuos žiaurumus jis gavo „Minsko mėsininko“ pravardę. Ir buvo kalbama, kad slapyvardį jam priklijavo jo paties pavaldiniai.
Gavo prieglobstį JAV
1941 m. spalį batalionas visu pajėgumu buvo išvestas į Minsko gatves. Artėjo demonstratyvi Baltarusijos pogrindžio darbuotojų egzekucija. Antanas turėjo užtikrinti tvarką mieste kilus neramumams, o kartu ir vykdyti nuosprendį. Šeimininkai ne itin mėgo rankas purvintis.
Impulevičius puikiai susidorojo su užduotimi. Ir apskritai jis dirbo „nuostabiai“. Vos per tris dienas 1941 m. gruodį Berezine jo policininkai nužudė 940 žydų. Trejus metus Antanas įnirtingai tarnavo vokiečiams. Tačiau 1944 metais kažkas nutiko, jis buvo suimtas ir nušalintas nuo pareigų. Vėl pasisekė! Sutvarkėme, paleidome, nors į šiltą vietą negrąžinome.
Vokiečių kariuomenei pralaimėjus Baltarusijoje ir Lietuvoje, išdavikas apsigyveno Vokietijoje, kur slapstėsi iki 1949 m. Iš ten jam pavyko persikelti į JAV, kur gavo prieglobstį kaip „laisvės kovotojas“. Antanui Impulevičiui-Impulėnui nepaprastai pasisekė, kad tais metais įvyko sovietų teismas. Bet kuriuo kitu metu būtų galima susitarti tarp valstybių, tada jam nebūtų nuobodu. Deje, „Minsko mėsininkas“ galėjo ramiai gyventi iki savo dienų pabaigos ramiai ir klestėdamas. Tačiau nuolat sklandė gandai, kad šis niekšas aštuonerius savo gyvenimo metus praleido po teismo baimingai, praktiškai neišeidamas iš namų, kuriuose visuose kambariuose nuolat degė šviesos.
Šaltinis: